Civilinė byla Nr. 3K-3-21/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02104-2009-3

    Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.4; 63.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 14 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Rimvydo Norkaus ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K., L. K., A. A., S. A., R. K., M. K., G. Ž. ir L. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., V. K., L. K., M. K., R. K., Z. B. K., T. A., V. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Alitis“ dėl įsiskolinimų pagal kreditavimo sutartis priteisimo ir sandorių, kuriais atsakovai perleido turtą, pripažinimo negaliojančiais, ir atsakovų G. Ž., A. A., M. K., V. K., L. Ž., S. A. ir R. K. priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB) dėl kreditavimo ir laidavimo sutarčių negaliojimo ir niekinių sandorių teisinių padarinių taikymo; byloje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Alodas“.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrių, 2009 m. rugsėjo 11 d. ieškiniu prašė teismo:

1. Priteisti solidariai iš G. Ž., A. A., V. K. bei jų sutuoktinių L. Ž., S. A., L. K. 1 547 403,18 Lt įsiskolinimą pagal 2006 m. lapkričio 6 d. Kreditavimo sutartį ir 6 951 361,26 Lt įsiskolinimą pagal 2007 m. liepos 3 d. Kreditavimo sutartį.

2. Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:

2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido A. K. 304/3056 dalis 30,56 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido A. K. 1/6 dalį 9,0300 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. gegužės 14 d. dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido A. K. 1/2 dalį 1,3100 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. gegužės 14 d. dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido A. K. 1/2 dalį 2,0900 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. gegužės 14 d. dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido A. K. dviejų kambarių butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – išvardytą nekilnojamąjį turtą grąžinti V. K. nuosavybėn bei išieškojimą pagal Nordea Bank Finland Plc (AB) reikalavimą dėl 1 547 403,18 Lt įsiskolinimo pagal 2006 m. lapkričio 6 d. Kreditavimo sutartį priteisimo nukreipti į šiais sandoriais perleistą nekilnojamąjį turtą, jo vertę ar lėšas.

3. Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:

2008 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. Ž. ir L. Ž. perleido UAB „Alitis“ 1/2 dalį pastato-sandėlio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. sausio 5 d. dovanojimo sutartį, kuria G. Ž. ir L. Ž. perleido V. Ž. 217/3090 dalių žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini);

2008 m. gruodžio 17 d. dovanojimo sutartį, kuria G. Ž. ir L. Ž. perleido V. Ž. 20518/155300 dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini);

2008 m. gruodžio 17 d. dovanojimo sutartį, kuria G. Ž. ir L. Ž. perleido V. Ž. trijų kambarių butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini);

2009 m. sausio 5 d. dovanojimo sutartį, kuria G. Ž. ir L. Ž. perleido V. Ž. gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini);

2008 m. gruodžio 29 d., dovanojimo sutartį, kuria A. A. perleido T. A. gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini);

2008 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutartį, kuria A. A. perleido T. A. 239/3090 dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – išvardytą nekilnojamąjį turtą grąžinant G. Ž. ir L. Ž., A. A. nuosavybėn bei išieškojimą pagal Nordea Bank Finland Plc (AB) reikalavimą dėl 6 951 361,26 Lt įsiskolinimo pagal 2007 m. liepos 3 d. Kreditavimo sutartį priteisimo nukreipiant į šiais sandoriais perleistą turtą, jo vertę ar lėšas.

4. Bankas taip pat reiškė kitus reikalavimus: priteisti solidariai iš atsakovų 16 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus grindė šiais argumentais:

Su atsakovais bankas pasirašė dvi kreditavimo sutartis. Pagal 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo sutartį bankas suteikė solidariai G. Ž., A. A. ir V. K. 1 400 000 Lt kreditą. Prievolėms pagal šią kreditavimo sutartį įvykdyti G. Ž., A. A. ir V. K. banko naudai įkeitė du žemės sklypus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kurie jiems priklauso bendrąja dalinės nuosavybės teise. Be to, 2006 m. lapkričio 6 d. bankas su L. Ž., L. K. ir S. A. sudarė Laidavimo sutartis, kuriomis laiduotojos įsipareigojo kaip solidariosios skolininkės atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu G. Ž., A. A. ir V. K. neįvykdys visos prievolės ar jos dalies. Pagal 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus bankas suteikė G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., M. K. bei R. K. 6 270 000 Lt kreditą. Prievolėms pagal šią kreditavimo sutartį užtikrinti kredito gavėjai banko naudai įkeitė du žemės sklypus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kurių savininkė yra UAB „Alodas“. Šie sklypai vėliau buvo dalijami ir juose buvo suformuoti nauji nekilnojamojo turto objektai, kurie buvo įkeisti bankui.

Kredito gavėjams tinkamai nevykdant kredito sutarčių bankas jas nutraukė. Nutraukus pirmąją kreditavimo sutartį, kredito gavėjų ir laiduotojų skola bankui sudaro 1 547 403,18 Lt. Nutraukus antrąją kreditavimo sutartį, kredito gavėjų skola bankui sudaro 6 951 361,26 Lt. Pasikeitus įkeisto turto vertei, kredito gavėjų (pagal abi kreditavimo sutartis) skola bankui siekia 8 498 764,44 Lt, o atėmus įkeisto nekilnojamojo turto vertę, ši skola siekia 6 168 764,44 Lt. Atsakovų perleisto turto ginčijamais sandoriais vertė sudaro 3 717 501,01 Lt. Ieškovo teigimu, kredito gavėjai ir laiduotojos jokio nesuvaržyto ir likvidaus turto neturi. Kredito gavėjai netrukus po to, kai pradėjo nebemokėti bankui palūkanų, taip pat netrukus po pirmosios kreditavimo sutarties ir antrosios kreditavimo sutarties nutraukimo, žinodami, kad yra skolingi didelę sumą bankui, dovanojimo sutartimis, taip pat pirkimo–pardavimo sutartimi perleido jiems nuosavybės teise priklausantį turtą. Banko turima reikalavimo teisė, sudaranti 8 498 764,44 Lt, yra daug didesnė nei ginčijamais sandoriais perleisto turto vertė – VĮ Registrų centro duomenimis, 3 717 501,01 Lt.

Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti apsimestinėmis ir niekinėmis kreditavimo, paskolos ir laidavimo sutartis; taikyti niekinio sandorio padarinius ir pripažinti kreditavimo sutartimis išduoto kredito gavėja BUAB „Alodas“. Atsakovai nurodė, kad ginčo kreditavimo sutarčių tikrosios šalys yra ne bankas ir atsakovai, bet bankas ir UAB „Alodas“, todėl kreditavimo sutartys yra apsimestinės, niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo A. A., G. Ž. ir M. K. su UAB „Alodas“ 2006 m. liepos 7 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis; pripažino, kad 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo sutartimi, pasirašyta Nordea Bank Finland Plc ir G. Ž., A. A. bei V. K., visas kredito gavėjo teises ir pareigas sutartyje nustatytomis sąlygomis (išskyrus paskirtį – vartojimo poreikiams tenkinti) įgijo UAB „Alodas“; pripažino, kad 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartimi ir jos 2007 m. rugsėjo 12 d. papildomu susitarimu, pasirašytais Nordea Bank Finland Plc ir G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., M. K. ir R. K., visas kredito gavėjo teises ir pareigas sutartyje nustatytomis sąlygomis (išskyrus paskirtį – vartojimo poreikiams tenkinti) įgijo UAB „Alodas“; pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo 2006 m. lapkričio 6 d. Nordea Bank Finland Plc ir L. Ž., L. K. ir S. A. laidavimo sutartis; kitą priešieškinio dalį atmetė.

Ieškovas 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. liepos 3 d. sutartimis (su 2007 rugsėjo 12 d. antrosios sutarties pakeitimu) dešimčiai metų suteikė septyniems skirtingai susijusiems giminystės ir dalyvavimo komercinėje veikloje ryšiais fiziniams asmenims bendrą 7 670 000 Lt kreditą. Kiekvieną mėnesį vien kreditui be palūkanų grąžinti turėjo būti skiriama apie 64 000 Lt ir apie 30 000 Lt kas mėnesį – kredito palūkanoms sumokėti. Finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti klientui, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Suteikdamas kreditą bankas žinojo, kad bendros kredito gavėjų fizinių asmenų pajamos yra tokios, kad jų užteko tik kredito palūkanoms mokėti, bet akivaizdžiai nepakako kreditui grąžinti. Bankas žinojo, kad kredito gavėjai yra akivaizdžiai nepajėgūs grąžinti suteikiamą kreditą. Pagal kreditavimo sutartis bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, kai kreditas panaudojamas ne kredito gavėjų asmeniniams poreikiams tenkinti. Tačiau kreditas buvo suteiktas bendrai keliems fiziniams asmenims ir tai paneigia kredito kaip vartojimo kredito skirto asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti paskirtį. Ieškovas pareiškė sutikimą už kredito lėšas ne sutartyje nurodytų kredito gavėjų fizinių asmenų, o UAB „Alodas“ nuosavybėn žemės sklypų įgijimą. Taip ieškovas pareiškė valią priimti kredito grąžinimo užtikrinimą už kredito lėšas UAB „Alodas“ nuosavybėn įgyto turto įkeitimu. Ieškovas ir atsakovai, pasirašę kreditavimo sutartis, sutarčių pasirašymo metu bendrai vienodai aiškiai suprato ir pritarė, kad sutartimis perduotos lėšos bus panaudotos UAB „Alodas“ nuosavybei įsigyti, kad kreditavimo sutarčių pagrindu perduotomis lėšomis įsigyta nuosavybė bus panaudota UAB „Alodas“ veiklai plėtoti, kad kreditas bus grąžinamas iš UAB „Alodas“ veiklos pajamų, gautų plėtojant projektą, sukurtą iš kredito gautomis lėšomis, nes kito šaltinio kreditams grąžinti bankas protingai negalėjo numatyti, o fiziniai asmenys, pasirašę sutartį, buvo sutartinių prievolių apimtimi nemokūs ir dėl to patys savo lėšomis kredito grąžinti negalėjo ir neketino. Be to, M. K. buvo UAB „Alodas“ direktorius, o A. A., G. Ž. ir M. K. – akcininkai, todėl derybos ir pirmosios kredito sutarties sudarymas su šiais trimis asmenimis šiomis aplinkybėmis turi būti suprantamos kaip derybos ir sutarties sudarymas su  UAB „Alodas“. Dėl to kreditavimo sutartys sudarytos per statytinius, siekiant pridengti tikrųjų šalių ieškovo Nordea Bank Finland Plc ir UAB „Alodas“ kreditavimo sutartis. Kai sandoris yra apsimestinis, nes sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

Laidavimas baigiasi įstatymo pagrindu, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką (CK 6.87 straipsnio 5 dalis). Be to, pagal bendrąją ir pagrindinę laidavimo galiojimo ir pasibaigimo taisyklę laidavimas galioja tik galiojant pagrindinei prievolei ir baigiasi kartu su pagrindine prievole (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad skolininkų pagal kreditavimo sutartis – fizinių asmenų prievolės bankui negalioja, nes sudarytieji sandoriai yra niekiniai, negalioja ir šioms prievolėms užtikrinti sudarytos fizinių asmenų laidavimo sutartys.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovo Nordea Bank Finland Plc apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir nutarta pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą:

Sprendimo dalis, kuriomis pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo A. A., G. Ž. ir M. K. su UAB „Alodas“ 2006 m. liepos 7 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. sudarytos paskolos sutartys; pripažinta, kad 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo sutartimi, pasirašyta Nordea Bank Finland Plc ir G. Ž., A. A. bei V. K., visas kredito gavėjo teises ir pareigas sutartyje nustatytomis sąlygomis (išskyrus paskirtį – vartojimo poreikiams tenkinti) įgijo UAB „Alodas“; pripažinta, kad 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartimi ir jos 2007 m. rugsėjo 12 d. papildomu susitarimu, pasirašytais Nordea Bank Finland Plc ir G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., M. K. ir R. K., visas kredito gavėjo teises ir pareigas sutartyje nustatytomis sąlygomis (išskyrus paskirtį – vartojimo poreikiams tenkinti) įgijo UAB „Alodas“; pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo 2006 m. lapkričio 6 d. Nordea Bank Finland Plc ir L. Ž., L. K. ir S. A. laidavimo sutartys, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį dėl šių dalių atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrių, ieškinys atsakovams G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., V. K., L. K., M. K., R. K., Z. B. K., T. A., V. Ž., UAB „Alitis“ dėl įsiskolinimų pagal kreditavimo sutartis priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestas, ir dėl šios dalies bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį, kuria priešieškinio dalis atmesta, palikti nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas suteikė beveik 7 670 00 Lt kreditą fiziniams asmenims, nurodydamas kad kreditas skirtas atsakovų vartojimo poreikiams tenkinti. Bankui buvo žinomas atsakovų tikslas gautą kreditą panaudoti UAB „Alodas“ veikloje ir bankas tam neprieštaravo. Tai, kad kreditavimo sutartyse numatyta, jog kreditas skirtas vartojimo poreikiams tenkinti, nesudaro pagrindo spręsti, kad bankas nesiekė atsakovams fiziniams asmenims suteikti tokio kredito. Priimdamas sprendimą suteikti kreditą bankas vertino ne tik atsakovų darbo pajamas, bet ir kitų šaltinių pajamas bei valdomą turtą. Be to, banko interesai buvo užtikrinti hipoteka bei laidavimu. Byloje nėra duomenų, kad bankas norėjo ir turėjo tikslą kreditą suteikti UAB „Alodas“, kad buvo vertinamas jos mokumas ar pan. Atsakovai nurodė, kad bankas nesutiko kredito suteikti juridiniam asmeniui, todėl buvo pasirinkta kreditą imti fizinių asmenų vardu. Ši atsakovų nurodoma aplinkybė patvirtina jų siekį paimti kreditą savo vardu ir jį vėliau panaudoti UAB „Alodas“ veikloje. Atsakovai G. Ž., A. A. ir M. K. paskolos sutartimis paskolino UAB „Alodas“ 6 750 000 Lt. Ši aplinkybė atriboja atsakovų teisinius santykius pagal kreditavimo sutartį nuo santykių su UAB „Alodas“ bei patvirtina atsakovų tikslą atgauti iš UAB „Alodas“ paskolintus pinigus iki atsiras jų prievolė pradėti kredito grąžinimą ieškovui. Atsakovų su UAB „Alodas“ sudarytose sutartyse nurodyta, kad jie skolina bendrovei iš banko gautą kreditą ir bendrovei apie paskolų davėjų kredito sandorį su ieškovu yra žinoma. Paskolų bendrovei sutartys nesudaro pagrindo išvadai, kad jų (paskolų sutarčių) dalyką bendrovei suteikė bankas. Bankas nėra atsakovų su UAB „Alodas“ sudarytų paskolų sutarčių šalis, niekada neišreiškė valios su šia bendrove sudaryti kreditavimo sutartį. Atsakovai buvo verslininkai, įmonių vadovai, todėl turėjo verslo, derybų ir sandorių sudarymo patirties. Teigti, kad, prisiimdami asmeninius įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartis, įkeisdami savo turtą atsakovai nesuprato sudaromų sutarčių padarinių, negalima. Visi atsakovų veiksmai suponuoja išvadą, kad atsakovai, siekdami pelno, priėmė rizikingus sprendimus, t. y. asmeniškai pasiimti kreditą ir panaudoti jį UAB „Alodas“ veikloje. Tai, kad už iš atsakovų pasiskolintus pinigus UAB „Alodas“ įsigijo žemės sklypus ir juos įkeitė bankui, taip užtikrindama ginčo kreditavimo sutarties įvykdymą, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad ši bendrovė buvo kredito sutarčių šalis. Įstatymas leidžia svetimo daikto hipoteką (sandorių sudarymo metu galiojusios redakcijos CK 4.175 straipsnio 3 dalis (šiuo metu galiojančios redakcijos CK 4.175 straipsnio 5 dalies 4 punktas, 4.181 straipsnis). Vykdant įsipareigojimus bankui kreditas buvo grąžinamas iš atsakovų V. K. ir M. K. atsiskaitomųjų sąskaitų. Tai, kad į šias sąskaitas UAB „Alodas“ pervesdavo lėšas, nereiškia, kad prievoles bankui pagal ginčo kreditavimo sutartis vykdė bendrovė ir ji buvo šių sutarčių šalis. Derindamas sutarčių sąlygų pakeitimus, bankas laiškus siuntė visiems sutarčių dalyviams; patys atsakovai derino kreditavimo sutarčių sąlygų keitimus, save laikė sutarčių šalimis, ieškojo sprendimo variantų sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti. Teismas padarė išvadą, kad faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo pripažinti apsimestinėmis kreditavimo sutarčių. Dėl to perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui ieškinio dėl atsakovų kaip skolininkų sudarytų sandorių dėl jų turto perleidimo nuginčijimo klausimą.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovai V. K. ir L. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalis pripažinti negaliojančiomis 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo ir laidavimo sutartis, dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą. Kasatoriai savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Panašiomis aplinkybėmis išnagrinėtoje kitoje byloje kasacinis teismas atmetė ieškinį dėl paskolos priteisimo iš fizinio asmens, nurodydamas, jog tikruoju paskolos gavėju laikytinas kitas asmuo – bendrovė. Kasacinis teismas savo poziciją grindė ta aplinkybe, kad paskolos davėjas buvo informuotas apie tai, jog paskola skirta bendrovės veiklai vykdyti ir lėšas pagal paskolos sutartį gavo būtent bendrovė (o ne atsakovas – fizinis asmuo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., A. E. v. UAB ,,Neringos žuvis“, bylos Nr. 3K-7-3/2004). Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra iš esmės priešinga nurodytos kasacinio teismo nutarties išaiškinimams.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje visapusiškai neištyrė ir nenustatė 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo sutartį (toliau – Kredito sutartis) sudariusių šalių tikrųjų ketinimų ir tikslų, taip netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apsimestinio sandorio negaliojimo teisės normą. Byloje svarbu nustatyti taip pat tai, kas buvo faktinis kredito gavėjas pagal Kredito sutartį. Nenustačius šios aplinkybės, negalima teisingai išspręsti klausimo dėl sandorio apsimestinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovui buvo žinomas atsakovų tikslas gautą kreditą panaudoti UAB „Alodas“ veikloje ir ieškovas tokiam tikslui neprieštaravo. Teismas neatsižvelgė ir netyrė to, kad pats ieškovas, suteikdamas kreditus, yra nurodęs, jog jie skirti UAB „Alodas“ žemės sklypams įsigyti. Dėl to kasaciniame skunde atvejus, kai atsisakoma suteikti kreditą juridiniam asmeniui vykdyti verslo projektą, tačiau sutinkant analogišką lėšų sumą skirti tam pačiam tikslui (juridinio asmens verslo projekto plėtrai) suteikti šio juridinio asmens dalyviams ir (ar) kitais ryšiais susijusiems fiziniams asmenims, kaip vartojimo kreditą (o ne kreditą verslui plėtoti), siūloma pripažinti kaip veikimą per statytinį (-ius), sukeliantį su statytiniu (-iais) sudaryto sandorio negaliojimą CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Aplinkybės apie tai, kad atsakovai neturėjo lėšų atsiskaityti pagal kreditavimo sutartį, taip pat kad atsiskaitoma buvo tikrajai šaliai (UAB ,,Alodas“) priklausiusiomis lėšomis, turėjo būti vertinama kaip apsimestinio sandorio požymiai, nes tai patvirtinta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB ,,Vakarų prekyba“ bankroto administratorius UAB ,,Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011). Byloje nustatyta, kad ieškovas sutiko suteikti kreditą BUAB „Alodas“ su sąlyga šio kredito suteikimą pridengti statytiniais, t. y. fiziniais asmenimis. Kasatoriai ieškovui neteikė pažymų apie darbo užmokestį, bankas (ieškovas) jų finansinės padėties netyrė. Bankas suteikė neįprastai didelį atsakovams vartojimo reikmėms kreditą, kai pagal sutartinių prievolių apimtį atsakovai akivaizdžiai buvo nemokūs. Byloje buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys faktą, kad iš Kredito sutarties kylančias teises ir pareigas vykdė ne atsakovai, o BUAB ,,Alodas“. Kreditas suteiktas bendrovės verslo projektui finansuoti, tai rodo kredito sutarties pagal joje nurodytas šalis ir vartojimo paskirtį apsimestinumą. Atsakovų verslo ir sandorių sudarymo patirtis nepaneigia kredito sutarties apsimestinio pobūdžio.

Kasaciniu skundu atsakovai A. A. ir S. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalis pripažinti negaliojančiomis 2006 m. liepos 7 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis, pripažinti 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartis sudarytomis su UAB ,,Alodas“, pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis, dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą. Kasatoriai savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais, kurių santrauka pateikiama nekartojant pirmiau aprašyto atsakovų V. K. ir L. K. kasacinio skundo argumentų:

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovų nurodytų įrodymų, patvirtinančių ne tik ginčijamų kredito sutarčių esmę ir reikšmę, bet ir suteiktų paskolų paskirtį, kurie yra pagrindas spręsti, ar paskolos panaudojimas konkrečiam juridinio asmens verslo projektui ieškovui (bankui) buvo esminė sutarties sąlyga, ar, priešingai, – ieškovui buvo nesvarbu, kur ir kaip fiziniai asmenys naudos paskolintus pinigus. Teismas turėjo vertinti įrodymus, kad ieškovas (bankas) žinojo, suprato ir išreiškė valią finansuoti ne fizinių asmenų vartojimo poreikius, o juridinio asmens – UAB „Alodas“ numatytą vykdyti verslo projektą. Bankas kontroliavo, kaip bendrovė naudoja paskolintus pinigus. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nepagrįstai teisiškai nereikšmingomis aplinkybėmis vertino tai, kas derėjosi dėl Kreditavimo sutarčių sudarymo, kad UAB ,,Alodas“ įkeitė bankui savo nekilnojamąjį turtą, kad ieškovas teikė sutikimus dėl įkeistų žemės sklypų detaliojo plano rengimo ir teikimo tvirtinti įgaliotoms institucijoms. Priešingai negu nurodoma Kreditavimo sutartyse, kreditas buvo suteiktas ne atsakovų vartojimo poreikiams tenkinti, bet UAB „Alodas“ nekilnojamajam turtui įsigyti bei ūkinei-komercinei veiklai plėtoti.

Kasaciniu skundu atsakovai R. K. ir M. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalis pripažinti negaliojančiomis 2006 m. liepos 7 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis, pripažinti 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartis sudarytomis su UAB ,,Alodas“, pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis, dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą. Kasatoriai savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais, kurių santrauka pateikiama nekartojant pirmiau aprašytų kasacinio skundo argumentų:

Kredito sutarties apsimestinumą patvirtina tai, kad susirašinėjimuose ir derybose su banku dalyvavo ir informaciją jam teikė UAB ,,Alodas“. Bendrovė taip pat atskleidė bankui kredito panaudojimo paskirtį ir jį faktiškai panaudojo. Atsakovai sudarė su UAB ,,Alodas“ paskolos sutartis dėl kredito lėšų perdavimo tik dėl akių, buhalterinės apskaitos operacijoms pagrįsti. Byloje taip pat patvirtinta, kad kredito sutartis vykdė bendrovė, atlikdavusi mokėjimus už kreditą. Bankas nebūtų išdavęs kredito, jei nebūtų įvykdytas jo reikalavimas – sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Bendrovė derėjosi su banku dėl kreditavimo sutarčių sudarymo, įkeitė bankui nekilnojamąjį turtą, bankas teikė sutikimus dėl žemės sklypų detaliojo plano rengimo ir teikimo tvirtinti įgaliotoms institucijoms. Atsakovų pajamų akivaizdžiai būtų nepakakę vykdyti finansines prievoles pagal Kreditavimo sutartis.

Kasaciniu skundu atsakovai G. Ž. ir L. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalis pripažinti negaliojančiomis 2006 m. liepos 7 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis, pripažinti 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartis sudarytomis su UAB ,,Alodas“, pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis, dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą. Šiame kasaciniame skunde pateikti argumentai yra iš esmės tokie patys, kaip atsakovų A. A. ir S. A. kasaciniame skunde.

Pareiškimais dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovai V. K., L. K., Z. B. K., M. K., R. K., A. A., S. A., G. Ž. ir L. Ž. prisideda prie kasacinių skundų ir prašo juos visus tenkinti.

Atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apsimestinio sandorio sampratos ir sandoriui pripažinti apsimestiniu nustatytinų aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 6 d. kreditavimo sutartimi ieškovas suteikė solidariai G. Ž., A. A. ir V. K. 1 400 000 Lt kreditą. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti kredito gavėjai G. Ž., A. A. ir V. K. banko naudai įkeitė du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovas su kredito gavėjų sutuoktinėmis L. Ž., L. K. ir S. A. 2006 m. lapkričio 6 d. sudarė laidavimo sutartis, kuriomis laiduotojos įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu G. Ž., A. A. ir V. K. neįvykdys visos prievolės ar jos dalies. Pagal 2007 m. liepos 3 d. sudarytą kreditavimo sutartį bankas suteikė G. Ž., L. Ž., A. A., S. A., M. K. bei R. K. 2 670 000 Lt kreditą, o 2007 m. rugsėjo 12 d. papildomu susitarimu kredito sumą padidino iki 6 270 000 Lt. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį kredito gavėjai banko naudai įkeitė du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kurių savininkė yra UAB „Alodas“. Už atsakovų prievoles pagal 2007 m. liepos 3 d. kreditavimo sutartį laidavo UAB „Techninis modelis“ ir UAB „Alodas“. A. A. 2006 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartimi paskolino UAB „Alodas“ 457 000 Lt iki 2008 m. lapkričio 7 d., 2007 m. liepos 7 d. sutartimi – 890 000 Lt iki 2008 m. gruodžio 15 d., o 2007 m. rugsėjo 12 d. sutartimi – 1 200 000 Lt iki 2008 m. gruodžio 15 d. G. Ž. ir M. K. paskolos sutartimis tomis pačiomis dienomis UAB „Alodas“ paskolino tokias pat pinigų sumas pirmiau nurodytais terminais. Kredito gavėjams nevykdant kredito sutarčių bankas jas nutraukė ir pareiškė kasatoriams ieškinį dėl sutartinių įsiskolinimų priteisimo, o šie pareiškė ieškovui priešieškinį dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis. Taigi byloje aktualūs apsimestinio sandorio sampratos ir sandorio pripažinimo apsimestiniu aiškinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. D. B. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. R. v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimta civilinėje byloje A. T. v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandorio šalys sandorio išorinėje išraiškos formoje (išviešintoje sutartyje) nurodė šalimi ne tikrąjį, o statytinį (tariamą) asmenį, t. y. nustatęs, kad pagal sandorį sudarančių asmenų ketinimus sandoris buvo sudarytas ne su jame nurodytu, o su kitu, neišviešintu asmeniu, gali tokį sandorį pripažinti apsimestiniu ir nustatyti sandorio šalimi ne jame nurodytą, o tą, kuris realiai sandorį sudarė.

Kasatoriai priešieškiniu prašė pripažinti jų ir banko sudarytas kreditavimo sutartis apsimestinėmis ir nustatyti, kad šias sutartis bankas sudarė ne su jais, o su UAB „Alodas“. Nagrinėdamas tokį ginčą, teismas turi vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) ir aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B., R. S., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini ne atskirai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto IĮ, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Teismams sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai: kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014). Taigi tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, suinteresuotas asmuo turi įrodyti, o teismas, vertindamas įrodymų visumą, nustatyti, kad išorinėje sandorio formoje (išviešintoje sutartyje) nurodyti asmenys ketino sudaryti ir faktiškai sudarė sandorį ne su oficialiai sandoryje nurodytu asmeniu, o su kitu, išorėje nuslėptu ir neišviešintu asmeniu. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad reikšdami reikalavimą pripažinti kredito sutartis negaliojančiomis kasatoriai privalo įrodyti, kad ieškovas (bankas), kuriam įstatymas nustato padidintus reikalavimus teikiant finansines paslaugas ir atsakingo skolinimo pareigą (Banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalis; Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnis), pažeidė sutartinių santykių sąžiningumo principą (CK 6.158 straipsnis) ir  išorinėse (išviešintose)  kreditavimo sutarčių formose nurodydamas kasatorius, nuslėpė ir neišviešino tikrosios kreditavimo sutarčių šalies UAB „Alodas“, t. y. kasatoriai turi pareigą įrodyti, kad sandorius su banku sudarė ne jie, o UAB „Alodas“ ir bankas tai suprato, siekė bei sudarė kreditavimo sandorius su bendrove, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (nesąžiningų tikslų), pridengdamas tikrąją sandorių šalį, išorinėje sandorių formoje nurodė fizinius asmenis (kasatorius).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apsimestinio sandorio ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, aptartomis teisės normomis ir kasacinio teismo formuojama teismų praktika, jas aiškinant,  rėmėsi bei taikė tinkamai, todėl atmeta kasatorių argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalį ir suformuotą teismų praktiką. Bylose, kuriose priimtomis kasacinio teismo nutartimis sandoriai pripažinti apsimestiniais dėl tikrosios sandorio šalies nuslėpimo ir kuriomis, įrodinėdami savo poziciją, remiasi kasatoriai, sandorių sudarymo faktinės aplinkybės kitokios, negu nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi tiek, kiek jose pateikta išaiškinimų taikant CK 1.87 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo šioje byloje padarytos išvados nėra priešingos, kaip nurodo kasatoriai, jų kasaciniuose skunduose nurodytoms kasacinio teismo nutartims.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinio teismo išvados nepagrįstos, nes teismas nepakankamai vertino faktines aplinkybes, jog bankui buvo žinomas kredito ėmimo tikslas, t. y. bankas žinojo, jog kasatoriai kreditą ima žemės sklypui UAB „Alodas“ vardu pirkti ir šios bendrovės vardu vykdyti verslo projektą; bankas kontroliavo kredito pinigų panaudojimą ir bendrovės nupirktas žemės sklypas buvo įkeistas prievolių, kilusių iš kreditavimo sutarčių, įvykdymui užtikrinti. Tai, jų teigimu, rodo, kad bankas ketino ir faktiškai suteikė kreditą bendrovei. Teisėjų kolegija, nesutikdama su kasatorių argumentais, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriai, teikdami paraiškas kreditui gauti, nurodė, jog gautus pinigus ketina panaudoti žemės sklypui įgyti, tačiau nenurodė, jog tai ketina daryti UAB „Alodas“ vardu. Tai rodo, kad bankui buvo žinomas kasatorių gaunamo kredito panaudojimo verslo planas, tačiau teismas nenustatė ir byloje nėra duomenų, kad bankas su UAB „Alodas“ vedė derybas dėl kreditavimo ir sutarė dėl kredito suteikimo ar turėjo kitokių sutartinių verslo santykių su šia bendrove. Bankas, suteikęs kasatoriams kreditą, nedalyvavo sutartiniuose santykiuose perkant žemės sklypą, ir banką su UAB „Alodas“ siejo tik tai, kad už kasatorių gautus iš banko ir perskolintus šiai bendrovei pinigus nupirktas sklypas buvo įkeistas bankui kasatorių sutartinėms prievolėms užtikrinti. Kasatorių pasirinktas verslo plano įgyvendinimas per vieną iš jų valdomų bendrovių „Alodas“ nesukuria banko ir bendrovės sutartinių verslo santykių. Taigi bankas nedarė įtakos kasatoriams šiems priimant sprendimus dėl verslo plano ir negali būti atsakingas už kasatorių veiksmus skolinant pinigus bendrovei ir per jos veiklą įgyvendinant verslo planą. Kasatoriai, siekdami pelno, priėmė rizikingą sprendimą asmeniškai imti kreditą ir jį panaudoti kito asmens (UAB ,,Alodas“) veikloje šios bendrovės vardu įgyjant žemės sklypą ir jame plėtojant nekilnojamojo turto projektą. Perdavę kredito lėšas bendrovei, prisiimtos sutartinės pareigos grąžinti bankui kreditą vykdymo galimybes kredito gavėjai savo iniciatyva susiejo su bendrovės veiklos rezultatais. Dėl tos priežasties, kad bendrovė nepasiekė kasatorių laukiamų veikos rezultatų, jie negali perkelti nesančiai kredito gavėju pagal sutartį bendrovei sutartinės pareigos grąžinti kreditą bankui.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl banko veiksmų teisėtumo suteikiant kreditą kasatoriams, pažymi, kad banko veiklą, teikiant kreditavimo paslaugas, reglamentuoja bendrosios sutarčių teisės normos ir atskiri teisės aktai. Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Bylos nagrinėjimo metu kasatoriai nurodė, kad bankas atsisakė suteikti kreditą UAB „Alodas“, todėl šis buvo įformintas jų vardu. Tai galėtų reikšti, kad bankas, kaip jį įpareigoja įstatymas, prieš suteikdamas kreditą, tikrino bendrovės turtinę padėtį, gebėjimą grąžinti prašomą suteikti kreditą ir, įvertinęs kredito grąžinimo riziką, atsisakė jį suteikti. Duomenų (įrodymų) apie tai byloje nėra ir teismas šios aplinkybės nenustatė, tačiau bet kuriuo atveju bankas sutiko kreditą suteikti fiziniams asmenims (kasatoriams). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kredito sutarčių sudarymo metu kasatorių turtinė padėtis buvo gera: jie nuosavybės teise valdė didelį turto kiekį, buvo kelių įmonių akcininkai, dirbo įmonių vadovais, gavo pajamų ne tik darbo užmokesčio forma, bet ir iš kitų šaltinių, todėl sudarė patikimų klientų įvaizdį ir bankas, suteikdamas jiems kreditą ir jo grąžinimą užsitikrindamas keliomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, tarp jų ir už kreditavimo pinigus perkamu žemės sklypu, galėjo pagrįstai tikėtis tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir kredito grąžinimo. Byloje nenustatyta, kad bankas, suteikdamas kreditą kasatoriams, pažeidė atsakingo skolinimo principą, kaip ir nenustatyta, kad bankas faktiškai kreditavo UAB „Alodas“ ir dėl kokių priežasčių galėjo siekti bendrovės, kaip kredito gavėjos, neišviešinimo.

Pasisakydama dėl banko kontrolės naudojant kredito pinigus ir bendrovės vardu pirkto žemės sklypo įkeitimo, teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kasatoriai paraiškose kreditui gauti nurodė, kad gautą kreditą ketina panaudoti žemės sklypui įgyti, todėl privalėjo stebėti, kam klientai naudoja gautus pinigus, nes netinkamas kredito naudojimas gali kelti grėsmę tinkamam sutartinių įsipareigojimų vykdymui (Finansų įstaigų 31 straipsnio 6 dalis). Tuo pačiu tikslu (užtikrinti tinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą) už kasatorių gautus iš banko ir jų perskolintus UAB „Alodas“ pinigus šios bendrovės vardu įgytas sklypas buvo įkeistas bankui. Įstatyme nedraudžiama apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą svetimo daikto hipoteka (CK 4.181 straipsnis).

Kasatoriai, be kita ko, nurodo, kad jų poziciją pagrindžia faktinė aplinkybė, jog bankas teikė sutikimus dėl bendrovės vardu pirkto žemės sklypų detaliojo plano rengimo ir teikimo tvirtinti įgaliotoms institucijoms. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė neleidžia daryti išvados dėl apsimestinio sandorio, nes bet kokie teisiniai veiksmai su įkeistu daiktu gali būti atliekami tik atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip (CK 4.170 straipsnio 5 dalis), todėl nurodyti veiksmai buvo derinami su banku, kaip įkaito turėtoju.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartus ir kitus kasatorių argumentus, nurodo, kad jie nesudaro teisinio pagrindo kitokiai išvadai, negu padarė apeliacinės instancijos teismas. Pirmiau nurodyta tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl apsimestinio sandorio, be kita ko, reikšminga nustatyti, kas derėjosi dėl sandorio sudarymo, pagal sudarytą sandorį įgijo teises ir pareigas bei vykdė sutarties sąlygas, ir šių bei kitų nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatuoti tai, ar kredito davėjas ir kredito gavėjas, kuris nurodytas sutartyje, atliko nesąžiningą susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nustatė, kad buvo sudarytos dvi kredito sutartys; abiejose kredito gavėjais nurodyti kasatoriai; jie iš banko gautus pinigus pagal atskiras sutartis paskolino UAB „Alodas“, kurios vardu už skolintus pinigus buvo įgytas žemės sklypas; kredito sutarčių prievoles bankui vykdė kasatoriai ir ginčyti kredito sutartis apsimestinių sandorių pagrindu jie pradėjo tik bankui 2009 m. pareiškus ieškinį dėl įsiskolinimų priteisimo. Vertindamas šias ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatoriai neįrodė, jog jų ir banko sudaryti sandoriai yra apsimestiniai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje visapusiškai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, jas įvertino ir nuosekliai aptarė nutarties motyvuose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.87, 6.193 straipsniai) ar netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovų kasaciniai skundai netenkinti, tai jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 176,84 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovų V. K., L. K., R. K., M. K., Z. B. K., A. A., S. A., G. Ž. ir L. Ž. lygiomis dalimis iš kiekvieno po 19,65 Lt (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), Z. B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), S. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), G. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 19,65 Lt (devyniolika litų 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.