Civilinė byla Nr.e2-1867-407/2020

Teisminio proceso Nr.2-56-3-01299-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Stasio Sipavičiaus, ir suinteresuoto asmens V. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. M., D. M., uždaroji akcinė bendrovė ,,Legal Balance“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) ,,LIBECOM“ nemokumo administratorius 2019 m. balandžio 30 d. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti BUAB ,,LIBECOM“ bankrotą tyčiniu, kurį vėliau patikslino ir dėl BUAB ,,LIBECOM“ tyčinio bankroto kaltais pripažinti suinteresuotus asmenis V. M. ir D. M.. Prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos, galiojusios iki 2020 m. sausio 1 d., 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktais.

2.       Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi pripažino BUAB „LIBECOM“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais. Nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nemokumo administratoriaus nurodytų aplinkybių nepakanka konstatuoti esant tyčinio bankroto požymius pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-408-798/2020 išnagrinėjęs suinteresuoto asmens V. M. atskirąjį skundą, jį tenkino iš dalies. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis dėl atsakovės BUAB ,,LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pagrindu paliko nepakeistą, likusias nutarties dalis dėl atsakovės UAB ,,LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu panaikino ir perdavė šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi pripažino BUAB „LIBECOM“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

5.       Teismas sprendė, kad byloje duomenys patvirtina, jog 2014 m. įmonė buvo nemoki, o V. M., žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė yra nemoki, savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė. V. M. veiksmai, tęsiant nemokios bendrovės veiklą, buvo nesuderinami su bendrovės vadovo rūpestingumo pareiga ir neatitiko bendrovės bei jos kreditorių interesų. Priešingai, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad V. M., nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams, t. y. blogino bendrovės turtinę padėtį. Todėl teismas sprendė, kad V. M. delsimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą šiuo atveju atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

6.       Teismas, įvertinęs aplinkybes, kurios buvo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartyje ir pasisakydamas dėl sandorių (JAV bendrovės atstovybės suteiktų konsultavimo rinkos tyrimo paslaugų, 2013 m. gegužės 24 d. laidavimo sutarties, 2014 m. spalio 31 d. garantinio rašto), kurie, nemokumo administratoriaus teigimu, buvo nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei, pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp bendrovės valdymo organų sudarytų sandorių ir nemokios BUAB „LIBECOM“ padėties esminio pabloginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog šiais sandoriais sąmoningai ir kryptingai buvo siekiama įmonės nemokumo.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7.       Suinteresuotas asmuo V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      BUAB „LIBECOM“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti dar 2016 m. vasario mėnesį kratų metu, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir grąžinti tik 2018 m. sausio 18 d. raštu. Taigi visi dokumentai pareiškėjui buvo grąžinti, taip pat ir BUAB „LIBECOM“ akcininkų pritarimas dėl laidavimo ir kiti su bendrove susiję dokumentai, V. M. po kratos poėmių dokumentų neturėjo. Visos BUAB „LIBECOM“ mokesčių deklaracijos buvo pateiktos iki 2016 metų įmonės sustabdymo ir dokumentų poėmio. Kadangi BUAB „LIBECOM“ veikla buvo sustabdyta 2016 metais, todėl nebuvo skelbiamas bankrotas.

7.2.                      Teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad UAB „LIBECOM“ į apskaitą neįtraukė Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu AB „Citadele“ banko naudai iš UAB „LIBECOM“ priteistos 280 964,79 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir 13 701 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. nepadidino įsipareigojimų ir 2014 metų balanse. Suinteresuoto asmens teigimu, minėta skola negalėjo būti įtraukta į BUAB „LIBECOM“ balansą, nes teismo sprendimas dėl 299 089 Eur dydžio reikalavimo iš BUAB „Libecom“ už BUAB „Elektrostatika“ iš dalies negrąžintą 25 836,50 Eur skolą buvo gautas žymiai vėliau ir patvirtintas tik 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-116-264/2020. Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad 2013 m. gegužės 24 d. laidavimo sutarties sudarymo metu BUAB „LIBECOM“ buvo moki, jokių požymių, jog įmonė gali bankrutuoti, nebuvo. Nebuvo jokios rizikos laiduoti už UAB „Elektrostatika“, kadangi jos duotas užstatas buvo du kartus didesnis nei paimta paskola, paskola buvo apdrausta, taip pat buvo įkeistas UAB „Elektrostatika“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tačiau jis buvo parduotas už rinkos neatitinkančią kainą.

7.3.                      UAB „Betonika“ nėra ir nebuvo pareiškusi jokių finansinių reikalavimų BUAB „LIBECOM“ nemokumo byloje, todėl duota garantija neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos BUAB „LIBECOM“ bankrotui, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo sandoriu buvo bloginama įmonės turtinė padėtis. Dėl garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų UAB „Betonika“ atžvilgiu, UAB „LIBECOM“ jokių nuostolių nepatyrė.

7.4.                      Teismo argumentai dėl konsultavimo sutarties tarp UAB „LIBECOM“ ir JAV bendrovė „JOHN & JOHN, Inc. I“ yra neaiškūs ir nesuprantami. Teismas nurodė, kad nors ir nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog šiuo sandoriu sąmoningai ir kryptingai buvo siekiama įmonės nemokumo, vis tiek padarė išvadą, kad šiuo sandoriu buvo pabloginta bendrovės turtinė padėtis. Suinteresuoto asmens teigimu, V. M. rūpinosi įmone, norėjo sudaryti pelningus sandorius, statyti namus Baltarusijos Respublikoje ir tuo pačiu didinti įmonės pelną.

8.       BUAB „LIBECOM“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Stasio Sipavičiaus, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Visos trys bendrovės – BUAB „LIBECOM“, UAB „Elektrostatika“ ir UAB „Mediena statybai“ buvo valdomos suinteresuotų asmenų – V. M. bei D. M., visos jos bankrutavo. UAB „Elektrostatika“ negrąžino skolos bankui ne dėl patirtos verslo nesėkmės, o dėl to, kad faktinis jos vadovas V. M. pradangino vertingą įrangą, kurios būtų užtekę įsiskolinimui padengti. Taigi suinteresuotas asmuo, turėdamas pakankamai verslo patirties, turėdamas apie įmones reikiamą informaciją, sudarydamas anksčiau nurodytus sandorius žinojo (turėjo žinoti) apie galimą žalą ir kitas neigiamas pasekmes įmonėms ir bankrotą.

8.2.                      Kadangi juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu yra viena iš bankroto procedūrų, kuri nagrinėjamu atveju prasidėjo 2019 metais ir yra tęsiama 2020 metais, vadovaujantis JANĮ 153 straipsniu, šiai procedūrai taikytinos JANĮ teisės normos. Todėl, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, teismas turėjo nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Nors nemokumo administratorius prašymą patikslino, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

9.       Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. M. prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiai argumentais, kaip ir atskirasis skundas. Papildomai pažymėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui grąžinta iš naujo nagrinėti klausimus dėl BUAB „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, todėl Kauno apylinkės teismo nutartis dalyje, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino nemokumo administratoriaus prašymo dėl BUAB „LIBECOM“ tyčinio bankroto kaltais pripažinti suinteresuotus asmenis V. M. ir D. M., įsiteisėjo. Teismas pažymėjo, kad klausimas dėl BUAB „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėtas vadovaujantis ĮBĮ, todėl teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „LIBECOM“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų nenustatė.

11.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardintas šio įstatymo nuostatas.

12.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialiniams teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir kt. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Taigi, sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių, taikytinos teisės normos, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu. Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020; 2020 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-613-241/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-744-553/2020; 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020; 2020 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1537-450/2020 ir kt.).

13.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia nemokumo administratorius atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas spręsdamas BUAB ,,LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą pagrįstai vadovavosi ĮBĮ normomis.

14.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (taip pat) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

15.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant, jog vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, jog bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

16.       Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad BUAB „LIBECOM“ bankrotas pripažintas tyčiniu įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-408-798/2020 ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pagrindu (CPK 339 straipsnis), tačiau teismas minėta nutartimi klausimą dėl BUAB „LIBECOM“ pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taigi Lietuvos apeliaciniame teisme laikomasi pozicijos, kad tikslinga pasisakyti ir išnagrinėti visus tyčinio bankroto požymius pagal pateiktą prašymą, nepriklausomai nuo to, kad bendrovės bankrotas jau yra pripažintas tyčiniu įsiteisėjusia teismo nutartimi.

17.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, anksčiau galiojusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, atsižvelgdama į bankroto proceso tikslus ir tyčinio bankroto instituto paskirtį, sprendžia, kad yra pagrindas keisti iki šiol nusistovėjusią teismo praktiką ir pripažinti, kad tuo atveju, kai bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu bent vienu iš ĮBĮ (JANĮ) nustatytų pagrindų, jau yra pasiekiami įstatyme nustatyti tyčinio bankroto tikslai, todėl nebėra teisinio pagrindo spręsti dėl kitų įstatyme nustatytų tyčinio bankroto pagrindų.

18.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Ši tyčinio bankroto samprata iš esmės atitinka tyčinio bankroto sąvoką, nustatytą ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje. Nuosekliai formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje pripažinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).

19.       Pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71–72 straipsniuose (ĮBĮ 20 straipsnio 5–8 dalyje) nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Nei nagrinėjamam ginčui taikytiname ĮBĮ, nei šiuo metu galiojančiame JANĮ įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, naujas reikalavimas pripažinti bankrotą tyčiniu kitais pagrindais ar dėl kitų asmenų turi būti pripažįstamas tapačiu jau išnagrinėtam prašymui.

20.       Tuo atveju, kai įmonės bankroto procese bankrotas pripažintas tyčiniu vienu ar keliais ĮBĮ (JANĮ) nustatytais pagrindais, nėra tikslo spręsti dėl kitų tyčinio bankroto pagrindų ar už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų (taikant JANĮ). Tačiau jei teismas nepripažino bankroto tyčiniu, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu kitais, nei ankstesnėje byloje išnagrinėtais pagrindais ir prašyti pripažinti asmenis, atsakingus dėl tyčinio bankroto sukėlimo. Tokiu atveju prašymų tapatumas neturėtų būti nustatomas.

21.       Atitinkamai, nagrinėjamoje civilinėje byloje BUAB „LIBECOM“ pripažinus bankrotą tyčiniu įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-408-798/2020 ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pagrindu, nebėra teisinio pagrindo nagrinėti klausimo, ar bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu ir kitais ĮBĮ (JANĮ) nustatytais pagrindais, kadangi tai jokių savarankiškų teisių nei kreditoriams, nei nemokumo administratoriui nesukurs.

22.       Pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda įmonės kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, – teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Būtent šis tyčinio bankroto tikslas ir yra esminis, kadangi tokiu atveju kreditoriams sudaroma galimybė atgauti savo reikalavimą. Visgi, pripažinus bankrotą tyčiniu, įmonės kreditoriai teisę reikšti reikalavimą atsakingiems už tyčinį bankrotą asmenims, turės tik esant dviem sąlygoms: pasibaigus bankroto procesui ir likus nepatenkinam jų reikalavimui bei inicijuojant naują civilinę bylą. Pažymėtina, kad tokia civilinė byla pasižymi specifinėmis įrodinėjimo taisyklėmis. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas (o pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto) gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, ir būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (žr., pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).Taigi savaime bankroto pripažinimas tyčiniu iš esmės konkrečių materialinių pasekmių kreditoriams nesukelia, tik supaprastina bylinėjimosi procesą reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo pasibaigus bankroto procesui (sumažina civilinės atsakomybės įrodinėjimo apimtį). Tai, kad tyčinis bankrotas laikytinas šalutiniu (procedūriniu) klausimu įmonės bankroto byloje rodo ir aktuali kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-823/2020).

23.       Be to, kitas tokio bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu proceso privalumas kreditoriams yra tas, kad šias aplinkybes už juos gali įrodyti nemokumo administratorius, jei jis kreipiasi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Galima teigti, kad teismo nutartis, kuria bankrotas pripažįstamas tyčiniu, primena sprendimo dėl ieškinio pagrindo (CPK 26 straipsnio 3 dalis) tikslus ir esmę dėl kreditoriui padarytos žalos atlyginimo (nepatenkinto bankroto procese finansinio reikalavimo ar jo dalies), kadangi sprendimas iš esmės priimamas tik kreditoriui savarankiškai inicijavus civilinę bylą po bankroto proceso. Kita vertus, bankroto proceso metu kreditoriams suteikiama teisė reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams ir (ar) dalyviams, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Taigi kreditoriai teisę reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams dėl konkrečios žalos atlyginimo turi nepriklausomai nuo bankroto pripažinimo tyčiniu.

24.       Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu įsiteisėjusia teismo nutartimi bet kuriuo įstatyme nustatytu pagrindu, klausimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas kitais įstatyme nustatytais pagrindais, yra nesuderinamas ir su bankroto proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais, kurie yra esminiai. Jeigu bankroto procedūra vykdoma teismo tvarka, įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu yra pagrindas inicijuoti tik iki įsiteisėja teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-96-381/2016). Kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi teisę kreditorius, nemokumo administratorius, taip pat tai gali daryti teismas savo inciatyva (JANĮ 71 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis), tačiau bet kuriuo atveju klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra įmanomas be nemokumo administratoriaus, kadangi būtent jis atstovauja bendrovę bankroto procese (JANĮ 56 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis) ir disponuoja visais bankrutuojančios bendrovės dokumentais. Kai priimamas sprendimas dėl bankrutavusios bendrovės pabaigos, nemokumo administratorius nebetenka savo turimų įgaliojimų, taigi, atitinkamai, sprendimas dėl įmonės pabaigos negali būti priimtas tol, kol nėra išnagrinėtas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

25.       Nors nagrinėjamoje civilinėje byloje tyčinio bankroto išnagrinėjimo klausimas nebuvo pagrindinė kliūtis priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, kadangi, vadovaujantis BUAB „LIBECOM“ nemokumo administratoriaus 2020 m. gruodžio 3 d. pranešimu apie bankroto bylos eigą, BUAB „LIBECOM“ dalyvavo kituose teisminiuose procesuose siekdama finansinės naudos, tačiau su bankroto proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais nebūtų suderinama teisinė situacija, siekiant išnagrinėti klausimą dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu visais įmanomais aspektais, kai jau yra įsiteisėjusi nutartis konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu, kuriuo bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

26.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nustatytas teisinis reglamentavimas iš esmės neriboja kreditorių ir nemokumo administratoriaus teisių ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti pareigas ir nepriklauso nuo to, ar bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Kadangi įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria, yra pakankama konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu bet kuriuo įstatyme nustatytu pagrindu.

27.       Kaip jau buvo minėta anksčiau, BUAB „LIBECOM“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-408-798/2020. Nors minėta nutartimi klausimas dėl BUAB „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu kitais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus ir laikydama, kad yra pagrindas keisti iki šiol formuotą teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nebeturėjo nagrinėti bylos dėl BUAB „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis naikintina, o civilinė byla dėl BUAB „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 302 straipsnis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį panaikinti.

Civilinę bylą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais nutraukti.

Teisėjai                             Danutė Gasiūnienė

Gintaras Pečiulis

Vigintas Višinskis