Baudžiamoji byla Nr. 2K-327-303/2015

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00506-2013-8

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                    1.2.9.9;

                                                                                    1.2.20.15;

                                                                                    2.6.6;

                                                                                    2.6.7.6. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,                  

dalyvaujant prokurorui Rimai Kriščiūnaitei,

nukentėjusiajai G. L.,

nukentėjusiųjų atstovei advokatei Ingridai Jurgelevičienei,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. A., G. L. ir jų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį areštu 65 paroms, 245 straipsnį – areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinus paskirtas bausmes, subendrinta bausmė Ž. A. paskirta areštas 90 parų. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu galutinė bausmė R. A. paskirta areštas 60 parų.

Iš Ž. A. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) G. L., 500 Lt (144,81 Eur) R. A. neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendis, kuriuo nukentėjusiųjų G. L. ir R. A. apeliacinis skundas atmestas; nukentėjusiojo R. A. ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis pakeistas:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta Ž. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista; nukentėjusiosios G. L. prašymas dėl 400 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nukentėjusiosios G. L., nukentėjusiųjų R. A. ir G. L. atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės bei prokurorės paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Ž. A. nuteistas pagal BK 164 straipsnį už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką:

būdamas darbingas ir sveikas, žinodamas, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi iš jo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui R. A. po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo priėmimo ir kad pagal Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą, kuriuo nepilnamečio vaiko R. A. naudai iš jo priteista 18 000 Lt (5213,16 Eur) išlaikymo skola ir išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį iki vaiko pilnametystės, nuo 2012 m. birželio 6 d. iki (duomenys neskelbtini) nevykdė teismo nutarties bei sprendimo ir vengė pareigos išlaikyti savo vaiką R. A., dėl to per šį laikotarpį susidarė 22 310 Lt (6461,42 Eur) įsiskolinimas.

Ž. A. nuteistas pagal BK 245 straipsnį už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis:

žinodamas, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį iš jo priteistas laikinas išlaikymas pilnamečiui sūnui R. A. po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo nutarties priėmimo (2013 m. gegužės 27 d.) iki bylos išnagrinėjimo ir kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, kuriuo pilnamečio sūnaus R. A. naudai už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini), kai jis sulaukė pilnametystės, iki 2014 m. rugpjūčio l d., kol jis baigs gimnaziją, iš jo priteistas išlaikymas po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. sausio 8 d. nemokėjo pagal teismo sprendimus priteisto išlaikymo R. A. ir taip nevykdė 2013 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, dėl to per nurodytą laikotarpį susidarė 5249 Lt (1520,22 Eur) įsiskolinimas.

Nukentėjusieji R. A., G. L. ir jų atstovė advokatė I. Jurgelevičienė kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius:

pripažinti Ž. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, už Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties nevykdymą nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. bei Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimo nevykdymą nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ir nubausti jį areštu 90 parų; pripažinti Ž. A. kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnyje, už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo nevykdymą nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ir nubausti jį areštu 45 paroms (R. A. reikalavimas); pripažinti Ž. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, už Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties nevykdymą nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d., Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimo nevykdymą nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. sausio 8 d. bei už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo nevykdymą nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ir nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams (G. L. reikalavimas); netaikyti BK 641 straipsnio; priteisti iš Ž. A. nukentėjusiesiems R. A. ir G. L. po 15 000 Lt (po 4344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti; likusią teismo nuosprendžio dalį (išskyrus bausmių subendrinimą) palikti nepakeistą.

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo išlaikyti pilnametį, vidurinėje mokykloje besimokantį vaiką nevykdymą, nenustatė BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo būdo ir tai lėmė BK 41 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Taip pat teismai netinkamai išaiškino BK 164 straipsnį ir paskyrė bausmę, padarė esminį proceso teisės pažeidimą taikydami BK 641 straipsnio nuostatas.

Kasatoriai nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Konstatuojant šio nusikaltimo sudėtį svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan. Tačiau, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaule vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-139/2011). BK 164 straipsnio norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Taigi, kasatorių nuomone, nors šio nusikaltimo (BK 164 straipsnis) sudėtyje kvalifikuojamasis požymis – nusikaltimo padarymo būdas – nenumatytas, jis teismo turi būti nustatytas, nes nuo jo priklauso nusikalstamos veikos ir asmens pavojingumas, nusikalstamų padarinių apimtis, bausmės paskyrimas. Kartu šio nusikaltimo padarymo būdo nustatymas gali reikšmingai lemti priežasčių, pažeidžiančių nukentėjusiųjų teises, šalinimą (pvz., teismui įpareigojant kaltininką įsidarbinti; kaltininką už nelegalų darbą patraukiant administracinėn atsakomybėn; už apgaulingai vedamą apskaitą, dokumentų klastojimą, žinomai neteisingų duomenų apie pajamas ar turtą pateikimą ir pan. – baudžiamojon atsakomybėn). Kasatorių manymu, nukentėjusiesiems įrodinėjant, kad Ž. A. slepia savo pajamas, savo vardu neregistruoja jokio turto, vykdydamas individualią taksi veiklą klastoja buhalterinės apskaitos dokumentus ir daro neįmanomą priverstinį išlaikymo skolos išieškojimą, teismas šio nusikaltimo padarymo būdo netyrė ir taip neužtikrino, kad būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti tikslai, eliminavo tai, kad nukentėjusiųjų teisės būtų realiai apgintos. Šiuo metu Ž. A. visiškai nebevykdo teismų sprendimų ir teigia neketinantis jų vykdyti.

Kasatoriai pažymi, kad nors teismas nagrinėja baudžiamąsias bylas neperžengdamas kaltinimų ribų, tačiau šios bylos kontekste nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose kėlė Ž. A. pajamų slėpimo klausimą siekdami, jog būtų ištirtos ir nustatytos priežastys, lėmusios vaiko teisės gauti išlaikymą pažeidimą. Šiomis aplinkybėmis nukentėjusieji grindė savo apeliacinius skundus, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė, pabrėždamas tik teismo savarankiškumo ir nepriklausomumo aspektą. Pasak kasatorių, prokurorei atsisakius tirti nukentėjusiesiems svarbiausią klausimą, leidžiantį nors kiek atkurti jų pažeistas teises, teismui ignoruojant, kad vaiko išlaikymas yra viešasis interesas, atsisakius pridėti prie bylos įrodymus, liečiančius Ž. A. turtinę padėtį, „baudžiamasis persekiojimas buvo išnaudotas tik kaip Ž. A. savitikslė nubaudimo priemonė, nustatant tik būtinuosius nusikaltimo sudėties požymius“.

Kasatoriai taip pat nesutinka su teismų išvadomis, kad vaikui sulaukus pilnametystės apskritai išnyksta galimybė patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį už laikotarpį, kai teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo nevykdomas ir jo pilnametystės metu (visiškai nedengiamas susidaręs įsiskolinimas), ir kad pilnamečiam vaikui, besimokančiam mokykloje, teismo priteistas išlaikymas ir jo neteikimas patenka ne BK 164 straipsnio, o tik BK 245 straipsnio dispozicijon. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su nukentėjusiųjų atstovės apeliacinio skundo argumentu, kad BK 164 straipsnyje nurodyta sąvoka vaikas turėtų būti aiškinama ne pagal asmens amžių, o pagal kilmę. Tačiau kasatoriai remiasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012 pateiktais išaiškinimais, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina, ir teigia, kad, jų nuomone, tai reiškia, jog „nepilnamečio vaiko atžvilgiu įgyta bet nerealizuota tėvo pareiga nesimodifikuoja vaikui sulaukus pilnametystės“.

Kasatoriai nurodo, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimu nepilnamečio vaiko naudai iš Ž. A. priteistas ne tik periodinis išlaikymas iki vaiko pilnametystės, bet ir 18 000 Lt išlaikymo skola. Taigi Ž. A. nevykdo ne teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent teismo sprendimo išlaikyti vaiką, sumokant jau susidariusį išlaikymo įsiskolinimą.

Pagal teismų praktiką BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Pareiga mokėti periodinį išlaikymą vaikui paprastai baigiasi jam sulaukus pilnametystės, tačiau pareiga sumokėti teismo jau priteistą susidariusį išlaikymo įsiskolinimą išlieka iki teismo sprendimas bus įvykdytas visa apimtimi, kaip ir įsiskolinimą, susidariusį dėl teismo sprendimo mokėti periodinį išlaikymą nevykdymo. Kasatorių nuomone, nusikalstamos veikos pavojingumas, veiksmų pobūdis, nesumokant priteisto vaikui išlaikymo įsiskolinimo ar po teismo sprendimo priėmimo susidariusio įsiskolinimo, niekaip nepakinta vaikui tapus pilnamečiu, nes pažeidžiamas tas pats gėris – nepilnamečio vaiko teisės gauti išlaikymą. Teismų priteistos išlaikymo ir įsiskolinimų sumos, sulaukus vaikui pilnametystės, nepraranda savo pobūdžio ir išlaiko pirmenybinį apmokėjimo eiliškumą. Esant neįvykdytam teismo sprendimui vaikui sulaukus pilnametystės, veikos kvalifikavimas nekinta ir nukentėjusiojo amžius tam įtakos neturi. Taigi, pasak kasatorių, BK 164 straipsnio dispozicijoje vartojama vaiko sąvoka sietina ne tik su tėvo pareiga teikti išlaikymą vaikui, kol jis nepilnametis, bet ir su pareiga savo pilnamečiam vaikui pagal kilmę sumokėti visas priklausančias išlaikymo įsiskolinimo sumas.

Kasatorių manymu, taip pat svarbus klausimas, ar BK 164 straipsnis apima vaiko pagal kilmę išlaikymo neteikimą, priteistą pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį ir 3.1921 straipsnį. Pasak kasatorių, vaiko išlaikymas yra sietinas ne tik su jo amžiumi. BK normos turi sietis su CK normomis, numatančiomis pilnamečio vaiko išlaikymą, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), – pilnamečio vaiko, besimokančio vidurinėje mokykloje, išlaikymo reikšmė pripažinta svarbia, išplaukiančia iš kitų konstitucinių gėrybių. Baudžiamoji atsakomybė galima, kai nėra galimybių civilinio proceso tvarka realizuoti vaiko teisės gauti išlaikymą, ir taikoma tada, kai civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai neužtikrina pilnamečio vaiko, besimokančio vidurinėje mokykloje, teisių gauti išlaikymą (CK 3.194 straipsnio 3 dalis ir 3.1921 straipsnis numato tėvų pareigą išlaikyti pilnamečius neįgalius vaikus ir besimokančius vidurinėje mokykloje). Nors baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje vaiku paprastai įvardijamas ir suvokiamas asmuo, neturintis 18 m. amžiaus, jį priskiriant „mažamečių“ ar „nepilnamečių“ kategorijai, tačiau Baudžiamajame kodekse (pvz., BK 248 straipsnyje) sąvoka vaikas vartojama ne tik apibūdinant asmens amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau–Konstitucinis Teismas) 2007 m. birželio 7 d. nutarimo 12.2 punkte nurodė: „atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos“. Pasak kasatorių, nelogiška, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad vaikai vidurinę mokyklą baigia 19 metų, manytų, jog paskutinės klasės laukiančio baigiamųjų egzaminų vaiko interesai gauti išlaikymą yra mažiau saugotinas gėris, kad neįgalaus pilnamečio vaiko teisė gauti išlaikymą yra ne taip stipriai ginama baudžiamosios teisės doktrinoje kaip sveiko nepilnamečio vaiko ir patenka tik į BK 245 straipsnio draudimo sferą, t. y. sulyginamas su bet kokia skola. Kasatorių manymu, teismai šiuo aspektu neatsakė į apeliacinių skundų argumentus, nepateikė teismo praktikos analizės, rėmėsi tik vaiko amžiaus kriterijumi, kuris ir buvo ginčijamas apeliaciniu skundu.

Kasatoriai taip pat nurodo, kad nukentėjusieji pateikė prašymą teismui papildyti kaltinimą, jog Ž. A. nuo (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. sausio 8 d. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas R. A. ir išlaikymo įsiskolinimas, t. y. padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų šį prašymą atmetė, nuosprendyje dėl to nepasisakė. Nors iki šiol minėtas sprendimas nevykdomas, kaltinime nurodytas tik šio sprendimo nevykdymas iki (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje sprendžia klausimus priimdamas ir protokolines nutartis, tačiau visiškai nepasisakė dėl apeliacinių skundų argumento, kad net ir protokolinė nutartis (pasak kasatorių, jos nebuvo) yra nepagrįsta faktinių ar teisinių aplinkybių analize. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nukentėjusiesiems buvo išaiškinti tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir pagrindai. Nukentėjusieji siekė ne tik naujų kaltinimų pareiškimo, bet ir pirminių prokuroro pareikštų kaltinimų, t. y. kad Ž. A. būtų teisiamas pagal BK 164 straipsnį už laikotarpį, kai nevykdė pareigos išlaikyti pilnametį vaiką – nuo (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. rugpjūčio 1 d.

Kasatorių manymu, nors vengimas išlaikyti vaikus yra trunkamasis nusikaltimas, baudžiamojon atsakomybėn kaltininkas buvo patrauktas už keturių teismo procesinių sprendimų nevykdymą, tačiau buvo nubaustas tik už dvi nusikalstamas veikas, suplakant laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą su galutiniais teismo sprendimais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nemato reikalo skaidyti šių veikų į du epizodus, nes teismų nutartys, numačiusios laikinojo išlaikymo teikimą, buvo panaikintos. Kasatorių nuomone, šiuo atveju teismas visiškai neįvertino šių nutarčių panaikinimo priežasčių, t. y. kad įsiteisėjo nuolatinis teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo, kuris pats savaime negaliojo laikinojo išlaikymo priteisimo momentu. Tačiau susiklosto keista situacija, kad kaltininkas nebaudžiamas už savarankiško teismo procesinio dokumento nevykdymą, tačiau faktiškai nubaudžiamas už laikotarpį, kai galutinis teismo sprendimas dar negalioja. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė šios pirmosios instancijos teismo klaidos.

Kasatoriai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas BK 641 straipsnio taikymas, neinformuoti apie tai proceso dalyviai, neišklausyta jų pozicija, nesant aiškiai išreikšto prokuroro sutikimo dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, priešingai, pirmosios instancijos teisme prokuroras kėlė klausimą, jog tokia procedūra negalima, nes yra pateikti nukentėjusiųjų ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde buvo prašoma netaikyti BK 641 straipsnio nuostatų, nes kaltinamasis ne tik nesigailėjo, bet ir nepripažino kaltės. Ž. A. teisme formaliai pareiškė, kad pripažįsta kaltę ir gailisi, o ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino. Toks kaltės pripažinimas yra nieko vertas teisine prasme, juolab kad jis teigė nemokėsiąs buvusiai sutuoktinei iš keršto, jis nerodė ir nerodo jokio realaus gailesčio ar noro pašalinti ar sumažinti nusikaltimu padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nukentėjusių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad Ž. A. kaltės pripažinimas buvo formalus, kad jis nenurodė bylai reikšmingų aplinkybių, liudijančių jo kaltės pripažinimą. Ž. A. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad teikė savo vaikui išlaikymą, bet dalį dokumentų, patvirtinančių išlaikymo teikimą, neva pasisavino G. L. ir sūnus; teisme jis teigė, kad nesijaučia skolingas, nes paliko daug turto ir realiai išlaikymą teikė.

Apeliaciniuose skunduose nukentėjusieji ginčijo ir priteistos neturtinės žalos dydį, nurodė, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra neprotingas, neteisingas ir neproporcingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, todėl negalėjo tinkamai įvertinus įrodymus priimti teisėto ir teisingo sprendimo. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad nusikaltimas tyčinis, kad nebuvo teikiamas išlaikymas itin svarbiais vaiko augimo, brendimo, socializacijos tarpsniais, kad vaiką išlaikė neįgali motina.

Be to, nukentėjusioji G. L. mano, kad Ž. A. turėjo būti skirta bausmė, nors kiek skatinanti pašalinti vaiko teisės gauti išlaikymą ir jos pačios padėties vienai išlaikant vaiką daugiau nei penkerius metus atkūrimą, t. y. tik realus laisvės atėmimas.

Nukentėjusiųjų R. A., G. L. ir jų atstovės advokatės I. Jurgelevičienės kasacinis skundas tenkinamas iš dalies. 

Dėl kasatorių teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasatorių skundo teiginiai ir prašymai, pvz., pripažinti kaltu ir nuteisti Ž. A. pagal BK 245 straipsnį dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo nevykdymo nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. sausio 8 d., paskiriant jam skunde prašomą bausmę, tirti aplinkybes susijusiais su pajamų slėpimu ir pan., paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie nėra kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės taikymo klausimais.

Dėl BK 164 ir 245 straipsnių taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nuteisdami Ž. A. pagal BK 245 straipsnį dėl teismo sprendimo nevykdymo – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, – kuriais nuteistojo pilnamečiui sūnui R. A. buvo priteistas išlaikymas nuo jo pilnametystės iki šis baigs gimnaziją, netinkamai aiškino BK 164 straipsnyje nurodytą „vaiko“ sąvoką ir dėl to netinkamai kvalifikavo Ž. A. veiką pagal BK 245 straipsnį. Tokie kasatorių skundo argumentai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti.

Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. BK 245 straipsnis taikomas tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta teismo sprendimo nevykdymo sudėtis yra bendroji, t. y. iš esmės apimanti visus galimus teismų sprendimų, nesusijusių su bausme, nusikalstamo nevykdymo atvejus. Tuo tarpu BK 164 straipsnis yra specialioji BK 245 straipsnio, numatančio atsakomybę už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, atžvilgiu norma. BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą, o BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektas yra teismų sprendimų vykdymo tvarka, teisingumo institucijų, valstybės autoritetas, papildomas objektas – turtiniai asmenų interesai, jų teisės ir laisvės.

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 3.192 straipsnyje. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, pareiga išlaikyti vaiką gali išlikti ir vaikui sulaukus pilnametystės. Vienas iš tokių atvejų, kai parama vaikui būtina jam mokantis vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir jis yra ne vyresnis nei 24 metų (CK 3.192¹ straipsnis). Taigi sisteminiu, loginiu ir lingvistiniu požiūriu CK 3.194 straipsnyje vaiku laikomas tik nepilnametis asmuo. Todėl už vengimą išlaikyti asmenį, sulaukusį pilnametystės, baudžiamoji atsakomybė, priešingai nei mano kasatoriai, pagal BK 164 straipsnį netaikoma. Tokiais atvejais, kaip jau prieš tai buvo minėta, taikoma bendroji BK 245 straipsnyje įtvirtinta teismo sprendimo nevykdymo sudėtis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, kvalifikuodami Ž. A. nusikalstamus veiksmus pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimų – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, – nesusijusių su bausmėmis nevykdymą, pagal kuriuos Ž. A. pilnamečiui sūnui R. A. buvo priteistas išlaikymas periodinėmis mėnesinėmis išmokomis nuo (duomenys neskelbtini) (kai sūnus sulaukė pilnametystės) iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. (kol baigs gimnaziją), tinkamai aiškino BK 164 straipsnyje nurodytą „vaiko“ sąvoką ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. 

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos nuostatos (tėvų pareigos išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose) konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime taip pat konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju būtų paneigta pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, nustatomi kiti teisiškai reikšmingi faktai, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-119/2012, 3K-3-121-313/2015). Šiuo atveju tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaiką siejama su jo mokymusi vidurinėje mokykloje (gimnazijoje) tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamas, gali įgyti vidurinį išsilavinimą. Analogiškai vaiko sąvoką aiškina ir 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu) bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 1 dalies 1 straipsnį, vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnį, vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų amžiaus, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Taigi šiuo metu esantis teisinis reguliavimas paneigia kasatorių skundo argumentus, kuriais šie per plačiai aiškina BK 164 straipsnyje nurodytą vaiko sąvoką. Tai, kaip pagrįstai nurodyta skundžiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamosios teisės doktrinoje daryti draudžiama.

Kasatorių skundo argumentai, kuriais teigiama, jog teismai nenustatė BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo būdo jų skunduose keliamu aspektu, taip pat atmetami.  

Pažymėtina, kad BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.).

Iš skundžiamų teismų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai nuteistojo veikoje nustatė visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir konstatavo, kad Ž. A., būdamas sveikas, darbingas, žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų, jos sąmoningai nevykdė, t. y. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką R. A.. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vengimas pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Todėl kokiu konkrečiai būdu pasireiškia vengimas (kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan.), veikos kvalifikacijai pagal BK 164 straipsnį reikšmės neturi. Bylos duomenimis nustatyta (nuteistojo, nukentėjusiųjų parodymais, rašytiniais įrodymais), kad nuteistasis, būdamas sveikas ir darbingas, dirbo ir gavo pajamas, tačiau žinių apie savo pajamų šaltinius, jų dydį, turtą neteikė, taip slėpdamas nuo nukentėjusiosios G. L. (auginusios ir išlaikiusios jų nepilnametį sūnų) bei teismo antstolių (vykdžiusių teismo sprendimą dėl lėšų vaikui išlaikyti išieškojimo) reikšmingą informaciją. Nustatyta ir tai, kad Ž. A. tai darė sąmoningai (kerštaudamas G. L.), siekdamas išvengti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apie kurį jis žinojo, nustatytos pareigos išlaikyti vaiką. Tai leido jį nuteisti pagal BK 164 straipsnį. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Priešingu atveju Ž. A. nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra trunkamasis, t. y. trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Trunkamojo nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpį teismai šioje byloje nustatė teisingai, t. y. nuo 2012 m. birželio 6 d. (nuo bylos iškėlimo teisme dienos) iki (duomenys neskelbtini) (sūnaus pilnametystės.)

Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi teisinio pagrindo nesutikti su juose padarytomis išvadomis dėl BK specialiosios dalies teisės normų taikymo.

Dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų

Įstatymas nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia atsižvelgdamas į subjektus, dėl kurių nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro nagrinėjamos bylos faktinis ir teisinis turinys. Pagal BPK 255 straipsnį byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato prokuroro kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nors BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, tačiau nei šiame, nei kituose BPK straipsniuose nenumatyta galimybės bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam inkriminuoti naujas nusikalstamas veikas.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė pateikė prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, t. y. Ž. A. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 164 straipsnį dėl vengimo išlaikyti pilnametį vaiką pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, perkvalifikuoti į BK 245 straipsnį ir suformulavo kaltinimą, pagal kurį Ž. A. buvo kaltinamas tuo, kad nevykdė prieš tai minėtų teismo sprendimų, nesusijusių su bausme, ir nemokėjo pagal juos pilnamečiui sūnui R. A. priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis nuo jo pilnametystės iki jis baigs gimnaziją (nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. sausio 8 d.). Nors, kaip jau buvo minėta, BPK straipsniuose nėra numatyta galimybės bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam inkriminuoti naujas nusikalstamas veikas, nukentėjusieji G. L. ir R. A. teismui taip pat pateikė prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip siekdami papildyti Ž. A. pareikštą kaltinimą nauja nusikalstama veika, numatyta BK 245 straipsnyje, dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo nepilnamečiui sūnui R. A. buvo priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės ir 18 000 Lt (5213,16 Eur) išlaikymo skola, nevykdymo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. sausio 8 d.

Sprendžiant iš bylos medžiagos ir teisiamojo posėdžio protokole esančių įrašų, pirmosios instancijos teismas abu prašymus priėmė, apie juos informavo proceso dalyvius, prašymų nuorašai buvo įteikti nagrinėjimo teisme dalyviams, išklausytos dėl jų nuomonės ir pan. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, atlikęs visus šiuos veiksmus, neturi pareigos tenkinti prokuroro ar nukentėjusiųjų prašymų pakeisti veikos kvalifikavimą. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas remiasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nuosprendyje palieka arba kaltinamajame akte, arba pateiktame prašyme nurodytas faktines veikos aplinkybes, jos kvalifikavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines veikos aplinkybes nuteistojo Ž. A. veiksmus kvalifikavo remdamasis prokurorės pakeistame kaltinime pateiktu veikos kvalifikavimu ir, teisėjų kolegijos vertinimu, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo ir nuteistajam paskirtos bausmės sugriežtinimo

BK 641 straipsnio 1 dalyje (2013-07-02 įstatymo XII-499 redakcija) nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu.

Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: 1) jei kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo; 2) jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; 5) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas: liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami.

Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nebuvo sąlygų atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo – su tuo nesutiko prokurorė, kita vertus, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas po kaltinamojo apklausos pagal numatytą proceso teisme tvarką nutrauktas nebuvo. Po kaltinamojo Ž. A. apklausos, kelių teisiamųjų posėdžių metu buvo apklausti abu nukentėjusieji, tiriami jų teikiami duomenys. Todėl, teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentu, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 641 straipsnyje numatytų  sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti Ž. A. šio straipsnio nuostatas. Baudžiamoji byla, kurioje Ž. A. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka) ir baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo nuosprendžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistajam Ž. A. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Dėl to ši teismų nuosprendžių dalis naikintina.

Tačiau pažymėtina tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tuo atveju, kai neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant Ž. A. bausmes už atskiras veikas bei galutinę subendrintą bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Dėl to sutikti su kasacinio skundo argumentu dėl Ž. A. paskirtos bausmės sugriežtinimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų sprendimais dėl nukentėjusiesiems G. L. ir R. A. priteisto neturtinės žalos dydžio, kuris, kasatorių nuomone, yra neprotingas, neteisingas ir neproporcingas. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kasatorių teigimu, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nusikaltimas tyčinis, išlaikymas vaikui nebuvo teikiamas itin svarbiais jo augimo, brendimo, socializacijos tarpsniais, jog vaiką išlaikė neįgali motina.

Pagal CK neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, patikrina, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į pažeistus nukentėjusiųjų interesus ir pripažino, jog dėl Ž. A. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiesiems G. L. ir R. A. buvo padaryta neturtinė žala. Nustatydamas jiems padarytos neturtinės žalos dydį, teismas įvertino laikotarpį, per kurį nuteistasis vengė pareigos išlaikyti sūnų, atsižvelgė į nukentėjusiosios emocinę būseną dėl lėšų, kurias pagal teismo sprendimą turėjo mokėti Ž. A., stygiaus, taip pat įvertino ir nukentėjusiojo R. A. dėl to sumažėjusias jo poreikių patenkinimo bei bendravimo galimybes. Tuo tarpu kitus nukentėjusiųjų argumentus įvertino, kaip neturinčius įtakos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, ir jų prašomą priteisti sumą sumažino, juolab kad teismams, kaip pagrįstai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nebuvo pateikta jokių kitų, nukentėjusiųjų teiginius pagrindžiančių duomenų, kurie objektyviai būtų leidę spręsti apie priežastinį ryšį tarp padarytų nusikalstamų veikų ir nukentėjusiesiems atsiradusių padarinių.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Dėl to kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdami ir spręsdami neturtinės žalos atlyginimo G. L. ir R. A. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepasisakė dėl kai kurių apeliantų skundų argumentų, t. y. dėl nukentėjusiųjų keliamo Ž. A. pajamų slėpimo klausimo ir nuteistojo požiūrio į jam reiškiamą kaltinimą, neatsakė į skundų argumentus dėl vaiko sąvokos.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą atsakyti absoliučiai į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas apeliantų skundus išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantų skundų argumentų pagrįstumą, išanalizavo bylos duomenis dėl nuteistojo požiūrio į jam reiškiamą kaltinimą ir tai nuosprendyje išsamiai aptarė, be to, pripažinęs, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi), Ž. A. buvo taikyta nepagrįstai, ją iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino. Apeliantų skunduose nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo elgesio vengiant išlaikyti vaiką apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip aplinkybes, pagrindžiančias pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Ž. A. kaltės padarius jam inkriminuojamas veikas, pripažindamas, kad byloje surinktų duomenų nustatyti nuteistojo veikoje visus vengimo išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) bei teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo (BK 245 straipsnis) sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, pirmosios instancijos teismui pakako. Taip pat pasisakė ir dėl vaiko sąvokos BK 164 ir 245 straipsnių prasme. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 332 straipsnio 5, 7 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. A. pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos.

Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                     Tomas Šeškauskas

                                                                                                                 Alvydas Pikelis

                                                                                                                 Audronė Kartanienė