Administracinė byla Nr. eTA-178-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03017-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei V. Č. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. Č. 55,78 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki
2020 m. lapkričio 30 d., ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

II.

2.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. vasario 12 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą, t. y. priteisė jam iš atsakovės V. Č. 52,45 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., bet netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Teismas nustatė, kad atsakovė gyvena Akmenės rajono savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, todėl ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina įsiskolinimo suma. Kita vertus, nagrinėjamu atveju laikotarpiui nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, kadangi dėl skolos priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 metais, todėl prašymas šioje dalyje atmestinas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. susidariusį
52,45 Eur įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas.

4.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atkreipė dėmesį į pareiškėjo vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, be kita ko, jog įstaigoje veikia struktūrinis padalinys – Rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnyba, kuriame yra specializuota skolų išieškojimų grupė (duomenys iš pareiškėjo interneto svetainės). Teismo vertinimu, prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose yra suformuota jurisprudencija, keičiasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra
labiau perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą pajėgumais. Nagrinėjamoje byloje neiškelta nauja teisinė problematika, byla nesudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėjas turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus.

III.

5.       Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir tenkinti šį prašymą, proporcingai patenkinto materialiojo reikalavimo daliai.

6.       Pareiškėjas mano, kad skundžiama teismo sprendimo dalis nesuderinama su teismų praktika, teisės principais. Pareiškėjas tvirtina, kad net nustačius, jog advokato pagalbos poreikis yra minimalus, priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis galėtų būti sumažintas, bet toks prašymas negali būti visiškai atmestas. Teismo minėti pareiškėjo struktūroje esantys darbuotojai turi jiems priskirtas funkcijas, jų veikla nėra susijusi su atstovavimu teismuose. Pareiškėjo vidiniai resursai nėra pakankami teisminiam skolų išieškojimui. Skundžiamame sprendime pateikta teismo pozicija reiškia, kad pareiškėjas patirs papildomus kaštus, o rinkliavos nemokantys asmenys nepatirs visiškai jokių nepatogumų, susijusių su rinkliavos priteisimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

7.       Apeliacinio skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo pareiškėjui teisėtumas ir pagrįstumas.

8.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

9.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

10.       Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ
39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyta tvarka.

11.       Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

12.       Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai jos buvo būtinos siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

13.       Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

14.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atitinka šiuo metu vyraujančią, atsižvelgiant į ABTĮ nuostatų pakeitimus suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo
24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-415/2021). Taigi, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

15.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčias aplinkybes, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo veiklos pobūdį, jo vidaus struktūrą, taip pat jo inicijuotos bylos pobūdį, sudėtingumą ir pan. Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir objektyviais duomenimis paremtų argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog teismas netinkamai įvertino jo pajėgumus savo interesus ginti teisme be advokato pagalbos. Pareiškėjas taip pat nepagrindė savo teiginių, kad kreipimasis į teismą be advokato pagalbos jam lemtų žymias papildomas sąnaudas, dėl kurių jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų apribota, pavyzdžiui, kad nustatytos formos procesinio dokumento teismo įsakymui gauti (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) užpildymas ir pateikimas teismui pareikalautų daug didesnių žmogiškųjų ir kitų išteklių nei, pavyzdžiui, informacijos apie įsiskolinimus ir skolininkus rinkimas bei perdavimas procesinius dokumentus ruošiančiai advokatų kontorai, raginimų sumokėti rengimas ir siuntimas skolininkams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai gauti neatitinka būtinumo kriterijaus ir todėl tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš atsakovės.

16.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje sprendimo dalyje tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis