Administracinė byla Nr. AS-653-492/2021
Teisminio proceso Nr. 4-09-3-00068-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymą paleisti iš sulaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) su prašymu kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus, prašydama įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) paleisti ją iš sulaikymo.
2. Pareiškėja nurodė, kad atvyko į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną, neturėdama dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai atvykus į Lietuvos Respublikos teritoriją, ji iš karto buvo sulaikyta Tarnybos pareigūnų ir su kitais užsieniečiais išvežta į (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą. Šiame punkte pareiškėja yra sulaikyta (apgyvendinta be teisės išeiti iš pasienio kontrolės punkto) nuo 2021 m. liepos 25 d., nors teismo sprendimo, kurio pagrindu ji būtų sulaikyta, nėra. Pareiškėja nurodė, kad, praėjus 48 val. po jos sulaikymo, Tarnyba į apylinkės teismą dėl jos sulaikymo, kaip tą numato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnio 2 dalis, nesikreipė ir pareiškėja toliau yra sulaikyta pasienio kontrolės punkte.
3. Pareiškėja nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 16 d. jos atstovė kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos, tačiau 2021 m. rugpjūčio 19 d. elektroniniu paštu buvo gautas Departamento atsakymas, kad duomenų apie pareiškėją Departamento sistemoje nėra. Tuomet pareiškėjos atstovė 2021 m. rugpjūčio 19 d. pateikė paklausimą Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Migracijos skyriui, kuriuo prašė informuoti, kada duomenys apie pareiškėją bus pateikti Departamentui, bei prašė pateikti sprendimą, kurio pagrindu pareiškėja yra sulaikyta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte. Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos pirminė apklausa nėra atlikta, taip pat nurodyta, jog, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis, esant nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai, iki nepriimtas sprendimas įleisti pareiškėją į Lietuvos Respubliką, ji yra laikinai apgyvendinta pasienio kontrolės punkte, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad iš institucijų pateiktų atsakymų matyti, jog ji nėra prieglobsčio prašytoja, tačiau be teismo sprendimo yra sulaikyta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte 31 dieną. Pareiškėja paaiškino, kad iš šios teritorijos, t. y. pasienio kontrolės punkto, ji negali išvykti nei laikinai, nei visam laikui, pvz., į savo kilmės šalį. Jos judėjimas yra apribotas pasienio kontrolės punkto dalimi, kurioje yra įrengtos palapinės užsieniečių apgyvendinimui ir kuri yra aptverta tvora bei saugoma pareigūnų, kurie užtikrina, kad aptvertoje pasienio kontrolės punkto dalyje esantys užsieniečiai iš šios teritorijos neišeitų, negalėtų laisvai kontaktuoti su trečiaisiais asmenimis. Pareiškėja nurodė, kad užsieniečių, esančių šioje pasienio kontrolės punkto teritorijoje, yra apribotas ne tik judėjimas, tačiau jie negali laisvai kontaktuoti su trečiaisiais asmenimis, kurie yra už šios teritorijos ribų, užsieniečių telefonai buvo paimti (konfiskuoti), kai jie buvo atvežti į šį pasienio kontrolės punktą, be Tarnybos atitinkamo pareigūno leidimo pas užsieniečius negali atvykti advokatas, negali atvykti šeimos nariai, kiti lankytojai, užsieniečiai niekur negali išvykti net trumpam. Pareiškėjos teigimu, tokios taikomos priemonės patvirtina, jog asmenys, kurie yra apgyvendinti (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte be teisės išeiti iš teritorijos, yra sulaikyti.
5. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą, kurio išaiškinimu yra plačiai remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant užsieniečių sulaikymo klausimus ir kurioje pabrėžiama, kad sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir turi būti taikoma griežtai laikantis įstatymo nuostatų, reguliuojančių sulaikymą. Pareiškėja pažymi, kad, nesant Įstatymo VII skyriuje nustatytų sulaikymo pagrindų ar nesilaikant šiame skyriuje nustatytos sulaikymo tvarkos, užsieniečio sulaikymas yra neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnį asmens sulaikymas yra galimas tik laikantis įstatymo reikalavimų. Pareiškėja vadovavosi Įstatymo 114 straipsnio 2 dalimi, 119 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad užsienietis ilgiau nei 48 valandoms gali būti sulaikytas tik teismo sprendimu, todėl pasibaigus 48 valandų terminui ir nesant teismo sprendimo dėl sulaikymo, asmuo privalo būti paleistas.
6. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra nepagrįstai taikoma kaip jos sulaikymo pagrindas, kadangi ji valstybės institucijų nėra laikoma prieglobsčio prašytoja (nėra registruota Departamento sistemoje kaip prieglobsčio prašytoja, nėra atlikta jos apklausa), o minėta Įstatymo nuostata yra taikoma tik tuo atveju, kai asmuo yra prieglobsčio prašytojas. Pareiškėja pažymėjo, kad net jeigu ji ir būtų laikoma prieglobsčio prašytoja, Įstatymo 5 straipsnio 6 dalis nėra pagrindas laikyti pareiškėją sulaikytą ilgiau nei 48 val. be teismo sprendimo, kadangi Įstatymo 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ilgiau nei 48 val. užsienietis sulaikomas teismo sprendimu. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad asmens teisė į laisvę taip pat yra ginama ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija), vadovavosi Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir darė išvadą, kad jos sulaikymas be teismo sprendimo neapibrėžtam laikotarpiui yra nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu.
7. Pareiškėja nurodė, kad jos paleidimas iš sulaikymo nesukurs neigiamų pasekmių valstybei ir neapkraus papildomai prieglobsčio sistemos bei neturės neigiamos įtakos prieglobsčio procedūrai. Pareiškėja teigė, kad iš savo kilmės valstybės išvyko siekdama apsaugoti savo gyvybę ir gauti prieglobstį, t. y. tarptautinę apsaugą. Pareiškėja nurodė, kad geranoriškai bendradarbiauja su valstybės institucijomis, jos tapatybė yra nustatyta, todėl jos gyvenimas savarankiškai savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje papildomai neapkraus prieglobsčio sistemos ir neapsunkins prieglobsčio procedūros.
II.
8. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atsisakė priimti.
9. Teismas vadovavosi Įstatymo 137 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 4, 6 dalimis, iš pareiškėjos prašymo turinio ir prie jo pridėto Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. 14VaR-2753 nustatė, kad pareiškėja nėra sulaikyta, bet, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis iki nepriimtas sprendimas ją įleisti į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinta pasienio kontrolės punkte, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įvertinęs tokias pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėja nėra sulaikyta, todėl neturėjo pagrindo nagrinėti jos prašymo paleisti iš sulaikymo Įstatymo 118 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad, jeigu pareiškėja mano, jog jos teisės ir interesai yra pažeisti, sprendimą, kurio pagrindu ji laikinai apgyvendinta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, ji gali skųsti administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (Įstatymo 137 str. 2 d.).
III.
10. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.
11. Pareiškėja nurodo, kad ji yra be jokio teismo sprendimo sulaikyta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte ilgiau nei mėnesį. Iš šios teritorijos, t. y. pasienio kontrolės punkto, pareiškėja negali išvykti nei laikinai, nei visam laikui, jos judėjimas yra apribotas pasienio kontrolės punkto dalimi, kurioje yra įrengtos palapinės užsieniečių apgyvendinimui ir kuri yra aptverta tvora bei saugoma pareigūnų, kurie užtikrina, kad aptvertoje pasienio kontrolės punkto dalyje esantys užsieniečiai iš šios teritorijos neišeitų, negalėtų laisvai kontaktuoti su trečiaisiais asmenimis, užsieniečių telefonai buvo paimti (konfiskuoti), kai jie buvo atvežti į šį pasienio kontrolės punktą, be Tarnybos atitinkamo pareigūno leidimo pas užsieniečius negali atvykti advokatas, negali atvykti šeimos nariai, kiti lankytojai, užsieniečiai niekur negali išvykti net trumpam, taip pat net ir apsisprendę grįžti į kilmės šalį to savanoriškai padaryti negali. Pareiškėja daro išvadą, kad šios taikomos priemonės patvirtina, jog asmenys, kurie yra apgyvendinti (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte be teisės išeiti iš teritorijos, yra sulaikyti. Pareiškėjos teigimu, tokia priemonė, kai ji yra laikinai apgyvendinta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte be teisės išeiti iš šio punkto, t. y. nesuteikiant jai teisės laisvai judėti, yra laikoma užsieniečio sulaikymu pagal Įstatymo 2 straipsnio 31 punktą, o toks sulaikymas turi būti taikomas laikantis Įstatymo VII skyriaus nuostatų. Pareiškėja pažymi, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką asmenų apgyvendinimas apribojant juos tranzito ar panašia teritorija, kuri yra ribota ir uždara, yra pripažįstamas sulaikymu. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 116, 118 straipsniais ir daro išvadą, kad būtent Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai yra teismas, kuris turėjo nagrinėti pareiškėjos sulaikymo panaikinimo klausimą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad valstybės institucijų nėra laikoma prieglobsčio prašytoja, o Įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, kurios pagrindu Tarnyba laiko pareiškėją sulaikytą, yra taikoma tik tuo atveju, kai asmuo yra prieglobsčio prašytojas, todėl pareiškėjai ši nuostata neturėjo būti taikoma. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 114 straipsnio 2 dalimi, 119 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad, pasibaigus 48 valandų terminui ir nesant teismo sprendimo dėl sulaikymo, asmuo privalo būti paleistas, nes Konstitucijoje bei Įstatyme nustatytas sulaikymo terminas pasibaigė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Apeliacine tvarka pagal pareiškėjos užsienio pilietės atskirąjį skundą nagrinėjamos bylos dalyku yra Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos įpareigojimo paleisti užsienietę iš sulaikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja nėra sulaikyta, todėl nagrinėti prašymą paleisti iš sulaikymo Įstatymo 118 straipsnyje nustatyta tvarka nėra pagrindo, taigi byla nėra priskirta spręsti bendrosios kompetencijos teismui, o dėl savo pažeistų teisių ir interesų ji gali pateikti skundą administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 137 straipsnio 2 dalis).
14. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinės šiam klausimui aktualius valstybės jurisdikcijos, pareiškėjos teisės į teisminę gynybą, pareiškėjos prašymo priskirtinumo nagrinėti konkrečiam teismui pagal Įstatymo nuostatas bei pareiškėjai taikomos apgyvendinimo priemonės pobūdžio aspektus.
Dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijos
15. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio, įtvirtinančio teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalis valstybei nustato ne tik pareigą susilaikyti nuo aktyviais veiksmais pasireiškiančio atitinkamų teisių pažeidimo, bet ir pozityvų įpareigojimą imtis priemonių, kad visiems jos jurisdikcijoje esantiems asmenims būtų užtikrinta apsauga nuo neteisėtų veiksmų tokių teisių atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje El-Masri prieš Buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedonija (pareiškimo Nr. 39630/09) 239 p.).
16. Atitinkamai siekiant išnagrinėti jurisdikcijos sampratą Konvencijos nuostatų prasme, atkreiptinas dėmesys į EŽTK 1 straipsnio turinį. Ši norma įtvirtina, kad Aukštosios Susitariančios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausiančiam asmeniui garantuoja Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Vadovaujantis EŽTT praktika, valstybės jurisdikcija EŽTK 1 straipsnio prasme pirmiausia yra teritorinė. Šioje normoje minimą frazę „jų jurisdikcijoje“ EŽTT aiškina pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį, suteikdamas įprastą jos konteksto reikšmę ir atsižvelgdamas į Konvencijos paskirtį ir tikslą (2020 m. gegužės 5 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas dėl priimtinumo byloje M.N. ir kiti prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 3599/18) 99 p.). Todėl EŽTT laiko, kad Konvencijos 1 straipsnis atspindi šią įprastą ir iš esmės teritorinę jurisdikcijos sampratą, o kiti jurisdikcijos pagrindai yra išimtiniai ir reikalauja ypatingo pagrindimo kiekvienu atveju (žr., pvz., 2012 m. spalio 19 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Catan ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją (pareiškimų Nr. 43370/04, 8252/05 ir 18454/06) 104 p.). Taigi, valstybė įgyvendina savo jurisdikciją paprastai visoje savo teritorijoje (2004 m. balandžio 8 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Assanidze prieš Gruziją (pareiškimo Nr. 71503/01) 139 p.; 2020 m. gruodžio 16 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Ukraina prieš Rusiją (Krymą) (pareiškimų Nr. 20958/14 ir 38334/18) 345 p.). Konvencija draudžia teritorines išimtis, išskyrus EŽTK 56 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį dėl priklausomų teritorijų (2020 m. vasario 13 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo N.D. ir N.T. prieš Ispaniją (pareiškimų Nr. 8675/15 ir 8697/15) 106 p.; šioje byloje, be kita ko, buvo pabrėžta, kad tvora, esanti tam tikru atstumu nuo valstybės sienos, nesuteikia tai valstybei teisės vienašališkai atmesti, pakeisti ar apriboti savo teritorinę jurisdikciją, kuri prasideda nuo linijos, žyminčios sieną: pareiškėjai pripažinti patekę į Ispanijos jurisdikciją EŽTK 1 straipsnio prasme, kai perlipę 1 iš 3 Šiaurės Afrikoje esančią Ispanijos anklavą Melilją juosiančių tvorų, nuo antrosios tvoros buvo nukeldinti Ispanijos pareigūnų pagalba ir perduoti Maroko kompetentingoms institucijoms. EŽTT neįžvelgė jokių „objektyvių faktų“, galėjusių apriboti veiksmingą Ispanijos valdžios įgaliojimų įgyvendinimą jos teritorijoje prie Meilijos sienos ir galinčių paneigti „kompetencijos prezumpciją“ pareiškėjų atžvilgiu. Praktiniai nelegalios imigracijos valdymo sunkumai (šiuo atveju tvoras bandantys įveikti keli šimtai kitų šalių piliečių), EŽTT vertinimu, nedaro įtakos atitinkamam vertinimui, priešingai – su migracija susijęs specifinis kontekstas, pasak EŽTT, negali pateisinti situacijos, kai asmenims netaikoma jokia teisinė sistema, galinti suteikti jiems teisę naudotis Konvencijos saugomomis teisėmis ir garantijomis). Šiuo atžvilgiu aktualus ir 2018 m. gruodžio 11 d. EŽTT sprendimas byloje M. A. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 59793/17), kuriame konstatuota, kad Lietuvos pasienio pareigūnų atsisakymai priimti prieglobsčio prašymus iš čečėnų šeimos pasienyje su Baltarusija laikytini Lietuvai priskirtinais veiksmas, taigi, patenkančiais į Lietuvos jurisdikciją pagal Konvencijos 1 straipsnį.
17. Bylai aktualiame prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo kontekste nagrinėjant valstybės jurisdikcijos klausimą atkreiptinas dėmesys ir į tarptautinių teismų praktiką, kurioje pasisakyta dėl Vengrijos ir Serbijos pasienyje esančiose tranzito zonose de facto sulaikytiems prieglobsčio prašytojams taikomo teisinio režimo. Roskės tranzito zonoje apgyvendintiems pareiškėjams (prieglobsčio prašytojams) neužtikrinusi Konvencijos 3 straipsnio standartus atitinkančių gyvenimo sąlygų bei neteisėtai apribojusi tų asmenų teisę į laisvę, taip pat neužtikrinusi teisės į greitą sulaikymo teisėtumo patikrą teisme, Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, Vengrija pažeidė Konvencijos 3 straipsnį ir 5 straipsnio 1 bei 4 dalis (2021 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 36037/17)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra priėmęs sprendimą, kuriame konstatuota inter alia, jog Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos bei 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, nuostatas, nustačiusi, jog tarptautinės apsaugos prašymai gali būti pateikiami tik Roskės ir Tompos tranzito zonose, be to taikiusi nusistovėjusią ir bendrą administracinę praktiką, drastiškai ribojančią šių prašytojų, kuriems leidžiama kasdien patekti į šias zonas, skaičių, taip pat šiose tranzito zonose taikiusi bendrą tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo sistemą (2020 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C-808/18, EU:C:2020:1029). Kitaip tariant, kompetentingų institucijų sprendimai pasienyje esančiose tranzito zonose apgyvendintų asmenų atžvilgiu tarptautinių teismų yra laikomi patenkantys į atitinkamos valstybės jurisdikciją.
18. Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, inter alia pareiškėjos apgyvendinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiame pasienio kontrolės punkte faktu, teisėjų kolegijos vertinimu, galima pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėja yra kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų žinioje joms veiksmingai įgyvendinant kontrolės įgaliojimus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja laikytina esančia Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje Konvencijos 1 straipsnio prasme.
Dėl teisminės gynybos priemonių
19. Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji valstybės institucijų nėra laikoma prieglobsčio prašytoja (nėra registruota Departamento sistemoje kaip prieglobsčio prašytoja, nėra atlikta jos apklausa) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja aiškiai suformulavo išvykimo iš savo kilmės valstybės tikslą – siekį apsaugoti savo gyvybę ir gauti prieglobstį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos pirminė apklausa, kaip atskleidžia bylos dokumentai, skundo padavimo pirmosios instancijos teismui metu dar nebuvo atlikta, todėl ji laikytina neturėjusia galimybės kompetentingoms institucijoms pateikti prieglobsčio prašymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pareiškėją vertina kaip tarptautinės apsaugos siekiantį asmenį, nors toks statusas kompetentingų institucijų jai ir nėra kol kas oficialiai suteiktas.
