Civilinė byla Nr. 2-1829-381/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01477-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.14.4.; 3.3.1.6.; 3.4.2.2.;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5170-781/2016, kuria pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Swedbank“ pareiškimą atsakovei akcinei bendrovei „Dvarčionių keramika“ iškelta bankroto byla, suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Bankromax“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5170-781/2016, kuria atsisakyta priimti suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Bankromax“ atskirąjį skundą, ir pareiškėjos akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ vadovės L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5418-781/2016, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos akcinei bendrovei „Dvarčionių keramika“ iškėlimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja AB „Dvarčionių keramika“ vadovė L. S. 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama šiai bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą (civilinė byla Nr. B2-5450-794/2015).

Suinteresuotas asmuo AB ,,Swedbank“ su pareiškimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad bendrovė yra nemoki ir jos finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio. Bankas nurodė, kad 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei, teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartimi pareiškimas priimtas, bylos nagrinėjimas sustabdytas iki pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo išnagrinėjimo (civilinė byla Nr. eB2-1530-794/2016).

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi iškėlė AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą (civilinė byla Nr. B2-5450-794/2015), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs, kad neatskleista bylos esmė – nenustatytos bylai svarbios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (civilinė byla Nr. 2-2028-180/2015).

Grąžinus pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėti iš naujo (civilinė byla Nr. B2-917-866/2016), Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. kovo 9 d. nutartimi prie jos prijungta civilinė byla Nr. eB2-1530-794/2016 pagal pareiškėjos AB ,,Swedbank“ pareiškimą atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-917-866/2016 patenkino pareiškėjos prašymą ir atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė iškelti AB ,,Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą, o bylos dalį pagal pareiškėjos AB ,,Swedbank“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei AB ,,Dvarčionių keramika“ perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui (civilinė byla Nr. B2-5170-781/2016).

Pareiškėja AB „Dvarčionių keramika“ vadovė L. S. 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Restrus“ (civilinė byla Nr. B2-5418-781/2016).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi iškėlė atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. B..

Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 17 d. atsakovės balanse apskaityta 14 745 000 Eur turto, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 7 473 000 Eur, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs teismo ekspertizės aktu ir UAB „Centro kubas“ vertinimo ataskaita nustatytą bendrovės nekilnojamojo turto rinkos vertę bei nematerialaus turto sudėtį, 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016 konstatavo, kad reali AB „Dvarčionių keramika“ 2016 m. kovo 17 d. balanse apskaityto turto vertė – 8 644 000 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovė kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė 2016 m. liepos 22 d. balansą, kuriame apskaityta 13 608 000 Eur bendrovės turto ir 6 574 000 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, bei 2016 m. balandžio 26 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą apie iki 2 847 000 Eur išaugusią bendrovės kilnojamojo turto vertę, nors 2016 m. kovo 17 d. duomenimis tokio turto vertė buvo 1 794 000 Eur. Teismas sprendė, kad atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių 2016 m. liepos 22 d. balanse apskaityto turto, išskyrus kilnojamąjį, vertę, reali AB „Dvarčionių keramika“ turto vertė – 9 697 000 Eur (8 644 000 Eur + 1 053 000 Eur), kurią palyginęs su pradelstų jos įsipareigojimų kreditoriams suma – 6 574 000 Eur, teismas konstatavo ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte nustatytą šių finansinių rodiklių santykį, kuriam esant įmonė pripažintina nemokia.

Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą patikimų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų jos argumentą, kad užsienio investuotojo sumokėtini 3,5 mln. Eur už bendrovės naują akcijų emisiją padės atnaujinti bendrovės gamybą ir gauti pelną iš produkcijos pardavimo, vykdyti einamuosius mokėjimus kreditoriams bei grąžinti skolas. Byloje nėra duomenų apie realius atsakovės veiksmus dėl įstatinio kapitalo didinimo, o pateikti rašytiniai dokumentai pasirašyti tarp AB „Dvarčionių keramika“ ir galimo investuotojo, neleidžia teismui spręsti apie jų realumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodomas būsimas investuotojas yra Rusijos Federacijoje registruota IĮ „IP Michele Pulpito“, apie kurios realų egzistavimą ir finansinį pajėgumą įrodymų nepateikta.

Išanalizavęs viešojo registro tvarkytojui pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, teismas nustatė, kad nuo 2009 m. įmonė veikia nuostolingai, 2014-2015 m. laikotarpiu labai sumažėjo pardavimo pajamos, kas, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog įmonė veiklos nurodytu laikotarpiu nevykdė arba vykdė minimaliai. Valstybinio socialinio draudimo fondo teikiamais viešais duomenims teismas nustatė, kad 2011 m. įmonėje dirbo 155 darbuotojai, šiuo metu jų yra 28.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Bankromax“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties dalies, kuria AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi paskirta R. B..

Teismas nurodė, kad teismo nutarties dalis dėl administratoriaus paskyrimo yra neskundžiama remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 4 dalimi.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos AB „Dvarčionių keramika“ vadovės L. S. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo ir pareiškimą grąžino jį padavusiam asmeniui.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, kuria atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o bylos dalį pagal pareiškėjos AB „Swebank“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo paminėtai bendrovei perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas nustatė, kad po nurodyto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, pareiškėja pakartotinai (trečią kartą) kreipiasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo.

Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas nurodė, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) nedraudžia pakartotinai inicijuoti restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau tokiu atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti naujų, anksčiau nagrinėjant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą nebuvusių esminių aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti kitokias išvadas, nei teismo anksčiau padarytos. Priešingu atveju, pakeitus tik neesminius duomenis apie įmonę, restruktūrizavimo plano metmenis, būtų sudarytos galimybės neribotą skaičių kartų inicijuoti restruktūrizavimo bylos iškėlimą inter alia ir turint tikslą išvengti bankroto bylos iškėlimo nemokioms įmonėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1642-178/2015).

Teismas sprendė, kad pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nenurodyta jokių naujų aplinkybių šiai bylai iškelti. Be to, nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarties priėmimo praėjo itin mažai laiko tam, kad atsirastų naujos aplinkybės, ar įmonės finansinė padėtis iš esmės pasikeistų. Teismas pažymėjo, kad paminėtame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime buvo konstatuota, jog AB „Dvarčionių keramika“ finansiniai sunkumai tęsiasi jau ilgą laiką, nekilnojamojo turto vertė yra žymiai mažesnė, nei deklaruota finansinės atskaitomybės dokumentuose, o pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršija pusę realios jos turto vertės. Nurodytais motyvais teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą iš naujo nagrinėti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos  AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo, o sutampant ankstesnės ir šios bylų šalims bei ginčo dalykui, yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo.

Teismas pažymėjo, kad restruktūrizavimo byla pagal vėlesnį pareiškimą įmonei nebegali būti keliama, kai yra priimta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes, pirma, priėmus teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, pradeda galioti teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis), antra, nutartimi iškelti bankroto bylą konstatuojamas įmonės nemokumas, kuris kliudo kelti restruktūrizavimo bylą. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi AB ,,Dvarčionių keramika“ iškelta bankroto byla, teismas pareiškimą dėl restruktūrizavimo atsisakė priimti ir šiuo pagrindu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė AB „Dvarčionių keramika“ atskirajame skunde prašo skundą dėl teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nagrinėti po to, kai bus išnagrinėtas bendrovės vadovės pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo.

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Spręsdamas bendrovės bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas rėmėsi neaktualiais finansinės atskaitomybės dokumentais. Nors į bylą buvo pateikti 2016 m. liepos 22 d. finansinės atskaitomybės duomenys, teismas rėmėsi 2016 m. kovo 17 d. balanso duomenims ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016, kurioje taip pat buvo remiamasi 2016 m. kovo 17 d. tarpinės finansinės atskaitomybės duomenimis. Paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo nagrinėjamas bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas, todėl joje analizuoti duomenys ir jų pagrindu padarytos išvados negali būti besąlyginiu pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo patenkinimo pagrindu. Pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą teismas neturi pareigos atlikti tokios apimties nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012, 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-387-464/2015).

2. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi bylos dalį pagal pareiškėjos AB „Swedbank“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismas šiuo klausimu iš viso nebuvo atlikęs būtinos analizės bei pateikęs savo pozicijos šiuo klausimu. Nesant tokios teismo pozicijos, negalima ir jos patikra apeliacinėje instancijoje. Taigi teismas privalėjo nagrinėti bylą iš esmės, o ne remtis paminėtoje nutartyje išsakyta nuomone.

3. 2016 m. liepos 22 d. parengtame bendrovės balanse apskaityta 13 908 000 Eur turto, iš jo ilgalaikio – 13 605 000 Eur, trumpalaikio – 300 000 Eur, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. liepos 22 d. duomenimis – 6 574 000 Eur, ir ši suma neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Bendrovės turto vertė yra nustatyta remiantis turto vertinimu, o turto vertinimo duomenys į bendrovės apskaitą įtraukti vadovaujantis tarptautiniais apskaitos standartais, taigi turto vertė yra pagrįsta, reali ir nenuginčyta. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės finansinėje ataskaitoje pateikiama turto vertė ar trumpalaikių įsipareigojimų suma yra neteisinga.

4. Bendrovės kreditoriai, išskyrus AB „Swedbank“, ne tik nereiškia pretenzijų, bet ir sutinka atidėti bendrovei įsipareigojimų įvykdymo terminus.

5. Reali atsakovės turto vertė, priešingai nei sprendė teismas, yra ne mažesnė, nei apskaityta balanse, o didesnė ir ateityje išaugs atsižvelgiant į tai, kad atsakovei pavyko rasti užsienio investuotoją, kurio suteiktos lėšos (iš viso 3,5 mln. Eur) padės atnaujinti rentabilią veiklą – gamybą bei leis grąžinti skolas kreditoriams. Tai, kad reali atsakovės turto vertė yra didesnė, nei apskaityta 2016 m. liepos 22 d. balanse, patvirtina 2016 m. atliktas kilnojamojo turto įvertinimas, nors finansinėje atskaitomybėje nurodyta, kad bendrovės atsargų vertė tik 50 000 Eur, reali jų vertė viršija 777 000 Eur. Be to, daug atsakovės kreditorių sutiko atidėti jiems pradelstų skolų padengimo terminus – vieneriems metams atidėtų atsakovės kreditorių pradelstų skolų suma viršija 841 000 Eur, o kreditorių, norinčių atidėti skolą iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, reikalavimų suma viršija dar 58 000 Eur, todėl atitinkamai atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis padidėja atsakovės mokumo naudai. 2016 m. liepos 22 d. balanse apskaitytų debitorių įsipareigojimų vertė siekia 67 000 Eur, tačiau realus debitorių įsiskolinimas yra žymiai didesnis ir viršija 126 000 Eur. Atsakovė mato realiai galimybę visas šias skolas atgauti ir tai atitinkamai padidina bendrą jos turto masę.

6. Atsakovė yra veikianti įmonė, aktyviai siekianti išspręsti susidariusius laikinus finansinius sunkumus, ką pagrindžia ne tik aplinkybės dėl potencialaus investuotojo ir bendrovės siekio restruktūrizuotis, bet ir kartu su 2016 m. liepos 25 d. paaiškinimais pateikti įrodymai dėl veiklos vykdymo.

7. Vien aplinkybė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai tęsiasi ilgesnį laiką, savaime nėra kliūtis pradėti restruktūrizavimo procesą, jei egzistuoja įtikinama mokumo atkūrimo perspektyva.

8. Atsakovės 2015 m. ir 2016 m. balansuose apskaityta nekilnojamojo turto vertė yra teisinga ir pagrįsta, todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo 2016 m. liepos 22 d. finansine atskaitomybe. Apskaitos tikslais 2015 m. rugpjūčio mėnesį buvo atliktas periodinis nekilnojamojo turto vertinimas, siekiant įgyvendinti pasirinktos nekilnojamojo turto apskaitos politikos tęstinumą ir pagrįstumą, kurio pagrindu priimta vertinimo išvada nėra pripažinta negaliojančia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovės balanse apskaityto turto vertės teisingumą ir pagrįstumą patvirtina ir aplinkybė, kad bendrovės finansinio audito metu nebuvo nustatyta jokių finansinės atskaitomybės dokumentų trūkumų.

