Civilinė byla Nr. 2A-1167/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1.;114.3.; 114.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei V.A. Ž. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 240 000 Lt skolą ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad pagal 2004 m. kovo 1 d. paskolos sutartį atsakovė pasiskolino iš jo 240 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2004 m. liepos 1 d., tačiau skolos iki šiol negrąžino. Pinigus perdavė atsakovei grynais „Centro“ viešbučio bare, kuris yra netoli atsakovės biuro, su atsakove buvo geri pažįstami; atsakovė anksčiau buvo pasiskolinusi pinigų, bet visada grąžindavo. Kai ieškovas perdavė atsakovei pinigus, atsakovė jam davė skolos raštelį, kurį buvo surašiusi anksčiau, dar sakė, kad atiduos ieškovui tam tikrų projektų autorines teises. Raštelio teksto su atsakove nederino, jo turinio neanalizavo. Pinigus skolino atsakovei, o ne įmonei, tačiau atsakovė neturėjo laiko eiti pas notarą, todėl susitarė, kad ji uždės įmonės anspaudą ant raštelio, o pas notarą jie neis. Paskolos raštelį surašė pati atsakovė, ji atnešė jau pasirašytą raštelį su antspaudu. Atsakovė skaičiavo pinigus pati ir pasirašė, kad gavo pinigus. Nuo 2004 m. rugsėjo mėnesio pradžios šalių santykiai pašlijo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė atsakovei iš ieškovo 3 014,28 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei – 216,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad paskolos rašto turinys, kuriame nurodoma, jog be to, kad yra skolinami pinigai, neatlygintinai perduodamos nurodytų objektų sprendiniuose visos autorinės teisės, kelia abejonių, kad jį galėjo surašyti atsakovė, kaip projektinių sprendinių autorė. Ieškovas, nurodydamas, kad įmonės antspaudas ir atsakovės, kaip įmonės savininkės, parašas turėjo būti paskolos garantas, negalėjo paaiškinti, kaip tokia garantija galėtų būti realizuota. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas su ieškiniu pateikė nepatvirtintą paskolos rašto kopiją, teismui nustačius terminą trūkumams pašalinti – pateikė advokato P. J. patvirtintą paskolos rašto kopiją; paskolos rašto originalas buvo pateiktas vėliau; teismui pateikta nepatvirtinta paskolos rašto kopija ir advokato patvirtinta paskolos rašto kopija yra skirtingos. Teismas spendė, kad ekspertizės išvados bei dviejų skirtingų paskolos raštų pateikimo faktas patvirtina atsakovės paaiškinimų nuoseklumą – kad ji buvo davusi ieškovui keletą tuščių įmonės blankų su įmonės antspaudu ir su jos parašu, apie bendradarbiavimą, konfliktą dėl Verkių parko rekonstrukcijos projekto. Nurodė, kad šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo R. Š. bei liudytojos D. R. paaiškinimai. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai paneigia ieškovo teiginius, kad jis 2004 m. turėjo realią galimybę paskolinti 240 000 Lt, o pateiktos pažymos apie 2008 metais gaunamas išmokas ir darbo užmokestį neturi įtakos ieškovo turtinės padėties įvertinimui nagrinėjamos bylos kontekste. Atsakovės metinė pelno mokesčio deklaracija patvirtina, jog atsakovė nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. yra deklaravusi  82 589 Lt pelno; jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė skolinimosi laikotarpiu būtų įgijusi nekilnojamojo turto, byloje nepateikta; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytą aplinkybę, jog atsakovė skolinosi pinigų dukters buto įsigijimui. Teismas konstatavo, kad liudytojų L. M. ir liudytojos M. U. parodymai nepatvirtina ieškovo ir atsakovės paskolinių santykių buvimo. Teismas pažymėjo, kad liudytoja L. M., paaiškindama, jog 2004 m. pavasarį mačiusi „Centrum“ viešbučio bare atsakovę su ieškovu, atsakovė skaičiavo pinigus; kartą girdėjusi, kaip jie bare susipyko, – negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, kad atsakovė skolinosi pinigų iš ieškovo; o vien tai, kad liudytoja matė atsakovę skaičiavus pinigus, nesudaro pagrindo išvadai, kad pinigai buvo paskolinti. Liudytojos M. U. paaiškinimus apie tai, jog ji girdėjusi atsakovės su ieškovu keletą diskusijų pakeltu tonu dėl pinigų, iš nuogirdų girdėjusi, kad atsakovė skolinga ieškovui 240 000 Lt, pokalbiai vykę 2004 m. pabaigoje–2005 m., vertindamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, teismas nurodė, kad šių liudytojos parodymų negalima vienareikšmiškai vertinti kaip patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes dėl paskolos davimo. Teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos I. B. parodymai nepatvirtina paskolinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo buvimo. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad paskoliniai santykiai tarp šalių neegzistavo, o bet kokių kitų jų santykių egzistavimą šalys neigė. Ieškovo pateiktus įrodymus ir jo paaiškinimus teismas pripažino prieštaringais, todėl jais nesivadovavo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kol bus priimtas galutinis procesinis dokumentas baudžiamojoje byloje pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 10-2-802-10; priimti paskolos raštelius, kurie patvirtina, jog paskolos atsakovei suteikimo metu jis buvo pasiskolinęs didelę pinigų sumą, kuria galėjo disponuoti, ir kurios dalis buvo paskolinta atsakovei. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 12, 178 straipsnius, 185 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose. Ekspertizės aktas ir kiti byloje surinkti įrodymai neįrodo, kad ginčo paskolos raštas yra suklastotas ir paskolos teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovės neatsirado. Ekspertės pateikta išvada nepatvirtina, kad paskolos rašto tekstą montažo būdu pagamino jis ir nepaneigia to, jog paskolos raštą montažo būdu sudarė atsakovė.

2. Apeliantas neigia, kad jam būdavo duodami tušti atsakovės įmonės firminiai blankai; iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos akivaizdu, jog tuščių atsakovės įmonės blankų su jos parašais ir įmonės antspaudu jis neturėjo, o tuščius atsakovės įmonės firminius blankus jis atsakovei atidavė. Liudytojas R. Š. nurodė, jog ieškovui nebuvo duodami tušti įmonės blankai tik su atsakovės parašu ir įmonės antspaudu, bet šiuose blankuose būdavo ir tekstas, nurodė, kad atsakovės įmonės blankai, kuriuos jis matė, buvo žalsvi. Paskolos raštas atspausdintas ant balto popieriaus lapo. Tokiu būdu liudytojo parodymai prieštarauja atsakovės teiginiams, jog ji duodavo ieškovui tuščius pasirašytus ir antspauduotus įmonės blankus, kuriuose jis pats turėjo parašyti tekstą.

3. Atsakovė tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu, tiek baudžiamojoje byloje nurodė, kad, kai 2004 metais buvo susilaužiusi koją, vasario - balandžio mėnesiais savo ofise davė jam du tuščius tik su jos parašu ir įmonės antspaudu jos įmonės blankus, kad jis atspausdintų tekstą ir jos vardu iš VĮ Registrų centro paimtų jai reikalingus kadastrinių matavimų brėžinius. Du blankus davė tam, kad antrąjį panaudotų, jei pirmąjį sugadintų; nurodo, kad šių blankų jai negrąžino ir dokumentų iš VĮ Registrų centro nepaėmė; į blanką teksto pati neįrašė, nes ieškovas turėjo patikslinti užsakovo duomenis. Šias aplinkybes atsakovė atsimena gerai, tačiau paklausta apie tai, kokius konkrečiai brėžinius jis turėjo paimti ir, koks tai buvo objektas bei užsakovas, atsakovė šių duomenų jau nebegalėjo nurodyti.

4. Liudytoja I. B. tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje paaiškino aplinkybes apie tai, jog matė, kaip jis „Centrum” viešbučio kavinėje atsakovei perdavė didelę pinigų sumą, o atsakovė davė paskolos raštelį. Liudytoja L. M. civilinėje byloje parodė, jog „Centrum” viešbutyje 2004 metų pavasarį matė, kaip atsakovė, būdama su juo, skaičiavo pinigus. Liudytoja parodė, jog ji dirbo „Centrum” viešbučio bare, o jie buvo nuolatiniai baro klientai. Liudytoja M. U. civilinėje byloje nurodė, jog keletą kartų 2004 – 2005 metais girdėjo jo ir atsakovės pokalbius pakeltais tonais dėl pinigų grąžinimo. Liudytojas A. Ž. nurodė, jog jo sutuoktinė nepirko nekilnojamojo turto, bet paveldėjo turtą ir iš savų giminaičių. Tai, jog liudytojai A. Ž., R. Š. ir D. R. nieko nežinojo apie tai, jog atsakovė pasiskolino iš jo didelę sumą pinigų, paskolos sutarties sudarymo fakto nepaneigia.

5. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių blogą jo turtinę padėtį. Jis dirbo, turėjo pajamų, turėjo santaupų, ketino įsigyti nekilnojamojo turto, kurio neįsigijo, todėl buvo pasiskolinęs pinigų, kurių jam, paskolos sutarties su atsakove sudarymo metu, skubiai nereikėjo, o atsakovė pinigus žadėjo grąžinti greitai, todėl sutiko atsakovei pinigus paskolinti. Tai, jog jo turtinė padėtis nebuvo tokia gera, kad galėtų skolinti pinigus, paneigia liudytojo R. Š. parodymai tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje, jog jam buvo paskolinęs 12 000 Lt, kuriuos jis yra grąžinęs.

6. Paskolos rašte yra aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo faktas paskolos rašto sudarymo dieną. Paskolos sutartis, kuri yra realinė, laikytina sudaryta. Ši aplinkybė papildomai kitomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėtina. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, jei paskolos gavėjas neigia pinigų perdavimo faktą, atsiranda paskolos gavėjo pareiga įrodyti, jog paskolos dalykas nebuvo perduotas.

7. Vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punktu ir siekiant išvengti dviprasmiškos situacijos, ši civilinė byla turi būti sustabdyta iki Vilniaus apygardos teisme bus priimtas galutinis procesinis dokumentas baudžiamojoje byloje pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 10-2-802-10, kurioje jam pareikšti įtarimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl galimai suklastoto ginčo paskolos raštelio pateikimo.

Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti apelianto prašymo dėl bylos sustabdymo, nepriimti su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Paskolos raštas negali būti įrodymu byloje, nes yra suklastotas. Byloje konstatuota, kad paskolos raštas nėra vientisas dokumentas, o yra pagamintas montažo būdu. Apelianto argumentai dėl paskolos rašto sudarymo aplinkybių, jo turinio, prielaidos dėl montažo autoriaus, argumentai dėl realinio sandorio, kaip įrodymu remiantis paskolos raštu, atmestini.

2. Paskolos santykiai negali būti patvirtinami liudytojų I. B., L. M., M. U. parodymais. Paskolos rašto nevertinant kaip įrodymo nagrinėjamojoje byloje, konstatuotina, kad tarp apelianto ir atsakovės nebuvo sudaryta įstatyme numatytos formos sutartis, todėl vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, ieškovas, įrodinėdamas sandorio sudarymo ar įvykdymo faktą, negali remtis liudytojų parodymais. Byloje nesustatyta faktinių aplinkybių, kurioms egzistuojant teismas turi diskrecijos teisę netaikyti draudimo apeliantui remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 6 d.), t. y. jokių kitų rašytinių netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų nėra, rašytiniai įrodymai, patvirtinantys paskolos sudarymo faktą, nėra prarasti, paskolos sandorį objektyviai buvo galima įforminti raštu, o draudimas panaudoti liudytojų parodymus neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

3. Faktą, kad tarp apelianto ir atsakovės niekada nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės: viena iš byloje esančių paskolos rašto kopijų neatitinka originalo; apeliantas 2004 m. kovo 1 d. neturėjo finansinių galimybių suteikti atsakovei paskolą.

4. Byloje esantys įrodymai patvirtinta atsakovės paaiškinimus, kad ji 2004 m. kovo 1 d. neturėjo tikslo skolintis didelę pinigų sumą: atsakovės metinė pelno mokesčio deklaracija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. atsakovė gavo 82 589 Lt pelno; liudytojai A. Ž., R. Š. ir D. R. patvirtino, kad jie nieko nežinojo apie paskolintą pinigų sumą bei nepastebėjo, kad atsakovė disponavo tokia suma. Byloje apklaustų liudytojų I. B., L. M. ir M. U. parodymai nepatvirtina fakto, kad apeliantas paskolino ieškovei 240 000 Lt.

5. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės paaiškinimų nuoseklumą, t.y. kad atsakovė perdavė apeliantui du tuščius įmonės blankus su savo parašu bei įmonės antspaudu, siekiant, kad esant reikalui apeliantas galėtų pateikti užklausimus valstybės institucijoms su užpildytu tekstu, ir kurie jos manymu, buvo panaudoti apeliantui užpildant tekstą apie neva suteiktą paskolą atsakovei.

6. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikia paskolos raštelius. Bylos nagrinėjimo metu kaip pinigų šaltinį, iš kurio gautos pajamos buvo neva paskolintos atsakovei, apeliantas nurodė jo ilgą laiką gaunamą gerą atlyginimą. Apelianto pateiktas paprastasis vekselis yra sudarytas 2004 m. sausio mėn., kitas raštas – 2004 m. sausio 30 d., todėl jie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme. Paprastasis vekselis yra paties apelianto surašytas ir pasirašytas deklaratyvaus turinio tekstas, kad jis neva pasiskolino iš K. Ž. 150 000 Lt, negali būti vertinamas kaip paskolos gavimą patvirtinantis dokumentas. Kito pateikto neva paskolos gavimą patvirtinančio rašto turinys kelia abejonių dėl jo tikrumo – nenurodyti paskolos davėjo asmens duomenys (gyvenamoji vieta, kodas ir kt.), nenurodyta, kada buvo suteikta paskola ir perduoti pinigai apeliantui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė bendradarbiavo statinių projektavimo srityje – ieškovas pas atsakovę užsakydavo sukurti architektūros kūrinius, parengti statinių projektinius pasiūlymus, techninius projektus. 2003-2004 metais ieškovas ir atsakovė buvo sudarę penkias autorines sutartis pagal kurias atsakovė parengdavo statinių projektavimo darbus, o ieškovas įsipareigodavo už tai sumokėti (1 t., 30-32 b. l., 2 t., 7-9, 90-92,93-95, 96-98, 99-101, 102-104  b. l.). Šalių bendradarbiavimas nutrūko 2004 metais dėl įvykusio konflikto. Ieškovas 2007 m. gegužės 28 d. (1 t., 11-12 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės jai paskolintus 240 000 Lt, paskolos sudarymą grindė 2004 m. kovo 1 d. paskolos raštu (1 t., 14, 103 b. l.). Atsakovė neigė tokio rašto sudarymą, teigdama, kad raštas yra suklastotas. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi byloje paskirta dokumento ir lingvistikos ekspertizė (1 t., 111-112 b. l.). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. birželio 26 d. ekspertizės akte konstatuota, kad paskolos raštas nėra vientisas dokumentas, o yra pagamintas montažo būdu – lape su išspausdintu tekstu „Ond. Įmon. Sav. Violeta A. Ž.“, patvirtintu atspaudu ir parašu, kitu spausdintuvu prispausdintas dokumento pavadinimas ir tekstas (1 t., 126-130 b. l.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojo byloje Nr. 1-391-497/2013, ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad ieškovas pagamino paskolos raštą ir jį panaudojo. Šis teismo nuosprendis neįsiteisėjęs.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl bylos sustabdymo

Apeliantas prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pagamino netikrą dokumentą (paskolos raštą) ir jį panaudojo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojo byloje Nr. 1-391-497/2013, ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad ieškovas pagamino paskolos raštą ir jį panaudojo teisme. Dėl šio teismo nuosprendžio yra paduota apeliacija, todėl jis nėra įsiteisėjęs. Apeliantas teigia, kad siekiant užkirsti kelią dviprasmiškos situacijos atsiradimui, ar civilinės bylos proceso atnaujinimo būtinybei, apeliacine tvarka nagrinėjama civilinė byla turi būti sustabdyta.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jame nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007). Nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas – ar tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis. Civilinėje byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių susiformuoti teismo įsitikinimui dėl paskolinių teisnių santykių tarp ieškovo ir atsakovės nebuvimo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas yra – ar ieškovas pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo. Net jei apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ieškovas būtų išteisintas, tai jokiu būdu nesudarytų pagrindo konstatuoti ieškovo ir atsakovės paskolinių santykių buvimo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kadangi šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl šalių paskolinių santykių buvimo ar nebuvimo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas prašo apeliacinėje instancijoje priimti naujus įrodymus - paskolos raštelius, kurie, apelianto teigimu, patvirtina paskolos atsakovei suteikimo metu jį turėjus pakankamai disponuotinų piniginių lėšų. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pateiktų įrodymų nėra pagrindo priimti, kadangi jie galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Ieškovas nenurodo, kodėl šiuos įrodymus teikia tik apeliacinės instancijos teismui ir kodėl negalėjo jų pateikti ankščiau. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nemato pagrindo  priimti naujus įrodymus.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinis skundas grindžiamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu bei nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio kaip nagrinėjama byla pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, o liudytojų parodymai nėra pakankami konstatuoti šalių paskolinius santykius. Teisėjų kolegija šioms teismo išvadoms pritaria.

Apelianto manymu, byloje esantis paskolos raštas ir liudytojų parodymai, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė skolinga jam 240 000 Lt. Teigia, kad eksperto išvada nepatvirtina, kad paskolos raštą montažo būdu pagamino jis, o ne pati atsakovė. Mano, kad vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, jog paskolos raštą montažo būdu sudarė atsakovė. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo padaryti išvadą, kad paskolos raštas negali būti vertinamas kaip tinkamas ir leistinas įrodymas, pagrindžiantis ieškovo ir atsakovės sudarytos paskolos faktą. Pirmosios instancijos teismas pirmiausia atsižvelgė į ekspertizės išvadą, kurioje konstatuota, kad paskolos raštas nėra vientisas dokumentas, o yra pagamintas montažo būdu – lape su išspausdintu tekstu „Ond. Įmon. Sav. Violeta A. Ž.“, patvirtintu atspaudu ir parašu, kitu spausdintuvu prispausdintas dokumento pavadinimas ir tekstas (1 t., 126-130 b. l.). Ši aplinkybė teismui sukėlė pagrįstų abejonių dėl ieškovo įrodinėjamos versijos, kad paskolos raštą jam išdavė atsakovė, patikimumo, kadangi kyla pagrįstas klausimas, kodėl atsakovė, išduodama ieškovui paskolos raštą, turėjo jį sudaryti montažo būdu. Be to, ieškovas pinigus atsakovei skolino kaip fiziniam asmeniui, todėl neaišku, kodėl paskolos rašte yra individualios įmonės antspaudas. Ieškovas teigė, kad tokiu būdu atsakovė užtikrino suteiktos paskolos grąžinimą, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kaip toks užtikrinimo būdas turėtų būti įgyvendinamas. Teismui pagrįstų abejonių dėl rašto tikrumo sukėlė ir paskolos rašto turinys, kuriame be įsipareigojimo grąžinti pinigus nurodyta, jog atsakovė perdavė neatlygintai ieškovui savo autorines teises į tam tikrus paskolos rašte nurodytus objektus. Abejonių tikėti ieškovo įrodinėjama versija dėl paskolos suteikimo, sudaro ir byloje esančios dvi paskolos rašto kopijos, kuriose paskolos rašto tekstas ir atsakovės rekvizitai lape yra išdėstyti nevienodai. O tai suteikia pagrindo manyti, kad buvo pagaminti keli paskolos rašto variantai. Taigi visos šios nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl rašytinės paskolos tarp ieškovo ir atsakovės nebuvimo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas tinkamai įvertino ir liudytojų parodymus. Tai, kad liudytoja M. U. girdėjusi atsakovės ir ieškovo keletą diskusijų dėl pinigų, iš nuogirdų girdėjusi, kad atsakovė skolinga ieškovui pinigų; liudytoja L. M. „Centro“ viešbutyje matė atsakovę skaičiuojant pinigus, o liudytoja I. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė, jog „Centrum“ viešbučio kavinėje ieškovas perdavė atsakovei didelę pinigų sumą, o atsakovė davė paskolos raštelį, nėra pagrindas konstatuoti paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės buvimo. Iš šių liudytojų parodymų nėra aišku, kokia pinigų suma buvo perduota atsakovei, ar buvo įsipareigojimas grąžinti pinigus, taip pat neaišku, kokiu pagrindu atsakovei buvo perduoti pinigai. Taigi šių liudytojų parodymai nėra pakankami konstatuoti ieškovo ir atsakovės paskolinių santykių faktą.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų A. Ž., R. Š. ir D. R. parodymus, kadangi jie galėjo nežinoti apie atsakovės pasiskolintus pinigus. Teisėjų kolegija sutinka, kad nurodyti liudytojai galėjo nežinoti apie atsakovės paskolinius santykius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovas paskolino atsakovei 240 000 Lt, aplinkybė, kad atsakovei artimi žmonės nežinojo tokio fakto tik pastiprina teismo įsitikimą dėl paskolos nesudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė jokiu būdu nebuvo esminė, kuri suformavo teismo įsitikimą dėl paskolinių teisinių santykių nebuvimo.

Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad, jei paskolos gavėjas neigia pinigų perdavimo faktą, atsiranda paskolos gavėjo pareiga įrodyti, jog paskolos dalykas nebuvo perduotas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks įrodinėjimo pareigos paskirstymas taikomas tuomet, kai byloje yra neginčijamų įrodymų, kuriuose užfiksuotas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad byloje esantis paskolos raštas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis 240 000 Lt perdavimą atsakovei, jai nekyla pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas.

Apeliantas nepripažįsta fakto, kad jam atsakovė buvo perdavusi tuščius atsakovės įmonės firminius blankus, tačiau šis faktas byloje įrodytas tiek atsakovės paaiškinimais, tiek liudytojo R. Š. parodymais. Šalys neneigia, kad ieškovas ir atsakovė bendradarbiavo statinių projektavimo srityje – ieškovas pas atsakovę užsakydavo sukurti architektūros kūrinius, parengti statinių projektinius pasiūlymus, techninius projektus. 2003-2004 metais ieškovas ir atsakovė buvo sudarę penkias autorines sutartis, pagal kurias atsakovė parengdavo statinių projektavimo darbus, o ieškovas įsipareigodavo už tai sumokėti. Šalių bendradarbiavimas nutrūko 2004 metais. Liudytojas R. Š. patvirtino atsakovės atsiliepime ir teismo posėdžio metu dėstomą poziciją, kad tuo metu, kai atsakovė buvo susilaužiusi koją, ji buvo davusi ieškovui tuščių įmonės blankų, su jos parašu ir įmonės antspaudu. Liudytojas patvirtino, kad pas ieškovą tokius blankus yra matęs, taip pat nurodė, kad yra matęs kaip tokius blankus atsakovė perduoda ieškovui. Nors ikiteisminio tyrimo metu R. Š. nurodė, kad ieškovas du tuščius blankus jai atidavė, tačiau pats pažymėjo, kad jam nežinoma, kiek tuščių įmonės blankų iki konflikto atsakovė ieškovui buvo davusi. Be to, civilinės bylos nagrinėjimo metu R. Š. nurodė, kad jo paaiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo tiksliai užrašyti. Abejoti šio liudytojo parodymais teisme nėra pagrindo. Liudytojas R. Š. bendradarbiavo su ieškovu ir atsakove 2002-2004 metais, nėra susijęs artimais ryšiais su bylos šalimis, todėl nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliantas teigia, kad R. Š. parodymai, kas atsakovės įmonės blankas buvo žalsvos spalvos, paneigia teismo išvadą dėl paskolos rašto suklastojimo, nes paskolos sutartis surašyta ant balto popieriaus lapo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis liudytojas nurodė, jog blankų su parašais ir įmonės atspaudu buvo ne vienas, todėl blanko popieriaus spalvos skirtingumas nepaneigia liudytojo nurodytų aplinkybių ir iš šių parodymų teismo padarytų išvadų. Be to, liudytojas teigė, kad blankas buvo baltas, o viršuje – žalsvos spalvos ir viršutinėje dalyje išspausdinti įmonės rekvizitai. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paskolos raštas yra sudarytas ne ant A4 formato popieriaus lapo, kurio išmatavimai turėtų būti 210×297 mm, o ant popieriaus lapo, kurio išmatavimai – 150×210 mm (1 t., 127 b. l.). Taigi, egzistuoja didelė tikimybė, kad buvo panaudota tik dalis atsakovės įmonės firminio blanko, kita dalis (viršutinė) – nukirpta. Liudytojas taip pat nurodė, kad ieškovas, susipykęs su atsakove, grasino, kad pridarys jai problemų dėl blankų. Taigi liudytojo R. Š. parodymai nepaneigia teismo išvados dėl tuščių atsakovės įmonės blankų (su įmonės antspaudu ir atsakovės parašu) perdavimo ieškovui, todėl teismas turėjo pagrindo konstatuoti faktą, kad pas ieškovą buvo tuščių atsakovės įmonės blankų – su jos įmonės antspaudu ir parašu.

Teismas tinkamai įvertino ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl ieškovo įrodinėjamo paskolos suteikimo fakto pagrįstumo. Teismas nustatė, kad ieškovas neturėjo objektyvios galimybės paskolinti atsakovei tokią pinigų sumą, kad atsakovei nereikėjo tokios pinigų sumos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, išsamiai ištyrė ir įvertino bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus bei byloje apklaustų liudytojų parodymus, teisingai sprendė dėl jų sąsajumo su nagrinėjamu ginču ir padarė pagrįstas išvadas dėl paskolos atsakovei nesuteikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovė prašo priteisti iš apelianto 4 658,50 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (3 t., 139-140, 141, 142, 143 b. l.). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, kad atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą bei tai, kad atsiliepimui į apeliacinį skundą prireikė surašyti 15 val. 30 min., turėtų būti priteista visa advokatui sumokėta suma. Šią bylą priskirti sudėtingų bylų kategorijai teisėjų kolegija nemato pagrindo, byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, todėl sutikti, kad atsiliepimui į apeliacinį skundą surašyti prireikė atsakovės nurodyto laiko, negalima. Atsakovę pirmosios instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, kuris rengė ir atsiliepimą į ieškinį, todėl visos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė advokatui buvo žinomos. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą skaičiuotinas numatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 1.5) dauginant iš teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusios valstybės institucijų nustatytos 850 Lt minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad atsakovei iš ieškovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 1 275 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 275 (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt penkis) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjai                                                                                Danutė Gasiūnienė    

                                                                               Kazys Kailiūnas

         Danguolė Martinavičienė