Civilinė byla Nr. 3K-3-487-915/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15164-2013-3

                                                               Procesinio sprendimo kategorija  44.5.2.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neteisėtu suėmimu ir laikinu nušalinimu nuo pareigų padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, solidariai 29 643,67 Lt (8585,40 Eur) turtinės žalos (neišmokėto darbo užmokesčio) už suėmimo laikotarpį nuo 2007 m. vasario 7 d. iki 2007 m. kovo 8 d. ir nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2007 m. kovo 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 8 d. atlyginimo; 3201,52 Lt (927,22 Eur) delspinigių už uždelstą laikotarpį (180 dienų); 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodo, kad 2007 m. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1, 2 dalys). Generalinės prokuratūros prokuroro 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. vasario 13 d. nutarimais buvo laikinai apribotos įtariamojo A. B. nuosavybės teisės į turtą, lėšas banko sąskaitoje bei kratos metu rastus ir paimtus pinigus, o šie laikini nuosavybės teisių apribojimai panaikinti 2007 m. gegužės 14 d. Ieškovas 2007 m. vasario 7 d. buvo sulaikytas, suimtas 1 mėnesiui nuo 2007 m. vasario 8 d., o nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 8 d. (6 mėnesiams) buvo laikinai nušalintas nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – Kauno apskrities VPK KP NTT ENTS) viršininko pareigų. Generalinės prokuratūros prokuroro 2007 m. kovo 8 d. nutarimu A. B. paskirta kardomoji priemonė – 50 000 Lt (14 481 Eur) užstatas, taip pat rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis įpareigotas nebendrauti su nutartyje nurodytais asmenimis. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimis buvo atmesti įtariamojo A. B. gynėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir dėl kardomųjų priemonių panaikinimo. 2008 m. vasario 20 d. ieškovui pranešta apie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis sankcionuotas prievartos priemones: telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą, savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus, ieškovo ir patalpų slaptą sekimą, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. 2007–2008 m. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko ieškovo, jo sutuoktinės ir motinos pajamų mokestinius tyrimus.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovas buvo išteisintas, nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių; šį nuosprendį Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. paliko galioti.

Ieškovas 2011 m. liepos 14 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir suėmimo laikotarpius, delspinigius ir vidutinį darbo užmokestį, perskaičiuoti darbo stažą, tačiau ieškovo skundas atmestas.

Ieškovo vertinimu, jam padaryta turtinė žala – negautos darbinės pajamos, ir neturtinė žala, t. y. dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir jos pasekmių sukelti dvasiniai išgyvenimai dėl neteisėto sulaikymo jo sūnaus akivaizdoje, apribotos teisės savo nuožiūra veikti ir tvarkyti gyvenimą bei įgyvendinti turimas teises ir laisves; dėl informacijos priemonėse pasklidusios informacijos, sukrėtimų, nepatogumų, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, sumažėjusių bendravimo galimybių, pašlijusių santykių su artimaisiais ir giminėmis, gyvenimo suvaržymo bei asmeninių teisių ir laisvių apribojimo; dėl kitų ieškovui taikytų kardomųjų priemonių – užstato, rašytinio pasižadėjimo neišvykti; dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo; dėl neleidimo ieškovo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; dėl per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. B. valstybei 21,14 Lt (6,12 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl turtinės žalos atlyginimo. Sprendime pažymėta, kad, tiriant suėmimo teisėtumą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) požiūriu, spręstina, ar suėmimo laikas buvo protingas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. B. suėmimo laikotarpiu byloje buvo atliekami tyrimo veiksmai – reikalaujami tyrimui reikalingi dokumentai bei daiktai, jie tiriami, atlikta daugiau kaip 20 liudytojų apklausų ir kt. Sulaikant ieškovą, taip pat taikant jam suėmimą, kaltumo klausimas nebuvo sprendžiamas, bet atsižvelgta į tikėtinumą, kad įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo gali daryti įtaką jam pavaldiems darbuotojams, galėtų sunaikinti ar duoti nurodymus sunaikinti, paslėpti tyrimui reikšmingus įrodymus. Ieškovas buvo įtariamas nusikaltimu – piktnaudžiavimu tarnyba, tai siejant ne tik su jo paties veiksmais, bet ir su jam pavaldžių policijos pareigūnų veiksmų fiksavimu bei įforminimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – liudytojų parodymų, aplinkybių, užfiksuotų atliekant operatyvinius veiksmus techninėmis priemonėmis, matyti, jog buvo pagrindas manyti, kad A. B. padarė tarnybinį nusikaltimą ir gali kliudyti tyrimui, nes tam nusikaltimui teisingai išaiškinti buvo svarbūs ieškovui pavaldžių pareigūnų parodymai, darbo dokumentai, todėl jo sulaikymas ir kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimas buvo pateisinamas (CPK 177, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamoji byla susidėjo iš daug epizodų, tirti apysunkiai nusikaltimai, siejami su policijos pareigūnų tarnyba, buvo įtariami 6 asmenys, sprendė, kad suėmimo terminas ieškovui nelaikytinas neprotingu ar neatitinkančiu pusiausvyros tarp asmens teisių bei viešojo intereso, ar Konvencijos nuostatų (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Tai, kad vėliau ieškovas buvo išteisintas, savaime nereiškia, kad tiriant bylą ieškovas buvo sulaikytas ir laikomas suimtas neteisėtai. Teismas padarė išvadą, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir taikyti ieškovui procesines prievartos priemones.

Ieškovas procesinės prievartos priemonės – laikino įtariamojo nušalinimo nuo pareigų, laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo – neskundė, jos skyrimo neteisėtumas instancine tvarka nenustatytas (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendė, kad ši procesinės prievartos priemonė laikytina pagrįsta, teisėta bei proporcinga siekiamiems proceso tikslams ir pernelyg nesuvaržančia ieškovo teisių, nes tam buvo objektyvus būtinumas, juolab kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo paties ieškovo veiksmų rezultatas, nes vadovaujančio policijos pareigūno veiksmai ir elgesys neturi kelti abejonių, kad jais pažeidžiami policijos veiklos principai bei uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas ar kt. (Policijos veiklos įstatymo 4, 5 straipsniai, 21 straipsnio 1 punktas, CPK 177, 185 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš nuosprendžio, kuriuo ieškovas išteisintas, turinio matyti, jog tokiam teismo verdiktui reikšmės turėjo liudytojų – ieškovui buvusių pavaldžių pareigūnų – parodymų pakeitimas teisme. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į ieškovo kaltinimų specifiką – piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas, negalima padaryti išvados dėl baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu nepagrįstumo ar susidorojimo su juo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas buvo įtariamas tarnybiniu nusikaltimu, o ieškovui taikytų procesinių prievartos priemonių – sulaikymo, laikino nušalinimo nuo pareigų bei suėmimo – skyrimas atitiko bendrąsias BPK įtvirtintas šių priemonių skyrimo nuostatas, jų taikymo tvarką, pagrindus bei sąlygas, jų teisėtumas teismine tvarka nenuginčytas, todėl jos buvo teisėtos, o teismas pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatė. Ieškovo teiginiai dėl dvasinių išgyvenimų dėl informacijos priemonėse pasklidusios informacijos, sukrėtimų, nepatogumų, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, sumažėjusių bendravimo galimybių, pašlijusių santykių su artimaisiais ir giminėmis, gyvenimo suvaržymo bei asmeninių teisių ir laisvių apribojimo yra iš esmės deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, o išrašas iš medicininių ieškovo sūnaus dokumentų rodo, kad pas neurologą vaikas konsultuotas dar prieš ieškovo sulaikymą, t. y. 2006 m. spalio mėnesį.

Dėl kitų ieškovui taikytų kardomųjų priemonių – užstato, rašytinio pasižadėjimo neišvykti, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymas darė esminę įtaką ieškovo judėjimo laisvės apribojimui ar užstato skyrimas sukėlė konkrečių turtinių ar kitokių pasekmių. Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo leista išvykti atostogoms į užsienį. Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo įtakos neturtinei žalai teismas padarė išvadą, kad pritaikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo neteisėtumas nekonstatuotas, nes nebuvo skundžiamas; byloje nėra jokių įrodymų, kad šis apribojimas ieškovui sukėlė kokių nors konkrečių turtinių praradimų. Dėl neleidimo ieškovo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga teismas sprendė, kad ieškovo procesinių teisų pažeidimo nebuvo (CPK 185 str.).

Teismas, atmesdamas ieškovo argumentus dėl per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovui truko 1 metus 5 mėnesius ir 27 dienas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme truko 1 metus 1 mėnesį ir 10 dienų. Įvertinęs, kad byloje buvo 6 kaltinamieji, buvo poreikis apklausti daug liudytojų ir ištirti nemažą kiekį ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, nusikaltimo specifiką, padarė išvadą, jog teismas nepažeidė reikalavimo išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką ir Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimo ieškovo atžvilgiu nėra.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių.

Teismas pažymėjo, kad jeigu jis ir nustatytų valstybės atsakomybės sąlygas neturtinei žalai atlyginti, būtų pagrindas atmesti šį ieškovo reikalavimą dėl praleisto ieškinio senaties termino, kurį atsakovo atstovai prašo taikyti, nes Kauno apygardos teismo nutartis, kuria grindžiami ieškovo reikalavimai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 14 d., o ieškinys su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą teismui pateiktas 2014 m. sausio 13 d., praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis patvirtino faktą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai dėl pareikšto nepagrįsto įtarimo, teismo veiksmai dėl nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo vienam mėnesiui) paskyrimo buvo neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su ieškovo argumentais, kad vien dėl baudžiamosios bylos iškėlimo patyrė išgyvenimų, nepatogumų, buvo apribota jo teisė veikti savo nuožiūra, informacija apie ieškovą pasklido visuomenės informavimo priemonėse, baudžiamasis procesas vyko pernelyg ilgai, konstatavo, kad ieškovo nurodytose Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nagrinėtose bylose baudžiamasis procesas truko apie dešimt metų, o šiuo konkrečiu atveju baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu buvo gerokai trumpesnis (3 metus ir 6 mėnesius). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, ar nepagrįsto delsimo ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad procesas laikytinas sudėtingu dėl, inter alia, kaltinamųjų skaičiaus ir nusikaltimų pobūdžio, šiuo atveju byloje buvo 6 kaltinamieji. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visa baudžiamojo proceso trukmė neviršijo „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimų, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog ieškovas neįrodė bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų neteisėtų veiksmų, valstybei neatsirado pareiga atlyginti apelianto nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo teisės taikymo ir aiškinimo dėl kasatoriaus veiksmų neteisėtumo civilinės teisės prasme, netinkamo rėmimosi baudžiamosios bylos duomenimis. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, tiek ir teismai, nagrinėdami A. B. skundus, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas nustatyta priimant 2009 m. gruodžio 2 d. išteisinamąjį teismo nuosprendį. Nuosprendžiu nustatyta, kad kasatoriaus veiksmai neturėjo nusikaltimo sudėties, o tai yra neteisėtų pareigūnų veiksmų rezultatas, tą, neapskundę nuosprendžio kasacine tvarka, faktiškai pripažino ir atsakovai. Tarp šių veiksmų ir rezultato akivaizdus priežastinis ryšys.

Kasatoriaus vertinimu, Kauno apylinkės teismas, konstatavęs, kad nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, o iš nuosprendžio turinio matyti, jog tokiam teismo verdiktui reikšmės turėjo liudytojų – ieškovui buvusių pavaldžių pareigūnų, parodymų pakeitimas teisme, pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Kasaciniame skunde pažymėta, kad vienintelis teisiškai reikšmingas rezultatas yra išteisinamasis nuosprendis; daugiau jokių procesų prieš kasatorių – nei drausminės atsakomybės prasme, nei civilinių teisinių ieškinių, kuriais būtų tekę gintis nuo kokių nors valstybės institucijų, nėra buvę.

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvada, kad taikyta procesinės prievartos priemonė – laikinas įtariamojo nušalinimas nuo pareigų, laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas – laikytina pagrįsta, teisėta bei proporcinga siekiamiems proceso tikslams ir pernelyg nesuvaržančia ieškovo teisių, nes tam buvo objektyvus būtinumas, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pranešimas apie įtarimą yra visiškos prokuroro diskrecijos išraiška ir kad pagal susiklosčiusią praktiką joks pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu negali būti pakeistas apskundimo būdu, vienintelė baudžiamojo proceso principų laikymosi galimybė, nors ir teorinė, leidžianti apsiginti nuo nepagrįsto įtarimo, yra neteisėtumo, kaip žalos pagrindo, įrodinėjimas civilinio proceso tvarka pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Priežastinio ryšio tarp nepagrįsto įtarimo ir atsiradusios žalos įrodinėjimas yra sudėtingas dėl to, kad nepagrįstas įtarimas yra tiesioginė neturtinės žalos, susijusios su asmens reputacijos menkinimu, priežastis. Kitaip yra turtinės žalos atveju: jos atsiradimo tiesioginė priežastis yra ne pats nepagrįstas įtarimas, o su nepagrįstu įtarimu ir įtariamojo statuso įgijimu susiję procesiniai ieškovo teisių apribojimai, kurie, nustačius jų neteisėtumą, gali būti ir savarankiška turtinės žalos atsiradimo priežastis.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamą sprendimą ir nutartį be pagrindo grindė parodymais ir duomenimis baudžiamojoje byloje, nes nevertino procesinio baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens statuso, kuris suteikia tokiam asmeniui jo pasirinktomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto įtarimo, kaltinimo ir nuteisimo, įskaitant teisę atsisakyti duoti parodymus arba duoti neteisingus (iš dalies teisingus) parodymus. Be to, tokie duomenys yra ištraukti iš konteksto ir jokio kasatoriaus veiksmų neteisėtumo civilinės teisės prasme nepatvirtina; žemesnių instancijų teismai nenurodė jokių civilinės teisės normų ar nuostatų, kurias esą pažeidė kasatorius. Įtariamojo, kaltinamojo, teisiamojo ar nuteistojo parodymai baudžiamojoje byloje negali turėti tokios teisinės reikšmės, kaip liudytojo, eksperto ar specialisto parodymai, ir šis principas taikytinas ir civilinėje byloje.

Kasatoriaus vertinimu, buvo netinkamai aiškinamos ir taikomos CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.272 straipsnio 1–3 dalys.

2. Dėl turtinės žalos atlyginimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta labai neaiškiu ir abejotinu motyvu, kad ieškovas galėjo ginčyti suėmimo ir nušalinimo nuo pareigų teisėtumą, vykusiame baudžiamajame procese jis turėjo visas galimybes pats ar per savo gynėją ginčyti sau nepalankius įrodymus, teikti visus savo interesų gynybai būtinus argumentus, tačiau visapusiškai gynybos priemonių neišnaudojo, nes, kasatoriaus vertinimu, kitų pateiktų rašytinių įrodymų teismas netyrė, t. y. to, kad ieškovas buvo paskirtas į kitas pareigas, o vėliau – atleistas iš darbo, nes pagal darbines funkcijas negalėjo dirbti su tam tikrais dokumentais. Kasatorius nurodo, kad visus procesinius veiksmus skundė kito proceso, t. y. administracinės teisės, tvarka, kaip tai nustato įstatymai; visi sprendimai buvo palankūs ieškovui, jie pateikti byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik dalimi byloje pateiktų rašytinių įrodymų.

Tuo atveju, jeigu priimamas išteisinamasis nuosprendis, kasatoriaus manymu, laikotarpis, už kurį skaičiuojama turtinė žala, pasireiškusi negautu darbo (tarnybos) užmokesčiu, negali būti siaurinamas, išskiriant kurią nors vieną proceso stadiją. Be kita ko, principas, kuriuo rėmėsi žemesnių instancijų teismai („išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję veiksmai buvo neteisėti“) suponuoja dvejopą situaciją: tuo atveju, jeigu asmuo, prašantis atlyginti žalą, padarytą neteisėtu nuteisimu, skundė baudžiamojo proceso metu taikytas prievartos priemones (kardomąsias priemones, įskaitant suėmimą, kaip ieškovo atveju, nušalinimą nuo darbo ar pareigų) ir baudžiamojo proceso metu tokios prievartos priemonės yra pripažintos pagrįstomis, o jų skyrimas – teisėtu, tai toks faktas yra pakankamas baudžiamojo persekiojimo veiksmus pripažinti teisėtais. Jeigu asmuo, kuriam baudžiamajame procese buvo skirtos procesinės prievartos priemonės, neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismų procesinių nutarimų (nutarčių), kuriomis skirtos procesinės prievartos priemonės, laikoma, kad jis tokių prievartos priemonių teisėtumo neginčijo, su jomis sutiko; tai taip pat yra pagrindas atmesti ieškinį.

Kasatoriaus teigimu, teismai be pagrindo konstatavo žalos nebuvimą. Kasatoriaus manymu, argumentai, dėl ko ieškinys turėtų būti tenkintas visiškai, yra šie: 1) įrodyta turtinė žala; 2) faktas, kad apeliantui taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas), pažeidžiant tokios priemonės vykdymo sąlygas; 3) nepagrįstai ilgai užtrukęs procesas; 4) kasatoriaus, kaip tuometinio vienintelio šeimos maitintojo, statusas bei vienintelio lėšų šaltinio praradimas; 5) žala šeimos tradicijoms ir kt.

3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis, kad jis neįrodė patyręs neturtinę žalą, nurodo, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos pasekmės sukelia tokius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, kurie neprilygsta tarnybinio nusižengimo tyrimo metu patiriamiems išgyvenimams, be to, dėl ieškovui paskirtų kardomųjų priemonių – suėmimo ir nušalinimo nuo pareigų – buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, informacija apie ieškovą pasklido visuomenės informacijos priemonėse, todėl jis, be abejonės, patyrė nepatogumų, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, nors teismas jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nepagrįstai pablogėjo jo reputacija, iki šiol jaučia netikrumo jausmą, pablogėjo jo kaip asmens reputacija, santykiai su artimaisiais ir giminaičiais. Kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias sąlygas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar materialus turtas – negali pakeisti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas), todėl ieškovui priteistina 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir toks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju atitiktų konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą ir teismų praktiką.

Kasatoriaus teigimu, neteisėto ikiteisminio tyrimo eigą ir patį procesą galėjo lemti nepakankama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų kvalifikacija, į tai taip pat turi būti atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismo išvada, jog teismas nepažeidė reikalavimo išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką ir Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimo ieškovo atžvilgiu nėra, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktikai. EŽTT baudžiamąjį procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT byla Šleževičius prieš Lietuvą).

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvada, kad jis nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovų veiksmais padaryta neturtinė žala, pažymėjo, kad jo sveikatos būklė smarkiai pablogėjo pradėjus nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą. Toks sveikatos pablogėjimas ir dėl jo kilusios pasekmės (santykių šeimoje pašlijimas, vaiko psichologinės būsenos pablogėjimas) negali būti pripažįstami nepagrįstais, vien motyvuojant, kad nepilnametis sūnus ir anksčiau turėjo sveikatos problemų, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Tai negali būti priežastis atmesti reikalavimą.

Kasatoriaus teigimu, teismai visiškai nevertino ne tik aplinkybių dėl šeimos tradicijų, susijusių su tarnyba policijoje; visiškai nevertinti liko ir rašytiniai įrodymai apie baudžiamojo proceso eigą žiniasklaidoje. Ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini (BPK 177 straipsnis), taigi duomenys apie ieškovą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios galėjo būti teikiami tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų.

Kasatoriaus vertinimu, baudžiamojo persekiojimo trukmė buvo per ilga, o jo trukmę taip pat lėmė ir tai, kad valstybės pareigūnai (teismai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuratūra ir policija) neveikė pakankamai rūpestingai. Toks neveikimas (netinkamas veikimas) lėmė žalos atsiradimą.

4. Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes toks atsakovo reikalavimas byloje nebuvo pareikštas (nei procesiniuose dokumentuose, nei žodžiu). Kasatoriaus teigimu, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų senaties termino, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d., vėlesnėse proceso stadijose ieškovas pateikė patikslintą ieškinį.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendžiant klausimą dėl CK 6.272 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų, būtina nustatyti, ar ginčo atveju buvo padaryti neteisėti veiksmai. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Taigi net ir išteisinimo atveju asmuo privalo įrodyti, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyti neteisėti veiksmai.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, turėjo išsiaiškinti, ar baudžiamasis persekiojimas šiuo atveju buvo pradėtas ir vykdomas pagrįstai ir teisėtai. Be kita ko, teismai šios kategorijos bylose ne kartą yra pabrėžę, jog būtina išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą.

Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo veiksmų įvertinimas baudžiamajame procese, asmens išteisinimo pagrindas ir pan. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. atsižvelgdamas į civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės atsakomybės atsiradimo pagrindų, taip pat vertindamas ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumą, turėjo įvertinti ir teisingai įvertino valstybės atsakomybei reikšmingas aplinkybes, nustatytas nuosprendyje. Atsakovės atstovės vertinimu, teismas teisingai nurodė, kad iš nuosprendžio matyti, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojai, buvę teisiamojo pavaldiniai, pakeitė parodymus ir kad šie parodymai turėjo reikšmės priimant nuosprendį. Priešingai nei teigia kasatorius, teismas nei vertino įsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumą, nei sprendė ieškovo kaltės baudžiamąja prasme klausimą.

Nors ieškovas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu buvo neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės – krata, suėmimas, laikinas nušalinimas nuo pareigų, užstato negrąžinimas ir nuosavybės teisių į turtą apribojimas, tačiau nenurodo jokių šių procesinių veiksmų neteisėtumo pagrindų, jų teisėtumas nebuvo nuginčytas teismine tvarka, o tai reiškia, jog šios priemonės buvo naudotos teisėtai ir pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo.

Nesant veiksmų neteisėtumo, negalima patenkinti reikalavimų dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2. Nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, reikia vertinti ne žmogaus reakciją į neteisėtus veiksmus ir savo išgyvenimus, o pačius padarinius. Iš esmės pradėtas baudžiamasis persekiojimas visada sukelia tam tikrų nepatogumų, neigiamų emocijų bei rūpesčių.

3. Teisingumo ministerija savo 2014 m. kovo 7 d. atsiliepime į A. B. patikslintą ieškinį nurodė motyvus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir prašė atmesti ieškinį kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą, todėl kasatoriaus argumentas, jog šalys neprašė taikyti ieškinio senaties ir kad teismas pritaikė ją savo iniciatyva, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovės atstovė nurodo, kad kasatoriaus argumentai, jog teismai, analizuodami baudžiamosios bylos medžiagą ir išteisinimo pagrindą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes išteisinamasis nuosprendis pats savaime reiškia neteisėtą baudžiamąjį procesą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai šios kategorijos bylose (2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007; 2000 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NORD – K“ v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nr. 3K-3-926/2000).

2. Kasatorius, neteisėtų veiksmų pasireiškimą grįsdamas ne konkrečių teisės normų nesilaikymu, o bendros pareigos būti atidžiam ir rūpestingam pažeidimu, nenurodo, kaip pasireiškė šios pareigos nesilaikymas, t. y. kokius papildomus veiksmus privalėjo atlikti ir kokias aplinkybes, reikšmingas baudžiamajai bylai, būtų galėję nustatyti bylą tyrę pareigūnai ir nagrinėję teismai.

3. Baudžiamosios bylos aplinkybių vertinimas civilinėje byloje nėra pripažintinas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, priešingai, jis yra būtinas, siekiant įvertinti teisėsaugos institucijų veiksmus civiline prasme. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendyje konstatuota, jog „liudytojas O. I. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymus pakeitė“, todėl ši aplinkybė neginčijamai įrodo, jog viso ikiteisminio tyrimo metu egzistavo pagrįstas manymas, kad A. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes bylą tyrę pareigūnai neturėjo jokių objektyvių galimybių numatyti, kad liudytojas duos melagingus parodymus.

4. Sprendžiant įmanomai trumpiausio proceso klausimą, vadovaujamasi šiais kriterijais: konkrečios bylos sudėtingumas, įtariamojo asmens elgesys, valstybės institucijų elgesys ir kt. Kasatorius nenurodo konkretaus laikotarpio, kai procesiniai veiksmai buvo vilkinami, todėl šis teiginys irgi nėra įrodytas. Be to, šis argumentas apskritai neturėtų būti nagrinėjamas, nes tokio pagrindo ieškinyje, t. y. dokumente, apibrėžiančiame bylos nagrinėjimo ribas, neišskiriama.

5. Atsiliepime nurodoma, kad reikalavimas, be negauto darbo užmokesčio, priteisti ir delspinigius atmestinas, nes šis teisminis ginčas kilo ne dėl darbo teisinių santykių, o dėl žalos atlyginimo (deliktinės atsakomybės), todėl darbo teisės normos jam nėra taikomos. Nors kasatorius teigia, kad teismas galėjo savo nuožiūra vietoj delspinigių priteisti 5 procentų procesines palūkanas, tačiau teismas savavališkai keisti ieškinio pagrindo ir dalyko negali.

6. Atsiliepime dėl ieškinio senaties termino praleidimo nurodoma, kad nors ieškinys teismui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 13 d., tačiau jame buvo keliamas reikalavimas tik dėl turtinės žalos priteisimo. Ieškinio dalykas reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo buvo papildytas tik 2014 m. sausio 13 d. patikslintu ieškiniu, taigi jau praleidus ieškinio senaties terminą. Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 7 d. atsiliepime Nr. (1.15.)7R-1618 šie argumentai yra išdėstyti ir atitinkamai formuluojamas reikalavimas atmesti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio pagrindu, todėl kasatoriaus argumentai, kad  teismas ieškinio senatį taikė savo iniciatyva, yra neteisingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-2/2012).

Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje vadovaujasi anksčiau suformuota CK 6.272 straipsnio taikymo praktika ir naujų teisės aiškinimo taisyklių neformuluoja.

Dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir prievartos priemonių taikymo neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

Ieškovas šioje byloje keliamus reikalavimus atlyginti žalą grindė neteisėtu įtarimo pareiškimu, procesinių prievartos priemonių skyrimu ir pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, tiek ir teismai, nagrinėdami A. B. skundus, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas nustatyta priimant 2009 m. gruodžio 2 d. išteisinamąjį teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka.

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Byloje teismų nustatyta, kad ieškovas dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, 2007 m. vasario 7 d. buvo sulaikytas, o nuo 2007 m. vasario 8 d. – suimtas 1 mėnesiui. Iš 2007 m. vasario 8 d. pranešimo apie įtarimą matyti, kad A. B., dirbdamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininku, buvo įtariamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimu (BK 228 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 straipsniai). Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai atmetė jo argumentus, jog jo sulaikymas ir įtarimo pareiškimas buvo grindžiamas prielaidomis, nepatikimais faktais, nesurinkus pakankamai duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl jo baudžiamojo persekiojimo pradėjimas nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl įtarimo pareiškimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-346/2014; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Be kita ko, tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiamas jo sulaikymas ar suėmimas, dėl kaltinančių įrodymų stokos, pavyzdžiui, liudytojams atsisakius anksčiau duotų jį kaltinančių parodymų, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., Talat Tepe prieš Turkiją, § 61; Toni Kostadinov prieš Bulgariją, § 79).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant laikino sulaikymo, suėmimo teisėtumą, aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02). Tačiau, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka. EŽTT praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionaliniai teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (pvz., Balčiūnas prieš Lietuvą; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29798/02). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Graužinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37975/97).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismai skundžiamuose sprendimuose teisingai nustatė, jog, sulaikant ieškovą ir skiriant jam suėmimą, egzistavo ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusiais duomenimis pagrįstas įtarimas, kad jis gali būti padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Išvados dėl faktinių duomenų pakankamumo įtarimui pagrįsti nurodytos ir teismų sprendimuose dėl suėmimo. Iš 2007 m. vasario 8 d. prokuroro pareiškimo dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nutarties dėl suėmimo ieškovui skyrimo ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo gynėjo skundas dėl suėmimo skyrimo, matyti, kad, sprendžiant suėmimo skyrimo ieškovui klausimą, buvo įtikinamai nustatyti suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai: ieškovas buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias nustatyta griežtesnė negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė (BPK 122 straipsnio 8 dalis); atsižvelgiant į jam pareikštus įtarimus, jo asmenybę ir procesinę situaciją byloje, buvo pagrindas daryti išvadą, kad, būdamas laisvėje, ieškovas trukdytų procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas, šio straipsnio 3 dalis), ir neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas buvo įtariamas padaręs nusikaltimus, susijusius su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimu; siekiant surinkti tyrimui reikšmingus duomenis reikėjo apklausti atitinkamų Kauno miesto VPK KP NTT ENTS tikrintų bendrovių bei Kauno miesto VPK KP NTT ENTS darbuotojus, paimti tyrimui reikšmingus daiktus bei dokumentus, o ieškovas, būdamas laisvėje, galėtų daryti įtaką jam pavaldiems Kauno miesto VPK KP NTT ENTS darbuotojams, sunaikinti ar duoti nurodymus sunaikinti ar paslėpti tyrimui reikšmingus įrodymus, konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai nepadarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidos konstatuodami, kad ieškovui suėmimas skirtas pagrįstai, nes švelnesnės kardomosios priemonės, kurios buvo taikytos ieškovui vėliau, nebūtų pakankamai veiksmingos pradiniame tyrimo etape. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo sulaikymo ir suėmimo metu buvo atliekami tyrimo veiksmai, galimu trukdymu kuriems buvo grindžiamas suėmimas: dokumentų ir kitų įrodymų paėmimas, liudytojų apklausos – apklausta daugiau kaip 20 liudytojų (taip pat ir ieškovo pavaldiniai – policijos pareigūnai).

Vertindama suėmimo trukmės pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo ieškovui aplinkybes. Pasibaigus suėmimo terminui, 2007 m. kovo 8 d. jam paskirtas užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad visi neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti, faktinės bylos aplinkybės užfiksuotos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, įtariamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jam 2007 m. kovo 8 d. nutartimi paskirtas laikinas nušalinimas nuo pareigų ir laikinai sustabdyta teisė dirbti, todėl pagrindų taikyti jam griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą nebeliko. Taigi švelnesnių kardomųjų priemonių parinkimo motyvai nesikerta su suėmimo taikymo motyvais: švelnesnės priemonės paskirtos todėl, kad suėmimo būtinybė išnyko pasiekus atitinkamus procesinis tikslus.  

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui taikytas vieno mėnesio suėmimas atitiko BPK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, o bylą nagrinėję teismai, nurodytų aplinkybių pagrindu spręsdami, kad suėmimas ieškovui nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. kovo 8 d. buvo skirtas teisėtai, nepažeidžiant nacionalinės teisės ar Konvencijos reikalavimų, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl suėmimo teisėtumo vertinimo.

Byloje nustatyta, kad, be laikino sulaikymo, suėmimo, užstato, rašytinio pasižadėjimo neišvykti, ieškovui ikiteisminio tyrimo metu taikyta ir kita procesinės prievartos priemonė – jo laikinas nušalinimas nuo pareigų šešiems mėnesiams. Šios procesinės prievartos priemonės ieškovas neskundė. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nusikaltimas, kuriuo buvo įtartas (kaltinamas) ieškovas (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimas), tiesiogiai susijęs su jo tarnybos galimybių (įgaliojimų ir priemonių) panaudojimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamojoje byloje priimtą teismo nutartį dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų skyrimo, šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmę, jo metu atliktus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog nušalinimas nuo pareigų bent pradiniu nusikaltimo tyrimo laikotarpiu – iki bus surinkti reikšmingi bylos aplinkybėms ištirti ir nustatyti duomenys – pripažintinas pagrįstu.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės

Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojo persekiojimo trukmė buvo per ilga, o  šią trukmę taip pat lėmė ir tai, kad valstybės pareigūnai (teismai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuratūra ir policija) neveikė pakankamai rūpestingai, toks neveikimas (netinkamas veikimas) lėmė žalos ieškovui atsiradimą.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06, § 35). Taigi kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, sprendžiant dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo laikymosi, turi būti vertinama visa baudžiamojo proceso trukmė, tačiau tai nepaneigia ir atskirų proceso stadijų trukmės vertinimo reikšmės siekiant nustatyti, ar jos buvo organizuotos tinkamai (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Maneikis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21987/07, § 27). Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai nustatė ieškovo baudžiamojo proceso trukmę: ieškovas sulaikytas 2007 m. vasario 7 d., įtarimas pareikštas 2007 m. vasario 8 d., teismui byla perduota 2008 m. rugpjūčio 4 d., teisme baigta nagrinėti Kauno apygardos teismui priėmus 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį, kuria paliktas galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendis, taigi baudžiamasis procesas truko trejus metus ir septynis mėnesius. Per šį laiką atliktas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla išnagrinėta dviejų instancijų teismuose. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011, su tolesnėmis nuorodomis). Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97; 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 70661/01).

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą, bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Pažymėtina, kad ieškovas civilinio proceso metu nenurodė konkrečių netinkamų valstybės institucijų veiksmų, organizuojant procesą, ar procesinio delsimo laikotarpių. Deklaratyvus buvo ir ieškovo gynėjo 2007 m. gruodžio 4 d. skundas dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, paduotas tyrimo metu, kuris buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, kad nuo pirmosios įtariamojo apklausos praėjo daugiau kaip devyni mėnesiai ir kad tyrimas vilkinamas, nepagrindžiant to konkrečiais tyrimo organizavimo trūkumais. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartyje, kuria skundas atmestas, vadovaujantis tyrimo eigos analize, buvo  padaryta išvada, kad tyrimas vyksta intensyviai, jo nevilkinant. Vertinant proceso trukmę nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad didžiąją proceso dalį ieškovui buvo taikomos švelnesnės kardomosios priemonės (nuo 2007 m. kovo 8 d. užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuo 2009 m. balandžio 16 d. – tik pasižadėjimas neišvykti), be to, imtasi priemonių kiek įmanoma sumažinti dalyvavimo procese sukeliamus suvaržymus (pvz., tenkinti ieškovo prašymai leisti išvykti į užsienį, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, jam leista nedalyvauti atliekant su juo nesusijusių įrodymų tyrimą).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu, atlyginimo

Teisėjų kolegijai nekonstatavus teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, kasacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl nekaltumo prezumpcijos reikšmės sprendžiant dėl žalos, padarytos valstybės institucijų veiksmais baudžiamajame procese, atlyginimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas, konstatavęs, jog nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, o iš nuosprendžio turinio matyti, jog tokiam teismo verdiktui reikšmės turėjo liudytojų – ieškovui buvusių pavaldžių pareigūnų, parodymų pakeitimas teisme, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu iš esmės sutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.   Vadovaujantis EŽTT praktika ir atsižvelgiant į ją formuojama Lietuvos teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-618/2008; 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-98/2013) nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš teisingo bylos nagrinėjimo, reikalaujamo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Ji bus pažeista, jei valstybės pareigūno teiginys, be kita ko, ir išdėstytas teismo sprendime, susijęs su asmeniu, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, nors jo kaltumas nebuvo įrodytas pagal įstatymą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, § 41). Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys manyti, jog pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (žr., pvz., Daktaras prieš Lietuvą, § 41, 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Vassilios Stavropoulos prieš Graikiją, peticijos Nr. 35522/04, § 35). Šiuo aspektu EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiama pareigūnų žodžių pasirinkimo svarba nagrinėjamame kontekste (Daktaras prieš Lietuvą, § 41). Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritis neapsiriboja atvejais, kai pareiškėjas turi kaltinamojo baudžiamajame procese statusą, t. y. vykstančiu baudžiamuoju procesu; ši nuostata apima teisminius procesus, vykstančius po to, kai baudžiamasis procesas prieš asmenį buvo nutrauktas arba asmuo išteisintas (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09, § 94; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Cleve prieš Vokietiją, peticijos Nr. 48144/09, § 35). EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad įtarimų dėl kaltumo išreiškimas galimas tik tol, kol baudžiamasis procesas nepabaigtas priimant sprendimą dėl kaltinimo esmės, tačiau rėmimasis tokiais įtarimais nebėra priimtinas išteisinamajam nuosprendžiui tapus galutiniam. Abejonių dėl išteisintojo nekaltumo (įtarimų dėl kaltumo), įskaitant išvestas (paimtas) iš išteisinimo motyvų, iškėlimas yra nesuderinamas su nekaltumo prezumpcija (Cleve prieš Vokietiją, su tolesnėmis nuorodomis). Išteisinamieji nuosprendžiai nesiskiria priklausomai nuo motyvų, į kuriuos kiekvienoje byloje atsižvelgia baudžiamasis teismas. Priešingai, pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį bet kokia kita institucija, tiesiogiai ar tarp kita ko pasisakanti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, turi gerbti išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinę dalį (Vassilios Stavropoulos prieš Graikiją, § 39; Cleve prieš Vokietiją). Iš civilinės bylos kontekste aktualios EŽTT praktikos matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimai nustatomi, be kita ko, tais atvejais, kai teismai sprendimuose dėl išteisintojo reikalavimų atlyginti baudžiamojo proceso metu patirtą žalą nurodo formuluotes, išreiškiančias nuomonę, jog, nepaisant išteisinimo baudžiamajame procese, toks asmuo iš tikrųjų yra kaltas arba dėl jo išliko įtarimų (pvz., Allen prieš Jungtinę Karalystę, 2013 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Mosinian prieš Graikiją, peticijos Nr. 8045/10; 2010 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Tendam prieš Ispaniją, peticijos Nr. 25720/05; 2006 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Yassar Hussain prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8866/04).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, priimtame šioje civilinėje byloje, yra dviprasmiškų formuluočių, kurios gali būti interpretuojamos kaip išreiškiančios šio teismo nuomonę, jog nors ieškovas dėl tam tikrų procesinių priežasčių buvo išteisintas, vis dėlto jis yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų. Tokios formuluotės neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų dėl išteisintųjų nekaltumo prezumpcijos. Teisėjų kolegija, siekdama tai ištaisyti (šiuo aspektu žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012), šalina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriuose išreikšta abejonių dėl kasatoriaus nekaltumo padarius nusikalstamą veiką: „<...> baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo paties ieškovo veiksmų rezultatas, nes vadovaujančio policijos pareigūno veiksmai ir elgesys neturi kelti abejonių, kad jais pažeidžiami policijos veiklos principai bei uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas ar kt. (Policijos veiklos įstatymo 4, 5 str., 21 str. 1 p., CPK 177, 185 str.). 2009-12-02 nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių, o iš nuosprendžio turinio matyti, jog tokiam teismo verdiktui reikšmės turėjo liudytojų – ieškovui buvusių pavaldžių pareigūnų parodymų pakeitimas teisme. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į ieškovo kaltinimų specifiką – piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas, negalima padaryti išvados dėl baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu nepagrįstumo ar susidorojimo su juo.“

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime tinkamai neįvertino nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo formuluočių pagal nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, be to, nurodydamas, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl, be kita ko, procesinių prievartos priemonių objektyvaus būtinumo, pakartojo dalį netinkamų formuluočių, būtent „juolab, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo paties ieškovo veiksmų rezultatas, nes vadovaujančio policijos pareigūno veiksmai ir elgesys neturi kelti abejonių, kad jais pažeidžiami policijos veiklos principai bei uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas ar kt.“ Tokie apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai taip pat šalinami dėl pirmiau nurodytų priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad priimdami ir išdėstydami sprendimus ieškovo civilinėje byloje teismai privalėjo paisyti jo galutinio išteisinimo, po kurio jokios abejonės ieškovo nekaltumu yra negalimos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytos formuluotės, pašalintos iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų, neturėjo esminės reikšmės šių teismų padarytoms išvadoms dėl bylos esmės. Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškovo pareiga civilinėje byloje dėl baudžiamojo proceso metu patirtos žalos atlyginimo įrodyti įstatyme nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, aplinkybes, susijusias su pagrindo jį įtarti nebuvimu baudžiamojo proceso pradžioje, ir atitinkamos teismų išvados dėl šios pareigos (ne)įvykdymo savaime nėra nesuderinamos su nekaltumo prezumpcija (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Bok prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 45482/06; su atitinkamais pakeitimais 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Ashendon ir Jones prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 35730/07 ir 4285/08). Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, vadovaudamasi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi, CK 6.272 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, tačiau iš dalies netinkamai jį motyvavo. Kadangi teismai priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, tai jie paliktini galioti šioje nutartyje nurodytais ir teismų sprendimuose išdėstytais tinkamais (išskyrus pirmiau nurodytus šalintinus) motyvais.

Dėl senaties termino

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad net jei jis ir nustatytų valstybės atsakomybės sąlygas neturtinei žalai atlyginti, būtų pagrindas atmesti šį ieškovo reikalavimą dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes toks atsakovo reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, be to, ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų senaties termino, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Iš bylos matyti, kad ieškovas 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikė teismui ieškinį dėl turtinės žalos ir delspinigių priteisimo. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ieškinyje nebuvo pareikštas. 2014 m. vasario 19 d. ieškovas pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, delspinigius. Taigi patikslintu ieškiniu ieškovas pareiškė papildomą savarankišką reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė taikyti ieškovo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminą, todėl kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį nesant atsakovo reikalavimo, nepagrįsti. Tais atvejais, kai ginčo šalis byloje reikalauja taikyti ieškinio senatį, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią ir aplinkybes, kurios ieškinio senaties terminą nutraukia (CK 1.127, 1.130 straipsniai). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas nutrūksta, kai pareiškiamas ieškinys įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad apie savo galimą teisių pažeidimą kasatorius turėjo suvokti 2010 m. rugsėjo 14 d., kai Kauno apygardos teismas paliko galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kadangi reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nebuvo pareikštas pradiniame ieškinyje, reikalavimo priteisti turtinę žalą pareiškimas nenutraukė ieškinio senaties eigos pareikšti kitą reikalavimą – atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą gali būti atmestas ne tik nenustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes ieškovas, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tik 2014 m. vasario 19 d., praleido įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 12,07 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. rugsėjo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,07 Eur (dvylika Eur 7 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                       Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė