Civilinė byla Nr. 2A-253/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 35.5; 63 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 14
d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vinco Versecko,
sekretoriaujant
Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui Žygimantui Pacevičiui
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo
ieškinys patenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-112-372/2007 pagal
ieškovo M. M. ieškinį atsakovams V. K. ir G. K, trečiasis asmuo nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje V. V., dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas
M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų V. K ir
G. K. solidariai 60 000 eurų skolą, 2 704,10 eurų palūkanų, penkis procentus
metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2004
m. birželio 13 d. atsakovas V. K. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo patvirtino
savo 60 000 eurų dydžio skolinį įsipareigojimą ieškovui. Skolos grąžinimo
terminas yra apibrėžtas vekselio pateikimu (reikalavimu) apmokėti. 2005 m.
lapkričio 14 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą padengti įsiskolinimą,
tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Ieškovas nurodė, kad vekselis pripažįstamas
paprastu skolos rašteliu tuomet, jeigu jis neatitinka formalių Įsakomųjų ir
paprastųjų vekselių įstatymo (toliau ĮPVĮ) reikalavimų, todėl, ieškovo nuomone,
skolos rašteliu galima pripažinti ir vekselį, kuris išrašytas laikantis
formalių šio įstatymo reikalavimų, tačiau vekselio turėtojas nesilaikė ĮPVĮ
reglamentuotos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo tvarkos kreipiantis į
notarą dėl vykdomojo įrašo. Ieškovas teigia, kad jis kreipėsi į notarą dėl
vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimo, tačiau notaras šį veiksmą atsisakė
atlikti dėl formalių priežasčių, nesusijusių su vekselio formos trūkumais. Pagal
vekselį už atsakovą V. K. yra laidavęs atsakovas G. K., todėl pagal CK 6.81
str. abu atsakovai yra solidarieji ieškovo skolininkai, kurie iki šiol nėra sumokėję
ieškovui nei dalies skolos. Vadovaudamasis CK 6.6 str. 4 d., Užsienio valiutos
Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str., CK 6.36 str., 6.210 str. 1 d. ieškovas
prašė priteisti iš atsakovų solidariai skolą bei palūkanas eurais, o
bylinėjimosi išlaidas litais.
Atsiliepimu
atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas yra praleidęs
ieškinio senaties terminą kreiptis teisminės gynybos, todėl teismas turėjo
nepriimti ieškinio. 2006 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto penktojo notarų biuro
notarė V. Tinfavičienė atsisakė išduoti ieškovui vykdomąjį įrašą pagal 2004 m.
birželio 13 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį Nr.1 dėl to, kad vekselį,
mokėtiną jį pateikus, ieškovas pateikė apmokėjimui praleidęs ĮPVĮ 36 straipsnio
1 dalyje nustatytą vienerių metų nuo vekselio išrašymo dienos terminą, ir nėra
įrodymų, jog vekselis apmokėjimui buvo pateiktas laikantis šio įstatymo
reikalavimo. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad šis notaro
atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra panaikintas ir ieškiniu šio atsisakymo
ieškovas neginčija. Dėl tokių aplinkybių, atsakovo nuomone, M. M. ieškiniui yra
suėjęs senaties terminas.
Šiaulių apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino
iš dalies, priteisė iš atsakovo V. K. ieškovui M. M. 60 000 eurų skolą, 2
704,10 eurų palūkanų, 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme dienos 2006 m. spalio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 330,10
Lt bylinėjimosi išlaidų, bei 77,06 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Ieškinį
atsakovo G. K. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas atmetė. Teismas nustatė,
kad ieškovas ir atsakovas V. K. buvo pasirašę Paprastąjį vekselį, kuriuo
atsakovas įsipareigojo be sąlygų sumokėti ieškovui 60 000 eurų. Kaip
laiduotojai šiame vekselyje buvo pasirašę atsakovas G. K. ir trečiasis asmuo V.
V. Vekselis, kuris mokėtinas jį pateikus, notarine tvarka turi būti pateiktas
apmokėjimui per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Notarui atsisakius
atlikti notarinį veiksmą dėl praleisto termino, vekselį teismas vertino
paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama
skolininko pareiga atsiskaityti su skolintoju. Tokiu atveju, teismo nuomone,
būtina nustatyti, kokį gi sandorį pagal pasekmes sudarė šalys. Prijungtoje
civilinėje byloje Nr.2-440-194/2006 esantį pakvitavimą, kuriuo atsakovas
pripažįsta pasiskolinęs iš ieškovo 60 000 eurų ir šiuos pinigus gavęs, teismas
vertino ieškovo ir atsakovo pasirašyta paskolos sutartimi, kurią įformino kaip
paprastąjį vekselį, šio ginčo atveju vertinamą skolos rašteliu. Skolos raštelis
ir pakvitavimas turi visus būtinus rekvizitus, kurių pagrindu ieškovas įgijo
teisę reikalauti grąžinti skolą, o atsakovas – pareigą ją grąžinti pagal
pareikalavimą. Tokį pareikalavimą ieškovas yra pateikęs atsakovui. Teismas
sutiko su atsakovu, kad praleidęs terminą ieškovas prarado teisę reikalauti
paprastojo vekselio apmokėjimo notarine tvarka. Tačiau vekselį įvertinęs skolos
rašteliu, teismas konstatavo atsakovo pareigą įvykdyti prievolę – grąžinti
ieškovui skolą nepasibaigusia. Įvertinęs bylos duomenis teismas pripažino, kad
pagal ieškovo prašymą apmokėti vekselį atsakovas šią pareigą turėjo įvykdyti
iki 2005 m. gruodžio 2 d., o atsakovui to nepadarius, ieškovas įgijo teisę
kreiptis teisminės gynybos. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog skolos
grąžinimo terminas dar nesuėjęs ir skolos suma yra 30 000 Lt. Teismas sprendė,
kad ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo CK 6.210 str. 1 d. numatytas
palūkanas ir CK 6.37 str. reglamentuotas procesines palūkanas yra pagrįsti ir
juos tenkino. Teismas taip pat nurodė, kad neterminuotas laidavimas baigiasi
suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jei kreditorius
per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Ieškovas, nesikreipdamas su
ieškiniu į teismą per dvejus metus nuo laidavimo sutarties t. y. nuo 2004 m.
birželio 13 d. paprastojo vekselio pasirašymo, prarado teisę reikalauti skolos
grąžinimo iš laiduotojo G. K.
Apeliaciniu skundu
atsakovas V. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo
dalį, kuria teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 60 000 eurų skolą, 2 704,10
eurus palūkanų, 5 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2006 m.
spalio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas,
panaikinti ir šioje dalyje perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo. Skundą apeliantas grindžia šiais motyvais:
1. Ieškovas neskundė
notarės V. Tinfavičienės atsisakymo atlikti notarinį veiksmą pagal pateiktą
paprastąjį vekselį ir todėl, atsakovo nuomone, praleido ieškinio senaties
terminą kreiptis į teismą.
2. Nagrinėjamoje
byloje paprastasis vekselis negali būti vertinamas kaip skolos raštelis, nes to
nenumato ĮPVĮ.
3. Pirmosios
instancijos teismas netyrė aplinkybės ar ieškovas galėjo turėti 60 000 eurų,
nors pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą turėjo atlikti tokius veiksmus.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą ieškovo M. M. atstovas advokatas Ž. Pocevičius prašo atsakovo
V. K. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d.
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad praleisdamas vekselio
pateikimo apmokėti terminą ieškovas tik prarado galimybę išieškoti vekselio
sumą pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, tačiau neprarado teisės kreiptis į teismą
dėl pažeistų teisių gynimo. Remiantis teismų praktika vekselį galima laikyti
skolos rašteliu, patvirtinančiu skolinį įsipareigojimą. Ieškovas atkreipia
dėmesį, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė tirti atsakovo
galimybių paskolinti vekselyje nurodytą pinigų sumą, todėl šiuo argumentu
neturi teisės remtis apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320
straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329
straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo
teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja tik apeliaciniame
skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamoje byloje nėra CPK 320 straipsnio 2
dalyje numatytų atvejų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismui peržengti
apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Teismo
sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais
įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei
proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi
bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir
objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui,
surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose
numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus
teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir,
patenkindamas skolos priteisimo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą
(CPK 263 str.).
Bylos duomenimis
nustatyta, kad atsakovas V. K. 2004 m. birželio 13 d. surašė pakvitavimą,
kuriuo pripažino, kad per 2000-2004 metus gavo iš ieškovo M. M. 60 000 eurų
paskolą (civilinės bylos Nr. 2-440-194/2006 l.35). Tą pačią 2004 m. birželio 13
d. atsakovas V. K. išrašė paprastąjį vekselį Nr.1, kuriuo jį pateikus be sąlygų
įsipareigojo sumokėti ieškovui M. M. 60 000 eurų (b.l.4). Vekselio apmokėjimą
laidavimu užtikrino V. V. ir G. K. 2006 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto
penktojo notaro biuro notarė V. Tinfavičienė, remdamasi ĮPVĮ 36 str. 1 d.,
atsisakė atlikti notarinį veiksmą – išduoti ieškovui M. M. vykdomąjį įrašą
pagal 2004 m. birželio 13 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį Nr.1, nes
vekselis buvo pateiktas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo jo išrašymo
dienos (b.l.6).
Pagal Lietuvoje
nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių
teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių
išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal
vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį
asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ĮPVĮ. Be to, vekselių
išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių
naudojimo taisyklėse. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas
kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai
ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui
arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis,
ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis
gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju
vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą
sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats
įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ
2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio
popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra
dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos
atsiradusi reikalavimo teisė. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio
vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas
vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba
piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Įstatymo nustatytas
reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame
nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis,
3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje
įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra
abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti
prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo
pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės
atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti
arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje
įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi
teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam
tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad
skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus
(vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą
teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę –
prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį.
Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus
vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius,
kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip
savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to
teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita
vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma
paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos
atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas
pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas,
formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio
teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis
teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo,
reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis
besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam
vekselio turėtojui. Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą
patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio
davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutarts civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).
ĮPVĮ 36
straipsnio 1 dalis numato, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti
apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui per vienerius metus nuo jo išrašymo
dienos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio turėtojas ieškovas
praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio
pateikimo apmokėti terminą ir dėl to notaras atsisakė atlikti notarinį veiksmą
– išduoti vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju
vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu,
įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuomet būtina
nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado
skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Kolegijos nuomone,
pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius
rašytinius įrodymus, teisingai nustatė, kad pakvitavimas ir vekselis, kaip
skolos raštelis, patvirtina, jog atsakovas gavo iš ieškovo 60 000 eurų paskolą,
kurią įsipareigojo grąžinti pagal pareikalavimą, ir pagrįstai pripažino, kad
bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja civilinio
kodekso XLIII skyriaus normos. Teisingas apelianto teiginys, kad ĮPVĮ
nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu. Tačiau ši
aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu
dokumentu tuomet, kai susiklostė tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio
turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ
numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo
apmokėti termino praleidimas nereiškia apelianto skolinio įsipareigojimo, kuris
patvirtintas vekseliu ir pakvitavimu, pasibaigimo. Priešingas aiškinimas
prieštarautų CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principams. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas
išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui
sumokėti gautą paskolos sumą, tai šio kodekso XLIII skyriaus normos,
reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos
neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. CK 6.871 straipsnio 1 ir
3 dalies bei 6.873 straipsnio 1 ir dalies normos, reglamentuojančios paskolos
sutarties formą ir paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą
neprieštarauja ĮPVĮ normoms.
Apelianto teiginį,
kad ieškovui neskundžiant notarės atsisakymo išduoti vykdomąjį įrašą, yra
suėjęs senaties terminas ir teismas negalėjo M. M. ieškinio priimti, teisėjų
kolegija laiko nepagrįstu ir jį atmeta, tokią išvadą grįsdama šiais motyvais.
CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai
įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti
pažeistas teises, pareikšdamas teisme ieškinį. Tuo tarpu ĮPVĮ 36 straipsnio 1
dalyje yra nustatytas vekselio, kurio mokėjimo terminas apibrėžtas jo
pateikimu apmokėti, pateikimo skolininkui apmokėti vienerių metų terminas,
skaičuojamas nuo vekselio išdavimo dienos. Šis terminas nustato laiko tarpą,
per kurį vekselis turi būti pateiktas skolininkui apmokėti, o ne kreipimosi į
teismą dėl pažeistos teisės gynybos laikotarpį. Kol kreditorius nepateikė
reikalavimo apmokėti vekselį, tai net nėra pagrindo laikyti, kad jo teisė gauti
vekselyje nurodytą sumą yra pažeista. Teisminės gynybos teisė atsiranda nuo
teisės pažeidimo momento arba nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą momento (CK
1.127 str.). Bylos duomenys liudija, kad paskolos sumą atsakovas turėjo
grąžinti ieškovui pareikalavus iki 2005 m. gruodžio 2 d. (t.
1, b.l.5). Atsakovui ieškovo reikalavimo nustatytu laiku neįvykdžius,
konstatuojamas ieškovo teisės pažeidimas ir nuo 2005 m. gruodžio 3 dienos pradedamas
skaičiuoti teisės kreiptis į teismą pažeistai teisei ginti senaties terminas,
kuris pagal CPK 1.125 straipsnio 1 dalį yra dešimt metų. Taigi, kreipdamasis į
teismą su reikalavimu grąžinti paskolą 2006 m. spalio 13 d. ieškovas
įstatymu nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido. Be to, teismas neturi
teisės atsisakyti priimti ieškinį, jeigu jis pareikštas net ir praleidus
kreipimosi į teismą terminą (CPK 137 str. 2 d., CK 1.126
str. 1 d.).
Apeliaciniame skunde
atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovo galimybių
suteikti 60 000 eurų paskolą, nors Pinigų plovimo prevencijos įstatymas
įpareigoja teismą atlikti atitinkamus veiksmus. Šis apelianto argumentas yra
atmestinas tokiais motyvais. Pirma, apeliantas šių aplinkybių nebuvo nurodęs
pirmosios instancijos teisme, todėl pagal CPK 306 straipsnio 2
dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas tomis aplinkybėmis,
kuriomis nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme. Antra,
bylos duomenys – atsakovo surašytas pakvitavimas liudija, kad per tam tikrą
laikotarpį jis iš ieškovo yra gavęs nurodytą paskolos sumą ir tų aplinkybių apeliaciniu
skundu neginčija, todėl ieškovo galimybių studijos negali paneigti minėto fakto.
Trečia, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme galiojęs Pinigų plovimo
prevencijos įstatymas ir apeliacine tvarka nagrinėjimo metu galiojantis Pinigų
plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas neįpareigoja civilinę
bylą nagrinėjančio teismo ex officio tirti paskolos davėjo galimybių
suteikti jos gavėjui skolos dokumente nurodytą pinigų sumą.
Bylos duomenys
liudija, kad apeliantas V. K. buvo iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio,
paduodant apeliacinį skundą, mokėjimo (t.1, b.l.220-223), tačiau nuo kitų
bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, apeliantas nėra
atleistas, todėl pagal CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. iš atsakovo
valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių
dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t.2, b.l.6).
Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį, kad 2008 m. balandžio 14 d. Lietuvos apeliaciniam teismui
buvo grąžintas apeliantui V. K. neįteiktas jo apeliaciniame skunde nurodytu
gyvenamosios vietos adresu siųstas teismo pranešimas, su atžyma apie siuntos
neatsiėmimą. Tačiau iš 2008 m. kovo 31 d. 16 val. 15 min. teismui faksu
atsiųsto apelianto pareiškimo matyti, kad jam apie bylos apeliacine tvarka
nagrinėjimą 2008 m. kovo 31 d. buvo žinoma, pareiškime išreikštas apelianto
prašymas atidėti teismo posėdį vėlesniam laikui nebuvo svarstomas, nes
pareiškimas teisme gautas 9-tą valandą prasidėjusiam teismo posėdžiui
pasibaigus.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos
teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V.
K. valstybei 16,75 Lt (šešiolika litų 75
centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Kazys Kailiūnas
Vincas Verseckas