9. Vertinant atsakovės mokumą nėra jokio pagrindo remtis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-917-866/2016 paskirtos ekspertizės metu nustatyta atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto verte. Pagal galiojančius teisės aktus, ekspertizės aktas, užsakytas ir atliktas konkrečioje civilinėje byloje, nėra ir negali būti pagrindu atsakovei koreguoti finansinės apskaitos duomenis, priešingai nei apskaitos tikslais atliktas periodinis nekilnojamojo turto vertinimas, kurį užsakė atsakovė, siekdama įgyvendinti pasirinktos nekilnojamojo turto apskaitos politikos tęstinumą ir pagrįstumą.

10. 2016 m. liepos 22 d. finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad atsakovės dedamų pastangų ir priemonių pagalba, bendrovei pavyko sumažinti bendrą įmonės veiklos nuostolį net 73 procentais, lyginant su praėjusiais finansiniais metais. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovė realiai gali mažinti veiklos nuostolius, atkurti mokumą bei sėkmingai tęsti ūkinę komercinę veiklą.

11. Teismo nustatyta aplinkybė dėl sumažėjusio bendrovės darbuotojų skaičiaus yra nereikšminga ir neturi jokios įtakos atsakovės mokumo vertinimui. Įmonė sumažino darbuotojų skaičių vykdydama struktūrinius pertvarkymus, kurie yra būtini siekiant restruktūrizavimo proceso.

12. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė kreditorė, kuri vengia bendradarbiauti siekiant operatyviai spręsti atsakovės patiriamus laikinus finansinius sunkumus ir būtent pati kreditorė yra atsakinga už šių problemų užsitęsimą.

13. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas turėjo akivaizdų nusistatymą prieš atsakovę. Tai patvirtina nutarties motyvai, kad byloje nėra pateikta patikimų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų realius atsakovės veiksmus dėl įstatinio kapitalo didinimo, nors teismui buvo pateikti visi įmanomi dokumentai, patvirtinantys šią aplinkybę. Teismo motyvai, kad būsimas bendrovės investuotojas yra Rusijos Federacijoje registruota įmonė, apie kurios realų egzistavimą ir finansinį pajėgumą nėra pateikta jokių įrodymų, taip pat didina abejones dėl teismo šališkumo, nes taip ir neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas leido sau abejoti italų kilmės investuotoju, kuris investiciją į bendrovę nusprendė atlikti per Rusijos Federacijoje registruotą įmonę. Teisės aktai nedraudžia Rusijos Federacijos subjektams investuoti Lietuvos Respublikoje, nebent tai prieštarautų nacionalinio saugumo interesams, o tokia aplinkybė byloje nebuvo nustatyta.

Atsiliepime į atsakovės skundą pareiškėja AB „Swedbank“ prašo skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek 2016 m. kovo 17 d., tiek 2016 m. liepos 22 d. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkiniai sudaryti siekiant nepagrįstai padidinti bendrovės turto vertę. Teismo ekspertizės metu buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto dalies vertė yra bent 3 688 800 Eur mažesnė, nei apskaityta 2016 m. kovo 17 d. balanse, tuo tarpu 2016 m. gegužės 6 d. balanse bendrovė be jokių motyvų dar 943 000 Eur suma padidino savo nekilnojamojo turto vertę, tai atsispindi ir 2016 m. liepos 22 d. balanse.

2. Apeliantė teigia, kad 2016 m. liepos 22 d. balanse nurodydama nekilnojamojo turto vertę nesivadovavo teismo eksperto nustatyta jo verte, nes ji nustatyta ne finansinių ataskaitų sudarymo tikslu, tačiau kažkodėl vadovaujasi UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ ataskaitomis, nors jos taip pat sudarytos kitu tikslu.

3. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, kreipėsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Finansų ministerijos ir byloje yra šios tarnybos išvados, kad UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ ataskaitos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų bei Finansų ministro patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų.

4. Iš bendrovės pateiktų dokumentų akivaizdu, kad ji per 2014-2016 m. ir toliau išpardavinėjo pareiškėjai įkeistas atsargas ir surinkinėjo gautinas sumas iš pirkėjų. Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 22 d. bendrovės atsargos ir gautinos sumos mažėjo nuo 601 000 Eur iki 121 000 Eur.

5. Atsakovės nemokumą indikuoja ir balanse pavaizduota jos trumpalaikio turto dinamika. 2015-2016 m. laikotarpiu bendrovės trumpalaikis turtas sumažėjo nuo 421 000 Eur iki 51 000 Eur.

6. Byloje nėra pateikti jokie faktiniai įrodymai, kad bendrovės atsargų ir gautinų sumų vertės yra didesnės. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė jau keletą metų nevykdo gamybinės veiklos, abejotina, ar atsakovės prekių atsargos iš viso yra likvidžios.

7. 2015 m. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 22 d. atsakovė nepagrįstai neskaičiavo palūkanų pagal AB „Swedbank“ suteiktą kreditą, nors jų nemokėjo ir neapskaitė savo finansinėje atskaitomybėje. Ši aplinkybė įrodo, kad finansinėje atskaitomybėje nurodomas bendrovės skolų dydis yra neobjektyvus.

8. Niekuo nepagrįsta ir neteisinga bendrovės balanse yra ilgalaikio turto vertė, kuri ženkliai viršija teismo proceso metu nustatytą šio turto vertę.

9. 2016 m. liepos 22 d. ir bendrovės teikiamais duomenimis, jos įrengimų vertė išaugo iki 2 847 000 Eur. Šį išaugimą sąlygojo naujai atlikto kilnojamojo turto vertinimas, kurį atliko UAB „Capital vertinimas“, tačiau akivaizdu, kad šiuo vertinimu buvo siekiama išgauti kuo didesnę bendrovės turto vertę. Turto vertinimas atliktas akivaizdžiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: vertintojas vertinimą atliko naudodamas tik vieną išlaidų (kaštų) metodą (teisės aktai reikalauja naudoti bent du); tą patį vertinimo metodą vertintojas naudojo darydamas nepagrįstas prielaidas.

10. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad bendrovės finansinė situacija yra beviltiška, ji nebevyko veiklos, neturi prekių atsargų ir verslo plano, kaip vykdyti pelningą veiklą. Tokioje situacijoje bendrovės turto vertė nėra veiksnys, apsaugantis ją nuo bankroto.

11. Skunde atsakovė kaip apie įvykusį faktą teigia, kad bendrovei pavyko rasti investuotoją, kuris skirs 3,5 mln. Eur sumą gamybos atnaujinimui bei skolų grąžinimui, nors bendrovė nėra pateikusi informacijos apie potencialų investuotoją. Atkreiptinas dėmesys ir į investuotojo įsipareigojimų pobūdį. Pirma, investuotojas, gelbėdamas nemokią bendrovė, kelia sąlygą įgyti tik ne mažiau kaip 1/3 jos akcijų, kurios nesuteikia realių galimybių valdyti bendrovę. Antra, investuotojas 3,5 mln. Eur sumokėjimą už naujai išleidžiamas bendrovės akcijas sieja ne tik su sąlyga, kad teismas patvirtins bendrovės restruktūrizavimo planą, bet ir su tuo, kad investuotojas ir bendrovę kontroliuojantis akcininkas UAB „Misota“ sudarys investuotojui priimtiną akcininkų sutartį. Taigi tik esant nurodytų sąlygų visumai, investuotojas sutiktų investuoti į bendrovę, tačiau tokios aptakios formuluotės leidžia bet kada išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Investicijų realumą patvirtintų konkretūs investuotojo atlikti veiksmai – dalies bendrovės skolų apmokėjimas, į depozitinę sąskaitą įmokėtos investicijų sumos, neatšaukiami ir nedviprasmiški įsipareigojimai investuoti, pasirašyti atitinkami teisiniai dokumentai, kurių nagrinėjamu atveju nėra.

12. Bendrovė nevykdo veiklos nuo 2013 m. ir šiuo metu jos gaunamos pajamos iš esmės yra tik už nekilnojamojo turto nuomą, už realizuojamus taršos leidimus. Šios aplinkybės indikuoja, kad veikla nėra vykdoma, tiesiog neteisėtai naudojamas turtas siekant gauti su pagrindine veikla nesusijusias pajamas ir išlaikyti tokią stagnaciją, kuri naudinga bendrovės vadovams ir akcininkams, tačiau daro didelę žalą sąžiningiems kreditoriams.

13. Bendrovės sunkumai yra ne laikino pobūdžio ir tęsiasi jau 7 metus, skolų kreditoriams atsakovė nemoka nuo 2011 m., veikla nebevykdoma nuo 2013 m. liepos mėnesio, nuo 2009 m. bendrovė veikia nuostolingai, per paskutinius 7 metus ji patyrė apie 11,3 mln. Eur grynojo nuostolio, taip pat nustatyta, kad per tuos metus, kol bendrovė naudojosi teisine apsauga nuo kreditorių ir nieko jiems nemokėjo, jai nebuvo skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, ji vis tiek patyrė beveik 4 mln. Eur sumos nuostolius. Pateikti duomenys byloja apie beviltišką ir toliau blogėjančią AB „Dvarčionių keramika“ finansinę situaciją.

Suinteresuotas asmuo UAB „Bankromax“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl UAB „Bankromax“ paskyrimo AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi nagrinėti iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai AB „Swebank“ inicijavus AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimą, 2016 m. kovo 25 d. naudojantis bankroto administratorių paskyrimo sistema parinkta UAB „Bankromax“ (buvęs pavadinimas UAB „Bankrovita“) kandidatūra. 2016 m. liepos mėnesį paaiškėjo, kad teismas į bankroto departamentą kreipėsi pakartotinai ir buvo parinktas naujas AB „Dvarčionių keramika“ administratorius – R. B.. 2016 m. liepos 12 d. pranešimu teismas buvo informuotas apie tai, kad 2016 m. kovo 25 d. bendrovės administratoriaus kandidatūra jau buvo parinkta, pranešime taip pat buvo prašoma teismo išnagrinėti UAB „Bankromax“ kandidatūrą, tačiau teismas neteisėtai ignoravo šį prašymą. Tokiu būdu buvo pažeista ĮBĮ 11 straipsnio 2-4 dalyse nustatyta bankroto administratoriaus paskyrimo tvarka. UAB „Bankromax“ nėra žinoma, kad jos, kaip bankroto administratoriaus, kandidatūra būtų buvusi nušalinta ar dėl kokių nors priežasčių pripažinta netinkama AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylai administruoti.

2. ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalis nustato, kad atsisakymas neskirti Programos atrinkto administratoriaus turi būti įformintas motyvuota teismo nutartimi, kuri yra skundžiama atskiruoju skundu. Nesant motyvuotos teismo nutarties dėl vieno administratoriaus nepaskyrimo, bet priėmus procesinį sprendimą dėl kito administratoriaus paskyrimo, iš esmės išsprendžiamas klausimas dėl pirmojo administratoriaus nepaskyrimo, tik šiuo atveju tokio klausimo išsprendimas nebuvo motyvuotas, todėl grubiai pažeistos ĮBĮ 11 straipsnio 2 ir 3 dalys. Atsižvelgiant į tai, nepaskirtas bankroto administratorius turi teisę skųsti teismo nutarties dalį dėl jo nepaskyrimo.

Pareiškėja AB „Dvarčionių keramika“ direktorė L. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį ir pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas turėjo aiškų nusistatymą iškelti bendrovės bankroto bylą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad restruktūrizavimo byla negali būti keliama, kai yra priimta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos priėmimo klausimą, nutartis dėl AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo dar nebuvo priimta. Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalimi, privalėjo abu pareiškimus – dėl bankroto bylos ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėti kartu.

2. Teismo šališkumą priimant skundžiamą nutartį patvirtina ir nutarties dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo motyvai, kad byloje nėra pateikta patikimų ir leistinų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apie realius AB „Dvarčionių keramika“ veiksmus dėl įstatinio kapitalo didinimo, nors į bylą buvo pateikti visi įmanomi dokumentai. Nutartyje iškelti bendrovės bankroto bylą, teismas nurodė, kad atsakovės nurodytas būsimas investuotojas yra Rusijos Federacijoje registruota individuali įmonė, apie kurios realų egzistavimą ir finansinį pajėgumą nepateikta įrodymų. Toks teismo motyvas ne tik šališkas, bet ir pažeidžia teisėjų etikos kodeksą, teismų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

3. Priešingai nei sprendė teismas, pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo nurodytos naujos aplinkybės, todėl pareiškimas nebuvo tapatus ankstesniems pareiškimams. Ankstesnėse AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylose restruktūrizavimo plano priemonių įgyvendinimas iš esmės buvo grindžiamas bendrovės kreditoriui įkeisto turto pardavimu, tuo tarpu naujame pareiškime buvo nurodyta, kad bendrovė priėmė sprendimą išleisti 3,5 mln. vertės akcijų emisiją ir su investuotoju pasirašė akcijų pasirašymo sutartį. Pareiškime, kurį teismas atsisakė priimti, taip pat buvo nurodyta, kad bendrovė pakeis gaminamus produktus – vietoje plytelių gamins dekorus. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, nors jos yra esminės.

4. Sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, neturi būti nagrinėjamas paties pareiškimo pagrįstumas, nes klausimas, ar keltina restruktūrizavimo byla, sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju pareiškimas buvo be trūkumų, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti jį priimti.

5. Klausimas dėl AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo buvo paskirtas nagrinėti 2016 m. liepos 27 d., tuo tarpu pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos šiai bendrovei iškėlimo teismui pateiktas 2016 m. liepos 25 d., todėl teismas privalėjo šiuos pareiškimus nagrinėti kartu, kaip tai nustato ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties iškelti AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylą

Remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gegužės 1 d.), bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės nemokumą, rėmėsi bendrovės 2016 m. kovo 17 d. bei kai kuriais 2016 m. liepos 22 d. finansinės atskaitomybės duomenimis. Nors formaliai vertinant tiek 2016 m. kovo 17 d., tiek 2016 m. liepos 22 d. balansų duomenis matyti, kad juose apskaityti bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams rodikliai nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas), nes 2016 m. kovo 17 d. balanse apskaityta 14 745 000 Eur turto, pradelstų įsipareigojimų kreditoriams 2016 m. gegužės 6 d. – 6 523 029,91 Eur; 2016 m. liepos 22 d. balanse apskaityta 13 908 000 Eur turto, pradelsti įmonės įsipareigojimai šiai dienai sudarė 6 522 280 Eur (t. 14, b. l. 69-76), tačiau, kaip minėta, teisinę reikšmę sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą turi šių rodiklių realumas. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016, kurioje buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, nustatyta, kad reali atsakovės 2016 m. kovo 17 d. balanse apskaityto turto vertė – 8 644 000 Eur. Spręsdamas atsakovės bankroto bylos iškėlimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia Lietuvos apeliacinio teismo nustatyta aplinkybe rėmėsi kaip prejudicine (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl pakartotinai paminėto balanso duomenų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad teismas nurodyta aplinkybe negalėjo remtis, nes Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016 nagrinėjo bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą. Šis skundo argumentas grindžiamas Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu, kad sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą teismas neturi pareigos atlikti tokios apimties nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012, 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-387-464/2015). Tačiau paminėtas išaiškinimas pateiktas galiojant ankstesnei ĮBĮ redakcijai, kuri nustatė, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimas gali būti sprendžiamas tik tada, kuomet yra išspręstas restruktūrizavimo bylos tokiai įmonei iškėlimo klausimas, tuo tarpu tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarties, tiek ir skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojo nauja ĮBĮ redakcija, nustatanti, kad nurodyti klausimai turi būti nagrinėjami kartu (ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai civilinėse bylose Nr. 2-1418/2012, Nr. 2-387-464/2015 nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir jais vadovautis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Vertindamas atsakovės pateikto 2016 m. liepos 22 d. balanso duomenis, teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų visą jame apskaityto 13 908 000 Eur turto vertę, išskyrus duomenis – 2016 m. balandžio 26 d. UAB „Capital vertinimas“ atliktą kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą apie nuo 1 794 000 Eur iki 2 847 000 Eur, lyginant su 2015 m., išaugusią atsakovės kilnojamojo turto vertę. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad realiai atsakovė disponuoja 9 697 000 Eur vertės turtu (8 644 000 Eur + (2 847 000 Eur – 1 794 000 Eur)). Nepateikusi duomenų, kurie patvirtintų 2016 m. liepos 22 d. balanse apskaityto viso turto vertę, atsakovė skunde nepagrįstai apeliuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė 2016 m. liepos 22 d. finansinės atskaitomybės duomenimis, spręsdamas jos (ne)mokumo klausimą, nors nagrinėjant tokį klausimą, įmonės mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pareiškėja AB „Swedbank“ atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai kvestionuoja įrodymą, pateiktą 1 053 000 Eur išaugusiai atsakovės kilnojamojo turto vertei pagrįsti. Kaip matyti iš 2016 m. balandžio 26 d. UAB „Capital vertinimas“ sudarytos kilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, nustatydamas šio turto vertę, vertintojas išimtinai rėmėsi išlaidų (kaštų) metodu, kuomet nustatoma atkuriamoji turto vertė, nors Turto ir verslo vertinimo pagrindų metodikos 55 punktas reglamentuoja, kad turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais; jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Nagrinėjamu atveju vertintojas nurodė, kad nepavyko rasti panašių parduodamų objektų atviroje rinkoje ir pakankamai patikimų rinkos duomenų apie turto generuojamas pajamas, todėl turto vertinimui nebuvo taikomi lyginamasis ir pajamų metodai. Atsižvelgiant į vertintus objektus (statybinis keltuvas, rankinis vežimėlis, katilas, staklės, kaušinis elevatorius etc.), motyvas dėl negalėjimo šių objektų surasti atviroje rinkoje laikytinas nepagrįstu (CPK 185 straipsnis). Nustatyta aplinkybė sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės pateikta kilnojamojo turto vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl šis dokumentas neturi įrodomosios vertės. Dėl to pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovės turto vertė mažintina iki 8 644 000 Eur. Palyginus realią atsakovės turto vertę su 2016 m. liepos 22 d. pradelsta įsipareigojimų kreditoriams suma – 6 522 280 Eur, matyti, kad pastaroji žymiai viršija pusę turto vertės. Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo ir šiuo pagrindu keltinos bankroto bylos (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas) pripažinti pagrįsta ir teisėta.

Kadangi reali atsakovės turto vertė 2016 m. kovo 17 d. buvo nustatyta paminėta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1264-157/2016, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas šios išvados pagrįstumas, t. y. dėl netinkamai teismo atlikto finansinės atskaitomybės duomenų vertinimo, nekilnojamojo turto ataskaitų, teismo ekspertizės akto įrodomosios reikšmės. Kaip minėta, šioje byloje apeliantė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų naujausiame (2016 m. liepos 22 d.) balanse apskaityto 13 908 000 Eur turto vertės realumą.

Atsakovės nemokumą taip pat patvirtinta šioje ir kitose bylose (dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo) nustatytos aplinkybės: ilgą laiką besitęsianti nuostolinga įmonės veikla – nuo 2009 m. bendrovė patyrė 11,3 mln. Eur nuostolių; nuo 2013 m. įmonė nebevykdo pagrindinės veiklos; nuo 2011 m. žymiai sumažėjęs darbuotojų skaičius (nuo 155 iki 28); mažėjanti turto apimtis (bendrovės atsargos ir gautinos sumos, lyginant 2014 m. ir 2016 m. liepos mėnesio duomenis, sumažėjo nuo 601 000 Eur iki 121 000 Eur, trumpalaikis turtas per 2015 m. sumažėjo nuo 1,05 mln. Eur iki 0,47 mln. Eur); ilgą laiką besitęsiantis įsipareigojimų valstybei ir kitiems kreditoriams nevykdymas (atsakovė nuo 2011 m. nebevykdo atsiskaitymų su didžiausia savo kreditore – AB „Swedbank“, 2016 m. rugpjūčio 17 d. duomenimis įsiskolinimas šiai kreditorei sudarė 6 006 913,05 Eur sumą). Nurodytos aplinkybės dėl atsakovės įsipareigojimų leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitas įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindas – AB „Dvarčionių keramika“ negali vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovės nemokumo nepaneigia skundo argumentas, kad bendrovės kreditoriai, išskyrus AB „Swedbank“, nereiškia bendrovei pretenzijų ir sutinka atidėti įsipareigojimų įvykdymo terminus. 899 845 Eur skola tiekėjams, kurie patvirtino, kad nereikalaus skolų grąžinimo iki 2017 m. birželio 30 d., atsakovės 2016 m. liepos 22 d. balanse buvo priskirta prie ilgalaikių įsipareigojimų. Nepaisant to, pradelsta įsipareigojimų kreditoriams suma žymiai viršija pusę realios jos turto vertės.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė nepateikė į bylą patikimų įrodymų, kurie patvirtintų jos argumentus dėl potencialaus investuotojo, kuris skirs bendrovei 3,5 mln. Eur sumą gamybos atnaujinimui bei skolų grąžinimui. Šių argumentų pagrįstumą atsakovė įrodinėjo į bylą pateiktu 2016 m. liepos 8 d. IĮ Michele Pulpito“ Investavimo įsipareigojimu, 2016 m. liepos 25 d. akcijų pasirašymo sutartimi (t. 15, b. l. 83-84; 87-89), tačiau, vertinant šiuos dokumentus, pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Investavimo įsipareigojime būsimas investuotojas kelia sąlyga įgyti ne mažiau kaip 1/3 bendrovės akcijų, kurios nesuteikia realių galimybių valdyti bendrovės ir iš esmės įtakoti jos priimamus sprendimus. Antra, investuotojas 3,5 mln. Eur sumokėjimą bendrovei siejai ne tik su sąlyga, kad teismas patvirtins bendrovės restruktūrizavimo planą teisės aktų nustatytais terminais, bet ir su tuo, kad investuotojas ir bendrovę kontroliuojantis akcininkas – UAB „Misota“ sudarys investuotojui priimtiną akcininkų sutartį. Toks sąlyginis įsipareigojimas investuoti į atsakovės naujai išleistas akcijas neleidžia spręsti, kad atsakovei realiai bus suteiktos 3,5 mln. Eur lėšos. Sutiktina su pareiškėjos atsiliepime į skundą išreikšta nuomone, kad investicijų realumą patvirtintų konkretūs investuotojo veiksmai – dalies bendrovės skolų apmokėjimas, į depozitinę sąskaitą įmokėtinos investicijų sumos, neatšaukiami ir nedviprasmiški įsipareigojimai investuoti. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nepateikta. Be to, atsakovės argumentų apie užsienio investuotoją kritišką vertinimą lemia ir tai, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie investuotojo egzistavimą ir jo finansinį pajėgumą įvykdyti įsipareigojimą investuoti į atsakovės akcijas (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl subjektyvių ir teisiškai nereikšmingų skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Atsakovės nesutikimas su skundžiamos nutarties motyvais, byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nesudaro pagrindo kvestionuoti teismo nešališkumą.

Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovės atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį, kuria AB „Dvarčionių keramika“ iškelta bankroto byla.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties atsisakyti priimti suinteresuoto asmens UAB „Bankromax“ atskirąjį skundą

Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ redakcija, kuria iš esmės buvo pakeista iki tol galiojusi ĮBĮ įtvirtinta administratorių skyrimo tvarka. Pagal naująją tvarką bankroto administratoriaus kandidatūrą iš asmenų, įrašytų į asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas sąrašą ir ĮBĮ nustatyta tvarka pareiškusių sutikimą administruoti įmonę (-es), parenka bankroto bylą nagrinėjantis teismas, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (toliau – Programa), sukurta vadovaujantis Lietuvos Respublik?s Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintomis Bankroto administratorių atrankos taisyklėmis (ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalis). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalį, atskirasis skundas gali būti paduodamas tik dėl tokių pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis jis neskiria administratoriumi asmens, atrinkto naudojantis Programa. Esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui, Lietuvos apeliacinis teismas yra eliminuotas iš administratorių skyrimo procedūrų, t. y. dėl administratoriaus skyrimo klausimų sprendimo teisėtumo vertinimo Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijai paliktas tik patikrinimas, ar teisėtai teismas atsisakė skirti administratoriumi naudojantis Programa atrinktą asmenį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-684-381/2015).

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Bankromax“ skundžia procesinį sprendimą, kuriuo teismas atsisakė priimti jo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties dalies AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi paskirti R. B.. Nors skunde iš esmės nekvestionuojama, kad teismo nutarties dalis dėl bankroto administratoriaus paskyrimo negali būti apeliacijos objektu (ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalis), suinteresuoto asmens teigimu, 2016 m. liepos 27 d. nutartimi netiesiogiai buvo išspręstas klausimas ir dėl jo nepaskyrimo AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi, tuo tarpu paminėtu klausimu priimtas teismo procesinis sprendimas pagal ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalį gali būti skundžiamas atskiruoju skundu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia suinteresuoto asmens pozicija.

Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad AB „Swedbank“ pareiškimas dėl atsakovės AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo teisme priimtas 2015 m. liepos 30 d., tačiau tos pačios dienos procesiniu sprendimu teismas šios bylos nagrinėjimą sustabdė, nustatęs, kad teisme taip pat nagrinėjamas šios bendrovės direktorės pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo. Paminėto procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusi ĮBĮ redakcijos 9 straipsnio 6 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartimi byloje dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo paskirta teismo ekspertizė bendrovės nekilnojamojo turto vertei nustatyti. 2016 m. kovo 8 d. teisme gautas ekspertizės aktas, po kurio atnaujintas bylos nagrinėjimas, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. kovo 9 d. procesiniu sprendimu dėl nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo, kuris nustato, kad pareiškimai dėl bankroto bylos ir restruktūrizavimo bylos tai pačiai įmonei iškėlimo teismo turi būti nagrinėjami kartu (ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalis), prie AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylos prijungta byla pagal AB „Swedbank“ pareiškimą dėl bankroto bylos paminėtai bendrovei iškėlimo. Pasikeitusi ĮBĮ redakcija įpareigojo teismą atsisakius iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą dėl nemokumo, tuo pačiu procesiniu sprendimu iškelti jai bankroto bylą. Nors ĮBĮ 11 straipsnis nenustato konkretaus momento, kada teismas turi įvykdyti bankroto administratoriaus atranką, atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog Programos parinktam atitinkamą įmonę administruoti bankroto administratoriui pasiūloma pateikti sutikimą – deklaraciją administruoti įmonę, o sutikimo – deklaracijos administruoti įmonę nepateikimas laikomas atsisakymu administruoti įmonę, darytina išvada, kad bankroto administratoriaus atranka turi būti įvykdyta iki klausimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo išnagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta: prieš nagrinėdamas pareiškimus dėl bankroto bylos ir restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo, teismas, naudodamasis Programa, įvykdė bankroto administratoriaus kandidatūros atranką, kurios metu buvo atrinkta UAB „Bankromax“ (buvusi UAB „Bankrovita“) kandidatūra, o pastarajai sutikus administruoti AB „Dvarčionių keramika“, 2016 m. kovo 25 d. šio administratoriaus kandidatūra buvo patvirtinta. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi AB „Dvarčionių keramika“ iškėlė ne bankroto, o restruktūrizavimo bylą, todėl neturėjo teisinio pagrindo spręsti įmonės bankroto administratoriaus paskyrimo klausimo. ĮBĮ nenustato, kad tokiu atveju teismas turi priimti atskirą procesinį sprendimą dėl atsisakymo įmonės administratoriumi paskirti Programa atrinktą asmenį. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. procesinis sprendimas buvo panaikintas, apeliacinės instancijos teismas atsisakė iškelti AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą, o bylos dalį dėl bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi pirmosios instancijos teisme buvo užvesta nauja byla (civilinės bylos Nr. B2-5170-781/2016), kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo, atitinkamai ir vykdoma nauja bankroto administratoriaus kandidatūros atranka, kurios metu buvo atrinkta R. B. kandidatūra. 2016 m. liepos 27 d. nutartimi iškėlęs atsakovei bankroto bylą, teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitoje byloje įvykdyto bankroto administratoriaus kandidatūros parinkimo, todėl suinteresuotas asmuo nepagrįstai šį procesinį sprendimą vertina kaip atsisakymą jį paskirti AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi ir reiškia pretenzijas dėl neteisėto jo nepaskyrimo.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti UAB „Bankromax“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties dalies, kuria AB „Dvarčionių keramika“ bankroto administratoriumi paskirta R. B., priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo

Apeliantė AB „Dvarčionių keramika“ vadovė L. S., trečiąjį kartą kreipdamasi į teismą dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kvestionuoja pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą atsisakyti priimti jos pareiškimą iškelti AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą, nurodydama, kad priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą teismas buvo šališkas, nepagrįstai konstatavo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą pagrindo atsisakyti priimti pareikimą egzistavimą, neturėjo teisės vertinti pareiškimo pagrįstumo ir pažeidė ĮBĮ nuostatas.

Prieš pasisakydamas dėl nurodytų skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą, tikrinama: ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ar laikytasi ĮRĮ nustatytos įmonės restruktūrizavimo plano metmenų patvirtinimo, pritarimo restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai ir sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo tvarkos (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 1 dalis); ar pareiškimas pagrindžiamas ĮRĮ nustatytomis restruktūrizavimo taikymo sąlygomis (ĮRĮ 4 straipsnis); ar nėra kitų aplinkybių, kurios užkirstų kelią pareiškimui priimti ir ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą (CPK 137 straipsnio 2 dalis); ar pareiškimas atitinka įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalis); ar prie jo pridėti visi įstatymo reikalaujami dokumentai (CPK 135 straipsnio 2 dalis.; ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą, teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; atsisakyti priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 2 dalis); nustatyti terminą pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju vienas iš atsisakymo priimti apeliantės pareiškimą pagrindų, kurį taikė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, yra nustatytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantė padavė tapatų pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo, kaip ir išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-917-866/2016, kurioje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, teisėtumą ir pagrįstumą, šią nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė iškelti AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą.

Kaip minėta, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos išvada dėl pareiškimo tapatumo. Ji teigia, kad pareiškime nurodytos naujos esminės aplinkybės dėl restruktūrizavimo plano įgyvendinimo priemonių, susijusių su sprendimu išleisti naują 3,5 mln. Eur vertės akcijų emisiją, bendrovės gaminamos produkcijos pakeitimu bei įkeisto turto pardavimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

Kaip matyti iš kartu su pareiškimu pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų, kuris yra vienas iš pagrindinių dokumentų sprendžiant dėl tokio pareiškimo pagrindo tapatumo, esminėmis plano įgyvendinimo priemonėmis nurodomos papildomos akcijų emisijos išleidimas, insertų ir dekorų gamyba, nekilnojamojo turto pardavimas ir veiklos kaštų mažinimas, tačiau trys iš šių priemonių (papildomos akcijų emisijos išleidimas, nekilnojamojo turto pardavimas ir veiklos kaštų mažinimas) buvo aptartos ir įvertintos kitose bylose dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo, pripažįstant, kad bendrovė nepagrindė šių mokumo atstatymo priemonių realumo. Tuo tarpu vienos naujos, jokiais įrodymais nepagrįstos, restruktūrizavimo plano įgyvendinimo priemonės nurodymas nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškime yra nurodytos naujos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių yra galimas pakartotinis klausimo dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2015). Nors šiuo atveju restruktūrizavimo plano metmenys buvo parengti naujesniais – 2016 m. birželio 30 d. sudarytais finansinės atskaitomybės duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog ankstesnėje byloje dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo buvo vertinami 2016 m. kovo 17 d. finansinės atskaitomybės duomenys, įmonės finansinė būklė objektyviai negalėjo pasikeiti iš esmės per tokį trumpą laiką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia Viniaus apygardos teismo pozicija. Tuo labiau, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytą aplinkybę dėl bendrovės disponuojamo 13 908 000 Eur vertės turto, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m birželio 23 d. nutartimi nustatyta, kad reali AB „Dvarčionių keramika“ turto vertė – 8 644 000 Eur.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja nepagrindė, jog iš esmės pasikeitė situacija, nei prieš tai buvusi pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo metu. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog AB „Dvarčionių keramika“ vadovės pateiktas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo savo esme yra tapatus išnagrinėtam, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai aiškino ĮRĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimo išsprendimą.

Skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvas, kad pareiškėja pateikė daug priedų, tačiau pareiškime nenurodė jokių naujų aplinkybių restruktūrizavimo bylai iškelti, nesudaro pagrindo teigti, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, teismas iš esmės vertino jo pagrįstumą. Aplinkybių, kuriomis grindžiamas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nustatymas buvo būtinas, siekiant nustatyti, ar pareiškimo pagrindas nėra tapatus ankstesniems pareiškimams dėl restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo.

Atsisakymą priimti apeliantės pareiškimą pirmosios instancijos teismas motyvavo ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5170-781/2016 bendrovei „Dvarčionių keramika“ iškelta bankroto byla. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojantis restruktūrizavimo prioriteto principas nėra absoliutus. ĮRĮ 4 straipsnio 3 punktas nustato, kad įmonės restruktūrizavimas gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi. Tai reiškia, kad teisė kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi būti realizuota iki įmonės nemokumo konstatavimo ir bankroto bylos jai iškėlimo. Tokie teismo argumentai atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kad tuo atveju, kai atsakovo atžvilgiu yra inicijuotas bankroto procesas ir bankroto byla yra nagrinėjama teisme, pakartotinai paduoti tapatų ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-2714/2011, 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-1681/2013). Nepaisant to, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nėra įsiteisėjusi, ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kai yra inicijuotas įmonei bankroto procesas, pakartotinis padavimas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1918/2014).

Nesutiktina su skundo argumentu, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 5 straipsnio 4 punktą. Nurodyta teisės norma nustato, kad tuo atveju, jei teismas gauna pareiškimą ar kelis pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ir (arba) pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, jie privalo būti nagrinėjami kartu. Taigi įstatymas nustato privalomą teismo priimtų pareiškimų dėl bankroto bylos ir (ar) restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėjimą kartu. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas pareiškimo priėmimo klausimas.

Teismo šališkumo, priimant skundžiamą procesinį sprendimą, nepatvirtina skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas pirmiausia priėmė nutartį iškelti AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylą ir tik po to sprendė pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad byla dėl AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui perduota 2016 m. birželio 30 d., tą pačią dieną bylos nagrinėjimui paskirta teisėja Jūratė Varanauskaitė. 2016 m. liepos 1 d. specialiame interneto tinklapyje pranešta apie 2016 m. liepos 27 d. 8 val. rašytinio proceso tvarka nagrinėtiną klausimą dėl AB „Dvarčionių keramika“ bankroto bylos iškėlimo, kaip tai nustato CPK 133 straipsnio 3 dalis. Tuo tarpu pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos šiai bendrovei iškėlimo teismui pateiktas 2016 m. liepos 25 d., teisėjai Jūratei Varanauskaitei paskirtas ir perduotas 2016 m. liepos 26 d. Įstatymas nustato, kad ieškinio priėmimo klausimas turi būti išspręstas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Nustatytos aplinkybės ir paminėta teisės norma patvirtina, kad teismas neturėjo pareigos pareiškimo iškelti AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą priėmimo klausimą nagrinėti pirmiau nei klausimą dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo.

Kiti skundo argumentai dėl teismo šališkumo priimant skundžiamą nutartį grindžiami Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5170-781/2016, kuria iškelta AB „Dvarčionių keramika“ bankroto byla, motyvų nepagrįstumu. Šių motyvų vertinimas nėra bylos, kurioje atsisakyta priimti ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, ginčo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl tokių apeliantės argumentų nepasisako.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos AB „Dvarčionių keramika“ vadovės L. S. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis palikti nepakeistas.

  Teisėjas                                                                                          Artūras Driukas