Administracinė byla Nr. eA-1452-624/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05032-2025-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja I. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193976 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760337789 (toliau – Leidimas), galiojusį iki 2028 m. vasario 29 d., nes asmuo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius tris kartus buvo išvykęs į Rusijos Federaciją.
2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri 2019 m. gegužės 1 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje su trumpomis pertraukomis. Ji nuo 2019 m. Lietuvoje gyvena su šeima, kurią sudaro sutuoktinis A. G. bei poros trys bendri vaikai: 1) A. G., kuris šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. pilnametis; 2) A. G., kuri šio skundo rengimo metu yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. nepilnametė; 3) I. G., kuri šio skundo rengimo metu yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. nepilnametė. Pareiškėjos sutuoktinis ir visi trys poros vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
2.2. Pareiškėja Migracijos departamentui paaiškino, kad į (duomenys neskelbtini) miestą, Kaliningrado sritį, nes ten gyvena pareiškėjos motina ir vyriausioji dukra A. bei pareiškėjos anūkai. Tuo pačiu metu pareiškėja lankėsi pas gydytojus dėl sveikatos patikrinimo (ginekologą, kardiologą, alergologą, angiochirurgas (kraujagyslių chirurgas)) bei nurodė, kad 2025 m. spalio 14 d. turi siuntimą pas kraujagyslių chirurgą Kaliningrade. Prie paaiškinimo pareiškėja buvo pridėjusi: 1) siuntimo pas chirurgą kopiją; 2) 2025 m. liepos 29 d. OOO „MedExpert Vostok Medicinos centro“ išrašą apie atliktą kojų kraujagyslių dvipusį tyrimą; 3) (duomenys neskelbtini) centrinės rajono ligoninės konsultacijos protokolą.
2.3. Sprendimas priimtas visiškai formaliai, neįsigilinus į pareiškėjos individualią situaciją, neįvertinus realiai jos šeiminių ryšių, gydymosi priežasčių ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, nes pareiškėja turi ilgalaikių, pastovių, reikšmingų šeiminių ryšių su asmenimis – Lietuvos Respublikos piliečiais, deklaravusiais savo gyvenamąją vietą bei nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tris vaikus ilgą laiką auginanti pareiškėja šiuo metu yra nedirbanti, kadangi nuolat prižiūri jų bendrus vaikus, juos auklėja, padeda vaikams ugdymo procese, vežioja į mokyklą, būrelius, rūpinasi šeima, bendrais šeimos namais, kol sutuoktinis dirba. Panaikinus Leidimą ji bus priversta išvykti iš Lietuvos Respublikos. Toks pareiškėjos, kaip motinos, priverstinis išvykimas iš Lietuvos Respublikos, be abejonės, sukels didžiulę traumą abiem nepilnametėms dukroms, sūnui bei sutuoktiniui.
2.4. Dėl sveikatos būklės pareiškėja privalo nuolat konsultuotis su gydytojais, tačiau Lietuvoje ji negali gauti šių paslaugų nemokamai, o mokėti už šias paslaugas pareiškėja taip pat finansiškai neišgali, nes šeima yra gausi (trys vaikai), pareiškėjos sutuoktinis yra vienintelis dirbantis šeimoje. Dėl to Rusijos Federacijoje buvo ir yra visa pareiškėjos medicininė istorija bei gydytojai, ilgą laiką prižiūrėję jos sveikatą, dėl ko pareiškėjai buvo objektyviai paprasčiau ir greičiau gauti reikiamų specialistų paslaugas Rusijos Federacijoje. Dėl kalbos barjero ji dar tinkamai nesupranta medicinos terminologijos. Tai vėlgi iš esmės riboja jos galimybes visapusiškai suprasti gydytojų rekomendacijas bei užtikrinti tinkamą gydymą Lietuvos Respublikoje, net pasinaudojus mokamomis sveikatos pasaugomis.
2.5. 2025 m. birželio 27 d. vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas iš anksto suplanuotų pareiškėjos vizitų pas gydytojus, siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjos sveikatos priežiūrą. Pareiškėjos vizitus šio išvykimo metu pagrindžia pridedami pareiškėjos medicininiai dokumentai su jų vertimai į lietuvių kalbą. Tuo pačiu metu, pareiškėja vasaros atostogų laikotarpiui paliko vaikus pas jų močiutę ir vyriausiąją dukrą, taip sudarant galimybes vaikams vasaros metu palaikyti ryšius su artimaisiais giminaičiais. 2025 m. liepos 29 d. vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas iš anksto suplanuotų pareiškėjos vizitų pas gydytojus, siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjos sveikatos priežiūrą. Pareiškėjos vizitus šio išvykimo metu pagrindžia pridedami pareiškėjos medicininiai dokumentai su jų vertimai į lietuvių kalbą. Tuo pačiu metu pareiškėja aplankė savo vaikus, kurie vasaros atostogų metu buvo likę pas močiutę ir pareiškėjos vyriausiąją dukrą. Tokie veiksmai yra natūraliai susiję su motiniška pareiga rūpintis vaikais ir palaikyti su jais artimus emocinius ryšius, todėl jie negali būti vertinami kaip pareiškėjos nepagrįstas ar savavališkas išvykimas. 2025 m. rugpjūčio 7 d. vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas būtinybės pareiškėjai paimti vaikus po vasaros atostogų ir kartu su vaikais grįžti į Lietuvos Respubliką.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei nurodė šiuos argumentus:
3.1. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., t. y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – ir Ribojamų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 3 kartus: 2025 m. birželio 27 d., 2025 m. liepos 29 d. ir 2025 m. rugpjūčio 7 d.
3.2. Pareiškėjos paaiškinimai rodo, jog veiksmai buvo nulemti būtent jos subjektyvių valinių sprendimų – tiesiog nusprendus aplankyti artimuosius. Pareiškėja Migracijos departamentui nebuvo pateikusi papildomų medicininių dokumentų, kuriuos pateikė su skundu, tačiau nepaaiškino, kodėl jų negalėjo pateikti anksčiau.
3.3. Vien pareiškėjos sukurti ryšiai su Lietuva, nesudaro pagrindo naikinti Ginčijamą sprendimą, kuris buvo priimtas vadovaujantis imperatyvia nuostata ir savaime neatleidžia pareiškėjos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti Leidimo panaikinimo.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas išanalizavo Ribojamų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalis, 1 straipsnį.
6. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją Federaciją priežasčių (vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas iš anksto suplanuotų pareiškėjos vizitų pas gydytojus, siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjos sveikatos priežiūrą; pareiškėja vasaros atostogų laikotarpiui paliko vaikus pas jų močiutę ir vyriausiąją dukrą, taip sudarant galimybes vaikams vasaros metu palaikyti ryšius su artimaisiais giminaičiais; 2025 m. rugpjūčio 7 d. vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas būtinybės pareiškėjai paimti vaikus po vasaros atostogų ir kartu su vaikais grįžti į Lietuvos Respubliką, nes vaikai jau turėjo pradėti ruoštis naujiems mokslo metams, gauti medicinines pažymas, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą bei kasdienes ugdymo veiklas), darė išvadą, kad į Rusijos Federaciją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog kelionės į Rusiją buvo nulemtos neišvengiamos būtinybės, nes pareiškėjos teisė naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis nėra ribojama arba apsunkinama. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintys užsieniečiai, kurie dirba Lietuvos Respublikoje arba kurie dirbo Lietuvos Respublikoje ne trumpiau kaip 6 mėnesius ir yra įsiregistravę Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) kaip bedarbiai.
8. Teismas nurodė, kad skunde dėstomos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja nuolat prižiūri vaikus, juos auklėja, padeda vaikams ugdymo procese, vežioja į mokyklą, būrelius, palaiko kontaktą su dukrų klasės mokytojomis, domisi dukrų pasiekimais, skaito informaciją elektroniniame dienyne TAMO, dalyvauja klasės susirinkimuose ir mokyklos renginiuose, laiku pateikia visus reikalingus dokumentus, rūpinasi šeima, bendrais šeimos namais, visi vaikai laisvai kalba lietuviškai, prieštarauja kitai skunde nurodytai aplinkybei, jog dėl kalbos barjero ji dar tinkamai nesupranta medicinos terminologijos, tai iš esmės riboja jos galimybes visapusiškai suprasti gydytojų rekomendacijas bei užtikrinti tinkamą gydymą Lietuvos Respublikoje.
9. Teismo vertinimu, pareiškėja Sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jai buvo išduotas Leidimas.
10. Pareiškėjos sukurti ryšiai su Lietuva, aplinkybė, jog jos sutuoktinis ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šeimos gyvenimo apsauga, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, kuris buvo priimtas vadovaujantis imperatyvia nuostata ir savaime neatleidžia pareiškėjos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti Leidimo panaikinimo.
11. Sprendime nebuvo įvertinti pareiškėjos teisiniai, šeimyniniai, socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respubliką, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 128 straipsnio nuostatomis, tokie ryšiai yra vertinami tik tuo atveju, kai yra priimamas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjos sutuoktinio sveikatą, (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2025 m. spalio 16 d. raštas ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2025 m. spalio 20 raštas bei skunde minima Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą, nepagrįsti teisiniu reguliavimu, todėl teismas juos atmetė.
12. Teismas darė išvadą, kad sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas ir Migracijos departamentas klausimą sprendė formaliai, nesigilindami į individualią situaciją, neįvertinę pareiškėjos šeimyninių ryšių, gydymosi Rusijoje būtinybės ir kitų faktinių aplinkybių.
13.2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjos teisė naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis nėra ribojama arba apsunkinama. Nuo 2025 m. gegužės mėn. pareiškėja yra užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, tačiau, nėra dirbusi, todėl privalomuoju sveikatos draudimu neapdrausta.
13.3. Liga ar kitas sveikatos sutrikimas yra objektyvus reiškinys.
13.4. Pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis, kurioje nenustatyta išimtis užsieniečiams, susituokusiems su Lietuvos Respublikos piliečiu ir turintiems bendrus nepilnamečius vaikus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodomi argumentai:
14.1. Atsakovas, remdamasis Ssveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pareiškėja gali naudotis nemokamomis sveikatos paslaugomis ir Lietuvoje.
14.2. Pareiškėjos vykimai į Rusiją buvo suplanuoti, jų tikslas buvo planinė sveikatos patikrą, o ne skubi, privaloma ar neišvengiama priežastis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 25S193976, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
16. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti jos kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytoms išimtims, sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi šalyje.
17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas ir Migracijos departamentas klausimą sprendė formaliai, nesigilindami į individualią situaciją, neįvertinę pareiškėjos šeimyninių ryšių, gydymosi Rusijoje būtinybės ir kitų faktinių aplinkybių.
18. Bylos duomenimis, pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, 2019 m. gegužės 1 d. atvykusi į Lietuvos Respubliką, nuo 2019 m. gegužės 28 d., išskyrus trumpas pertraukas, čia deklaruodavo savo gyvenamąją vietą. Lietuvoje ji gyvena kartu su šeimos nariais, kurią sudaro sutuoktinis A. G. bei jų vaikai: pilnametis A. G. bei nepilnametės A. G. ir I. G.. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaikai – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiai. 2019 m. gegužės 17 d. pareiškėjai buvo išduotas pirmasis Leidimas, kuris buvo reguliariai keičiamas. Migracijos departamentas rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 25S193976 nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760337789, kadangi vyko į Rusiją daugiau nei vieną kartą per tris kalendorinius mėnesius.
19. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).
20. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.
21. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
22. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.
23. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025).
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas UTPĮ kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).
26. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime, spręsdamas dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų atvejų, kai leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, egzistavimo, apsiribojo formaliu teiginiu, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Atsakovas Sprendime nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos 2025 m. rugpjūčio 19 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodytos vykimo į Rusiją priežastys (pareiškėja laikotarpiu 2025 m. gegužės 1 d. – 2025 m. rugpjūčio 11 d. vyko aplankyti vyriausios dukros, jos vaikų, pareiškėjos motinos, taip pat lankėsi pas gydytojus) negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis prielaidas netaikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytos priemonės.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės (pareiškėja vyko į Rusiją dėl planinių sveikatos patikrinimų) šiuo atveju buvo pakankamos Migracijos departamentui padaryti išvadą, kad egzistuoja Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytas atvejis, t. y. į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Migracijos departamento argumentų, jog pareiškėja gali gauti nemokamas medicinines paslaugas Lietuvoje, pažymi, jog Sprendime pats atsakovas nurodė, jog VSDFV IS duomenų apie asmens darbą Lietuvoje nėra, nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. buvo draustas valstybės lėšomis kaip asmuo auginantis vaiką iki 3 metų.
29. Vertinant Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).
30. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendime išvardijo nustatytus pareiškėjos ryšius su Lietuva (Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir pareiškėjos trys vaikai (du iš jų – nepilnamečiai), kurie yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiai), tačiau nebuvo atliktas šių duomenų įvertinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra nepilnamečių vaikų (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečių) motina. Sprendime visiškai neatsižvelgta į tai, kokias pasekmes pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas turės vaikų interesams, nepasisakyta dėl geriausių vaikų interesų užtikrinimo, taip pat dėl teisės į šeimos susijungimą apribojimo proporcingumo siekiamiems įstatyme nustatytiems tikslams. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka aktualią naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025, 2026 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1249-556/2026). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėja neturėtų turėti lūkesčių, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, savaime sudaro ar sudarys galimybę ignoruoti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas, bei privalo adekvačiai vertinti galimas savo sprendimų vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei vieną kartą per tris mėnesius pasekmes tiek jai pačiai, tiek šeimos nariams.
32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus: atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, yra pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
34. Aiškindamas šią proceso teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto (jo normos ar normų) konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019; kt.).
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų (konkrečiai, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 ir 10 d.) atitikties Konstitucijai (konkrečiai, jos 38 str.). Iš Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų formuluočių matyti, kad Migracijos departamentui, sprendžiant dėl aptariamos ribojamosios priemonės taikymo, yra sudaryta galimybė įvertinti kiekvieną individualią situaciją ir konkrečias vykimo į Rusijos Federaciją ir (ar) Baltarusijos Respubliką priežastis, neapsiribojant formaliu konstatavimu, kad Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Sprendimas panaikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. G. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193976.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Rytis Krasauskas
Veslava Ruskan