Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.12.1; 34.5; 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2007 m. birželio 18
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas)
ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. kasacinį skundą
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. lapkričio 7 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui
N. P. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė S. B. nurodė, kad jos tėvas G.
L. ir jo sutuoktinė A. P. (ji yra atsakovo N. P. motina) 1992 m. privatizavo
butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Butas buvo privatizuotas A.
P. vardu, tačiau jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 1993 m.
rugsėjo 9 d. G. L. testamentu paliko ieškovei ir atsakovui N. P. lygiomis
dalimis jam nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį šio buto. 1997 m. spalio 9
d. G. L. sudarė kitą testamentą, kuriuo visą turtą paliko atsakovui N. P. 1999
m. gruodžio 7 d. G. L. mirė. Jo įstatyminis įpėdinis atsakovas N. P. per įstatyme
nustatytą šešių mėnesių terminą palikimo nepriėmė. Vadovaujantis 1964 m.
CK 592 straipsnio 1 dalimi teisė priimti palikimą atiteko G. L. įpėdiniams: dukteriai
S. B. ir sutuoktinei A. P. A. P. į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Ieškovė
2000 m. balandžio 16 d. kreipėsi į notarų biurą su pareiškimu apie G. L. palikimo
priėmimą. Šiuo pareiškimu ieškovė įgyvendino savo teisę į palikimo priėmimą ir
taip paveldėjo 1/2 dalį buto bei tapo savininkė. Ieškovė sužinojo, kad 2001 m.
kovo 1 d. A. P. padovanojo visą butą atsakovui N. P., kuris šį butą 2003 m.
lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido tretiesiems asmenims. Buto
dovanojimo sandoris yra niekinis. A. P. neturėjo teisės disponuoti jai
nepriklausiusia ½ dalimi buto, o ją padovanodama atsakovui pažeidė 1964 m. CK
1421 straipsnio 3 dalies imperatyviąsias normas. Be to, N. P. ir A.
P. veiksmai pripažintini deliktu CK 6.245 straipsnio 4 dalies pagrindu. Kadangi
butas yra perleistas sąžiningiems įgijėjams, iš kurių jis negali būti
išreikalautas, tai ieškovė CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.249, 6.251, 6.253
straipsnių pagrindu turi teisę į turtinės žalos, padarytos atsakovo neteisėtais
veiksmais, atlyginimą.
Ieškovė
prašė priteisti iš atsakovo N. P. 107 500 Lt turtinės žalos, padarytos jo
neteisėtais veiksmais, sudarant 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė,
kad po G. L. mirties ieškovė 2000 m. balandžio 16 d. su pareiškimu kreipėsi į
notarų biurą, prašydama išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą 1993 m.
rugsėjo 9 d. testamento pagrindu. Prašymo padavimo dieną šis testamentas buvo
negaliojantis, nes jį panaikino G. L. surašytas vėlesnis 1997 m. spalio 9 d.
testamentas, kuriuo visą savo turtą jis paliko atsakovui. Paskutinė G. L. valia
nėra nuginčyta, 1997 m. testamentas yra galiojantis. A. P. turėjo teisę
padovanoti butą atsakovui. Ji po G. L. mirties vienintelė valdė butą ir juo
naudojosi, todėl laikytina, kad ji, kaip įstatyminė įpėdinė, palikimą priėmė
(1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kad ieškovė padavė pareiškimą
notarui dėl palikimo priėmimo, nėra pagrindas pripažinti, jog ji palikimą
priėmė. Ieškovė tik atliko veiksmus, kurių pagrindu ji išreiškė valią priimti
palikimą. Tačiau ji neatliko visų kitų veiksmų, kuriuos privalu atlikti
siekiant įgyvendinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Ieškovė savo
neveikimu pati sudarė situaciją, kad nebuvo jokių kliūčių buto dovanojimo sutarčiai
sudaryti. Dovanojimo sutartyje yra nurodyta, kad buto priklausymas A. P. yra
patikrintas. Taigi, nėra pagrindo N. P. ir A. P. veiksmus laikyti nesąžiningais
ir pripažinti deliktu. Teismas konstatavo, kad, esant nenuginčytiems 1997 m.
testamentui, 2001 m. kovo 1 d. buto dovanojimo ir 2003 m. lapkričio 28 d. buto
pirkimo-pardavimo sutartims, nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos
atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 7
d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė atsakovo
atsakomybę kildina iš delikto CK 6.245 straipsnio pagrindu. Atsiradusią žalą ji
sieja su 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutarties sudarymu, nurodydama, kad šia
sutartimi atsakovui buvo perleistas butas, kurio 1/2 dalis nuosavybės teise
priklausė jai. Ieškovė privalėjo įrodyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko
atsakovas, jo kaltę, žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir
atsiradusios žalos. Ieškovė nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus, sukėlusius
jai žalą, atliko atsakovas. Pagal dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusią
1964 m. CK 280 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartimi dovanotojas
neatlygintinai perduoda apdovanotajam turtą nuosavybėn. Dovanojimo sutartis yra
vienašalis neatlygintinis sandoris, iš kurio apdovanotajam jokios pareigos
prieš dovanotoją nekyla ir kurio sudarymo iniciatyva priklauso tik dovanotojui.
Atsakovo veiksmai, t. y. tik dovanoto turto priėmimas, negali būti laikomi
neteisėtais, ir ieškovei atsiradusi žala, jeigu toks žalos atsiradimas būtų
įrodytas, negali būti laikoma atsakovo veiksmų pasekme. Dovanojimo sutartis yra
galiojanti ir ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti ją negaliojančia.
Nepripažinus šios sutarties negaliojančia, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas,
priimdamas padovanotą butą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė
patyrė žalą. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pat ir jo kaltės,
nėra pagrindo taikyti dėl jo civilinę atsakomybę – prievolę atlyginti ieškovei
atsiradusią žalą.
Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovės argumentus,
kad dovanojimo sutartis yra niekinė, ir šią aplinkybę teismas privalėjo
konstatuoti ex officio. Dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusioje
1964 m. CK 1421 straipsnio 3 dalies imperatyviojoje normoje buvo nustatyta,
kad turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu,
nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Tiek dovanojimo sutarties sudarymo,
tiek ir palikimo atsiradimo metu galioję įstatymai nuosavybės teisų į
nekilnojamąjį turtą perėjimą siejo su šių teisių įregistravimo momentu (1964 m.
CK 149 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė įstatymų nustatyta
tvarka būtų įregistravusi nuosavybės teises į 1/2 dalį ginčo buto, taip pat kad
jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Taigi šioje byloje kilo ginčas
dėl ieškovės nuosavybės teisių į dalį buto. Esant tokiam ginčui, bet
nepareiškus ieškinio dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
teismas neturi pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad ši sutartis
prieštarauja 1964 m. CK 1421 straipsnio 3 dalies imperatyviajai
įstatymo normai.
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį
patenkinti. Kasatorė nurodė šiuos argumentus:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnį, šiuo klausimu
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos,
suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-725/2000, Nr. 3K-3-443/2004, Nr.
3K-3-347/2003 ir kt.
1964 m. CK 587 straipsnyje nustatyta, kad palikimas gali būti priimtas dviem
būdais – faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą arba paduodant notarui pareiškimą
apie palikimo priėmimą. Pareiškimo padavimo momentas laikomas palikimo priėmimo
momentu, o priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo
atsiradimo laiko, t. y. nuo palikėjo mirties dienos. Teisės normose nenustatyta,
kad nuosavybės teisė į palikimą atsiranda nuo šios teisės įregistravimo turto
registre momento. Vieninteliu nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindu
laikomas palikimo priėmimas, nuosavybės teisė laikytina atsiradusia nuo
palikimo atsiradimo laiko. Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo
pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas
viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas.
Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku.
Byloje
nustatyta, kad ieškovė 2000 m. balandžio 16 d. pateikė notarui pareiškimą apie palikimo
priėmimą, todėl laikytina, kad ji palikimą priėmė ir yra ginčo buto 1/2 dalies
savininkė.
Teismai nepagrįstai siejo palikimo priėmimą bei nuosavybės
teisių į priimtą palikimą atsiradimą su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu
bei teisine nuosavybės teisių registracija viešame registre. Teismai be
pagrindo nepripažino ieškovės pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimą
notarui palikimo priėmimu.
2. Teismai netinkamai kvalifikavo šalių ginčą, dėl
to be pagrindo netaikė CK 6.237 straipsnio ginčui išspręsti, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-777/2003, Nr. 3K-3-64/2005,
Nr. 3K-3-383/2006.
Ieškovė, priėmusi
palikimą, yra ginčo buto 1/2 dalies savininkė, o A. P. šį turtą įgijo be
teisinio pagrindo. Ieškovę ir A. P. sieja prievoliniai teisiniai santykiai,
kylantys iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237, 6.239 straipsniai). Pareiga
grąžinti nepagrįstai įgytą turtą perėjo jos įpėdiniui – atsakovui. Kadangi turtas
yra perleistas tretiesiems asmenims, iš kurių, kaip iš sąžiningų įgijėjų, jo
išreikalauti negalima, tai atsakovas privalo sumokėti ieškovei piniginę
kompensaciją už jai tenkančią ginčo buto dalį, t. y. pusės buto pardavimo kainą
– 107 500 Lt.
Teismai be
pagrindo ginčo santykiams taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės
normas, kai pagal faktines bylos aplinkybes tokiems santykiams turi būti
taikomos nepagrįstą praturtėjimą ir turto gavimą
reglamentuojančios teisės normos.
Ginčo santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva.
Teismo nesaisto ieškovo nurodytas ieškinio teisinis pagrindas. Teismas privalo
taikyti ginčo santykiui taikytinas teisės normas ir tuo atveju, jeigu šalys
tomis normomis nesiremia, tačiau iš faktinių bylos aplinkybių aiškiai matyti,
kad turi būti taikomos būtent tos normos.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus,
skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai konstatavo, kad po G. L.
mirties turtą valdė ir naudojo tik jo įstatyminė įpėdinė A. P., todėl ji
palikimą priėmė. Jai, kaip įpėdinei, po G. L. mirties neginčytinai priklausė
3/4 dalys buto, todėl vien jau dėl šios priežasties kasatorės reikalavimas
priteisti jai 1/2 dalies buto vertės dydžio kompensaciją, atmestinas. Teismai
taip pat pagrįstai nustatė, kad ieškovė nė vienu iš 1964 m. CK 587 straipsnio 2
dalyje nustatytų būdų palikimo nepriėmė. Ieškovės veiksmai atsiunčiant paštu
(nei jai, nei įgaliotam asmeniui neatvykus į notaro biurą) pareiškimą apie
palikimo priėmimą kartu su testamento nuorašu, nepateikiant jokių kitų
privalomų dokumentų, nepasirašant registracijos knygoje, negalima laikyti
notariniu veiksmu, atitinkančiu 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą
palikimo priėmimo būdą ir sukeliančiu palikimo priėmimo pasekmes. Teismų
praktika, kokiu būdu asmenys, manantys, kad jiems priklauso palikimas, tačiau
šis palikimas yra perleistas tretiesiems asmenims, turi ginti savo teises, jau
yra suformuota. Tokiu atveju asmenys šiuos sandorius turi prašyti teismo
pripažinti negaliojančiais. Ieškovė ne kartą buvo informuota, kad jos
reikalavimai priteisti žalą negali būti patenkinti teismo neprašant pripažinti
negaliojančiais jai tariamai priklausančio turto perleidimo sandorius. Ji į
teismų pasiūlymus neatsižvelgė ir savo teisių tinkamai neįgyvendino. Ieškinio
teisinio pagrindo keitimas bei naujų aplinkybių dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodymas
vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
G. L. ir A. P. priklausė
butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
G. L. 1993 m.
rugsėjo 9 d. testamentu jam priklausančią 1/2 dalį buto paliko lygiomis dalimis
ieškovei S. B. ir atsakovui N. P.
1997 m. spalio 9
d. G. L. sudarė kitą testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovui N. P.
1999 m. gruodžio
6 d. G. L. mirė.
Ieškovė S. B.
2000 m. balandžio 16 d. pateikė notarų biurui pareiškimą, kuriuo prašė išduoti
jai paveldėjimo teisės liudijimą.
A.
P. po G. L. mirties vienintelė valdė butą ir juo naudojosi. Nei ji, nei
atsakovas dėl palikimo priėmimo į notaro biurą nesikreipė. 2001 m. kovo 1 d.
dovanojimo sutartimi A. P. šį butą padovanojo atsakovui. 2003 m. liepos 28 d.
A. P. mirė. 2003 m. lapkričio 28 d. atsakovas pardavė butą tretiesiems asmenims.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo
argumentai dėl CK 587 straipsnio pažeidimo pagrįsti.
Pagal CK 587
straipsnio 2 dalį laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai
pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė notarui pareiškimą apie
palikimo priėmimą. Palikimas šiais būdais gali būti priimamas keleto įpėdinių.
Byloje nustatyta, kad įpėdinė ieškovė pateikė pareiškimą notarui; jame nurodė,
kad jai palikimas priklauso pagal testamentą ir pagal įstatymą. Byloje taip pat
nustatyta, kad įpėdinė A. P. po palikėjo mirties pradėjo paveldimą turtą
valdyti. Ta aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti,
nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo. Jeigu
vienas įpėdinis kreipiasi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, o kitas
pradeda turtą valdyti, tai reiškia, kad palikimas yra priimtas kelių įpėdinių
skirtingais būdais. Įpėdinio nuosavybės teisei į palikimą atsirasti įstatymo
nereikalaujama, kad notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo padavęs asmuo
atliktų papildomus veiksmus – pradėtų turtą valdyti, atliktų registraciją ar
kt. Pagal CK 587 straipsnio 2 dalį vien pareiškimo dėl palikimo priėmimo
notarui padavimas reiškia palikimo priėmimą ir palikimą priėmęs įpėdinis nuo
palikimo atsiradimo laiko yra laikomas priėmusiu palikimą, t. y. paveldėto
turto savininku (CK 587 straipsnio 5 dalis). Įpėdinio nuosavybės teisės
atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas. Įstatyme nenustatyta,
kad palikimo priėmimo pagrindu atsirandančios įpėdinio nuosavybės teisės perėjimo
momentas priklausytų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar jo teisinės
registracijos. Minėta, CK 587 straipsnio 5 dalyje nuosavybės teisės į palikimą
įpėdiniui atsiradimo momentas nustatytas kaip palikimo atsiradimo, o ne jo
įforminimo ar išviešinimo per registrą momentas.
Byloje įrodyta,
kad įpėdinė notarui padavė pareiškimą, jame nurodė apie atsiradusį palikimą,
jos pretendavimo į palikimą pagrindą – testamentą ir įstatymą bei išdėstė
prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Iš to aiški įpėdinio valia
priimti palikimą ir gauti tai patvirtinantį dokumentą.
Minėta, kad pagal
CK 587 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisės atsiradimo į palikimą momentas yra
palikimo atsiradimo momentas ir jis nesiejamas su palikimo priėmimo įforminimu
– paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu pagal CK 598–599 straipsnius bei
teisine registracija. Palikimo priėmimas paduodant pareiškimą notarui yra
sandoris, bet ne sutartis, todėl CK 149 straipsnio 2 dalis netaikoma dėl
įregistravimo ir nuosavybės teisės atsiradimo momento, siejamo su
įregistravimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pažeidė 1964 m. CK 587
straipsnio 2, 5 dalis.
Pagal CK 587 straipsnio
2 dalį du įpėdiniai priėmė palikimą, kuris jiems padalijamas lygiomis dalimis
(CK 600 straipsnis). Palikimą sudarė ne visas ginčo butas, o ½ dalis, nes kita buto
dalis priklausė palikėjo sutuoktinei. Kadangi palikimas dalijamas, tai palikimą
priėmusiai ieškovei tektų ½ dalis palikimo, o tai yra ¼ dalis ginčo buto, o ne
½ dalis buto, kaip nurodoma ieškinyje ir kasaciniame skunde. Minėtos teisės
normos sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė paveldėjo ¼ dalį ginčo buto ir gali
būti svarstoma, ar buvo pažeistos jos, kaip savininkės teisės į tokios apimties
turtą pažeistos, jeigu pažeistos, tai kokiais būdais gali būti atkuriamos.
Ieškovei
nuosavybės teise priklausantį turtą – ¼ dalį buto – įpėdinė A. P.
padovanojo atsakovui. Ieškovė nėra išreiškusi valios dėl turto perleidimo, bet
neteko turto, negaudama už tai atlyginimo. Sandorio sudarymo metu galiojo 1964
m. CK 1422 straipsnio 3 dalis, pagal kurios imperatyvias nuostatas
turtas prieš savininko valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu,
nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu, ir savininkui turi būti atlyginama
paimto turto vertė, išskyrus konfiskavimo už padarytą teisės pažeidimą atvejį.
Šiuo metu panaši garantija savininkui įtvirtinta CK 4.93 straipsnio 3 dalyje.
Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 143 straipsnio 3 dalį, o šiuo metu – pagal
CK 4.96 straipsnio 4 dalį savininkas turi teisę išreikalauti turtą iš to asmens,
kuris neatlygintinai turtą įgijo iš asmens, neturėjusio teisės turto perleisti.
Atsakovas turtą neatlygintinai įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jo
perleisti.
Pažeistos
savininko teisės gali būti ginamos įstatymų nustatytais būdais. Vienas iš jų
yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas (CK 1.138 straipsnio 2 punktas).
Jeigu savininko turtas buvo neteisėtai nusavintas, tai pažeista teisė gali būti
ginama grąžinant nusavintą turtą ar jo vertę. Įpėdinė A. P. su ieškovės
turtu elgėsi kaip su savo - perleido jį kitam asmeniui. Įpėdinė A. P.,
dovanodama ieškovės nuosavybę, prieš savininko valią paėmė ją neatlygintinai ir
pažeidė minėtas imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Tokioms įstatymo nuostatoms
prieštaraujantis sandoris negalioja, todėl neturi būti reiškiamas reikalavimas
dėl jo nuginčijimo, nes tai nėra nuginčijamasis sandoris. Savininko teisių
gynimas tokiu atveju yra niekinio sandorio pasekmių šalinimas. Pagal CK 6.145
straipsnio 1 dalį yra pagrindas vykdyti restituciją, jeigu asmuo privalo
grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai. Jeigu asmuo dalį turto gavo neatlygintinai,
o turto paėmimas ir perdavimas kitam asmeniui neatlygintinai prieštaravo
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai reikalavimas dėl turto perleidimo
sandorio gali būti nereiškiamas, bet taikoma restitucija savininko teisėms
apginti. Turto gavimo neteisėtumas pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas
teismo konstatuojamas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), ir pagal
minėtą CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatą yra pagrindas restitucijai. Nepagrįstas
teismų argumentas, kad savininko teisės šiuo atveju gali būti ginamos tik
reiškiant reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes
neatsižvelgiama į tai, kad sandoris yra niekinio pobūdžio. Restitucija atliekama
natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma (CK 6.146 straipsnis). Jeigu neatlygintinai
turtą gavęs asmuo vėliau turtą perleido pirkimo-pardavimo sutartimi sąžiningam
trečiajam asmeniui, iš kurio turtas negali būti išreikalautas, nes jam negali
būti taikoma restitucija (CK 153 straipsnio 1 dalis), tai yra pagrindas pažeistų
savininko teisių gynimui vykdyti restituciją pinigais iš neatlygintinai turtą
gavusio ir jį pardavusio įgijėjo.
Teisėjų kolegija
daro išvadą, kad teismai pažeidė minėtas materialines teisės normas. Jų
pagrindu ieškinys turi būti tenkinamas iš dalies ir priteisiama 53 750 Lt – ¼
dalies buto pardavimo kainos (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Ieškovei turi
būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kokia reikalavimų
dalis yra pagrįsta ir ieškinys patenkintas, paduodant ieškinį turėjo būti mokami
3 procentai, skaičiuojami nuo 53 750 Lt, t. y. 1612,50 Lt (CPK 80 straipsnio 1
dalies 1 punktas, 93 straipsnis). Tokio dydžio mokestis turėjo būti mokamas
paduodant apeliaciją ir kasaciją. Paduodama apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo
500 Lt, o kitos dalies mokėjimas buvo atidėtas. Kasacinis skundas buvo
apmokėtas, bet kasacinis skundas patenkintas iš dalies. Atitinkamai galutinis
žyminio mokesčio dydis, kuris priteisiamas iš atsakovo, yra 4837,50 Lt (1612,50
Lt x 3). Iš jų ieškovei priteisiama 3725 Lt (1612,50 Lt + 500 Lt + 1612,50 Lt),
o valstybei - 1112,50 Lt (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio
7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimą
panaikinti.
Ieškinį patenkinti iš
dalies.
Priteisti ieškovei S.
B. iš atsakovo N. P. 53 750 Lt (penkiasdešimt trys tūkstančiais septyni šimtai
penkiasdešimt litų) ir 3725 Lt (trys tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt penki
litai) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei
iš atsakovo N. P. 1112,50 Lt (vienas tūkstantis šimtas dvylika litų 50 ct)
bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį
atmesti.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Algis Norkūnas
Antanas
Simniškis