Civilinė byla Nr. 3K-3-551-611/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07177-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.5;

2.1.1.3.6; 2.1.1.3.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014  m. balandžio 10 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Kauno technologijos universitetui, tretiesiems asmenims Z. M., Rimantui J. B. dėl universiteto rektoriaus įsakymo ir universiteto senato nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daktaro mokslo laipsnio atšaukimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2012 m. balandžio 30 d. Kauno technologijos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. P. B. įsakymą Nr. A-364 dėl P. B. daktaro mokslo laipsnio atšaukimo (toliau – Įsakymas); pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupės (gynimo tarybos) sudarymo ir pavedimo jai ištirti, ar nepažeistas akademinio sąžiningumo principas“; pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. V3-S-18 „Dėl senato 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupės (gynimo tarybos) sudarymo ir pavedimo jai ištirti, ar nepažeistas akademinio sąžiningumo principas“ dalinio pakeitimo“; pripažinti negaliojančiomis 2012 m. balandžio 25 d. Kauno technologijos universiteto sudarytos fizikos mokslų srities fizikos krypties ekspertų (gynimo grupės) išvadas (toliau – Išvados) bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 30 d. Kauno technologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. P. B. Įsakymu atšaukdamas jam daktaro mokslo laipsnį vadovavosi 2010 m. gegužės 12 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 561 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas) 42 punktu, taip pat atsižvelgdamas į Išvadas, kurios yra neteisėtos nuo jų priėmimo momento. Ieškovo vertinimu, ekspertų grupei buvo pavesta balsavimo būdu nuspręsti dėl mokslo laipsnio pripažinimo ar atšaukimo, nors ji negali spręsti šių klausimų. Ieškovas nurodė, kad jis disertaciją yra apgynęs 2002 metais, o pakartotinai jos ginti nėra teisinio pagrindo, todėl nebuvo poreikio sudaryti gynimo tarybą. Ieškovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimais ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartimi yra neginčijamai nustatyta, jog jo darbuose autorystės teisių pasisavinimo faktų nėra, todėl Kauno technologijos universiteto Senatas neturėjo teisės sudaryti ekspertų grupes ir pakartotinai tirti tuos pačius klausimus. Ieškovas nurodė, kad sąvoka „mokslinis nesąžiningumas“ atsirado tik Kauno technologijos universiteto Senato 2011 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 9 patvirtinto Kauno technologijos universiteto mokslo doktorantūros reglamento 91.1 punkte, todėl ieškovas, apsigynęs disertaciją 2002 m., šio reglamento punkto dėl mokslinio sąžiningumo principo pažeisti negalėjo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad teisės aktai nustatė teisinį reglamentavimą, jog mokslo laipsnį suteikęs universitetas gali atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį (įskaitant iki šių nuostatų įsigaliojimo suteiktus mokslo laipsnius), kai nustatomas mokslinio nesąžiningumo faktas. Teismas pažymėjo, kad universiteto teisė atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį yra savarankiška, taip universitetas atlieka vidinės mokslininkų rengimo kokybės kontrolės funkciją ir, inter alia, įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje aukštosioms mokykloms suteiktą autonomiją.

Pasisakydamas dėl fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupės (gynimo tarybos) sudarymo teisėtumo ir kompetencijos teismas pažymėjo, kad Mokslo doktorantūros nuostatai nenurodo specialios procedūros, kuri būtų privaloma universitetui, įgyvendinant teisę atšaukti mokslo laipsnį. Teismas pažymėjo, kad universiteto pareiga atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį, kai tokį įpareigojimą priima akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, veikdamas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio pagrindu, neriboja universiteto savarankiškos teisės atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį pagal Mokslo doktorantūros nuostatų 42 punkto nuostatas. Teismas, spręsdamas, ar Kauno technologijos universiteto Senato parinkti ekspertai buvo kompetentingi spręsti jiems pavestus klausimus, įvertino, kad ekspertų kandidatūros buvo parinktos vadovaujantis analogiškais principais, kaip ir daktaro laipsnio disertacijos gynimo tarybos narių kandidatūros, todėl nebuvo pagrindo abejoti jos teisėtumu ir kompetencija. Teismas sprendė, kad pagal susiklosčiusią situaciją atsakovė ėmėsi pakankamų procedūrų klausimams dėl galimo mokslinio nesąžiningumo fakto ištirti.

Teismas pažymėjo, kad sąžiningumo principas įtvirtintas CK, ir, nors jis nebuvo įtvirtintas Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 897 patvirtintų Doktorantūros nuostatų redakcijoje, galiojusioje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 561 priėmimo, jo turinys iš esmės buvo įtvirtintas Doktorantūros nuostatų III ir IV skyriuose.

Teismas pritarė Išvadoms, kad mokslinis nesąžiningumas konstatuojamas visuomet, kai svetimi mokslo rezultatai yra pateikiami kaip savi, nepriklausomai nuo to, ar mokslo rezultatas gali būti autorių teisių objektas. Nusižengiant moksliniam sąžiningumui (pateikiant svetimus duomenis kaip savus) yra pažeidžiamas darbo originalumas ir naujumas, taip pat nuslepiamas mokslo rezultatų santykis su kitų tyrėjų gautais duomenimis. Išvadose nustatyta, kad P. B. disertacijos elementai 16 kartų sutapo su kitomis nagrinėjamomis disertacijomis, nepateikiant nuorodų į jas, o 11 kartų P. B. disertacijos elementai sutampa ir su jo pateikto literatūros sąrašo straipsnių elementais.

Teismas nustatė, kad ieškovas disertacijoje naudojo kitų mokslininkų mokslinius rezultatus (duomenis) ir padarytas mokslines išvadas, jie pavaizduoti 58 grafikuose (paveiksluose) iš 119, prie šių grafikų nedėdamas nuorodų nei į kitų mokslininkų disertacijas ar mokslinius straipsnius, kuriuose jie buvo, nei į asmeniškai gautą duomenų bazę. Teismas konstatavo, kad toks ieškovo elgesys mokslo srityje pažeidė mokslininko etiką mokslinio tyrimo metu.

Atsižvelgdamas į Išvadas, teismas sprendė, kad Kauno technologijos universiteto rektorius Įsakymu pagrįstai atšaukė ieškovui suteiktą mokslo daktaro laipsnį, nes pagal Kauno technologijos universiteto statuto 54 punktą rektorius yra vienasmenis universiteto valdymo organas, veikia jo vardu ir jam atstovauja, turi aukščiausius ir plačiausius įgaliojimus, taip pat atlieka tokias funkcijas, kurios nėra tiesiogiai priskirtos Tarybos ar Senato kompetencijai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo P. B. ir trečiojo asmens Rimanto J. B. apeliacinius skundus, 2015 m. sausio 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.

Teismo vertinimu, vien tai, kad Kauno technologijos universitetas savo vidaus aktuose iki 2012 m. nebuvo nustatęs mokslinio laipsnio atšaukimo procedūros, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis neturėjo teisės atšaukti mokslinio laipsnio. Teismas sprendė, kad pagal analogijos principą sprendimą dėl laipsnio suteikimo priimantis subjektas yra kompetentingas jį ir atšaukti.

Ieškovo disertacijos gynimo metu galiojo 1997 m. kovo 5 d. Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatai, kurių 9.1 punkte pateikti reikalavimai disertacijai savo esme atitiko Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ 36 punkto, Vyriausybės 2010 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 561 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 23 punkto ir Kauno technologijos universiteto Senato 2010 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 43 patvirtinto Kauno technologijos universiteto mokslo doktorantūros reglamento 62 punkto reikalavimus dėl darbo originalumo, santykio su kitų tyrėjų duomenimis.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad moksliniu nesąžiningumu pripažįstamas toks asmens netinkamas elgesys mokslo srityje, kuris pažeidžia mokslininko etiką mokslinio tyrimo metu. Mokslinis nesąžiningumas dažniausiai pasireiškia mokslinių tiriamųjų veiksmų, mokslinių rezultatų ir išvadų plagijavimu, fabrikavimu ar falsifikavimu, pakartotiniu mokslinio darbo išspausdinimu (angl. – duplicate publication). Mokslinis nesąžiningumas pasireiškia ir tokiais asmens, rengiančio mokslinį darbą, veiksmais, kai asmuo netinkamai paskelbia mokslinius duomenis ir rezultatus, pasirenka netinkamą jų paskelbimo būdą ir formą, ir tai kitiems mokslininkams gali nulemti klaidingą mokslinio darbo kiekybinių ir kokybinių rodiklių vertinimą, jų atitiktį moksliniam darbui keliamiems esminiams reikalavimams.

Teismas išaiškino, kad 2010 m. gegužės 24 d., Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 561 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, buvo įtvirtinta savarankiška universiteto teisė atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį (įskaitant iki šių nuostatų įsigaliojimo suteiktus mokslo laipsnius), kai nustatomas mokslinio nesąžiningumo faktas (42.1. papunktis) ir kai mokslo daktaro laipsnis suteiktas pažeidus šiuos nuostatus (42.1. papunktis), todėl, nustačius nurodytų reikalavimų (naujumo, originalumo, santykio su kitų tyrėjų duomenimis nurodymo) esminį pažeidimą ir šį pažeidimą įvertinus mokslinio sąžiningumo aspektu, suteiktas mokslo laipsnis galėjo būti atšauktas.

Teismas pažymėjo, kad mokslo doktorantūros nuostatai nenustato specialios mokslo laipsnio atšaukimo procedūros; universitetas šią teisę turi kaip savarankišką galimybę („gali atšaukti“). Esant akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus įpareigojančiam sprendimui (43 punktas) universitetas mokslo laipsnį atšaukti privalo, tačiau tai nereiškia, kad, tokio sprendimo nesant, mokslo laipsnio atšaukimas negalimas. Pasisakydamas dėl Išvados teismas pažymėjo, kad ekspertų kandidatūros buvo parinktos vadovaujantis analogiškais principais, kaip ir daktaro laipsnio disertacijos gynimo tarybos narių kandidatūros, todėl sprendė, kad bendrųjų skaidrumo ir proceso teisėtumo principų universitetas laikėsi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovas taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu ir Doktorantūros nuostatų 42 punkto konstitucingumo. Teismai pažeidė bendrąjį teisės principą lex retro non agit, nes savo sprendimus grindė 2010 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 561, kuriuo buvo patvirtintas Mokslo doktorantūros nuostatų 42 punktas, nustatantis, kad mokslo laipsnį suteikęs universitetas gali atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį, kai nustatomas mokslinio nesąžiningumo faktas. Iki tol galiojusiuose Doktorantūros nuostatuose ši galimybė nebuvo įtvirtinta. Kadangi ieškovui daktaro mokslo laipsnis buvo suteiktas 2002 m. birželio 26 d., atsakovė negalėjo atgaline tvarka remtis Mokslo doktorantūros nuostatų 42 punktu, o turėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Mokslo doktorantūros nuostatų 42 punkte įtvirtinta, kad sprendimas dėl mokslo laipsnio suteikimo atšaukimo gali būti priimtas ir dėl mokslo laipsnių, suteiktų iki šių nuostatų įsigaliojimo. Tiek teismų praktikoje, tiek ir teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad teisės aktų retroaktyvus veikimas negali būti pateisinamas, jeigu tai pablogina asmens teisinę padėtį. Akivaizdu, kad Universiteto rektoriaus įsakymas, kuriuo buvo atšauktas sprendimas dėl daktaro mokslo laipsnio suteikimo, turėjo neigiamos įtakos ieškovo teisinei padėčiai, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo jį pripažinti negaliojančiu. Be to, Mokslo ir studijų įstatyme, priešingai nei Mokslo doktorantūros nuostatuose, nenustatyta, kad daktaro mokslo laipsnis gali būti atšauktas atgaline tvarka, todėl darytina išvada, kad ši Mokslo doktorantūros nuostatų norma yra neteisėta (prieštaraujanti Konstitucijai), todėl teismai negalėjo ja vadovautis.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Teismai nevykdė pareigos kvalifikuoti šalių teisinius santykius, neišsiaiškino, ar teisinės sankcijos – daktaro mokslo laipsnio atšaukimo – taikymas praėjus beveik dešimt metų nuo jo įgijimo atitinka bendruosius teisinės atsakomybės taikymo principus, inter alia, atsakomybės teisėtumo principą. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį aukštoji mokykla, nustačiusi mokslinio nesąžiningumo faktą, gali atšaukti sprendimą dėl daktaro laipsnio suteikimo. Tokia teisinio reglamentavimo spraga iš esmės pažeidžia teisinio tikrumo ir teisingumo principus bei neatitinka asmenų teisėtų lūkesčių. Bylą nagrinėję teismai, identifikavę šią teisės spragą, galėjo ją ad hoc užpildyti naudodami teisės analogiją, taikydami bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus. Teismai nenurodė, kokio pobūdžio santykiai susiklostė, kokia yra jų teisinio reglamentavimo prigimtis (t. y. ar juos reguliuoja viešosios ar privatinės teisės normos), taip pat neatskleidė, kaip turėtų būti teisiškai vertinami ginčijami Universiteto sprendimai (sandoriai, administraciniai aktai ar sui generis juridiniai faktai). Atsakius į šiuos klausimus, būtų buvę galima identifikuoti, kokio pobūdžio teisinė sankcija ieškovui buvo taikyta (drausminė nuobauda, civilinė teisinė sankcija, viešosios teisės aktuose nustatyta sankcija ar kita poveikio priemonė) ir koks turėtų būti protingas jos skyrimo terminas.

Dėl Universiteto teisės atšaukti daktaro mokslo laipsnį. Teismai besąlygiškai pateisindami universiteto teisę atšaukti daktaro laipsnį neatsižvelgė į tai, kad aukštoji mokykla, įgyvendindama savo autonomiją, turi pareigą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, paisyti atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principo, taip pat vengti sprendimų, kuriais įtvirtinamas institucinių interesų pirmumas atskirų asmenų teisių atžvilgiu. Šių ir kitų reikšmingų aplinkybių, atskleidžiančių, kad aukštųjų mokyklų autonomija yra sąlyginė, bylą nagrinėję teismai neanalizavo. Teismai neįvertino, kad Universitetas savo autonomiją, susijusią su daktaro mokslo laipsnio atšaukimu, įgyvendino, pažeisdamas tiek norminiuose, tiek ir savo vidiniuose teisės aktuose nustatytas taisykles: pavyzdžiui, jis ieškovo akademinį (kaip vėliau patikslinta – mokslinį) nesąžiningumą pavedė nustatyti subjektui, kuriam tokie įgaliojimai negalėjo būti suteikti, t. y. ekspertų grupei (gynimo tarybai), kurios sudarymo ypatumai, sudėtis, taip pat, tikėtina, pažeidė teisėtumo sąlygą. Šie procedūriniai pažeidimai lėmė, kad atsakovės priimti sprendimai, kuriais konstatuotas ieškovo mokslinis nesąžiningumas ir atšauktas jo daktaro laipsnis, yra iš esmės neteisėti.

Dėl mokslinio sąžiningumo. Mokslinio nesąžiningumo sąvoka teisės aktuose buvo įtvirtinta tik 2010 m. gegužės 12 d. priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 561. Daktaro laipsnio suteikimo ieškovui metu ši sąvoka teisės aktuose nebuvo įtvirtinta, taip pat nebuvo nustatyta aukštosios mokyklos galimybė atšaukti daktaro mokslo laipsnį. Todėl ieškovui negali būti taikoma teisinė atsakomybė už veiksmus, kurie nebuvo laikomi teisės pažeidimu. Net ir laikantis pozicijos, kad šis įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas turi būti taikomas ginčo santykiams, ieškovo elgesys rengiant disertaciją negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis mokslinio sąžiningumo principą. Ginčijamuose sprendimuose ieškovo mokslinis nesąžiningumas yra siejamas išimtinai tik su tuo, kad jis savo disertacijoje nesilaikė grafikų ir lentelių, kurie nėra autorių teisės objektai, citavimo taisyklių, tačiau tuo metu, kai ieškovas rengė savo disertaciją, jokios šaltinių citavimo taisyklės (net rekomendacinio pobūdžio) nebuvo nustatytos, todėl ieškovas turėjo diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu turi būti pateikiama informacija apie naudojamus šaltinius. Todėl lentelės ir grafikai, kurie disertacijoje buvo naudojami tik ieškovo atliekamam tyrimui iliustruoti, buvo cituojami, pateikiant nuorodas į ieškovo su kitais bendraautoriais publikuotus mokslinius straipsnius, kuriuose tos lentelės ir grafikai buvo pavaizduoti. Be to, svarbu pažymėti, kad į disertaciją įtrauktų brėžinių ir lentelių pirminis šaltinis yra Kauno technologijos universiteto Deformuojamų kūnų mechanikos katedros sukurta vidinė duomenų bazė, kurios apskritai neįmanoma identifikuoti cituojant dėl jos statuso neapibrėžtumo.

Dėl įrodymų vertinimo. Nustatant ieškovo mokslinio nesąžiningumo faktą, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismai neištyrė visų byloje pateiktų įrodymų ir išvadas padarė ne iš jų visumos. Ieškovo poziciją pagrindžiantys įrodymai yra tik deklaratyviai aprašomi, nevertinant jų turinio ir ryšio su kitais byloje esančiais įrodymais, o įrodymai, kuriais rėmėsi atsakovė, yra ypač išsamiai apibūdinti ir pasisakyta dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri patvirtina, kad ieškovas nepasisavino kitų asmenų autorystės. Ši faktinė aplinkybė yra ypač svarbi, nes būtent autorių teisių pažeidimu bylą nagrinėję teismai grindė ieškovo mokslinį nesąžiningumą. Be to, teismai nurodė, kad ieškovo akademinis nesąžiningumas paneigia jo disertacijos originalumą ir naujumą, nors Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. sausio 29 d. ekspertizės aktas aiškiai patvirtino disertacijos lygį naujumo, originalumo ir išvadų pagrįstumo požiūriais.

Trečiasis asmuo R. J. B. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsakovė VšĮ Kauno technologijos universitetas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovo disertacijos gynimo metu galiojo 1997 m. kovo 5 d. Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatai, kurių 10.12 punkte buvo nurodyta, kad Lietuvos mokslo tarybos teikimu, nustačius nuostatų pažeidimus, suteiktas mokslo laipsnis gali būti atšauktas. Taigi, ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie tokios galimybės egzistavimą. Diskutuotina, ar daktaro laipsnio atšaukimas, įtvirtintas Doktorantūros nuostatuose, yra naujas teisinis reguliavimas, nes įstatymų leidėjo aukštosioms mokykloms suteikta teisė teikti daktaro laipsnį apima ir teisę jo neteikti ar jį atšaukti.

