Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-662-3431-11].doc
Bylos nr.: A-662-3431-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3431/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00420-2011-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.3

(S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,              

dalyvaujant atsakovo atstovui J. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl išvados panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas A. B. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-2, 20-21) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. sausio 31 d. Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadą (toliau – ir Išvada) ir įpareigoti šią komisiją iš naujo atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos už 2010 metus vertinimą.

Paaiškino, kad Inspekcijos valstybės tarnautojų vertinimo komisija 2011 m. sausio 31 d. jo darbą už 2010 metus įvertino gerai, vertinimo išvadoje nenurodė argumentų ir motyvų, kodėl pareiškėjo tarnybinė veikla neatitiko vertinimo „labai gerai“, nenagrinėjo pareiškėjo 2011 m. sausio 14 d. prašyme išdėstytų pastabų. Nurodė, kad 2010 m. ištyrė 7 sunkius (mirtinus) nelaimingus atsitikimus darbe. Pareiškėjo teigimu, vertinimo metodika neteisinga vertinant šių nelaimingų atsitikimų tyrimo darbą, nes neskaičiuojamas kompetencijos rodiklis, ši aplinkybė neturėtų įtakos tuo atveju, jei kitiems inspektoriams tyrimai būtų paskirstyti po lygiai. Atkreipė dėmesį, kad komisija nenagrinėjo rodiklio „santykis surašytų ATPP įvykus NA“. Pareiškėjo nuomone, šis rodiklis yra 100, nes protokolus surašė visiems savo tirtiems nelaimingiems atsitikimams, kuriems tokia galimybė egzistavo. Pažymėjo, kad komisija nenagrinėjo pastabos, jog nuvykti į pareiškėjo kuruojamą Kėdainių rajoną inspektuoti pagal grafiką buvo skiriamas automobilis vieną kartą per savaitę. Vien kelionei sugaištama dvi valandas, be to, kartais nurodė veždavęs kolegę į Kėdainius, todėl inspektavimo laikas ir efektyvumas sumažėdavo. Pareiškėjo nuomone, skyriaus vedėjas neproporcingai paskirstė transportą inspektoriams. Pažymėjo, kad komisija neįvertino to, jog neteisingai įtrauktas vertinimo rodiklis „profesinių ligų tyrimas“, ir neperskaičiavo pareiškėjo vertinimo rodiklių. Tai, jog pareiškėjas turi tirti profesines ligas, nėra numatyta jo pareiginiuose nuostatuose, komisijos posėdžio metu skyriaus vedėjas patvirtino, kad tokio tyrimo nebuvo pavedęs atlikti, todėl skaičiuojant rodiklius buvo sumažintas pareiškėjo bendras suminis vertinimo rodiklis. Atkreipė dėmesį, jog komisija nepastebėjo, kad neatsižvelgta, jog vienoje lentelėje surašyti inspektoriai su turimomis skirtingomis kategorijomis ir klasėmis. Vertinimo sąlyga „labai gerai“ – ribinio inžinierių rodiklio suminis koeficientas yra vienodas tiek pareiškėjui, neturinčiam klasės, tiek turintiems klasę. Nurodė, kad komisijos nariai, išskyrus J. N., nepateikė nei vienos pastabos, ką pareiškėjas netinkamai atliko 2010 metais. Pareiškėjo nuomone, J. N. tiksliai nesuformulavo pastabos dėl tyrimo, jo pastabos nepagrįstos, nes šiam tyrimui nebuvo skirta jokio papildomo ar pakartotinio tyrimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27-28). Nurodė, kad visiems Inspekcijos valstybės tarnautojams teisės aktais buvo nustatyti vienodi vertinimo kriterijai ir jų ribinės vertės. Paaiškino, kad 2011 m. sausio 31 d. įvyko komisijos posėdis, jo metu buvo vertinama pareiškėjo tarnybinė veikla pagal jo 2011 m. sausio 14 d. prašyme išdėstytus motyvus, komisijos nariai uždavė klausimus, teikė pastebėjimus, vertino jo veiklos rodiklių dydžius bei lygino juos su Inspekcijos nustatytais vertinimo skalės rodikliais. Komisija konstatavo, kad pareiškėjo 2010 m. tarnybinės veiklos rodikliai atitinka vertinimo skalėje nustatytuosius įvertinimui „gerai“. Darė išvadą, kad pareiškėjo veikla įvertinta pagal bendruosius Inspekcijoje nusistovėjusius inspektorių tarnybinės veiklos vertinimo principus ir kriterijus bei ad hoc nustatytas vertinimo sąlygas, nesudarant pareiškėjui jokių išskirtinių sąlygų. Nurodė, kad priešingu atveju būtų pažeisti lygiateisiškumo ir proporcingumo principai kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu. Atsakovo nuomone, ginčijama išvada nėra administracinis sprendimas, nesukuria jokių teisinių prielaidų sprendimams priimti.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Išvadą panaikino ir įpareigojo Inspekcijos valstybės tarnautojų vertinimo komisiją iš naujo atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos už 2010 metus vertinimą.

Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 1, 3 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7, 20, 14 dalis, Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14-16, 18-20, 24, 6 punktus, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2010 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. V-411 3 punktą, šiuo įsakymu patvirtintų Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo bendrųjų pagrindų (toliau – ir Bendrieji pagrindai) 3, 5.2 punktus, taip pat minėtu įsakymu patvirtinto Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojų 2010 metų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo 6 punktą, nustatė pagal kokius rodiklius apskaičiuoti pareiškėjo kokybės, kompetencijos, produktyvumo kriterijai ir pažymėjo, kad nurodyti rodikliai vertinami visiems valstybės tarnautojams inžinieriams, kuriems priklauso ir pareiškėjas. Nurodė, kad, vadovaujantis ribinių rodiklių dydžiais ir sąlygomis vertinti pagal inspektorių grupes, o būtent inžinierių grupei, suminis koeficientas, kuriam esant tarnybinė veikla įvertinama „gerai“, yra ? 34,9999 ÷ ? 18,0000. Nustatė, kad pareiškėjui apskaičiuotas suminis koeficientas yra 26,7221, todėl atitinka ginčijamą įvertinimą „gerai“. Nurodė Aprašo 3 punktą ir pažymėjo, kad pareiškėjo pastabos dėl to, kaip turi būti skaičiuojami rodikliai, į ką turi būti atsižvelgta, galėtų būti vertinamos atskirai svarstant pasiūlymus dėl vertinimo sistemos.

Nurodė Taisyklių 51 punktą ir pažymėjo, kad komisijos protokole nėra užfiksuotas nagrinėtų klausimų turinys, t. y. posėdyje dalyvavusių asmenų pasisakymai, atsakymai į klausimus. Atkreipė dėmesį į Taisyklių 20 punktą ir pažymėjo, kad iš protokolo turinio nėra aišku, kaip buvo nagrinėjama valstybės tarnautojo tarnybinė veikla, t. y. koks buvo pokalbio su valstybės tarnautoju turinys ir koks buvo išvados nagrinėjimo turinys. Pažymėjo, kad komisijos posėdžio metu galiojo Taisyklių redakcija, kurios 51 punkte dėl protokolo palikta tik nuostata, jog komisijos posėdis protokoluojamas, nenurodant protokolo turinio. Darė išvadą, kad šis reglamentavimas bei minėto proceso eigos nustatymas patvirtina, kad protokolo rašymas nėra vien formalus reikalavimas, protokole turi būti užfiksuota komisijos posėdžio eiga, priešingu atveju protokolas nėra reikalingas. Pažymėjo, kad esminis protokolo tikslas yra užfiksuoti posėdyje dalyvaujančių asmenų pasisakymų esmę, tačiau byloje pateiktas protokolas šių reikalavimų neatitinka. Dėl to teismas negalėjo spręsti, ar komisija vykdė jai teisės aktuose pavestas funkcijas, ar tik formaliai surašė protokolą bei išvadą. Teismas konstatavo, kad, nesant byloje protokolo, kuriame būtų užfiksuota posėdžio eiga, neteisėta yra ir tokio posėdžio metu priimta išvada. Pažymėjo, kad teismo procesą reglamentuojančios taisyklės nustato, jog protokolo nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 2 d. 6 p.). Darė išvadą, kad tinkamo komisijos protokolo nebuvimas sudaro pagrindą konstatuoti, jog visas procesas negalioja, todėl turi vykti iš naujo.

Teismas nevertino atlikto vertinimo pagrįstumo, kadangi ši funkcija yra priskirta komisijai, kuri tinkamai neatliko savo funkcijų. Pažymėjo, kad surašyta išvada atitinka Taisyklių 6 priede nustatytus formos reikalavimus. Pabrėžė, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Taisyklės nenustato, jog komisijos vertinimas turi būti motyvuotas. Dėl to teismas padarė išvadą, jog nėra juridinio pagrindo tvirtinti, kad komisijos išvada turi būti motyvuota.             

 

III.

 

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 106-109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti, kad Išvada yra pagrįsta ir teisėta.

Paaiškina, kad 2011 m. sausio 31 d. įvyko komisijos posėdis, kurio metu buvo vertinama pareiškėjo tarnybinė veikla pagal jo 2011 m. sausio 14 d. prašyme išdėstytus motyvus, komisijos nariai uždavė A. B. klausimus, teikė pastebėjimus, vertino jo veiklos rodiklių dydžius, lygino juos su Inspekcijos nustatytais vertinimo skalės rodikliais. Pažymi, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti pastabas dėl vertinimo metodikos, nes ji buvo skelbiama viešai, pagal šią metodiką valstybės tarnautojas buvo vertinamas ir ankstesniais vertinamaisiais laikotarpiais, tačiau jokių pastabų ar prieštaravimų dėl jos taikymo nepareiškė, jokių siūlymų neteikė. Mano, kad Taisyklių 51 punktas neįpareigoja detalizuoti visų įvykusio posėdžio detalių ir protokolo surašymas būtinas patvirtinti juridinį faktą ir balsavimo rezultatus. Teigia, kad priešingu atveju paneigiamas Komisijos veiklos turinys, įvykusio posėdžio reikšmingumas, tokiu sprendimu pripažįstama formos viršenybės prieš turinį principo dominavimas. Pažymi, kad teismas turėjo galimybes išsiaiškinti komisijos veiklos turinį: apklausti komisijos narius. Nurodo, kad komisija nenustatė, jog pareiškėjui būtų trukdoma naudotis tarnybiniu ar kitokiu transportu, konstatavo, jog visiems valstybės tarnautojams sudaromos panašios galimybės naudoti tarnybinį transportą valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti. Paaiškina, kad nors pareiškėjas netyrė profesinių ligų, tačiau tyrė nelaimingus atsitikimus, todėl toks jo veiklos vertinamasis rodiklis dvigubai viršijo kitų darbo inspektorių panašų rodiklį, todėl ši pareiškėjo pretenzija buvo įvertinta tinkamai. Mano, kad teismas turėjo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas). Pažymi, kad Departamento atstovas yra kompetentingas teismui išaiškinti valstybės tarnautojų veiklos vertinimo turinį, nusistovėjusią ir taikomą praktiką dėl vertinimo metu priimamų dokumentų formos ir turinio reikalavimų.

Pareiškėjas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad komisijos posėdžio protokolas yra negaliojantis, nes komisijos posėdyje nedalyvavo posėdžio sekretorė, pasirašiusi posėdžio protokolą, niekas iš komisijos narių posėdžio metu posėdžio turinio neprotokolavo. Pažymi, kad Departamento atstovas komisijos posėdyje nedalyvavo, todėl nereikalinga jo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atkreipia dėmesį, kad teismas klausė bylos šalių, ar neturi kokių nors pageidavimų, todėl teigia, kad nebuvo pažeistas administracinės bylos nagrinėjimo procesas. Daro išvadą, kad atsakovas nesiekė įrodyti, jog komisija tinkamai atliko savo darbą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2011 m. sausio 31 d. išvados Nr. 2, kuria valstybės tarnautojo A. B. tarnybinė veikla įvertina gerai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X–1175 redakcija). Byloje aktuali šio straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas, išskyrus atvejį, kai šis valstybės tarnautojas prašo, kad jo tarnybinę veiklą vertintų vertinimo komisija.

Įstaigų vadovų (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tarnybinės veiklos kasmetinį ir neeilinį vertinimą ir kvalifikacinių klasių jiems suteikimą taip pat reguliuoja ir Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisykles. Pagal šių Taisyklių 18 punktą, valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima: valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą (18.1 punktas); valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (18.2 punktas); sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (išskyrus atvejus, kai vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai) (18.3 punktas); vertinimo komisijos išvados surašymą 18.4 punktas). Minėtų Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, o įstaigos vadovo - ir gebėjimus įgyvendinti jo vadovaujamos įstaigos strateginius tikslus ... >, o 20 punkte – valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir išvados nagrinėjimo. Tų pačių Taisyklių 22 ir 23 punktuose įtvirtinta, jog pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimui, vertinimo komisijos nariai aptaria būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (22 punktas) bei pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo aptarimui, balsuojama dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo. Vertinimo komisijos posėdyje dalyvavusių vertinimo komisijos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, balsavimo rezultatus lemia vertinimo komisijos pirmininko balsas (23 punktas).

Nustatyta, kad pareiškėjas dirba Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriuje vyriausiuoju darbo inspektoriumi. A. B. tiesioginis vadovas 2010-12-15 parengė jo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 96, kurioje motyvuotai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2010 metus. Nesutikdamas su tarnybinės veiklos įvertinimu, pareiškėjas 2011-01-14 pateikė prašymą dėl jo veiklos vertinimo Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija, atlikusi vertinimą, 2011 m. sausio 31 d. priėmė išvadą, kuria pareiškėjo veiklą įvertino gerai. Pažymėtina, jog ir A. B. tiesioginis vadovas jo veiklą buvo įvertinęs identiškai, t. y. taip pat gerai.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra galimybių nustatyti, ar pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo veikla buvo vertinama laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Nesant byloje detalaus posėdžio eigos fiksavimo posėdžio protokole, neapklausus komisijos narių, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą vertino objektyviai, t. y. kartu išnagrinėjo ir jo 2011 m. sausio 14 d. prašyme iškeltas tarnybinės veiklos vertinimui reikšmingas aplinkybes. Be to, byloje nenustatyta, kiek pareiškėjo prašyme nurodomos aplinkybės galėjo įtakoti atsakovo nustatytų kriterijų ir Taisyklių 1 priedo („Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo skalė“) nustatytus vertinimo skalės rodiklius.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai netyrė, o tik apsiribojo tuo, kad Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdžio protokole nėra fiksuota posėdžio eiga. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas ir konstatavo, kad komisijos posėdžio protokolas neinformatyvus, tačiau teismo posėdyje kaip atsakovo atstovas dalyvavo ir pasisakė tik vienas komisijos narys, kiti komisijos nariai neapklausti. Pirmosios instancijos teismui nesant aktyviam aiškinantis Valstybės tarnautojų veiklos vertinimo komisijos atliktos procedūros pagrįstumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o administracinė byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo.  

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio bei Taisyklių taikymo požiūriu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas nėra absoliuti tokį vertinimą atliekančių subjektų (tiesioginio vadovo ir Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos) kompetencija, nes yra saistomi Taisyklių nustatytų ir šiems subjektams privalomų vertinimo kriterijų, metodikos, tarnybinės veiklos vertinimo skalės (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 29 dalis, Taisyklių 1 priedas). Šiais Taisyklių (ir nagrinėjamu atveju atsakovo) nustatytais kriterijais teismas turi vadovautis, spręsdamas atitinkamų Komisijos padarytų išvadų pagrįstumo klausimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik procedūrinio klausimo (Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdžio protokolo turiniu) patikrinimu, tačiau netyrė ir nenustatė, ar vertinimo komisija, nagrinėdama valstybės tarnautojo (šiuo atveju – pareiškėjo A. B.) tarnybinę veiklą, vertindama jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją (Taisyklių 19 punktas), tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumo faktinėmis aplinkybėmis patikrinimo funkciją, t. y. neįvertino, ar Komisija tinkamai atliko visas Vertinimo taisyklių 15-20 punktuose numatytas procedūras.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimo, priimto remiantis vertinimo komisijos išvada, pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar vertinimo komisija tinkamai atliko valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią surašė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2006 m. vasario 3 d. Nr.A2-750/2006 2007 m. vasario 27 d. Nr. A11-230/2007; 2008 m. spalio 8 d. Nr.A556-1727/2008; 2010 m. vasario 8 d. Nr.A756-146/2010 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl atsakovo Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2011 m. sausio 31 d. išvados Nr. 2, turėjo patikrinti pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio, Taisyklių nuostatų ir atsakovo nustatytų kriterijų kontekste, ar minėta komisija tinkamai atliko pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvados už 2010 metus pagrįstumo faktinėmis aplinkybėmis patikrinimo funkciją, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu apibrėžtą vertinimo tikslą – įvertinti valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją, ar komisijos išvados pagrįstos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ar buvo laikytasi nustatytų vertinimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinys nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas šią funkciją atliko tinkamai.

Taisyklių 51 punkte įtvirtinta, kad vertinimo komisijos posėdis protokoluojamas. Tai reiškia, jog pagal anksčiau nurodytus Taisyklių punktus vykdoma valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra adekvačiai turėtų būti atspindėta vertinimo komisijos posėdžio protokole. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis reglamentavimas bei minėto proceso eigos nustatymas patvirtina, kad protokolo rašymas nėra vien formalus reikalavimas, protokole turi būti užfiksuota komisijos posėdžio eiga ... >. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–1271/2009 yra pažymėjęs, kad vertinimo komisijos atlikta valstybės tarnautojo vertinimo procedūra turi atsispindėti posėdžio protokole. Tačiau vien tik posėdžio eigos detalus nefiksavimas valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdžio protokole, kai laikytasi kitų formos reikalavimų, negali būti pakankamu pagrindu išvadai panaikinti.   

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatliko pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis) nagrinėjamam ginčui aktualiais aspektais. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei netinkamai pritaikė materialines tesės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnis), teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

         

       Audrius Bakaveckas

 

 

      Arūnas Sutkevičius

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė