Baudžiamoji byla Nr. 2K-250-942/2016

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00350-2013-8

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.2.26.2.1; 2.1.7.4; 2.2.2.3.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., A. V. ir nuteistojo D. M. bei jo gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikas, kurį D. M. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2013 m. birželio 4 d. 9.40 val. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. 15.45 val., ir laikyta, kad neatlikta bausmės dalis yra 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda.

Taip pat A. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda, o A. V. – pagal 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir išteisintas O. M., iš jo taip pat priteista neturtinės ir turtinės žalos nukentėjusiajam D. B., o D. M. ir M. Š. išteisinti, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi nuteistųjų O. M., A. V. bei nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliaciniai skundai atmesti. Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikas, kurį D. M. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2013 m. birželio 4 d. 9.40 val. iki 2013 m. birželio 5 d.15.45 min., t. y. dvi paras, ir laikyta, kad neatlikta bausmės dalis yra 6 MGL (225,96 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

D. M., A. V. ir A. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. gegužės 18 d., apie 4.30 val., viešoje vietoje – gatvėje, šalia naktinio klubo „Mojo Lounge“, esančio Kaune, V. Putvinskio g. 50, Kaunas, tyčia šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką – spardydami kojomis sumušė G. J., bendrai suduodami ne mažiau kaip penkis smūgius ir padarydami jam odos nubrozdinimus nugaroje, juosmens dešinėje, kairėje alkūnėje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas dešinėje klubinėje srityje, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip D. M., A. V. ir A. V. demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai jo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolu. Kasatoriaus nuomone, atliekant asmens parodymą atpažinti iš nuotraukos, kurio metu nukentėjusysis G. J. atpažino kasatorių kaip asmenį, spardžiusį jį į nugarą, buvo pažeisti BPK 192 straipsnio 5 dalyje, 194 straipsnyje įtvirtinti šiam procesiniam veiksmui keliami reikalavimai.

Skunde pažymima, kad nukentėjusieji ir kiti liudytojai parodė, jog kaltinamuosius pažinojo arba žinojo kaip klubo „Mojo Lounge“ apsaugos darbuotojus, kurie taip pat dirbo klube ir po šio įvykio. Taigi tyrėjams buvo žinoma kasatoriaus buvimo vieta, jis nebuvo niekur išvykęs ar pasislėpęs, nekėlė jokios grėsmės nukentėjusiojo saugumui, todėl sprendimas atlikti asmens atpažinimą pagal nuotrauką neatitiko BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog vien tai, kad parodymas atpažinti vyko pagal nuotraukas, nepaneigia šio ikiteisminio tyrimo veiksmo teisėtumo, o jo metu gauti duomenys nėra vieninteliai nuteistųjų kaltės įrodymai ir tik patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytas aplinkybes. Nors nukentėjusysis G. J. 2013 m. rugpjūčio 23 d. vykusio asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nurodė, kad atpažįsta kasatorių kaip asmenį, jį spardžiusį 2013 m. gegužės 18 d., pagal veido bruožus, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, esant prastam apšvietimui, todėl didelė tikimybė, jog nukentėjusysis galėjo suklysti. Be to, nukentėjusysis G. J. 2013 m. gegužės 20 d. vykusios apklausos metu parodė, kad kaip atrodė apsaugos darbuotojai, nurodyti negalintis, nes buvo šoke, tačiau juos atpažinti galėtų, tačiau, nepaisant to, atpažinimas buvo atliktas tik praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo įvykio. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad jam visi smūgiai buvo suduoti į nugarą, todėl abejotina, ar jis galėjo matyti smurtavusius asmenis. Anot kasatoriaus, atliekant jo atpažinimą pagal nuotrauką buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai parodymo atpažinti iš kolekcijų ar kartotekų pradžioje atpažįstantįjį asmenį apklausti apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį bei fiksuoti (fotografuoti ar kitaip fiksuoti) atpažinimo eigą.

Kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas rungimo principas, nes teismai didesnę įrodomąją reikšmę teikė kaltinimą patvirtinantiems duomenims, o kasatorių teisinančius duomenis vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų E. S. ir E. J. parodymais vien tik todėl, kad jų parodymus neva paneigia liudytojos D. U. parodymai, o E. J. buvo apklausta kasatoriaus prašymu. Tačiau būtina įvertinti tai, kad E. J. ir E. S. parodymus davė būdamos pasirašytinai įspėtos dėt atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Minėtos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir pažeidė BPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rungimosi principą.

Kasatoriui kelia abejonių liudytojos D. U. parodymai apie tai, kad liudytojos E. J. ir E. S. dirba rūbinėje, todėl negalėjo matyti konflikto. Priešingai, būtent liudytoja D. U. buvo klubo vadovė ir daugiausia laiko praleisdavo pastato ketvirtame aukšte, todėl abejotina, ar galėjo matyti, kas vyksta pirmajame aukšte. Be to, liudytojos D. U. nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, todėl jų negalima patikrinti baudžiamojo proceso numatytais veiksmais ir jie negali būti laikomi tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi, kasatoriaus manymu, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo kiekvieno kaltinamojo vaidmens padarant nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų neištaisė.

Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiųjų D. B. ir G. J. bei liudytojų M. D., M. S., L. P. ir E. E. duotų parodymų išsamumo, nuoseklumo ir jų atitikimų faktinėms bylos aplinkybėms, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog minėti parodymai yra nuoseklūs ir patikimi.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai jo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolu. Kasatoriaus nuomone, atliekant asmens parodymą atpažinti iš nuotraukos buvo pažeisti BPK 192 straipsnio 5 dalyje, 194 straipsnyje įtvirtinti šiam procesiniam veiksmui keliami reikalavimai. Pažymėtina, kad nukentėjusieji ir kiti liudytojai parodė, jog kaltinamuosius pažinojo arba žinojo kaip klubo „Mojo Lounge“ apsaugos darbuotojus, kurie taip pat dirbo klube ir po šio įvykio. Taigi tyrėjams buvo žinoma kasatoriaus buvimo vieta, jis nebuvo niekur išvykęs ar pasislėpęs, nekėlė jokios grėsmės nukentėjusiojo saugumui, todėl sprendimas atlikti asmens atpažinimą pagal nuotrauką neatitiko BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Nors nukentėjusysis G. J. 2013 m. rugpjūčio 23 d. vykusio asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nurodė, kad atpažįsta kasatorių kaip asmenį, labiausiai panašų į jį 2013 m. gegužės 18 d. spardžiusį apsaugos darbuotoją, tačiau kartu teigė negalįs kategoriškai tvirtinti, jog tai jis. Be to, nukentėjusysis parodė, kad jam smūgiai buvo suduoti į nugarą, todėl abejotina, ar jis galėjo matyti prieš jį smurtavusius asmenis. Taip pat pažymėtina, kad atpažinimas buvo atliktas tik praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo įvykio. Šios aplinkybės leidžia abejoti 2013 m. rugpjūčio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuotais duomenimis ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, pasak kasatoriaus, atliekant jo atpažinimą pagal nuotrauką buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai, nes nukentėjusysis negalėjo nurodyti, pagal kokius požymius jis atpažįsta kasatorių, o atpažinimo eiga nebuvo fiksuota (fotografuota ar filmuota).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neatsakė į dalį apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė taikoma nustačius, kad kilo baudžiamajame įstatyme įtvirtinti padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Argumentas dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo realumo buvo keliamas ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas dėl jo nepasisakė.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiųjų D. B., G. J., liudytojo M. D., M. S., L. P. ir E. E. duotų parodymų tikslumo ir nuoseklumo, nors skunde buvo išdėstyti neatitikimai minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į nukentėjusiųjų ir liudytojų duotus parodymus, iš dalies patvirtina apeliacinės instancijos teismo nutarties sakinys, jog „D. B. teigimu, G. J. vijosi ir spardė trys klubo apsaugos darbuotojai“, nors pats nukentėjusysis D. B. ir kiti liudytojai parodė, kad D. B. po O. M. jam suduoto smūgio prarado sąmonę, todėl toliau vykusių įvykių nematė ir matyti negalėjo. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįvertino.

Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, nevertino apeliacinio skundo argumento dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatos, įvirtinančios draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo, iš ko nukentėjusysis sprendė, kad jį sužalojo apsaugos darbuotojai. Pažymėtina, kad naktinio klubo „Mojo Lounge“ salės darbuotojai nėra saugos tarnybos darbuotojai, jie nevilkėjo specialiais požymiais pažymėtos aprangos. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusysis G. J. kasatorių ir kitus nusikalstamos veikos bendrininkus pažinojo kaip klubo darbuotojus ir todėl juos atpažino.

Kasatoriaus manymu, teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios įrodymų analizės dėl kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmens padarant nusikalstamą veiką ir padarė bendro pobūdžio išvadą, kad dalyvavo visi nusikalstamos veikos bendrininkai, nedetalizuojant, kieno konkrečiais veiksmais galėjo būti padaryta nusikalstama veika.

Kasatorius mano, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes visuomenės rimtis ir tvarka realiai nebuvo sutrikdyta. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014). Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas neanalizavo ir nesiaiškino ar viešoji tvarka buvo realiai sutrikdyta, t. y. aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismas tik formaliai nustatė, kad buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį G. J., ir todėl padarė išvadą, jog taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajam G. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Vasiliauskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, juos vertino šališkai ir vadovavosi prielaidomis, todėl D. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai. Teismai nemotyvavo, kodėl nesivadovavo nuteistųjų D. M., O. M., A. V., A. V. parodymais, patvirtinančiais, kad D. M. konflikte nedalyvavo, ir nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo G. J. ir L. P. parodymais, kitais ne pagal baudžiamojo proceso įstatymą surinktais duomenimis. Teismai neatskleidė įvykio situacijos, nevertino bylos įrodymų visumos, nenustatė nuoseklios įvykių grandinės. Neaišku, kiek klubo darbuotojų vijosi ir spardė nukentėjusįjį G. J. ir ar iš viso prieš jį buvo smurtaujama. Pažymėtina, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. J. parodė, jog viskas vyko labai greitai, todėl negali pasakyti, kas jį vijosi, nurodė D. M. matęs prie durų. Liudytojas L. P., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė, kad D. M. matė tik prie durų, o ne smurtaujantį prieš G. J. Akivaizdu, kad G. J. ir L. P. parodymai nėra tikslūs, jie D. M. neatpažino ir tik padarė prielaidą, jog vienas iš apsauginių, dalyvavusių konflikte, galėjo būti jis. Be to, visi kiti nuteistieji patvirtino, kad D. M. konflikte nedalyvavo, nes tuo metu dirbo ketvirtame aukšte ir tik sužinojęs, kad įvyko konfliktas, leidosi laiptais žemyn. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad D. M. konflikte nedalyvavo. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas kilo tarp klubo darbuotojų ir nukentėjusiųjų bei jų draugų, kurie buvo neįleisti į klubą, todėl tikėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant atkeršyti klubo darbuotojams.

Skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 7 straipsnį, 44 straipsnio 7 dalį, taip apribodami D. M. teisę apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atmetė D. M. prašymą apklausti kaip liudytoją S. V. motyvuodamas tuo, kad neva nėra žinoma jo gyvenamoji vieta, nors byloje yra medžiaga apie S. V. deklaruotą gyvenamąją vietą. S. V. iškvietimo į teismo posėdį klausimo neišsprendė ir apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas vien tik formaliu nurodymu, jog S. V. turi teisę atsisakyti duoti parodymus apie savo brolį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai netyrė S. V. vaidmens šiame konflikte. Jeigu prieš G. J. buvo panaudotas smurtas, tai darė ne D. M., bet galimai S. V. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateikto garso įrašo, kuriame S. V. prisipažįsta naudojęs smurtą, tiesiog formaliai nurodydamas, kad neįmanoma patikrinti, ar garso įraše pateikta informacija yra tikra. Šiuo atveju, teismas, paskyręs fonoskopinę ekspertizę, galėjo nustatyti garso įraše užfiksuotų asmenų tapatybes ir atsakyti, ar garso įraše S. V. prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad S. V. atsisakė duoti parodymus dėl to, kad yra teisiamas jo brolis, o ne dėl to, kad įvykio nematė ir jame nedalyvavo. Manytina, kad S. V. nepasirodė teismo posėdyje tik dėl to, kad bijojo būti atpažintas nukentėjusiųjų ar liudytojų kaip asmuo, galimai atlikęs neteisėtus veiksmus. Todėl teismas nepagrįstai jo neapklausė ir taikė BPK 82 straipsnio 2 dalyje, 278 straipsnyje numatytą išimtį.

Taip pat skunde teigiama, kad nuosprendžio nebuvo galima grįsti asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, nes G. J. ir L. P. atpažino D. M. tik todėl, jog jį buvo matę klube anksčiau. Pažymėtina ir tai, kad asmens atpažinimas vyko ne teisės aktų nustatyta tvarka, todėl gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką, tačiau šiuo atveju buvo visos galimybės atpažinti įvykyje dalyvavusius asmenis realiai, o ne pagal nuotraukas, nes įtariamieji nesislapstė, šaukiami į apklausas atvykdavo.

Kasatoriai teigia, kad byloje nebuvo nustatyti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padariniai, t. y. kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Skunde pažymima, kad dėl G. J. sužalojimo nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės tvarka. Remiantis byloje esančiais nukentėjusiojo G. J. parodymais, prieš jį smurtas buvo naudotas nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, viskas vyko labai trumpai, aplink nebuvo žmonių. Net jeigu prieš nukentėjusįjį ir buvo vartotas smurtas, tai įvyko dėl asmeninio konflikto. Todėl kasatoriai mano, kad nuteistojo D. M. veiksmai buvo dirbtinai kriminalizuoti. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad „viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pvz., kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktų, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo jokių duomenų, kad dėl prieš G. J. pavartoto smurto būtų kilę padariniai, kurie yra būtina sąlyga asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nustačius, kad nuteistųjų veiksmuose (dėl prieš G. J. pavartoto smurto) nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, teismai turėtų pereiti į bylų procesą privataus kaltinimo tvarka ir atlikti taikinimo procedūras (BPK 417 straipsnis). Pažymėtina, kad nukentėjusysis G. J. nurodė, jog civilinio ieškinio nereiškia, pretenzijų neturi, todėl perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, byla būtų buvusi nutraukta.

Atsiliepimais į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Irmantas Mikelionis prašo nuteistųjų A. V., A. V. ir nuteistojo D. M. bei jo gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasacinių skundų argumentai, jog negali būti pripažinti įrodymais parodymo atpažinti protokolai, nes atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimus, atmestini. BPK 192 straipsnio 5 dalis nurodo, kad atpažinimas gali būti daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima. Galima sutikti su kasatorių teiginiais, jog, darant atpažinimą iš nuotraukų, formaliai buvo pažeistas šis įstatymo reikalavimas. Byloje nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, trukdžiusius parodyti atpažinti asmenis, o ne jų nuotraukas. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tyrimo metu buvo pateikta atpažinti keliems asmenis didelis skaičius asmenų, įtariamų padarius nusikalstamą veiką. Toks didelis skaičius atliktinų proceso veiksmų, parodant atpažinti asmenis, o ne jų nuotraukas, objektyviai buvo apsunkintas. Be to, teismų praktikoje laikoma, kad nustačius, jog renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės. Pripažįstant, jog parodžius atpažinti asmenis pagal nuotraukas buvo padarytas formalus BPK 192 straipsnio 5 dalies pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis pažeidimas nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamųjų teisių, nekilo abejonių dėl šių duomenų patikimo, darytina išvada, jog teismas pagrįstai šiuos atpažinimo metu gautus duomenis pripažino įrodymu.

Taip pat atmestini kasatorių argumentai dėl BPK 192 straipsnio reikalavimų pažeidimo, nes šis proceso veiksmas, kasatorių teigimu, nebuvo fotografuojamas ar filmuojamas. BPK 192 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad turi būti nufotografuojamas ar kitaip vizualiai užfiksuojama parodomų asmenų grupė. Kaip turi būti atliekamas asmens atpažinimas iš nuotraukų, reglamentuota BPK 192 straipsnio 5 dalyje. Sistemiškai ir gramatiškai aiškinant BPK 192-194 straipsnius, reglamentuojančius atpažinimo procesą, darytina išvada, jog turi būti nufotografuoti ar kitaip užfiksuoti tik parodomi atpažinti asmenys ir daiktai, o, darant atpažinimą iš kartotekų, turi būti fotografuojama ar kitaip vizualiai fiksuojama ir proceso veiksmo eiga, tačiau, darant asmens atpažinimą iš nuotraukų, toks reikalavimas – fotografuoti ar kitaip fiksuoti parodytus atpažinti objektus ar pačią proceso eigą, įstatyme nėra numatytas. Tai gali būti paaiškinama tuo, jog parodytos atpažinti asmens nuotraukos yra talpinamos pačiame atpažinimo protokole, todėl jų papildomas fotografavimas laikytinas pertekliniu veiksmu.

Atmestini kasacinių skundų argumentai dėl padaryto BPK 191 straipsnio pažeidimo. BPK 191 straipsnio 2 dalis reikalauja, jog atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklausiamas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažįstamą asmenį, taip pat apie žymes ir aplinkybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Šis įstatymo reikalavimas ikiteisminio tyrimo metu buvo įvykdytas: atpažįstantieji buvo apklausti apie nusikalstamas veikas prieš jį padariusius asmenis. Tai, kad atpažįstantieji apklausos metu negalėjo nurodyti asmenų žymių ir ypatybių, negali būti vertinamas kaip įstatymo pažeidimas. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusiojo apklausos ir asmens parodymo atpažinti metu gauti duomenys teisėtai ir pagal įstatymą, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Taip pat atmestini kasacinių skundų argumentai, kad teismai nepagrįstai atmetė E. S. ir E. J. parodymus, o įrodymus vertino šališkai ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismai atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią visų byloje surinktų įrodymų analizę ir pagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų kaltė nėra grindžiama vien prielaidomis, bet ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, atpažinimų protokolais, specialisto išvadomis, kuriose konstatuoti padaryti kūno sužalojimai.

Atmestini kasacinių skundų argumentai, kad teismas neįvertino, ar įvykio metu realiai kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje uždrausti padariniai. Kauno apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad A. V., D. M. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, gatvėje smurtavo prieš G. J., nežymiai jį sužalojo, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, nuo nusikalstamų veikų nukentėjo du asmenys, abiem nukentėjusiesiems buvo padaryti kūno sužalojimai, smurtą naudojo keturi asmenys, ir, nors nusikalstama veika buvo padaryta nakties metu, ji buvo daroma matant kitiems byloje apklaustiems asmenims. Taigi taip buvo sutrikdyta naktinio klubo „Mojo Lounge“ veikla, kilo sumaištis, į nusikaltimo vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir greitosios medicinos pagalbos medikai, nusikalstama veika padaryta be aiškios motyvacijos. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji panaudojo fizini smurtą prieš nukentėjusiuosius ir tokias veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus nuteistojo A. V. argumentai dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas. Pagal teismų praktiką nėra būtina tiksliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, išnagrinėtu laikomas toks skundas, kurio argumentai ir reikalavimai yra išnagrinėti iš esmės. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad jame išdėstytais argumentais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimo teisingumas, o skunde nurodytas esminis BPK 20 straipsnio pažeidimas grindžiamas kasatoriaus nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Tačiau kasatoriui nepriimtinos teismų išvados savaime nereiškia, kad bylos duomenys buvo įvertinti netinkamai ir kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis). Šis teismas padarė išvadas, kad A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pateikė šiuo klausimu išsamias išvadas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šio teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčija nuteistieji, buvimo, taip pat nuteistųjų dalyvavimo darant nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, iš jų ir nurodytus kasaciniuose skunduose, taigi išnagrinėjo visus duomenis, galinčius patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam kasatorių baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniai skundai atmestini.

Kasatoriai savo skundus grindžia iš dalies sutampančiais, iš dalies skirtingais argumentais. Sutampantys kasatorių argumentai šioje nutartyje aptariami kartu, likę – atskirai. Kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų nuosprendžius ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinių skundų argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

1. Dėl A. V., A. V., D. M. bei jo gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinių skundų argumentų

Dėl BPK 191 ir 192 straipsnių nuostatų taikymo

Tiek A. V., tiek A. V., tiek ir D. M. bei jo gynėjo advokato M. Vasiliausko kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl BPK 191 straipsnio taikymo ir asmens parodymo atpažinti iš jų nuotraukų protokole užfiksuotų duomenų pripažinimo tinkamu įrodymu. Kasatoriai teigia, jog nukentėjusysis G. J. atpažino jų nuotraukas kaip asmenų, įvykio metu spardžiusių jį: A. V., kurio nuotrauka kaip asmens buvo labai panaši į apsaugos darbuotojo, kuris spardė jį įvykio metu; A. V. nuotrauką, kaip asmens, kuris įvykio metu pirmas pribėgo prie jo ir spardė jam į nugarą; D. M., kurio nuotrauka kaip asmens, kuris dalyvavo spardant nukentėjusįjį. Visi kasatoriai akcentuoja, jog buvo pažeisti BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimai, ir nurodo, kad atpažinimas pagal nuotraukas gali būti daromas tada, jeigu parodyti asmens negalima. Šioje baudžiamojoje byloje, anot kasatorių, nėra jokių duomenų, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, trukdžiusios parodyti atpažinti asmenis, o ne jų nuotraukas. Be to, atpažinimo metu nebuvo fotografuojama ar kitaip vizualiai fiksuojama. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį, jog buvo pažeisti BPK 191 straipsnio reikalavimai, nes atpažįstantįjį prieš atpažinimą būtina pirmiau apklausti apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį. To padaryta nebuvo, todėl lieka neaišku, pagal kokius požymius nukentėjusysis G. J. atpažino A. V. ir A. V., o nukentėjusysis G. J. ir liudytojas L. P. atpažino D. M.

Vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. BPK atskirai reglamentuoja tam tikrų rūšių įrodymų gavimo tvarką, todėl, tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar nebuvo pažeistos tokios normos.

Asmens parodymo atpažinti tvarką reglamentuoja BPK 191, 192 straipsniai. Parodymo atpažinti veiksmu siekiama nustatyti, ar asmuo davė parodymus apie parodomus atpažinti asmenis ar daiktus. Veiksmas prasmingas tik tuomet, kai parodymai duodami apie apklausiamajam nepažįstamą asmenį. Asmens parodymo atpažinti taisyklės yra numatytos BPK 192 straipsnyje.

Asmens parodymo atpažinti metu gauti rezultatai teismų paprastai yra vertinami kaip ir visi kiti byloje surinkti įrodymai. Vien tai, kad atpažinimo metu buvo nesilaikyta BPK nustatytos atpažinimo atlikimo tvarkos, savaime nereiškia, kad tokie duomenys negalės būti įrodymais. Kuomet nustatoma, jog renkant duomenis buvo nesilaikoma nustatytos tokių duomenų rinkimo tvarkos, teismas turi įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo ar nuteistojo teisės.

Nors kasatoriai teigia, kad šioje byloje nebuvo jokių duomenų, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, trukdžiusios parodyti atpažinti asmenis, o ne jų nuotraukas, tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti. Apklausti kaip liudytojai tiek D. B., tiek ir G. J. pirmiausia parodė apie įvykio aplinkybes ir teigė, jog galėtų atpažinti asmenis, kurie juos sumušė. Vadinasi, BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimai pažeisti nebuvo, nes atpažįstantieji asmenys pirmiausiai buvo apklausti apie įvykio aplinkybes, kuriomis jie matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie galėtų atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. D. B. nurodė jį sumušusio asmens bruožus, kad tai buvo 25-30 metų vyriškis, apie 185 cm ūgio, stambaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų tamsių plaukų (t. 2, b. l. 99-100). G. J. nors ir buvo ištiktas šoko, taip pat nurodė, kad tai buvo klubo apsaugos darbuotojai ir jis galėtų atpažinti jį spardžiusius asmenis (t. 2, b. l. 109). Vadinasi, kurie konkrečiai asmenys mušė D. B. ir G. J., žinoma nebuvo nei jiems, nei policijos pareigūnams, todėl buvo pasitelktas BPK 191 straipsnio 1 įtvirtintas parodymų patikrinimo veiksmas – parodymas atpažinti pagal nuotrauką (BPK 192 straipsnio 5 dalis).

Pagal pateiktas atpažinti D. B. šešias nuotraukas jis nurodė, kad atpažįsta asmenį, kuris jį mušė, nurodytą nuotraukoje Nr. 4 (O. M.), pagal akių formą, nosį ir bendrus veido bruožus (t. 2, b. l. 103-104). G. J. pagal jam pateiktas atpažinimui šešias nuotraukas nurodė asmenį nuotraukoje Nr. 1 (O. M.), kuris sudavė smūgį į veido sritį D. B. (t. 2, b. l. 112-113). Vėliau nukentėjusysis G. J. tą pačią dieną (2013 m. rugpjūčio 23 d.) dar tris kartus dalyvavo asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką atliekamuose veiksmuose, kur jam kiekvieną kartą buvo pateikiama po šešias asmenų nuotraukas. Visus tris kartus nukentėjusysis G. J. nuotraukose nurodė asmenis, kurie buvo panašūs į jį spardžiusius apsaugos darbuotojus (A. V., A. V. ir D. M.). Taigi darytina išvada, jog nukentėjusieji negalėjo konkrečiai įvardyti įtariamųjų asmenų, kurie juos sumušė, ir tai, jog buvo atliktas didelis skaičius proceso veiksmų, parodant atpažinti asmenis (vien G. J. buvo pateikta 24 asmenų nuotraukos), o ne jų nuotraukas, objektyviai buvo apsunkintas. Taip pat tai, jog atpažįstantysis apklausų metu negalėjo nurodyti asmenų žymių ir ypatybių, nevertintinas kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Atpažįstantysis apklausos metu ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino objekto požymius arba tiksliai juos apibūdinti. Tik kai pamato objektą, jis gali prisiminti ir nurodyti tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje. Tai psichologiškai paaiškinamas procesas, todėl tokiais atvejais atpažinimo pagrįstumas neturėtų kelti abejonių.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BPK 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką ir nekeliamas reikalavimas tokius veiksmus fotografuoti ar kitaip vizualiai užfiksuoti. To paties straipsnio 4 dalis įtvirtina reikalavimą fotografuoti ar kitaip vizualiai užfiksuoti tik parodomų asmenų grupę. Kita vertus, BPK 194 straipsnio 3 dalis įtvirtina nuostatą, jog parodymo atpažinti iš kolekcijų ar kartotekų eiga turi būti fotografuojama ar kitaip fiksuojama. Turint omenyje tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką tvarka (BPK 192 straipsnis) nenumato tokio veiksmo fotografavimo ar kitokio vizualinio užfiksavimo, darytina išvada, kad BPK pažeidimai šiuo atveju padaryti nebuvo. Juolab kad visos pateiktos atpažinti asmenų nuotraukos ir visi asmens parodymo atpažinimo veiksmai užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose.

Pažymėtina ir tai, kad duomenys, gauti iš asmens atpažinti iš jo nuotraukos protokoluose užfiksuotų duomenų, nebuvo vieninteliai nuteistųjų A. V., A. V. ir D. M. kaltės įrodymai. Be jų, teismai taip pat įvertino ir apsaugos kamerų vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas konfliktas tarp gatvėje besibūriavusių jaunuolių ir galimai apsaugos darbuotojų; telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos protokolus, kuriuose užfiksuoti D. M. telefoniniai pokalbiai su O. M., A. V., M. N. bei kitais asmenimis, kuriuose aptariamas įvykęs konfliktas bei derinami tarpusavio parodymai, ieškoma būdų ir galimybių kaip gauti šalia esančio UAB „Verslo lyderių centro BLC“ apsaugos kamerų įrašus ir kt.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BPK 191, 192 straipsnių taikymo, konstatuoja, kad asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Kauno apygardos teismas motyvavo, kodėl atpažinimo metu gauti duomenys yra pakankamai patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti A. V., A. V. ir D. M. kaltę. Parodymo atpažinti iš nuotraukų procedūra buvo atlikta laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų (atpažįstantys asmenys prieš tai buvo apklausti, nuteistųjų nuotraukos parodytos su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, atliktų procesinių veiksmų rezultatai buvo tinkamai užfiksuoti).

2. Dėl A. V. ir A. V. kasacinių skundų argumentų.

Dėl rungimosi principo ir BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimo, apeliacinės instancijos teismo šališkumo bei kitų esminių BPK pažeidimų

Kasaciniuose skunduose tiek A. V., tiek ir A. V. nesutinka su tuo, kaip teismai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nukentėjusiųjų, liudytojų ar pačių kasatorių duotus parodymus, ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, yra nepagrįsti.

Pirmiausia kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas.

Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, konstatuoti, kad teismai, vertindami A. V. ir A. V. kaltę dalyvaujant įvykusiame konflikte, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, atlikęs pats dalinį įrodymų tyrimą ir pripažinęs esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė esminį pažeidimą ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nėra pagrindo. Nors kasatorius A. V. konstatuoja, kad teismai nepagrįstai atmetė liudytojų E. S. ir E. J. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik jų duotus parodymus, bet ir liudytojos D. U., kuri nurodė, jog iš rūbinės, kur dirba E. S. ir E. J., išėjimo durų nematyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir pažymėjo, kad šių liudytojų parodymai kelia abejonių jų patikimumu, juolab E. J. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu A. V. prašymu ir galėjo duoti jam palankius parodymus. Kasatorius A. V. akcentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiųjų D. B., G. J., liudytojų M. D., M. S., L. P. ir E. E. duotų parodymų išsamumo ir nuoseklumo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad jie visi nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, o jų parodymų nesutapimai buvo tik dėl kai kurių detalių ir tai tik dėl to, jog nuo įvykio buvo praėjęs gana ilgas laiko tarpas, įvykio metu buvo tamsu ir pati įvykio situacija jo dalyviams sukėlė stresą. Taigi tiek A. V., tiek ir A. V. kaltė nėra grindžiama vien prielaidomis, bet ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas protokolais, specialisto išvadomis, kuriose konstatuoti padaryti kūno sužalojimai.

Taigi teismai padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl įrodymų patikimumo, todėl negalima daryti išvados, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje pripažinti įrodymais bylos duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatoriai, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Akivaizdu, jog būtent rungimasis suponuoja lygias šalių teises baudžiamajame procese. Nors nuteistasis A. V. kasaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje procesinės nelygybės faktų nenustatyta. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios, įskaitant ir bylos tyrimui bei nagrinėjimui reikšmingų duomenų rinkimų būdus. Nuteistajam A. V. buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti procesines teises, numatytas BPK, taip pat buvo užtikrinta jo teisė į gynybą.

Nuteistasis A. V. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau ir šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

3. Dėl A. V., A. V. ir D. M. bei jo gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinių skundų argumentų

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad jų padaryti veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų padarinių – kad visuomeninė rimtis ir tvarka nebuvo realiai sutrikdytos, todėl jų veiksmai buvo dirbtinai kriminalizuoti (kasatorius A. V. teigia, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį). Tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad visuomenės rimtis dėl nuteistųjų veiksmų nebuvo sutrikdyta, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teismai pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje (gatvėje, prie naktinio klubo „Mojo Lounge“), be aiškios motyvacijos (kad nukentėjusysis D. B. galėjo būti atsirėmęs į automobilį ir nepaklausė O. M. reikalavimo nuo jo atsitraukti), veikiant bendrininkų grupe (smurtą prieš nukentėjusiuosius naudojo keturi asmenys), naudojant įžulius smurtinius veiksmus (suduodant smūgius į galvos sritį ir spardant kojomis nukentėjusiuosius), nuo smurtinių veiksmų sužalojimus patyrė du nukentėjusieji (G. J. ir D. B), nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims (L. P., M. D., M. G., M. S., D. B.). Taigi dėl šio konflikto buvo sutrikdyta naktinio klubo „Mojo Lounge“ veikla, kilo sumaištis, į nusikaltimo vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitosios medicinos pagalbos medikai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. V., A. V. ir D. M. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų A. V., A. V., D. M. ir jo gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                                                                                                           Alvydas Pikelis

                                                                                                                                                                        Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas