Civilinė byla Nr. 2A-66-945/2021

                                        Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00315-2020-2

       Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.6;

       1.3.2.98.10.8; 1.3.5.5; 1.3.5.8; 1.3.6.3.2.9;

       3.3.1.18.2; 3.3.1.18.4; 3.3.1.18.5

       (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) Dalės Burdulienės ir Nijolios Indreikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Netotrans“ ieškinį atsakovui A. G. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1–6), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2020 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. DGKS-348 darbo byloje Nr. APS-131-18657 (toliau – DGK sprendimas), kuriuo buvo konstatuota, kad šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta 2019 m. spalio 2 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 4 dalimi, nuspręsta išieškoti darbuotojui neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už darbą, susijusį su vairavimais, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir netesybas, bei pripažinti, jog atsakovas atleistas iš darbo 2019 m. lapkričio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė 2019 m. liepos 23 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, nustatant 3 mėnesių išbandymo laikotarpį. 2019 m. rugsėjo 26 d. atsakovui buvo pavesta pervežti krovinį iš Vilniaus į Panevėžį ir Rokiškį. Dėl nepaaiškintos priežasties atsakovas pusantros valandos važinėjosi po Vilnių, dėl ko tarp jo ir krovinio ekspeditoriaus kilo konfliktas. Pradėjus aiškintis aplinkybes, atsakovas sustojo kelyje Vilnius – Panevėžys ir pranešė, kad sugedo automobilis. Darbuotojas remonto meistrų atsisakė ir neva pats už pervestus jam 50 Eur susiremontavo automobilį, tačiau prie Panevėžio automobilis vėl neva sugedo. Atsakovas krovinį paliko be apsaugos, pats pasišalino, apie įvykį darbdaviui nepranešė. Tik kitos dienos rytą darbdavys nustatė, kad krovinys vis dar yra kelyje ir nejuda. Vadybininkė bandė susisiekti su atsakovu, tačiau jis telefonu neatsiliepė, o apie 9 val. parašė SMS, kad jam netrukdytų, jis dirba. Į vietą apžiūrėti automobilio nusiųsti mechanikas ir vadybininkas atsakovo nerado, o dėl automobilio paaiškėjo, kad jis ne sugedęs, bet tyčia sugadintas. Ieškovės vadovas po darbo laiko į savo mobilųjį telefoną gavo atsakovo siųstą SMS žinutę: „A. G. nuo š. m. rugsėjo 27 d. UAB Netotrans nedirba“. Vadovui nebuvo aišku, ką norima pasakyti tokio turinio žinute, su atsakovu susisiekti telefonu nebuvo įmanoma. Kita atsakovo darbo diena buvo 2019 m. rugsėjo 30 d. (pirmadienis), tačiau atsakovas į darbą neatvyko, o, kaip paaiškėjo po kelių dienų, 2019 m. spalio 1 d. kreipėsi į DGK dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio ir tinkamo atleidimo iš darbo. Gavus pranešimą iš DGK tapo aišku, kad atsakovas siekia nutraukti darbo santykius, todėl ieškovės vadybininkė 2019 m. spalio 7 d. telefonu paskambino atsakovui ir pareikalavo pasiaiškinti, tačiau atsakovas jokio paaiškinimo neteikė. 2019 m. spalio 19 d. ieškovės vadovas priėmė rašytinį įsakymą su nurodymu atsakovui pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, dėl transporto priemonės gedimo, apgadinimų atsiradimo ir negrąžintų dokumentų, kuro stygiaus, tačiau atsakovas jokio paaiškinimo nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms 2019 m. lapkričio 21 d. ieškovė atsakovą iš darbo atleido dėl pravaikštų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atleidžiant darbuotoją iš darbo su juo buvo visiškai atsiskaityta. Ieškovė nėra skolinga atsakovui, nes atsakovas gavo 500 Eur išlaidoms, kurių dalies nepagrindė jokiais dokumentais, 323 Eur sumos į kasą negrąžino. Ši suma įskaityta į atsakovui mokėtiną darbo užmokestį. Jokių įsakymų dėl kompensacijų (dienpinigių) mokėjimo nebuvo, todėl DGK išvada, kad buvo taikoma dienpinigių mokėjimo sistema, yra nepagrįsta. Atsakovui taip pat nepriklauso priemokos už darbą naktį. Atsakovas, atstovaujamas advokato, nesugebėjo DGK pateikti visų reikalaujamų dokumentų, todėl būtent dėl jo veiksmų ginčo nagrinėjimas užsitęsė ir dėl to negali būti taikomos sankcijos darbdaviui.

2.       Atsakovas atsiliepimu (1 t., b. l. 75–85) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime ir teikdamas paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. jam vežant krovinį į Panevėžį sugedo automobilis, atsakovas gedimo pašalinti negalėjo, todėl automobilį pastatė aikštelėje, susisiekė su kitu įmonės vairuotoju E. G., kuris važiavo į Šiaulius ir pažadėjo jį pakeliui paimti. Kitą dieną (rugsėjo 27 d.) abu grįžo prie sugedusio automobilio, kur perkrovė krovinį čia atvykusiam krovinio gavėjui, o likusius nepristatytus krovinius perkrovė į E. G. automobilį ir abu parvyko į Vilnių, kur krovinį grąžino siuntėjui. Tą patį vakarą ieškovas parašė pareiškimą išeiti iš darbo, kurį išsiuntė SMS žinute ieškovės direktoriui. Tokį poelgį lėmė atlyginimo vėlavimas, darbdavio negebėjimas organizuoti pagalbos kelyje. Kadangi buvo priimtas išbandymo laikotarpiui, ieškovas manė, kad galima nutraukti darbo santykius tiesiog apie tai informuojant darbdavį. Po to, kai parašė žinutę apie darbo santykių nutraukimą, sulaukė ieškovės vadovo grasinimų telefonu.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino darbo sutarties su atsakovu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (pravaikštos) nuo 2019 m. lapkričio 21 d. teisėtu, nurodė sprendimui įsiteisėjus DGK sprendimą laikyti netekusiu galios, priteisė iš atsakovo 60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei ir 24,12 Eur pašto išlaidų atlyginimą valstybei (2 t., b. l. 66–71).

4.       Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jis, išbandymo laikotarpiu įspėjęs darbdavį apie savo sprendimą nebetęsti darbo santykių, turėjo teisę darbo santykius nutraukti DK 36 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismo vertinimu, šalių sudarytos darbo sutarties 4 punkte esantis įrašas apie nustatomą 3 mėnesių išbandymo laikotarpį darbdavio iniciatyva reiškia, kad teisę pasinaudoti sutrumpintu įspėjimo terminu turi tik  darbdavys. Be to, atsakovas, pažeisdamas DK 36 straipsnio 4 dalies reikalavimą apie ketinimą nutraukti darbo sutartį informuoti darbdavį prieš 3 darbo dienas, po SMS žinutės įmonės vadovui išsiuntimo darbe nebepasirodė.

5.       Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, kad atsakovo pateikta SMS žinutė nėra vienareikšmiškai aiški dėl jo valios nebetęsti darbo santykių, o vertinant tai, jog darbdaviui yra nustatyta itin griežta atsakomybė už netinkamą darbo santykių pabaigos įforminimą, darbdavio atsargumas šiuo atveju yra pateisinamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, neturėdama aiškios informacijos apie atsakovo sprendimą nutraukti darbo santykius, kurį laiką pateisinamai delsė jo neatleisdama, o įsitikinusi, jog darbuotojas daro pravaikštas, laikėsi įstatymu nustatytos atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva tvarkos, nustatytos DK 58 straipsnio 4 dalyje. Rašytinis paaiškinimas buvo pareikalautas tiek telefoniniu skambučiu 2019 m. spalio 7 d., tiek ieškovės vadovo 2019 m. spalio 18 d. įsakymu. Negavus paaiškinimo per protingą terminą, darbdaviui atsirado teisė darbuotoją atleisti iš darbo, ką šiuo atveju ieškovė ir padarė.

6.       Teismas pažymėjo, kad pirmoji diena, kada atsakovas nepasirodė darbe, buvo 2019 m. rugsėjo 30 d., o jau kitą dieną jis sudarė sutartį su aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčiu asmeniu dėl atstovavimo sprendžiant ginčą DGK, tą pačią dieną su pareiškimu kreipėsi į DGK. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad, netgi tuo atveju, jei atsakovas nesuprato neturintis teisės nutraukti darbo sutartį remdamasis nepatenkinamais išbandymo rezultatais, prievolę išdirbti dar 3 dienas jis privalėjo žinoti. Atsakovas nesistengė pakeisti susidariusios situacijos ir į darbą nevyko netgi po to, kai darbdavys pareikalavo pasiaiškinimo. Teismo vertinimu, atsakovas elgėsi savo nuožiūra, nepaisė elementarių darbo santykiams taikomų standartų, pažeidė darbo pareigas, piktnaudžiavo teise. Darbuotojo kreipimasis į DGK dėl darbo užmokesčio išieškojimo nėra pagrindas darbuotojui nevykti į darbą, o neatvykimo į darbą priežasties svarbos atsakovas neįrodė.

7.       Pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo teisėtu ir pagrįstu, teismas sprendė, kad pagrindo atleisti jį iš darbo kitu teisiniu pagrindu nėra, taip pat nėra pagrindo priteisti jam esą nesumokėtą darbo užmokestį, kaip to darbuotojas reikalavo inicijuodamas ginčą DGK, nes atleidimo iš darbo dieną su juo buvo tinkamai atsiskaityta.

III.       Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

8.       Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 76–89)  prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, palikti DGK sprendimą Nr. DGKS-348 nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Atsakovas tinkamai informavo ieškovę apie darbo santykių pabaigą, todėl pagal atsakovo išreikštą valią nebetęsti darbo santykių ieškovė privalėjo įforminti atleidimą iš darbo 2019 m. spalio 2 d. pagal DK 36 straipsnio 4 dalį.

1.2.                       Atsakovas iki pat pareiškimo DGK pateikimo dienos negavo jokio konkretaus atsakymo dėl tolimesnio darbo. Ieškovė, pradelsusi protingą terminą atsakovui pranešti, kad atvyktų į darbą arba tiesiog atsakytų mobiliuoju telefonu, pranešė apie atsakovo pravaikštą ir liepė pasiaiškinti bei iš karto įformino atleidimą. Atsakovas ne vieną kartą bandė susisiekti su ieškove, tačiau buvo ignoruojamas.

1.3.                      Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nesvarbu, kieno (darbdavio ar darbuotojo) iniciatyva buvo susitarta dėl bandomojo laikotarpio. Tiek darbuotojas, tiek darbdavys, norėdami nutraukti darbo sutartį dar nepasibaigus bandomajam laikotarpiui, apie tai privalo raštu informuoti kitą šalį ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo. Darbuotojo pateiktas ir neatšauktas įspėjimas pabaigia darbo sutartį ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

1.4.                       Teismas neteisėtai priėmė sprendimą tenkinti ieškinį visa apimtimi, gindamas vien darbdavio interesus ir visiškai neišspręsdamas klausimo dėl atsakovo viršvalandžių ir kitų išmokų. Teismas nenagrinėjo ir visiškai nesigilino į klausimą dėl DGK sprendime aptartų išmokų atsakovui, t. y. buvo nagrinėjamas klausimas tik dėl atleidimo, bet ne dėl neteisingo išmokų apskaičiavimo.

9.       Ieškovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10.        Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

11.       Kaip matyti iš ieškinio turinio, inicijuodamas darbo ginčo nagrinėjimą teisme darbdavys pareiškė reikalavimą panaikinti DGK sprendimą ir nustatyti, kad darbuotojas iš darbo atleistas 2019 m. lapkričio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 3, 4 ir 7 dalimis, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme ginčas nagrinėjamas iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad reikalavimas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą yra nenagrinėtinas teisme, kreipdamasi į teismą su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi prašyti kilusį ginčą išnagrinėti iš naujo, o išnagrinėjus bylą darbo ginčų komisijos sprendimas savaime netenka galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 2019 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje e3K-3-302-684/2019, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje e3K-3-158-684/2020 ir kt.). Proceso dalyviui pareiškus teisme nenagrinėtiną reikalavimą, teismas tokį reikalavimą turi atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priimto reikalavimo nagrinėjimą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

12.       Nors nagrinėjamu atveju 2020 m. kovo 16 d. nutartimi (1 t., b. l. 64) priėmęs ieškinį, t. y. ir reikalavimą panaikinti DGK sprendimą, teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisingai konstatavo, kad DGK sprendimas nėra peržiūros teisme dalykas, aptariamo reikalavimo nagrinėjimo nenutraukė, sprendimo rezoliucinėje dalyje pakartodamas įstatymo nuostatą, jog priėmus teismo sprendimą DGK sprendimas laikomas netekusiu galios. Šį skundžiamo sprendimo netikslumą teisėjų kolegija ištaiso nutraukdama ieškinio reikalavimo dėl DGK sprendimo panaikinimo nagrinėjimą (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

13.       Kad sprendimo 12 punkte aptartas netikslumas nėra tik formalumas, atskleidžia faktas, jog proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pašalintos abejonės dėl bylos nagrinėjimo ribų, kas nulėmė skundžiamo sprendimo ydingumą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kartu prašo palikti nepakeistu DGK sprendimą. Kita vertus, DGK sprendimo (1 t., b. l. 13–15) turinys atskleidžia, kad privaloma neteismine tvarka darbuotojas reiškė ne tik reikalavimą pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindą, bet ir savarankiškus reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo. DGK sprendimu atsakovui iš ieškovės priteisė 552,16 Eur (suma neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį, 9,27 Eur (suma neatskaičius mokesčių) priemoką už darbą naktį, 244 Eur kompensaciją už darbą, susijusį su važiavimais, 61,40 Eur (suma neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 1 110 Eur (suma neatskaičius mokesčių) netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką. Aplinkybė, kad darbdavys ieškinyje teismui nurodė nesutinkantis su visu DGK sprendimu, taip pat formuluodamas ieškinio pagrindą aiškiai nurodė besilaikantis pozicijos, jog su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta, leidžia daryti išvadą, kad DGK sprendimas neįsiteisėjo (įskaitant ir jo dalį dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo) (DK 229 straipsnis), todėl teismas nagrinėdamas bylą iš esmės privalėjo įvertinti visus darbuotojo DGK reikštus reikalavimus, dėl kiekvieno iš jų pagrįstumo pasisakyti sprendimo motyvuojamojoje dalyje bei sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti, kaip kiekvieną reikalavimą išsprendžia. Tokia teismo pareiga nagrinėjant darbo bylas yra aiškiai įvardinta suformuotoje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad DGK sprendimas netenka galios, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje niekaip neišsprendė į ginčo ribas patenkančių darbuotojų reikalavimų dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje, detaliai aptarus reikalavimo dėl darbo santykių nutraukimo pagrindo pakeitimo (ne)pagrįstumą, tėra pateikta trumpa konstatuojamojo pobūdžio nuoroda, jog nėra pagrindo priteisti darbuotojui jam nesumokėtą darbo užmokestį, kaip to darbuotojas reikalavo inicijuodamas ginčą DGK, nes jo atleidimo iš darbo dieną su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta. Sprendime, pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nenurodyta, nei kokias aplinkybes, susijusias su reikalavimais dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo, teismas nustatė, nei kaip įvertino į bylą surinktus įrodymus, nepateikti jokie motyvai, kuriais nurodyta teismo išdava yra grindžiama, nėra ir teisinių argumentų ar teisės aktų analizės. Nurodydamas, kad nėra pagrindo priteisti darbuotojui darbo užmokestį, teismas nieko nepasisakė dėl kitų ginčo ribas sudariusių sumų (pvz., kompensacijos už nepanaudotas atostogas, dienpinigių, netesybų). Teismas nesiaiškino, kokias sumas darbdavys darbuotojui privalėjo išmokėti (nevertino į bylą pateiktų darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių (1 t., b. l. 29–30), sąskaitos išrašų (1 t., b. l. 31–33), prie bylos pridėtoje DGK atsiųstoje medžiagoje esančių Sodros duomenų apie darbdavio deklaruotas sumas, taip pat tachografo duomenų apie darbuotojo dirbtą laiką). Šių aplinkybių detali analizė yra būtina tam, kad būtų galima spręsti, ar darbdavys (ne)tinkamai deklaravo darbuotojui mokėtinas darbo užmokesčio sumas, ar darbuotojui (ne)priklausė didesnis darbo užmokestis už darbą naktį (DK 144 straipsnio 3 dalis), ar pagrįstos darbuotojo pretenzijos dėl jam neišmokėtų dienpinigių (DK 107 straipsnio 3 dalis) arba kitų su darbu kelyje susijusių išmokų (DK 144 straipsnio 8 dalis). Tik nustatęs darbuotojui mokėtinas sumas, teismas galėjo spręsti, ar su juo (ne)buvo atsiskaityta.

15.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad darbdavys, kuris neneigė pareigos mokėti jo paties deklaruotą darbo užmokestį už 2019 m. rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, net neįrodinėjo šių sumų mokėjimo fakto, akcentuodamas, jog 2019 m. lapkričio 21 d. įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 26) kartu buvo atliktas ir priešpriešinių sumų įskaitymas. Konstatuodamas, kad su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta, teismas privalėjo išanalizuoti, kokiu pagrindu ir kokio dydžio reikalavimą darbdavys buvo įgijęs darbuotojo atžvilgiu ir ar tinkamai atliko įskaitymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2019 m. lapkričio 21 d. įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nenurodyta nei už kokius veiksmus padaryta žala yra įskaitoma, nei kokia yra tokio įskaitymo suma. Darbdavys įsakyme nurodė įskaitantis ne didesnę nei 1 vidutinis darbo užmokestis sumą. Iš bylos medžiagos nėra aišku, nei kokia buvo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio atleidimo iš darbo dieną suma, nei ar ta suma buvo didesnė už darbdavio darbuotojui mokėtinas su darbo santykiais susijusias sumas. Be to, darbdavys pradiniame ieškinyje savo reikalavimo teisę siejo su žala, padaryta darbuotojo veiksmais tiek asmeninėms reikmėms darbdavio sąskaita pylus kurą, tiek ir negrąžinus darbdavio darbuotojui jo išlaidoms skirtų lėšų, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje teikė patikslintą ieškinį su savarankišku reikalavimu dėl žalos atlyginimo priteisimo (2 t., b. l. 2–3) (t. y. įrodinėjo vis dar egzistuojantį reikalavimą, siejamą su kuro pylimu), kurį teismas 2020 m. liepos 21 d. nutartimi atsisakė priimti (2 t., b. l. 34–35). Nors į bylą buvo teikiami duomenys, kuriais ieškovė įrodinėjo atsakovui išlaidoms perduotų lėšų faktą ir dydį, o atsakovas įrodinėjo šių lėšų (ar bent jų dalies) panaudojimo faktą (1 t., b. l. 87–91, 93), teismas šių aplinkybių ir įrodymų nevertino ir nenustatinėjo, ar ieškovė darbo santykių nutraukimo dieną turėjo reikalavimo teisę į atsakovą ir, jei taip, kokio dydžio.

16.       Be to, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, DK 150 straipsnyje yra numatyti griežti darbdavio teisės atlikti priešpriešinių sumų įskaitymą ribojimai, detaliai nurodant ne tik kokio pobūdžio darbdavio reikalavimai gali būti tenkinami darant išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio (DK 150 straipsnio 2 dalis), bet ir maksimalus išskaitų dydis (DK 150 straipsnio 4 dalis, CPK 736 straipsnis), o taip pat terminas, per kurį vienašalis įskaitymas gali būti atliktas (DK 150 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės nebuvo analizuojamos ir vertinamos.

17.       Apibendrindama sprendimo 13–16 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neišsprendė darbuotojo reikalavimo dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikta abstrakti išvada dėl tinkamo darbdavio atsiskaitymo su darbuotoju yra be motyvų, kas pripažįstama absoliučiu aptariamos sprendimo dalies negaliojimo pagrindu ir privaloma sąlyga bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktai, 327 straipsnio 2 dalis).

Dėl darbo santykių nutraukimo pagrindo

18.       Tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl darbo santykių nutraukimo datos ir pagrindo. Ieškovės vadovo įsakymu (1 t., b. l. 26) atsakovas iš darbo atleistas 2019 m. lapkričio 21 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas). Kreipdamasis į DGK atsakovas reikalavimo jo atleidimo iš darbo pagrindą ir datą pakeisti, konstatuojant, kad atsakovas atleistas iš darbo 2019 m. spalio 2 d. jo paties prašymu išbandymo laikotarpio metu (DK 36 straipsnio 4 dalis). DGK sprendimu tokį darbuotojo reikalavimą patenkinus, ieškovė ieškiniu perkėlė ginčo nagrinėjimą į teismą iš esmės reikalaudama pripažinti atsakovo pretenzijas nepagrįstomis ir konstatuoti pradinio darbdavio sprendimo dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumą.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui reiškiant pretenzijas dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo, darbdaviui tenka pareiga įrodyti savo veiksmų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Esant nurodyto pobūdžio ginčui, teismas privalo išsiaiškinti, ar egzistavo darbdavio nurodytas darbo santykių nutraukimo pagrindas, taip pat ar darbo santykių nutraukimas atliktas nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų procedūrų (DK 218 straipsnio 2 dalis). Nurodytas aplinkybes teismas privalo išsamiai vertinti visais įstatyme įtvirtintais aspektais, net jeigu jais savo pozicijos darbuotojas ir negrindžia (CPK 417 straipsnis).

20.       Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš darbdavio į bylą pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių (1 t., b. l. 27–28), paskutinį kartą darbo funkcijas atsakovas vykdė 2019 m. rugsėjo 27 d., nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. jam fiksuotos pravaikštos. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo, akcentuodamas, kad jis pats darbo santykius nutraukė 2019 m. rugsėjo 27 d. pranešimu ir vėliau į darbą nėjo, bei pažymėdamas, jog darbdavys prašymą privalėjo tenkinti ne vėliau kaip 2019 m. spalio 2 d., o po šios datos fiksuoti pravaikštas ir atleisti atsakovą iš darbo už darbo pareigų pažeidimą neturėjo teisės. Šių aplinkybių kontekste teismas privalėjo aiškintis, ar darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą, ar jis tinkamai įgyvendino teisę inicijuoti darbo santykių nutraukimą, jei taip, kokiu pagrindu ir nuo kada, ar darbo santykiai darbuotojo iniciatyva nesibaigė anksčiau, nei darbdavys priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį, ar nutraukdamas darbo sutartį darbdavys nepažeidė nustatytų darbo santykių nutraukimo DK 58 straipsnio pagrindu procedūrų.

21.       Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovui dirbant vairuotoju ekspeditoriumi ir 2019 m. rugsėjo 26 d. vežant krovinį kilo sunkumų, dėl ko krovinys liko tinkamai nepristatytas, o atsakovas pateikė darbdaviui tokio turinio pranešimą: „A. G. nuo š. m. rugsėjo 27 d. UAB Netotrans nedirba“. Nors atsakovas nurodė tokio turinio pranešimą palikęs automobilyje, teikė nuotraukas, kuriose pranešimas užfiksuotas kartu su automobilio rakteliais ir kuro kortele (1 t., b. l. 95–96), taip pat susirašinėjimo medžiagą, kad viską palieka bendradarbiui (1 t., b. l. 110–111), ieškovė tvirtino atsakovo nurodyto pranešimo automobilyje neradusi, kartu pripažindama, jog nurodytą informaciją iš atsakovo tą pačią 2019 m. rugsėjo 27 d. gavo SMS žinute. Toks informacijos pateikimas, vadovaujantis DK 25 straipsnio 2 dalimi, prilyginamas darbdavio įspėjimui raštu apie darbuotojo valią.

22.       Ieškovė taip pat akcentavo, kad aptariamas darbuotojo pranešimas nebuvo aiškus, iš jo nebuvo įmanoma vienareikšmiškai suprasti, jog darbuotojas nutraukia darbo santykius. Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti. Pirma, darbuotojas aiškiai nurodė, kad toliau įmonėje nebedirbs. Antra, po pranešimo pateikimo jis toliau nėjo į darbą. Trečia, atsakovas jau 2019 m. spalio 1d. kreipėsi į DGK dėl darbo santykių nutraukimo tinkamo neįforminimo. Pažymėtina, kad ieškovė patvirtino apie darbo ginčo iniciavimą sužinojusi nedelsiant, tačiau 2019 m. spalio 7 d. bandžiusi su atsakovu susisiekti, reikalaudama jo pasiaiškinimo. Kad darbdavio atsisakymą tenkinti darbuotojo prašymą nulėmė ne neaiški prašymo formuluotė, patvirtina tiek paties darbdavio procesinė pozicija, jog darbuotojas padarė įmonei žalos, todėl prieš nutraukiant darbo santykius turėjo pateikti pasiaiškinimą ir tinkamai perduoti įmonės turtą, tiek ir 2019 m. spalio 18 d. įsakymo dėl pasiaiškinimo (1 t., b. l. 25) turinys, kuriame akcentuojami žalos padarymo ir darbdavio fiksuojamų pravaikštų faktai, tačiau neprašoma patikslinti 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškimą, nenurodoma, kaip šis pareiškimas buvo išspręstas, kokios priežastys kliudo darbdaviui jį tenkinti.

23.       Darbo sutartį savo prašymu, nenurodydamas svarbių priežasčių, darbuotojas paprastai turi teisę nutraukti įspėdamas darbdavį prieš 20 kalendorinių dienų (DK 55 straipsnio 1 dalis). Tačiau išbandymo laikotarpiu pranešimą pakanka pateikti prieš 3 darbo dienas (DK 36 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytos darbo sutarties 4 punkto nuostatą, kad 3 mėn. išbandymo terminas nustatomas darbdavio iniciatyva, aiškino kaip reiškiančią, jog pasinaudoti DK 36 straipsnyje įtvirtinta supaprastinta darbo sutarties nutraukimo tvarka galėjo tik darbdavys, o atsakovas tokios teisės neturėjo. Teisėjų kolegija tokią išvadą vertina kaip nepagrįstą. Vadovaujantis DK 36 straipsnio 1 dalimi, siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. Toks teisinis reglamentavimas, skirtingai nei galiojęs iki 2017 m. liepos 1  d., nenumato išbandymo rūšių, o kartu ir galimybės taikyti aptariamą sutartinę sąlygą tik tai darbo sutarties šaliai, kurios iniciatyva išbandymas nustatomas. Iki 2017 m. liepos 1d. galiojusios redakcijos DK 105 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad išbandymas paprastai nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o siekiant įvertinti, ar darbas tinka darbuotojui, reikalingas stojančiojo dirbti pageidavimas. Būtent toks teisinis reglamentavimas leido sieti asmens teisę inicijuoti darbo sutarties nutraukimą vadovaujantis išbandymo sąlyga su tuo, kieno iniciatyva tokia sąlyga į darbo sutartį įtraukta. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 36 straipsnio 1 dalyje tokio skirstymo nebeliko, išbandymo sąlyga, nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva ji nustatyta, vertintina kaip apimanti abiejų šalių teisę įstatyme nustatyta supaprastinta tvarka inicijuoti darbo sutarties nutraukimą. Kitaip tariant, vien faktas, kad šalys sutartyje parašė, jog išbandymo sąlyga į darbo sutartį įtraukta darbdavio iniciatyva, neturi jokios reikšmės sąlygos turiniui. Darbdavio iniciatyva šalys susitarė dėl išbandymo, kuris, kaip viena nedali visuma, sukuria teises ir pareigas abiem darbo santykių šalims. Kitoks šios normos aiškinimas prieštarautų pasikeitusio teisinio reglamentavimo tikslams, be pagrindo diskriminuotų darbuotoją darbdavio atžvilgiu.

24.       Nepagrįstu teisėjų kolegija pripažįsta ir skundžiamo sprendimo motyvą, kad darbo sutarties nutraukimo DK 36 straipsnio 4 dalies pagrindu teisėtumą paneigia aplinkybė, jog darbuotojas po pranešimo nėjo į darbą. Faktas, kad atsakovas 2019 m. rugsėjo 30 d. – 2019 m. spalio 2 d. nebuvo darbe, tapo pagrindu jam nurodytomis dienomis fiksuoti pravaikštas ir nemokėti darbo užmokesčio. Darbdavys taip pat turėjo teisę inicijuoti DK 58 straipsnyje aptartą procedūrą, kurios metu būtų vertinama, ar atsakovas nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, už kurį jį būtų galima atleisti iš darbo, tačiau iki 2019 m. spalio 2 d., kai suėjo darbuotojo pranešimo apie darbo santykių nutraukimą terminas, to nepadarė. Darbuotojo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį suėjus įspėjimo terminui pats savaime darbo santykius užbaigia ir sukuria darbdaviui imperatyvią pareigą šią aplinkybę teisiškai įforminti. Net jeigu šalys nebūtų susitarę dėl išbandymo (ar darbdavys būtų klaidingai manęs, kad darbuotojas neturi teisės naudotis išbandymo sąlyga), vadovaujantis  DK 55 straipsnio 1, 3 dalimis, darbuotojo pareiškimas, net ir darbdaviui nesutinkant darbuotoją atleisti iš darbo 2019 m. rugsėjo 27 d., būtų užbaigęs darbo santykį 2019 m. spalio 17 d. (suėjus 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminui) bei paneigtų darbdavio teisę toliau fiksuoti pravaikštas ir už jas taikyti darbuotojui atsakomybę (atleidimą iš darbo).

25.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis DK 58 straipsnio 6 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo. Nors nagrinėjamu atveju darbdavys akcentuoja pažeidimo tęstinį pobūdį (darbuotojas nėjo į darbą iki pat sprendimo jį atleisti iš darbo priėmimo 2019 m. lapkričio 21 d.), nuo 2019 m. spalio 3 d., kai suėjo DK 36 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įspėjimo terminas, darbo santykiai pasibaigė, darbuotojas į darbą eiti nebeprivalėjo ir jokios su darbo santykiais susijusios pareigos nebepažeidinėjo. Kita vertus, tiek aplinkybė, kad darbuotojas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 2 d. nėjo į darbą, tiek ir faktas, jog tokį darbuotojo elgesį nulėmė jo apsisprendimas nutraukti darbo santykius, darbdaviui buvo žinoma, todėl jo sprendimas nutraukti darbo santykius praėjus ne tik daugiau nei pusantro mėnesio po to, kai jie pasibaigė darbuotojo prašymu, bet ir beveik dviem mėnesiams po pažeidimo paaiškėjimo, negali būti vertinamas kaip teisėtas. Vien aplinkybė, kad darbdavys, nepagrįstai delsęs, 2019 m. spalio 18 d. priėmė įsakymą dėl reikalavimo pateikti pasiaiškinimą (1 t., b. l. 25), negali turėti jokios įtakos aptartų terminų skaičiavimui.

26.       Apibendrindama aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad darbdavys be pagrindo neišsprendė darbuotojo prašymo nutraukti darbo santykius DK 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka vėliausiai 2019 m. spalio 2 d., darbo santykiams pasibaigus toliau fiksavo pravaikštas ir 2019 m. lapkričio 21 d. priėmė neteisėtą sprendimą atleisti atsakovą iš darbo taikydamas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti darbuotojo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir datos pakeitimo. Ši išvada pripažįstama pagrindu aptariamą skundžiamo sprendimo dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės konstatuojant, kad darbo santykiai tarp šalių pasibaigė 2019 m. spalio 2 d. vadovaujantis DK 36 straipsnio 4 dalimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27.       Kadangi šiuo sprendimu yra užbaigiamas dalies bylos nagrinėjimas iš esmės, o kita bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija išaiškina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teismui pakartotinai išnagrinėjus jam grąžinamus materialinius teisinius reikalavimus (CPK 93, 96 straipsniai).

28.       Kita vertus, įvertinusi tai, kad skundžiamu sprendimu spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, darbuotojai yra atleidžiami nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo. Net ir tuo atveju, jeigu pakartotinai išnagrinėjus pirmosios instancijos teismui grąžintą bylos dalį būtų priimtas darbuotojui nepalankus sprendimas, pašto išlaidų (ar jų dalies) atlyginimas valstybei iš atsakovo negali būti priteisimas.

29.       Be to, atsakovas į bylą pateikė duomenis apie turėtas 400 Eur atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant DGK (1 t., b. l. 106–107, 134–139) ir 860 Eur atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant teisme (1 t., b. l. 128–132; 2 t., b. l. 27–29, 42–45, 57–59). Kadangi, vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalimi, darbo ginčai DGK nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, išnagrinėjus bylą iš esmės priklausomai nuo ginčo baigties turės būti sprendžiamas šalių teisme turėtų išlaidų paskirstymo klausimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Netotrans“ reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. DGKS-348 darbo byloje Nr. APS-131-18657 nagrinėjimą nutraukti.

Klausimą dėl darbo santykių nutraukimo pagrindo ir datos (ne)pakeitimo išspręsti iš esmės, pripažinti, kad darbo santykiai tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Netotrans“ ir atsakovo A. G. nutrūko 2019 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 36 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Bylos dalis dėl ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Netotrans“ atsiskaitymo su atsakovu A. G. (ne)tinkamumo (dėl su darbo santykiais susijusių sumų (ne)priteisimo atsakovui iš ieškovės) ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Marius Bartninkas

Dalė Burdulienė

Nijolia Indreikienė