Iš Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 5 dalies nuostatų galima daryti išvadą, kad asmuo, besivadinantis mokslo daktaru, yra mokslininkas, gebantis savarankiškai atlikti mokslinius tyrimus ir spręsti mokslo problemas. Mokslininkui įstatymai suteikia tam tikras teises (pvz., Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 2 ir 3 dalys), taigi, mokslo daktaro laipsnis yra asmens kvalifikaciją išreiškiantis įvardijimas, kuris gali būti panaudotas tiek santykiuose su laipsnį patvirtinusia institucija, tiek santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Tai reiškia, jog bet kurie tretieji fiziniai ir juridiniai asmenys laikys mokslo daktaro laipsnio turėtoją specialistu, turinčiu tam tikros srities mokslo žinių ir galinčiu kvalifikuotai šias žinias taikyti, sprendžiant vienokius ar kitokius atitinkamos mokslo šakos klausimus. Šių trečiųjų asmenų interesų apsauga ir yra viešasis interesas, kurį valstybė įgyvendina priimdama doktorantūros institutą reguliuojančius teisės aktus ir, atitinkamai, užtikrindama, kad mokslo daktaru besivadinantis asmuo tikrai atitiktų teisės aktuose nustatytus kriterijus. Kadangi daktaro laipsnio suteikimo procesas reikalauja specialiųjų žinių, jis yra patikėtas mokslo ir studijų institucijoms, kuriose atitinkamos specialiosios žinios yra sukauptos. Taigi mokslo daktaro laipsnio suteikimą reglamentuoja viešosios teisės normos, užtikrinančios viešąjį interesą – teisingai informuoti trečiuosius asmenis apie asmens, besivadinančio mokslo daktaru, kvalifikaciją. Mokslo ir studijų institucijos autonomija pasireiškia tais atvejais, kai valstybės teisės aktai neaprašo visų veiksmų ir procedūrų, kuriuos turi atlikti mokslo ir studijų institucija, siekdama, kad jos veikla atitiktų jai keliamus standartus. Dėl šios priežasties mokslo daktaro laipsnio atšaukimo klausimas visą laiką (nuo doktorantūros teisės atsiradimo pradžios) buvo mokslo ir studijų institucijos kompetencijos dalis.

Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatų 5.3.17. punkte (redakcija, galiojusi disertacijos gynimo metu) nurodytas privalomai saugotinas dokumentas – autoriaus (disertanto) garantija dėl ginamo darbo savarankiškumo, o šių nuostatų 4 priede yra pateiktas autoriaus garantijos turinys (tipinė forma). Šį tipinės formos dokumentą pasirašė ieškovas, deklaruodamas, kad: „Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių mintys pažymėtos, pateikiant nuorodas į literatūrą. Kitų asmenų mokslinio indėlio į parengtą daktaro disertaciją nėra.“ Taigi, ieškovas turėjo suvokti, kad, atskleidus kitų mokslininkų rezultatų panaudojimą, jo disertacija negalėjo būti pripažinta savarankiška.

Doktorantūros nuostatų 9.1. punkte kaip reikalavimas daktaro disertacijai nurodyta pareiga atskleisti autoriaus gautų mokslinių rezultatų santykį su kitų tyrėjų naujausiais duomenimis. Tai ir yra vienas iš mokslinio sąžiningumo pasireiškimo aspektų – nesisavinti tų mokslo rezultatų, kurie nėra nustatyti paties disertacijos autoriaus, bet aiškiai atriboti savo ir kitų mokslininkų darbus.

Be to, mokslinis sąžiningumas yra dalis bendrojo sąžiningumo sampratos (CK 1.5 straipsnis). Pagal CK 1.1 straipsnio nuostatas santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime nurodė, kad jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Dėl šios priežasties Doktorantūros nuostatų 42 ir 42.1. punkto nuostatos nepažeidžia asmens teisėtų lūkesčių, nes asmuo, kuris įgijo teisę nusižengdamas teisės aktų reikalavimams, negali turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jo įgyta teisė bus ginama ir saugoma.

2. Sutiktina su kasatoriumi, kad mokslo ir studijų santykiai, susiklostantys tarp aukštosios mokyklos ir studijuojančio asmens, kvalifikuotini kaip sui generis, kuriems visa apimtimi netaikomos nei privatinės, nei viešosios teisės normos. Sutartiniai santykiai, susiklostantys tarp aukštosios mokyklos ir studijuojančio asmens, turi privatinės teisės požymių, tačiau išsilavinimo kokybės standartai, tiek bendrieji, tiek juos konkretinantys, nustatyti valstybės institucijų norminiais aktais, yra išskirtinai viešosios teisės reguliavimo sfera. Į daktaro laipsnį pretenduojančio asmens disertacijos kriterijai – viešosios teisės reguliavimo sritis, ir aukštoji mokykla, vertindama daktaro disertaciją, negali taikyti kitokių, nei teisės aktuose nustatyti, kriterijų.

Be to, iš viešosios teisės sistemos suteikiamos funkcijos teikti mokslo daktaro laipsnį asmenims, kurie atitinka norminiuose aktuose nustatytus kriterijus, kyla ir aukštosios mokyklos pareiga šią teisę įgyvendinti nenukrypstant nuo nustatytų standartų, taip pat pareiga, kilus pagrįstų abejonių, patikrinti, ar nebuvo nukrypta nuo teisės aktuose nustatytų kriterijų, bei pareiga ištaisyti klaidas – atšaukti nepagrįstai suteiktus mokslo daktaro ar kitus išsilavinimą nustatančius laipsnius.

Pažymėtina, kad naudojimasis suteiktu mokslo daktaro laipsniu yra neapibrėžtas terminu. Todėl negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad po to, kai aukštoji mokykla suteikė asmeniui laipsnį, santykiai tarp jų pasibaigė. Tęstinis (laiko požiūriu neapibrėžtas) naudojimasis suteiktu mokslo daktaro laipsniu lemia tęstinę galimybę patikrinti šio laipsnio suteikimo teisėtumą, kilus pagrįstų abejonių dėl pažeistų norminių teisės aktų, laipsnio suteikimo metu.

Aukštoji mokykla spręsdama dėl daktaro laipsnio atšaukimo turi laikytis bendrųjų CK 1.137 straipsnyje nustatytų asmens teisių įgyvendinimo principų, todėl parenkant poveikio priemonę įvertinamas jos proporcingumas padarytam pažeidimui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas po disertacijos gynimo nutraukė savo mokslinę veiklą, todėl socialiniai ieškovo santykiai, pagrįsti įgytu daktaro laipsniu, nebus pažeisti. Be to, buvo įvertintas nusižengimo moksliniam sąžiningumui mastas: disertaciją tyrę ekspertai nustatė, kad ieškovo disertacijoje 1, 2, 3, 5 išvados yra neoriginalios, 4-oji – originali; 6-oji – iš dalies originali.

3. Doktorantūros nuostatuose neįtvirtinta specialios procedūros ar subjekto, kuris gali priimti sprendimą atšaukti daktaro laipsnį, todėl buvo vadovaujamasi analogijos principais: Kauno technologijos universiteto senatas dalyvavo sudarant fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupę (gynimo tarybą) ir suteikė jai įgaliojimus balsavimu nuspręsti dėl mokslo laipsnio pripažinimo ar atšaukimo. Pagal analogijos principą sprendimą dėl laipsnio suteikimo priimantis rektorius yra kompetentingas jį ir atšaukti.

Nors įprastai mokslo krypties doktorantūros komitetas sudaro gynimo tarybą, šiuo atveju gynimo tarybai reikėjo suteikti neįprastus įgaliojimus. Todėl dėl įgaliojimų suteikimo turėjo pasisakyti aukščiausias universiteto akademinių reikalų valdymo organas – senatas. Būtent senatas apsvarstė teikiamų ekspertų kandidatūras ir apibrėžė jiems suteikiamų įgaliojimų ribas. Ekspertų kandidatūros buvo parinktos vadovaujantis analogiškais principais, kaip ir daktaro laipsnio disertacijos gynimo tarybos narių kandidatūros.

4. Nors mokslinių tyrimų rezultatai nėra autorių teisių objektai, jie yra reikšmingi doktorantūros teisiniam institutui, nes daktaro disertacijoje turi būti pateikti autoriaus gauti rezultatai ir jų santykis su kitų mokslininkų rezultatais. Tai reiškia, kad daktaro laipsnio disertacijoje privalu nurodyti, kai yra naudojami svetimi mokslo rezultatai, nors jie ir nėra saugomi autorių teisės objektai.

Trečiasis asmuo Z. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, tačiau nenurodo, kokias konkrečias teisės normas bylą nagrinėję teismai pažeidė ir nuo kokios praktikos buvo nukrypta, nes pats kasatorius pripažįsta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šiuo klausimu nėra.

Pagal pateiktą kasacinį skundą ginčijami sprendimai negali būti panaikinti, nes faktinių aplinkybių kasacinis teismas iš naujo nebenagrinėja, o konkrečių teisės normų ar proceso teisės normų pažeidimų kasatorius nenurodo.

2. Remdamasis bendruoju teisės principu lex retro non agit, kasatorius nutyli kitą teisės principą, kad iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda. Kasatoriui daktaro disertacijos gynimo metu negalėjo būti nežinomos 1998 m. kovo 5 d. Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatų 9.1. punkto nuostatos, kad daktaro disertacija turi būti originali ir atitikti reikalavimus, keliamus publikuotiems mokslo darbams; joje turi būti apibendrinti doktoranto atlikti tyrimai, kurių reikia tam tikros mokslo krypties (šakos) problemai nagrinėti; disertacijoje turi būti apžvelgti ta tema pasaulyje atlikti tyrimai, aprašyta autoriaus tyrimų metodika, autoriaus gauti moksliniai rezultatai, jų patikimumas ir santykis su kitų tyrėjų naujausiais duomenimis; disertacijoje turi būti jai rengti naudotos literatūros ir doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašai. Taigi, ieškovas, nusižengęs šio punkto nuostatoms, negalėjo ir negali turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad neteisėtai jo įgyta teisė bus visą laiką saugoma ir ginama. Joks terminas nesąžiningumo faktui nustatyti negali būti apibrėžiamas, nes jis gali paaiškėti bet kuriuo metu. Neteisėti veiksmai, šių veiksmų rezultatai negali virsti teisėtais vien dėl to, kad laiku neaptinkami ir nekonstatuojami, todėl kasatoriaus daktaro mokslinis laipsnis negali būti laikomas įgytu teisėtai vien dėl to, kad nuo jo įgijimo praėjo 10 metų. 2010 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 561 42 punkte nustatyta, kad daktaro mokslinio laipsnio atšaukimas gali būti taikomas įskaitant iki šių nuostatų įsigaliojimo suteiktus mokslinius laipsnius. Toks teisinis reguliavimas neblogina kasatoriaus teisinės padėties, nes jis yra nukreiptas į daktaro disertacijų galiojimo reguliavimą, o ne į kasatoriaus teisinę padėtį. Nustačius didelės apimties mokslinio nesąžiningumo faktą mokslo daktaro laipsnio disertacijos rengimo metu, toks asmuo negali išlaikyti mokslinio laipsnio, nes taip būtų klaidinama visuomenė dėl mokslinių asmens rezultatų ir gebėjimų, nesilaikoma sąžiningos mokslinės konkurencijos, mokslinės akademinės etikos principų, sudaromos sąlygos mokslo sistemos stagnacijai ir taip pat būtų diskredituojama visa valstybinio mokslo sistema. Šis teisės aktas pateikė bendrą sąžiningumo reikalavimą, tačiau jo naujai neatrado.

3. Kauno apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad mokslinis nesąžiningumas kildinamas iš bendrojo sąžiningumo, nustatomo pagal du kriterijus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Sprendžiant pagal amžių, išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, kasatorius negalėjo nežinoti, kad imdamas duomenis iš kitų šaltinių jis pats jų nesukuria, mokslinių eksperimentų neatlieka ir nieko naujo neatranda.

Ekspertų grupė (gynimo taryba) nagrinėjamu atveju konstatavo, kad pateikiant svetimus duomenis kaip savus buvo neabejotinai pažeistas darbo originalumas ir naujumas. Kasatorius autoriaus garantijoje yra deklaravęs, kad tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių mintys pažymėtos, pateikiant nuorodas į literatūrą, kad kitų asmenų mokslinio indėlio į parengtą daktaro disertaciją nėra, taigi jis suvokė savo veiksmų neteisėtumą.

4. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daktaro mokslo laipsnį šiuo metu Lietuvoje turi maždaug 9600 gyventojų. 2013–2014 metais doktorantūros studijas vykdė dar 2686 doktorantai. Tai gana didelis skaičius, todėl mokslinio sąžiningumo principas ir jo įgyvendinimas yra aktualus ir visuomeniniu požiūriu. Mokslinis laipsnis suteikiamas ne už parašytą ir apgintą darbą, bet ir už asmeninį jį parašiusio asmens indėlį į mokslo vystymąsi, taip pat techninę, kultūrinę, teisinę ar kt. visuomenės pažangą. Senaties taikymas išsprendžia tik atsakomybės, o ne fakto klausimą, todėl mokslinio nesąžiningumo fakto nustatymui senatis negali būti taikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl universiteto teisės atšaukti suteiktą mokslinį laipsnį

Konstitucinis Teismas, savo doktrinoje pasisakydamas dėl aukštųjų mokyklų autonomijos principo turinio, yra nurodęs, kad jis aiškintinas neatsiejamai ir nuo aukštųjų mokyklų bei aukštojo mokslo paskirties – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais. Taigi nei aukštųjų mokyklų autonomija, nei akademinė laisvė nėra savitiksliai dalykai; jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Aukštosios mokyklos pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija, bet ir vykdo svarbią socialinę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą; aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas). Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas), kad savivalda turi būti įgyvendinama per aukštųjų mokyklų institucijas, kurių formavimo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo. Todėl aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi formuoti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką. Tik taip būtų užtikrintas konstitucinis akademinės laisvės principo įgyvendinimas, kartu būtų garantuota iš Konstitucijos kylanti aukštųjų mokyklų autonomija, kuri neatsiejama nuo atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei. Aukštosios mokyklos misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, suponuoja aukštųjų mokyklų atsakomybę už tai, kad studijuojantiems asmenims būtų suteiktas kokybiškas, visuomenės ir valstybės poreikius atitinkantis išsilavinimas.

Ši Konstitucinio Teismo doktrinoje atskleista aukštosios mokyklos teisių ir pareigų vienovė, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia savikontrolės mechanizmų, kuriuos pasitelkdama aukštoji mokykla visų pirma pati galėtų spręsti dėl jai aktualių klausimų, būtinybę. Bendriausia prasme teisingo balanso ir proporcingumo principai suponuoja išvadą, kad subjektas, kuriam yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą tam tikru klausimu, turi turėti teisę tokį savo sprendimą panaikinti, jei paaiškėjo aplinkybės, dėl kurių priimtas sprendimas negali būti toliau laikomas teisingu ir pagrįstu. Akademinės institucijos teisė dėl plagijavimo ar kitokio mokslinio nesąžiningumo atšaukti tiek suteiktą diplomą studentams (akademinį laipsnį), tiek mokslinį laipsnį fakulteto nariams (angl. degree revocation) pripažįstama ir užsienio valstybėse. Kai kurie autoriai (žr., pvz., M. A. Connell, D. Guerley. The Right of  Educational Institutions to Withhold or Revoke Academic Degrees. Journal of College and University Law, 2005, p. 51–53) nurodo, kad akademinio laipsnio suteikimas yra viena svarbiausių mokslo institucijų funkcijų ir būtų neteisinga, kad institucija, suteikusi mokslo laipsnį asmeniui, kuris neatitinka institucijos ar visuotinai nustatytų tokiam laipsniui įgyti keliamų standartų, negalėtų jo atšaukti. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad aukštosios mokyklos autonomijos principas ir jo pagrindu atsirandančios teisės negali būti suabsoliutinti ir traktuojami kaip universiteto galimybė iš naujo persvarstyti mokslo laipsnio suteikimą, tam neturint teisėto pagrindo. Prielaidos pradėti tyrimą ir atlikti mokslo laipsnio atšaukimo procedūrą gali būti naujai paaiškėjusios ir (ar) mokslo laipsnio suteikimo metu egzistavusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą abejoti dėl suteikto mokslo laipsnio teisėtumo ir pagrįstumo.  

Nagrinėjamoje byloje neginčijama VšĮ Kauno technologijos universiteto teisė suteikti daktaro laipsnį, tačiau ieškovas kvestionuoja universiteto teisę jį atšaukti. Ieškovo daktaro laipsnio atšaukimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ redakcijoje (42 punktas) buvo nustatyta, kad mokslo laipsnį suteikęs universitetas gali atšaukti sprendimą suteikti mokslo laipsnį (įskaitant iki šių nuostatų įsigaliojimo suteiktus mokslo laipsnius), kai nustatomas mokslinio nesąžiningumo faktas arba kai mokslo daktaro laipsnis suteiktas pažeidus šiuos nuostatus. Ieškovo vertinimu, šis įstatymo įgyvendinamojo akto reglamentavimas, suteikiantis universitetui teisę atšaukti ir iki jo įsigaliojimo suteiktus mokslinius laipsnius, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, nes nustato grįžtamąją veikimo galią (t. y. pažeidžia lex retro non agit principą). Tokius ieškovo argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad universiteto teisė atšaukti suteiktą mokslinį laipsnį kyla ne iš ieškovo nurodyto įstatymo įgyvendinamojo akto, bet iš konstitucinio universiteto autonomiškumo ir akademinės laisvės principo, kurie suponuoja atitinkamas universiteto pareigas užtikrinti suteiktų mokslinių laipsnių pagrįstumą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti, kad universitetas šią teisę įgijo tik įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ redakcijai, kurioje ji buvo tiesiogiai įvardyta. Šios teisės expressis verbis paminėjimas įstatymo įgyvendinamajame akte ir (ar) (ne)paminėjimas ieškovo nurodomame Mokslo ir studijų įstatyme negali lemti šios teisės egzistavimo ar neegzistavimo, nes ji, kaip minėta, kyla iš Konstitucijos nuostatų. Kitaip tariant, tai, kad Mokslo ir studijų įstatyme expressis verbis nėra įtvirtinta aukštosios mokyklos teisė atšaukti suteiktą mokslo laipsnį, nereiškia, kad aukštoji mokykla šios teisės neturi (neturėjo). Priešingas aiškinimas suponuotų prielaidas situacijai, kai Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas tampa priklausomas nuo įstatymų ar įstatymo įgyvendinamųjų aktų turinio, o tai būtų nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu.

Be to, teisinio aiškumo ir apibrėžtumo aspektu teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį ir į tai, kad ieškovo disertacijos gynimo metu galiojusioje Kauno technologijos universiteto 1997 m. kovo 5 d. Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatų redakcijoje (10.12 punktas) Universiteto teisė panaikinti savo sprendimą suteikti mokslo laipsnį jau buvo nurodyta expressis verbis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nesusidaro situacija, kai teisės norma turi atgalinio veikimo galią, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jos konstitucingumo ir tenkinti ieškovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ieškovas taip pat nurodo, kad, atšaukiant jam suteiktą daktaro laipsnį, nustatyti mokslinio nesąžiningumo faktą buvo pavesta subjektui, kuriam tokie įgaliojimai negalėjo būti suteikti, t. y. ekspertų grupei (gynimo tarybai), kitaip tariant, ieškovas kvestionuoja procedūros, kurią atliko universitetas, teisėtumą.

Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovo nurodomame universiteto vidaus teisės akte – Kauno technologijos universiteto 1997 m. kovo 5 d. Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatuose (10.12 nuostatų punktas) – yra įtvirtinta viena iš galimų mokslinio laipsnio panaikinimo procedūrų, kai Lietuvos mokslų taryba, atlikusi registruojamų mokslo laipsnių diplomų ekspertizę, nustato pažeidimų ir teikia pasiūlymą universitetui šiuos pažeidimus pašalinti ar mokslo laipsnį panaikinti. Tačiau tokia Lietuvos mokslų tarybos teisė jokiu būdu negali būti aiškinama kaip vienintelis pagrindas mokslo laipsnio panaikinimo (atšaukimo) procedūrai pradėti, nes faktai, lemiantys abejones dėl išduoto mokslo laipsnio pagrįstumo, gali paaiškėti ne tik Lietuvos mokslo tarybai atliekant diplomų ekspertizę, bet ir kitais atvejais. Tokiose situacijose universitetas turi turėti galimybę mokslo laipsnį atšaukti ir nesant Lietuvos mokslo tarybos kreipimosi. Kadangi mokslo laipsnio atšaukimo procedūra tokiais atvejais nėra reglamentuota nei Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatuose, nei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtus teisingo balanso ir proporcingumo principus, laiko pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad pagal analogijos principą sprendimą dėl laipsnio suteikimo priimantis subjektas yra kompetentingas jį ir atšaukti, vadovaudamasis analogiškomis procedūromis.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad ginčo atveju daktaro laipsniui atšaukti buvo atliktos analogiškos procedūros, kurios atliekamos šį laipsnį suteikiant, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad tokia procedūra yra netinkama. Įvertinusi tai, kad, sprendžiant dėl daktaro laipsnio atšaukimo, į ekspertų grupę buvo kviečiami ekspertai, įskaitant bent vieną iš užsienio mokslo ir studijų institucijos, šių kandidatūras parenkant vadovaujantis analogiškais principais, kaip ir daktaro laipsnio disertacijos gynimo tarybos narių kandidatūros; kad ieškovui buvo suteikta teisė pateikti papildomą rašytinę medžiagą, kuri, jo nuomone, gali būti reikšminga; kad ekspertai suformulavo raštiškus klausimus ieškovui ir gavo iš jo raštiškus atsakymus, kad buvo apklausti ieškovo pageidauti asmenys, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad mokslo laipsnio atšaukimo procesas nagrinėjamu atveju atitiko bendruosius skaidraus ir teisėto proceso reikalavimus.

Dėl mokslo laipsnio atšaukimo pagrindų

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad mokslinio nesąžiningumo sąvoka teisės aktuose buvo įtvirtinta tik 2010 m. gegužės 12 d., priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 561, todėl ieškovui negali būti taikoma teisinė atsakomybė už veiksmus, kurie nebuvo laikomi teisės pažeidimu.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovo disertacijos gynimo metu galiojo 1997 m. kovo 5 d. Kauno technologijos universiteto Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnio teikimo nuostatai, kurių 9.1 punkte išvardyti reikalavimai disertacijai, inter alia, disertacijos originalumas, autoriaus mokslinių rezultatų santykis su kitų tyrėjų duomenimis, panaudotos literatūros sąrašas. Analogiški reikalavimai buvo įtvirtinti disertacijos gynimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ 36 punkte.

Reikalavimai dėl mokslinių rezultatų santykio su kitų tyrėjų duomenimis bei panaudotos literatūros sąrašo turi dvejopą paskirtį. Pirma, juos įgyvendinus galima nustatyti, kiek mokslinis darbas yra naujas (originalus), kokia jo pridėtinė vertė, lyginant su iki tol mokslininkų parašytais darbais, todėl net ir toks darbas, kuriame tiksliai nurodyti visi panaudoti kitų tyrėjų duomenys, gali neatitikti disertacijai keliamų reikalavimų, jei jame nebus pakankamai naujų paties autoriaus idėjų (išvadų). Antra, reikalavimai atskleisti mokslinių rezultatų santykį su kitų tyrėjų duomenimis bei nurodyti panaudotos literatūros sąrašą užkerta kelią plagijavimui. Teisės doktrinoje yra skiriami objektyvieji ir subjektyvieji plagijavimo požymiai. Objektyvieji požymiai – tai kito asmens minčių panaudojimas, nenurodant šaltinio, o subjektyvieji – tai asmens ketinimas plagijuoti (A. W. Latourette, Plagiarism: Legal and Ethical Implications for the University. Journal of College and University, 2010, p. 22). Nors nėra nurodoma, kad kiekvienu atveju būtinai turi būti nustatyta ir įrodyta šių požymių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jie abu egzistuoja. Byloje nustatyta, kad dalis ieškovo disertacijoje esančių brėžinių buvo paimti iš kitų disertacijų (ir (arba) duomenų bazių), nepateikiant į jas nuorodų, ir tai neabejotinai vertintina kaip mokslinis nesąžiningumas objektyviąja prasme. Ekspertų grupė (gynimo taryba), lyginusi ieškovo disertacijos išvados su kitų mokslininkų disertacijų išvadomis, nurodė, kad tik viena iš šešių išvadų yra originali, viena – iš dalies originali. Šie faktai, ypač atkreipiant dėmesį ir į tai, kad ieškovas apskritai panaudojo daug kitų mokslininkų mokslinių išvadų ir duomenų (su nuorodomis į šaltinius ir be jų), sudaro prielaidas spręsti, kad disertacija neatitiko ir originalumo kriterijaus.

Spręsdama dėl subjektyviųjų plagijavimo požymių teisėjų kolegija reikšminga laiko ieškovo pasirašytą autoriaus garantiją (t. 2 , b. l. 115), kurioje ieškovas nurodė, kad disertaciją parengė pagal doktorantūros nuostatų reikalavimus; kad tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių mintys pažymėtos, pateikiant nuorodas į literatūrą; kad kitų asmenų mokslinio indėlio į parengtą daktaro disertaciją nėra. Pasirašydamas šią garantiją ieškovas suprato (turėjo suprasti) daktaro disertacijai keliamus reikalavimus, įskaitant plagijavimo draudimą.

Šios byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad reikalavimas disertacijos originalumui ir plagijavimo (kaip vieno iš mokslinio nesąžiningumo aspektų) draudimas buvo įtvirtinti ieškovo daktaro disertacijos gynimo metu ir buvo (turėjo būti) jam žinomi, todėl ieškovo teiginiai, kad teisinė atsakomybė jam taikoma už veiksmus, kurie nebuvo laikomi teisės pažeidimu, yra nepagrįsti. Vien tai, kad vėliau priimti teisės aktai expressis verbis plagiatą įvardijo kaip vieną iš mokslinio nesąžiningumo formų, savaime nereiškia, kad iki tol plagiatas nebuvo laikomas neteisėtu ir kad teismai ieškovui taikė reikalavimus, kurie teisės aktuose atsirado tik 2010 metais. Dėl šios priežasties, konstatavus, kad ieškovo veiksmai buvo neteisėti pagal disertacijos gynimo metu galiojusius teisės aktus, nelieka pagrindo daryti išvadą, jog atšaukiant ieškovui suteiktą daktaro laipsnį galėjo būti pažeistas lex retro non agit principas, todėl kasatoriaus keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 „Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ (2010 m. gegužės 12 d. redakcija) 42 punkto nuostatų konstitucingumo nebeaktualus ir šiuo aspektu.

Papildomai pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuotas atskirų teisinės atsakomybės rūšių santykis, nurodant, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl senaties termino suėjimo pats savaime neatleidžia asmens nuo tų teisinių pasekmių, kurias asmens įvykdyta neteisėta veika gali sukelti darbo, civilinės ar kitų teisės šakų reguliuojamuose teisiniuose santykiuose. Baudžiamosios atsakomybės ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisinės pasekmės juridiškai reikšmingos paminėtų teisės šakų reguliavimo sferoje tiek, kiek šių teisės šakų normos jas pripažįsta reikšmingomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1379). Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad kasatorius dėl savo veiksmų nėra pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, yra nereikšminga, nes vien faktas, jog asmeniui nėra (nebuvo) pritaikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 191 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl autorystės pasisavinimo, pats savaime nereiškia, kad jam negali kilti kitos rūšies teisinė atsakomybė dėl plagijavimo, ypač turint omenyje tai, kad baudžiamasis procesas dėl kasatoriaus buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Dėl senaties termino ir susiklosčiusių santykių pobūdžio

Ieškovas nurodo, kad teisės aktuose neįtvirtinus senaties termino daktaro mokslo laipsniui atšaukti sudaromos prielaidos „šliuzo vartų atvėrimui bylinėtis“ (angl. opening the floodgates of litigation) ir iš esmės pažeidžiami daktaro mokslo laipsnį įgijusių asmenų teisėti lūkesčiai.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, pažymi, kad, pirma, sprendžiant dėl asmeniui suteiktų teisių, svarbu jų neabsoliutinti ir jas vertinti atsižvelgiant ne tik į šio asmens, bet ir visos visuomenės interesus. Kaip jau buvo minėta, iš Konstitucijos kylanti aukštųjų mokyklų autonomija yra neatsiejama nuo atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei. Aukštosios mokyklos misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, suponuoja aukštųjų mokyklų atsakomybę už tai, kad studijuojantiems asmenims būtų suteiktas kokybiškas, visuomenės ir valstybės poreikius atitinkantis išsilavinimas. Dėl šių priežasčių santykiai, susiję su daktaro laipsnio suteikimu ar jo atšaukimu, laikytini viešosios teisės reguliavimo sritimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad plačiąja prasme mokslo daktaro laipsnis yra asmens kvalifikaciją išreiškiantis įvardijimas, kuris gali būti panaudotas tiek santykiuose su laipsnį patvirtinusia institucija, tiek santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Tai reiškia, jog bet kurie tretieji fiziniai ir juridiniai asmenys laikys mokslo daktaro laipsnio turėtoją specialistu, turinčiu tam tikros srities mokslo žinių ir galinčiu kvalifikuotai šias žinias taikyti, sprendžiant vienokius ar kitokius atitinkamos mokslo šakos klausimus. Šių trečiųjų asmenų interesų apsauga ir yra viešasis interesas, kurį valstybė įgyvendina priimdama doktorantūros institutą reguliuojančius teisės aktus ir, atitinkamai, užtikrindama, kad mokslo daktaru besivadinantis asmuo atitiktų teisės aktuose nustatytus kriterijus. Kadangi asmuo suteiktu mokslo laipsniu naudojasi neapibrėžtą laiko tarpą, kasatoriaus argumentai, kad po to, kai aukštoji mokykla suteikė asmeniui laipsnį, santykiai tarp jų pasibaigė, laikytini nepagrįstais. Dėl šios priežasties tęstinis naudojimasis suteiktu mokslo daktaro laipsniu lemia ir tęstinę galimybę patikrinti šio laipsnio suteikimo teisėtumą, taip pat sudaro prielaidas išvadai, kad senaties terminas mokslo laipsnio panaikinimui nėra taikomas. Jeigu asmeniui nepagrįstai įgijus mokslo laipsnį būtų apribojamos universiteto galimybės laiko atžvilgiu šį laipsnį panaikinti, visuomenė būtų klaidinama dėl tokio asmens išsilavinimo, nes jis mokslo laipsnį išlaikytų net ir nustačius esminius pažeidimus jį įgyjant.

Antra, visuotinai pripažįstamas principas „iš neteisės teisė neatsiranda“ suponuoja išvadą, kad asmuo, nepagrįstai gavęs mokslo lapinį, neįgyja teisėtų lūkesčių šį laipsnį išlaikyti, todėl teisme jie nėra ginami.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 31,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. B. (duomenys neskelbtini) 31,33 Eur (trisdešimt vieną Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                           Janina Januškienė

                                          Andžej Maciejevski

                                          Donatas Šernas