Baudžiamoji byla Nr. 2K-478/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.1;
2.1.7.4.1;
2.1.7.4.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjui Egidijui Morkūnui,
išteisintajam U. G.,
asmeniui, kuriam byla nutraukta, T. G.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. G., kuriam byla nutraukta, ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžių.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir jam atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams; U. G. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 10 MGL (1250 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 2 dalies 7 punktu, paskirtos baudos vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; A. J. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas motinos J. J. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato vieneriems metams, o baudžiamoji byla jam nutraukta.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nuteistojo U. G. apeliacinis skundas patenkintas, o nuteistojo T. G. – patenkintas iš dalies: panaikinta Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis dėl U. G. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – U. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dalis Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio pakeista: T. G., nuteistam pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, pašalinta inkriminuotos nusikalstamos veikos dalis – nenustatytos pinigų sumos kyšio priėmimas iš U. G.; T. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; A. J. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 3 dalį ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Dėl A. J. nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, U. G., prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, T. G. ir gynėjo, prašiusių tenkinti T. G. kasacinį skundą, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nutraukus T. G. bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, buvo konstatuota, kad jis yra padaręs BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką. Būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viešosios policijos patrulis, 2004 m. birželio 9 d., laikotarpiu nuo 17.41 val. iki 18.46 val., tarnybos metu, (duomenys neskelbtini), tarnybiniame automobilyje „Volvo 460“ (duomenys neskelbtini), turėdamas vieningą tyčią, kyšininkavo, savo naudai tiesiogiai reikalaudamas kyšio bei priimdamas kyšį iš Kelių eismo taisykles (toliau - KET) pažeidusių asmenų už neteisėtą veikimą – nenubaudimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124 straipsnį dėl nustatyto greičio viršijimo. Tarp 17.41 ir 17.47 val. iš KET pažeidusio A. J., vairavusio automobilį „Opel Vivaro" (duomenys neskelbtini), T. G. reikalavo 60 Lt kyšio ir priėmė 50 Lt kyšį. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tarp 18.26 ir 18.35 val. iš KET pažeidusio I. M. (I. M.), vairavusio automobilį „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini), reikalavo 125 Lt kyšio, po to reikalaujamą kyšio sumą sumažino iki 50 Lt ir priėmė 20 Lt kyšį.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo konstatuotas nusikalstamos veikos epizodas, kai T. G., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tarp 18.46 ir 18.51 val., iš KET pažeidusio U. G., vairavusio automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), priėmė 125 Lt pinigų sumos neviršijantį kyšį, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu šis epizodas iš kaltinimo pašalintas.
U. G. Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2004 m. birželio 9 d., tarp 18.46 ir 18.51 val., (duomenys neskelbtini), policijos patruliniame automobilyje „Volvo 460“ (duomenys neskelbtini), tiesiogiai pasiūlė ir davė valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viešosios policijos patruliui T. G. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, bet 125 Lt neviršijančios pinigų sumos kyšį, siekdamas jo neteisėtos veikos vykdant įgaliojimus, t. y. kad jis nenubaustų už leistino greičio viršijimą pagal ATPK 124 straipsnį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu U. G. dėl šio kaltinimo buvo išteisintas.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl U. G. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį panaikinti; taip pat panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl U. G. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir šią bylos dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas); Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti: iš rezoliucinės jo dalies pašalinti nuorodą, kad T. G. šalinamas inkriminuotos nusikalstamos veikos dalis dėl nenustatytos pinigų sumos kyšio priėmimo iš U. G.; kitą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, byloje vertindamas surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nors teismas pripažino, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas atitiko BPK 96 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau nuosprendyje darydamas išvadas šiuo įrodymu nesivadovavo, apsiribojo pastebėjimu, kad išteisintieji neprisipažino bei atsisakė duoti parodymus (atsakė tik į teisėjo klausimus).
Pirmosios instancijos teismas nesirėmė T. G. ir U. G. parodymais, juos atmetė kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams – suabejota T. G. parodymais, kad jis pažeidėją U. G. „paleido, nes tokią teisę turi“. Atvirkščiai, iš operatyvinių veiksmų protokolo matyti, kad T. G. susisiekė su (duomenys neskelbtini) PK budėtoju, pasidomėjo ar automobilis nevogtas, bet neklausė apie U. G. administracines baudas, administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad U. G. turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą, be to, iš jam paskirtų administracinio poveikio priemonių matyti, kad jis su pareigūnais susitiko ne pirmą kartą, todėl, anot kasatoriaus, pažeidimų įforminimo tvarka buvo žinoma. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadų motyvuotai nepaneigė, o atmesdamas kaip neinformatyvų ir nekokybišką operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą (su vaizdajuoste), neanalizavo vaizdajuostėje bei protokole užfiksuotų faktinių duomenų, negretino jų su turimais kitais įrodymais. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio fraze, kad pokalbio turinys bei matomas nekokybiškas vaizdas nepatvirtina kyšio davimo bei ėmimo fakto, iš vaizdo įrašo negalima kategoriškai teigti, kad T. G. priėmė iš KET pažeidėjo U. G. pinigus, o šis perdavė pinigus. Atmesdamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir priimdamas priešingas dėl vaizdajuostėje užfiksuotų faktų, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo logikos dėsniais, žmonių elgsenos patirtimi, neįžvelgė neatitikimo tarp išteisintųjų pasakytų žodžių nusikalstamos veikos darymo metu ir tuo metu be žodžių atliekamų veiksmų bei vėliau teisme pateikto išteisintųjų šios veikos interpretavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaizdajuostėje užfiksuotą išteisintųjų pokalbį bei jų elgesį, kurioje matyti, kaip U. G. kažką padeda prie automobilio pavarų svirties ir netardamas nė žodžio iš karto po šio veiksmo išlipa iš policijos patrulinio automobilio, padarė logišką išvadą, kad U. G. davė, o T. G. priėmė nenustatyto dydžio pinigų kyšį. Pirmosios instancijos teismas atmetė U. G. paaiškinimą, duotą teismo posėdyje peržiūrint vaizdo kasetę VK-4-0041-04K, kad jis „pinigų nedavė, pareigūnas jį paleido, draugiškai atidavė teises ir paleido, ... judesys, kad kažką dedu, tai gal pasitaisiau dokumentus, jie buvo iškritę“. Teismas atmetė ir T. G. paaiškinimą, kad jam „pinigų G. nedavė, apie iškritusius dokumentus nieko negali pasakyti, jis G. paleido, turi tokią teisę, G. įspėtas ir paleistas“. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl atmetė pirmosios instancijos teismo motyvus dėl U. G. ir T. G. kaltės, kodėl jam pasirodė įtikinami šių asmenų parodymai apie tai, kad pinigai nebuvo siūlomi ir imami, kad pažeidėjas U. G. buvo įspėtas ir „draugiškai" paleistas, nors tokie išteisintųjų paaiškinimai nesutampa su nufilmuotu vaizdu bei girdimu pokalbiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų visumos, tarp jų ir to, kiek išteisintųjų parodymai teisme sutampa ar prieštarauja vaizdo įrašui ir pokalbio turiniui.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai T. G. veiką kvalifikavo kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Kasatoriaus teigimu, U. G. veika taip pat turi būti perkvalifikuota iš BK 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), nes jis davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį. Kadangi BK 95 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, ši apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis negali būti palikta galioti, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.
Kasaciniu skundu T. G., kuriam byla nutraukta, prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį pakeisti ir išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos A. J. ir I. M. epizoduose. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumą reglamentuojančias teisės normas (BPK 20 straipsnis) bei nekaltumo prezumpcijos principą, netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą bei padarydamas esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, turėjo ne priimti nuosprendį, bet nutraukti bylą nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Taigi T. G. kaltės klausimas nebebūtų sprendžiamas ir nebūtų priimta procesinių sprendimų, kurie suteiktų pagrindą jo kaltės interpretacijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog T. G. priėmė iš A. J. 50 Lt kyšį ir dėl kyšininkavimo iš KET pažeidusio I. M., yra pagrįsta ir teisinga, o T. G. kaltės pagrindimas įrodymais BPK 301 straipsnio prasme yra leistinas. Anot kasatoriaus, tokiu būdu apygardos teismo nuosprendyje išspręstas jo kaltės klausimas, o tai, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, sukelia neigiamas teisines pasekmes ir leidžia manipuliuoti jo kaltės klausimu.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad baudžiamojoje byloje turi būti teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti – apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkų motyvuotos nutartys (Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniai) arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (Operatyvinės veiklos įstatymo 12, 13 straipsniai). Jeigu šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Teikimo turiniui keliami reikalavimai yra reglamentuoti Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje.
Kasatorius nurodo, kad jo prašymu šiuos dokumentus siekė gauti tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas. Nepaisant daugkartinių užklausimų, Šiaulių apygardos teismas atsisakė pateikti prašomus dokumentus ir raštu informavo Panevėžio apygardos teismą, kad Šiaulių apygardos teismo 2004 m. kovo 25 d. nutartimi Nr.152 buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka G. L. tarnybos metu naudojamame automobilyje „Volvo 460“ (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2004 m. birželio 25 d. Kadangi, pasak apeliacinės instancijos teismo, rašte buvo pateikta Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktuose nurodyta informacija (operatyvinių veiksmų taikymo objektas ir trukmė), taip pat operatyvinių veiksmų sankcionavimo faktas, ir teismas šį raštą prilygino teikimo išrašui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokį Šiaulių apygardos teismo dokumentą jis prilygino teikimo išrašui (taip pažeisdamas T. G. teisę į gynybą), todėl kasatorius daro prielaidą, kad teismas vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 25 d. raštu, gautu Raseinių rajono apylinkės teisme 2007 m. gegužės 28 d. (reg. Nr. G-1180).
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, koks dokumentas turi būti baudžiamojoje byloje, kai priimant procesinį sprendimą remiamasi operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis. Tačiau apie kokią nors galimybę prilyginti kito pobūdžio raštą nutarčiai ar teikimui nėra žinoma. Tokios galimybės nenumato ir įstatymas.
Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos numato ir kitų papildomų reikalavimų, be kurių teikimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl vien dalinės informacijos buvimas bet kokiame rašte nedaro jo tolygaus teisėtam ir pagrįstam teikimui. Be to, teikimą gali pateikti tik įgaliojimus turintys prokuratūros pareigūnai, bet ne Šiaulių apygardos teismas. Kita vertus, vadovaujantis tokia apeliacinės instancijos teismo logika, teikimui galima būtų prilyginti ir bet kokį kitą raštą, kuriame būtų formalius reikalavimus atitinkančios informacijos (pvz. nukentėjusiojo pareiškimas).
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra nedviprasmiškai išdėstęs savo poziciją: nuosprendžio priėmimo negali lemti argumentai, kuriuos ginčyti proceso šalims nėra sudaromos galimybės; jeigu tam tikrus duomenis, kuriuos tirti prašo proceso dalyvis ar nusprendžia išreikalauti teismas, atsisakoma pateikti nagrinėti teisme, turi būti aiškiai nurodomas įstatymo nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis informacija negali būti viešinama įrodymu tyrimo etape (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Šiaulių apygardos teismas nenurodė jokio įstatyminio pagrindo, dėl kurio negalėtų būti pateikta prašoma nutartis, jos išrašas, teikimas ar jo išrašas.
Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pabrėžiama, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš šalių) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Šiuo atveju tik kaltinimas žino, kad egzistavo (jei egzistavo) teikimas sankcionuoti vaizdo ir garso įrašų darymą automobilyje, gynybai patikrinti šią informaciją galimybė nebuvo suteikta. Be to, gynybai nebuvo suteikta galimybė apklausti I. M. – teismo posėdžio metu be teisėto pagrindo buvo paskelbti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.
Anot kasatoriaus, net ir sutikus, kad garso ir vaizdo įrašų darymas automobilyje „Volvo 460“, (duomenys neskelbtini) buvo teisėtas, tuomet kyla klausimas, kokiu pagrindu teismai laikė teisėtais vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip T. G. buvo slapta sekamas ir filmuojamas ne automobilyje „Volvo 460“. Juolab kad apie nutartis ar teikimus jį sekti ir filmuoti ne automobilyje, bylos procese nebuvo užsiminta, šio sekimo teisinis pagrindas liko nenustatytas.
Operatyvinės veiklos įstatymo (Nr. IX-965) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos objektai – rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant operatyvinę veiklą arba įterpiant nusikalstamų struktūrų narius į teisėsaugos, krašto apsaugos ar kitas valstybės valdžios ir valdymo institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla bei kiti su valstybės saugumu susiję asmenys ir įvykiai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, operatyvinių veiksmų objektas buvo G. L. ir jo tarnybos metu rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos. Taigi T. G. ar jo veiksmai nebuvo operatyvinės veiklos objektas. Nesant teikimui ar nutarčiai, kurioje yra nurodytas operatyvinės veiklos objektas – T. G. ar jo veiksmai, jokia kita nutartis ar teikimas negali suteikti teisėtumo operatyviniais veiksmais užfiksuotiems įrodymams.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl prokuroro argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu
Prokuroro kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu iš kaltinimo pašalintas epizodas dėl (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viešosios policijos patrulio T. G. kyšio priėmimo iš U. G. už nenubaudimą viršijus leistiną greitį. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas šio epizodo faktines aplinkybes nustatė remdamasis 2004 m. birželio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S8d-453KF ir užfiksuotu vaizdo įrašu. Nors teismas atkreipė dėmesį į blogą vaizdo įrašų kokybę, tačiau laikė šiuos duomenis įrodymu atsižvelgdamas į tai, kad T. G. dėl greičio viršijimo U. G. nesurašė administracinio teisės pažeidimo, o kaltinamųjų iškelta versija, neva jis šį tik įspėjo ir paleido, kelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai įvertinęs tuos pačius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad nei protokole užfiksuoto pokalbio turinys, nei vaizdo ar garso įrašai nepatvirtina kyšio davimo-priėmimo fakto. Nesant kitų įrodymų, kad T. G. paėmė, o U. G. davė nenustatytos pinigų sumos kyšį, teismas iš kaltinimo pašalino šias faktines aplinkybes. Kolegija nerado pagrindo abejoti šios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumu ir konstatuoti, kad šis teismas būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus.
Dėl T. G. argumentų, susijusių su įrodymų leistinumu
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla T. G. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagrindą nutraukti bylą teismas nustatė pašalinęs iš kaltinimo vieną kyšininkavimo epizodą ir perkvalifikavęs veiką iš nusikaltimo į baudžiamąjį nusižengimą. Nutraukdamas bylą, teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje nustatyti faktai dėl T. G. kyšininkavimo: 50 Lt kyšio priėmimo iš A. J., taip pat 20 Lt kyšio priėmimo iš I. M.. Kolegija pažymi, kad bylos nutraukimas suėjus senaties terminui reiškia, kad T. G. nelaikomas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, kyšininkavimo faktų konstatavimas teismų nuosprendžiuose šiuo atveju gali turėti kitokią juridinę reikšmę, pvz., sprendžiant klausimą dėl asmens tinkamumo dirbti policijos pareigūnu, dėl atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir pan. Todėl kolegija turi pagrindą nagrinėti kasaciniame skunde keliamą teismų nuosprendžiuose konstatuotų kyšininkavimo faktų įrodytumo klausimą.
Patikrinusi T. G. kasaciniame skunde pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad teismai, pagrįsdami savo išvadas, rėmėsi leistinais įrodymais ir BPK nustatytos įrodinėjimo tvarkos nepažeidė. Bylos medžiaga rodo, kad kyšio priėmimo iš A. J. faktas teismų nustatytas 2004 m. birželio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S8d-449KF ir užfiksuotu vaizdo įrašu, paties A. J., taip pat liudytojų V. K. ir R. S. parodymais. Kyšio priėmimo iš I. M. faktas teismų nustatytas 2004 m. birželio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S8d-451KF ir užfiksuotu vaizdo įrašu, I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojo R. L. teisme duotais parodymais.
Kadangi išvados dėl faktinių aplinkybių buvo grindžiamos ir duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, šių veiksmų teisėtumas teismų buvo tikrinamas: byloje gautas Šiaulių apygardos prokuratūros 2004 m. kovo 25 d. teikimo sankcionuoti techninių priemonių naudojimą specialia tvarka išrašas, Šiaulių apygardos teismo pirmininko pasirašytas raštas, kuriuo patvirtinama, kad operatyvinio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti šio teismo 2004 m. kovo 25 d. nutartimi. Iš šių dokumentų matyti, kad operatyvinio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti atlikti G. L. tarnybos metu naudojamame (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tarnybiniame automobilyje. T. G. dirbo kartu su G. L. ir naudojo tarnyboje tą patį tarnybinį automobilį, todėl faktas, kad jo pavardė nenurodyta dokumente, kuriuo buvo sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmai, nepanaikina šių veiksmų teisėtumo ir nesumenkina gautų duomenų apie T. G. padarytą veiką įrodomosios reikšmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų išvados nebuvo grindžiamos jokiais duomenimis, kurie būtų įslaptinti ir nežinomi T. G. bei jo gynėjui.
Kolegija taip pat nelaiko įrodinėjimo tvarkos pažeidimu fakto, kad teismai vertino I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip turinčius įrodomosios reikšmės. BPK 276 straipsnio 4 dalis numato galimybę perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti, o apklausą atlikusį pareigūną apklausti teisme kaip liudytoją. Bylos medžiaga rodo, kad I. M. nedalyvavo teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių (gyvena užsienyje); jo apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas R. L. teisme buvo apklaustas kaip liudytojas; I. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis. Kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis teismo išvadų pagrindimas I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nevertintinas kaip BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir T. G., kuriam byla nutraukta, kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas