Civilinė byla Nr. 2A-865-302/2011
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01078-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.2; 128.2
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,
sekretoriaujant Ilonai Juchnevičiūtei,
dalyvaujant pareiškėjai S. A. ,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Živilei Tepliakovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Z. J. , E. D. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjos S.A. ir Z. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis L. A. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4 dešimtinių 1350 sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005-01-28 sprendimu buvo atnaujintas jai - S. A. terminas pateikti nuosavybės teisės dokumentus į F. D. priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad F. D. , mirusi 2002-10-20 iki 1940-07-22 asmeninės nuosavybės teise valdė 9 ha žemės, tame tarpe 5 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) (civ. byla Nr.2-90-617/2005). Pareiškėja po motinos mirties vartydama senas motinai priklausančias knygas, surado 1913-08-23 įgaliojantį sprendimą dėl žemėvaldos sklypo jos senelio L. I. B.-A. vardu. Nurodė, kad motina F. D. joms ir jų vaikams pasakodavo apie savo tėvą L. A. , kad jis iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4 dešimtines 1350 sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas seneliui perėjo nuo jo tėvo I. B. – A., kuris ir buvo šio sklypo savininkas ir valstietis nupirkęs savo žemės sklypą buvo įtrauktas į valstiečių vardinį sąrašą. Būtent šias aplinkybes patvirtina minėtas įgaliojantis sprendimas. Kadangi pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti apie šio dokumento buvimą aukščiau paminėtos bylos nagrinėjimo metu ir naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010m. kovo 30 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas Švenčionių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-90-617/2005 dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (kurio teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM) su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos vadovaujasi 1913-08-23 sprendimu dėl žemėvaldos sklypo, kuris priimtas 27 metai iki nacionalizacijos, taigi per tokį ilgą laiką nuosavybės teisės galėjo neišlikti.
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškimą.
Teismas sprendime konstatavo, jog nenustatė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas buvo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų pateiktas 1913-08-23 įgaliojantis sprendimas liudijantis apie tai, kad: L. I. B.-A. (1910 metų Įstatymo 52 str. pagrindu) (duomenys neskelbtini) privačios nuosavybės teisėmis priklauso žemėvalda, kuriuos bendras plotas - 4 dešimtinės 1350 sieksniai, t.t. tiek pat naudojamos žemės; kad šis sklypas perėjo jam nuo jo tėvo I. B. –A., kuris jį, kaip valstietis, nupirko ir Nr. 28 įtraukė į valstiečių vardinį sąrašą; kad žemės sklypas susideda iš ariamos žemės, pievos, ganyklų ir sodybos sklypo, ir ribojasi iš rytų - su M. S. žeme, iš vakarų –su keliu Strūnaitis - Kiemeliškės, iš pietų - su B. L. vienkiemiu (duomenys neskelbtini) ir iš šiaurės pusės –su (duomenys neskelbtini) kaimo valstiečių žeme, nėra pakankamas įrodymas, jog ši žemė (žemės sklypas) nacionalizacijos metu priklausė pareiškėjos seneliui L. A. , kuris mirė dar 1922 metais. Kadangi Lietuvos Centriniame valstybės archyve dokumentų apie L. A. , K. A. , F. D. turėtą žemę ir mišką (duomenys neskelbtini), nebuvo surasta, tai toks juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos motina F. D. iki 1940-07-22 nuosavybės teisėmis valdė 9 ha (5 ha miško ir 4 ha žemės) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005-01-28 sprendimu. Teismas, palyginęs F. D. žemės sklypo (9.00ha), esančio (duomenys neskelbtini), planą parengtą 2005m. žemėtvarkos specialisto A. K. su 2010-05-03 žemėtvarkos specialistės M. N. parengtu planu (dėl L. A. valdyto žemės sklypo), nustatė, kad vieno specialisto plane nubrėžtos žemės sklypo ribos beveik visiškai sutampa su anksčiau kito specialisto nubrėžtomis žemės sklypo ribomis, t.y. šis žemės plotas beveik visas įeina į F. D. 9 ha žemės sklypo plotą, dėl kurio turintis juridinę reikšmę faktas jau buvo nustatytas. Todėl padarė išvadą, kad toje vietoje negalėjo būti dar vieno žemės sklypo (maždaug 4.5 ha ploto), išskyrus F. D. 9 ha žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos jos įpėdiniams ir dėl kurio nuosavybės teisės teisme jau buvo pripažintas juridinę reikšmę turintis faktas teisme. Teismas sprendė, kad po L. A. mirties (1922 m.) iki žemės nacionalizacijos 1940-07-22 žemę paveldėjo ir valdė jo įpėdiniai, kuriems (jų įpėdiniams) po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisės buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko sprendimais.
Nesant neabejotinų duomenų ir pateiktų įrodymų, kad L. A. ( pagal pareiškėjos paaiškinimą mirusiam 1922 m.) 1940-07-22 , t.y. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, nuosavybės teisėmis priklausė 4 dešimtinių 1350 sieksnių (apie 4.51 ha) žemės sklypas, teismas nurodė, kad toks turintis juridinę reikšmę faktas negali būti nustatytas.
Pareiškėja S.A. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Taip pat prašo parengti kitą F. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo planą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas. Teismas visiškai neatsižvelgė į prašymus ir pateiktus dokumentus, įrodančius L. A. turėtą žemę (1913-08-23 įgaliojantis sprendimas). Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad tuo metu dirbęs Švenčionių rajono Strūnaičio seniūnijos žemėtvarkininkas A. K. iš akies nubraižė žemės sklypo planą net neatsižvelgęs į liudininkų J. V. ir M. M. parodymus. Jo neatsakingumas pasireiškia tuo, kad tėvų ir senelių žemė dubliuojasi.
Dėl nurodytos priežasties apeliantė yra priversta pateikti svarbius naujus papildomus įrodymus, kurie patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą, o būtent, S. L. įgaliojimą, kuriuo ji buvo įgaliota sutvarkyti jai priklausančią žemę, kurią kaip atlygį už atliktus darbus tėvai gavo iš L. šeimos (9 ha sklypą) ir kt.
Tik teismo būdu nurodytas 9 ha žemės sklypas buvo pripažintas pareiškėjai vadovaujantis liudytojų parodymais, kurių A. K. neatskleidė pateiktame žemės sklypo plane, nurodydamas visiškai kitas žemės ir miško ribas.
Tuo tarpu matininkės M. N. matuotos žemės ribos 2010 m. gegužės mėn. dalyvaujant liudininkėms A. R. ir E. P. , yra visiškai kitos ir teisingos, tačiau teismui net nekilo abejonių, kodėl visiškai skirtingų žemės sklypų planai sutapo.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo, kad teismas ištyrė 1913-08-13 įgaliojantį sprendimą dėl žemėvaldos sklypo kaip įrodymą, reikšmingą prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui ir konstatavo, kad tai nėra pakankamas įrodymas, kadangi L. A. mirus 1922 m., šio asmens nepalietė turto savininko interesų nacionalizacijos procesas. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, administracinių teismų praktika, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tam asmeniui, kuris buvo to turto savininkas būtent nacionalizacijos momentu, o ne kažkada valdė jį anksčiau.
Be to, teismas ištyrė ir kitus įrodymus, kurie patvirtina, kad L. A. turėtą žemę po jo mirties paveldėjo ir nacionalizacijos metu valdė jo įpėdiniai, tarp jų ir pareiškėjos motina F. D. . Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad F. D. ir L. A. turėtų žemės sklypų buvimo vietos negali sutapti. Taip pat pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimo parengti kitą F. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo planą.
Dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų suinteresuotas asmuo nurodo, kad teiginiui, jog 9 ha žemės, dėl kurių valdymo nuosavybės teise nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas teismo sprendimu, jos tėvai gavo iš L. šeimos, pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, tuo tarpu nagrinėjant minėtą bylą apeliantė aiškino, kad jos motina 9 ha žemės paveldėjo iš tėvų. Jos pateiktas S. L. įgaliojimas, kuriuo apeliantė įgaliota gauti šiam asmeniui priklausančią kompensaciją už konfiskuotą turtą, neturi jokios įrodomosios reikšmės.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005-01-28 sprendimu atnaujino S. A. terminą pateikti nuosavybės teisės dokumentus į F. D. priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nustatė juridinę reikšmę turintį žemės valdymo nuosavybės teise faktą, kad F. D. , mirusi 2002-10-20, iki 1940-07-22 asmeninės nuosavybės teise valdė 9 ha žemės, tame tarpe 5 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) (civ. byla Nr.2-90-617/2005). Pareiškėjos S.A. ir Z. J. 2009-12-01 kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą nurodytoje civilinėje byloje ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis L. A. iki 1940 m. liepos mėn. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4 dešimtines 1350 sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.l. 1-2, 12-13). Prašymą atnaujinti procesą grindė Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010-03-30 nutartimi tenkino pareiškėjų prašymą ir atnaujino procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-90-617/2005 pagal S. F. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo. Teismo posėdyje išnagrinėjęs prašymo atnaujinti procesą, teismas 2010-06-23 sprendimu pareiškimo netenkino. Apeliantė S.A. su teismo priimtu sprendimu nesutinka.
Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius procesinės teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo pagrindus, o būtent pagrindą, numatytą CPK 366 str. 1 d. 2 p., t.y. kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, taip pat prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimą (CPK 370 str. 3 d.).
Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. numatytas vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų, kuriuo buvo grindžiamas ir pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą – naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką naujai paaiškėjusiomis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios turi visus šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos dėl objektyvių priežasčių; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t.y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-57/2008). Naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje ar tokio dalyko svarbi dalis, apie kurias pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma civilinės bylos nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėję įrodymai gali būti pagrindas atnaujinti procesą byloje tik tuomet, jeigu atitinka visus naujų faktų požymius ir patvirtina aplinkybes, kurios yra esminės bei nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ankstesniu teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis žemės valdymo nuosavybės teise faktas, kad pareiškėjos motina F. D. , mirusi 2002-10-20, iki 1940-07-22 asmeninės nuosavybės teise valdė 9 ha žemės, tame tarpe 5 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini), tuo tarpu prašyme dėl proceso atnaujinimo prašoma atnaujinus procesą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis L. A. iki 1940 m. liepos mėn. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4 dešimtines 1350 sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) viensėdyje. Akivaizdu, kad pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės apie jų senelio turėtą žemą negali būti pripažįstamos įrodinėjimo dalyku jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos S. A. motinos F. D. žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, ir prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių, susijusių su jų senelio galimai turėta žeme, žinojimas nagrinėjant bylą neturėtų įtakos kitokio teismo sprendimo priėmimui.
Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju teismui, neturėjusiam teisinio ir procesinio pagrindo atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, tačiau priėmus pareiškimą, jį išnagrinėjus bet netenkinus vadovaujantis CPK 371 str. 1 d. 1 p., iš esmės tokiu priimtu sprendimu buvo sukeltos panašios procesinės pasekmės kaip ir tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų atnaujinti procesą civilinėje byloje, nes pirmu atveju išnagrinėjus proceso atnaujinimo pagrindą nustatyta, kad nėra pagrindo teismo sprendimo pakeisti arba panaikinti, o antruoju atveju konstatuojama, kad nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti bylos pagal nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą. Todėl kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d. procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, sprendžia, kad teismo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimo, jis paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Nustačius, kad teismas neturėjo pagrindo atnaujinti procesą nurodytoje byloje, kolegija apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, susijusius su teismo atliktų įrodymų vertinimu, bylos aplinkybių nustatymu, pripažįsta teisiškai nereikšmingais, todėl dėl jų plačiau nepasisako.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai gali būti reikšmingi apeliantei kreipusis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, susijusio su L. A. turėta žeme, nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 11,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš apeliantės valstybės naudai (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r ė:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. A. 11,30 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (įmokos kodas 5660).
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė
Andžej Maciejevski