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja apgyvendinta (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
21. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kitaip tariant, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo.
22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).
23. Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70) 34-36 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė į teismą turi būti reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94) 36 p.).
24. Teisingumo Teismas taip pat yra patvirtinęs, jog teisė kreiptis į teismą yra viena sudedamųjų teisinės bendrijos dalių ir kad ją garantuoja Europos Sąjungos sutartimi paremta teisinė tvarka, nes ji sukūrė išsamią teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę (žr., pvz., 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, EU:C:1986:166, 23 p.). Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą Teisingumo Teismas grindžia bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 p.). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 p.). Be kito ko, teisminės gynybos užtikrinimo, nagrinėjant asmens sulaikymo klausimą, kontekste ypač atkreiptinas dėmesys, jog Teisingumo Teismo vertinimu, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą valstybės narės teismas privalo prisiimti jurisdikciją nagrinėti tokio sulaikymo teisėtumą, prireikus netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią jam būtų draudžiama tai daryti, jei mano, kad pareiškėjai pagrindinėse bylose yra sulaikyti (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU, 291 p.).
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis teisėjų kolegija vertina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir minėtas tarptautinės teisės normas pareiškėjai turi būti veiksmingai užtikrinta teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti jai taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.
Dėl susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio
26. Pareiškėja atskirajame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jai pritaikyta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta priemonė – laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punkte, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje, teigia, kad yra faktiškai sulaikyta (žr. nutarties 11 p.), nes jos laisvės iš esmės suvaržytos.
27. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 71, 76, 77, 79, 113, 131, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo IX-1 skyriumi įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymo) 1 straipsniu pakeisto Įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, 2 dalyje nustatyta, numatyta, kad užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, buvimas šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją, iki nepriimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. Pagal to paties straipsnio 4 dalį užsieniečiai, išskyrus prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikusius prieglobsčio prašytojus, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti Lietuvos Respublikoje šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki atitinkamo administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalį. Prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikę prieglobsčio prašytojai, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki atitinkamo administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pagal to paties straipsnio 6 dalį numatyta, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal to paties straipsnio 9 dalį, kai pagal šio straipsnio 4 ar 8 dalį priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir yra šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytas bent vienas užsieniečio sulaikymo pagrindas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo. Jeigu pagal šio straipsnio 4 ar 8 dalį priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir jo prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, toks prieglobsčio prašytojas Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu apgyvendinamas šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol įsigalios Migracijos departamento sprendimas, priimtas išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka.
28. Įstatymo nuostatos, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti, laikytinos papildančiomis užsieniečių judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje institutą, įtvirtintą Įstatymo VII skyriuje. Teisės teorijoje teisės institutas apibrėžiama teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu (būdu) ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį (žr. Vaišvila A., Teisės teorija, Vilnius, 2009, P. 342). Taigi teisės normų priskirtinumą tam tikram institutui lemia ne jų išdėstymas tame pačiame ar skirtinguose teisės aktuose ar teisės akto skyriuose, bet jų reguliuojamų visuomeninių santykių rūšis bei reguliavimo metodas (būdas). Aptariamu atveju reguliuojami užsieniečių, patekusių į Lietuvos Respublikos jurisdikciją (žr. nutarties 15-18 p.), judėjimo laisvės teisiniai santykiai; teisinių santykių reguliavimo metodas (būdas) – judėjimo laisvę ribojančių priemonių taikymas. Tokia priemone, be kita ko, laikytinas ir užsieniečių apgyvendinimas, esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti.
29. Taigi aplinkybė, kad užsieniečių apgyvendinimą pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti, esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, įstatymų leidėjas formaliai įtvirtino Įstatymo II skyriuje, reglamentuojančiame užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, neturi įtakos vertinimui minėtų nuostatų kaip priskirtinų užsieniečių judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje institutui. Pažymėtina, kad užsieniečio laisvės judėti Lietuvos Respublikoje bei su tuo susiję teisių ir teisėtų interesų realizavimo ir apsaugos teisiniai santykiai laikytini prasidedančiais nuo momento, kai užsienietis patenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją – pasienio kontrolės punktą, tranzito zoną ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo.
30. Teisėjų kolegija, padariusi minėtą išvadą, konstatuoja, kad užsieniečių teisės ir teisėti interesai, susiję su judėjimo laisvės ribojimu Lietuvos Respublikoje, galinčiu prilygti sulaikymui ar alternatyvių sulaikymui priemonių taikymui, turi būti nagrinėjami teisme taikant Įstatymo VII skyriuje nustatytas taisykles. Užsienietė, manydama, kad jos judėjimo laisvę ribojančių priemonių taikymui pagrindų nėra, pagrįstai kreipėsi į apylinkės teismą Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pagrindu prašydama paleisti ją iš sulaikymo. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti pareiškėjos prašymą, padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo teisinių santykių pobūdžio bei užsienietei pritaikytos priemonės – laikino apgyvendinimo kaip nesusijusio su jos laisvės judėti ribojimu, todėl priimta nutartis naikintina kaip neteisėta.
31. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde išdėstytas faktines aplinkybes, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Vadovaujantis Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių patenka į apylinkės teismo jurisdikciją.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus dėl užsienietės kaip asmens, siekiančio tarptautinės apsaugos, statuso, jos buvimo de facto Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, užsienietei taikomos priemonės, pasireiškiančios judėjimo laisvės ribojimu, pobūdžio, tenkindama atskirąjį skundą, vadovaudamasi ABTĮ 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikina skundžiamą Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. teismo nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės – pareiškėjos skundą dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos įpareigojimo paleisti ją iš sulaikymo priima ir bylą perduoda nagrinėti tam pačiam teismui iš esmės.
Dėl pareiškėjai taikomos priemonės vertinimo
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti pareiškėjai pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde nurodomus argumentus, nustatyti, ar užsienietė pagrįstai nurodo, kad ji yra sulaikyta, t. y. ar pareiškėjai taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto sulaikymas.
34. Nagrinėjamu klausimu atkreiptinas dėmesys į aktualias tarptautines normas bei tarptautinių teismų praktiką.
35. Kaip nurodoma Konvencijos 5 straipsnio gairėse1, EŽTK 5 straipsnyje deklaruojant „teisę į laisvę“ turima mintyje fizinė asmens laisvė; šia norma siekiama užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai. Tai nėra susiję tik su judėjimo laisvės apribojimais, kuriuos reglamentuoja Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis. Skirtumas tarp judėjimo apribojimų, pakankamai rimtų, kad patektų į laisvės atėmimo pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalį taikymo sritį, ir laisvės apribojimų, kuriems taikomas tik Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis, pasireiškia apribojimo laipsniu ar intensyvumu, o ne jo pobūdžiu ar turiniu (žr., pvz., 2017 m. vasario 23 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo byloje De Tommaso prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43395/09) 80 p.). Laisvės atėmimas Konvencijos prasme neapsiriboja klasikiniu suėmimo ar nuosprendžio vykdymo pagrindu vykdomu kalinimu, tačiau gali pasireikšti įvairiomis kitomis formomis (1980 m. lapkričio 6 d. EŽTT Plenarinės kolegijos sprendimas byloje Guzzardi prieš Italija (pareiškimo Nr. 7367/76) 95 p.).
36. EŽTT savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. EŽTT sprendimo byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 30471/08) 127 p.). Remiantis EŽTT sprendime Ilias ir Ahmed prieš Vengriją nustatytais kriterijais, masinio prašytojų srauto atveju buvimas tranzito zonoje gali būti ir nepripažįstamas laisvės atėmimu, jeigu jis yra trumpas ir kompetentingos valstybės institucijos imasi priemonių užtikrinti informuotą ir sklandžią prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą. Tokie atvejai nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo apimtį (2019 m. lapkričio 21 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 47287/15)). Kita vertus, byloje R. R. prieš Vengriją asmenų apgyvendinimas toje pačioje, kaip Ilias ir Ahmed bylos atveju tranzito zonoje, atsižvelgiant į beveik 4 mėnesius trukusį gyvenimą sąlygomis, pripažintomis pažeidusiomis Konvencijos 3 straipsnio garantijas, bei nesant vidaus teisėje nustatyto maksimalaus tokios priemonės galimo taikymo termino, laikytas sulaikymu Konvencijos 5 straipsnio prasme (jau minėtas EŽTT spendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją).
37. Europos Sąjungos teisės aktų kontekste pažymėtina, kad sulaikymo sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl apgyvendinimo vietų kvalifikavimas pagal valstybės narės teisę neturi jokios įtakos jos vertinimui. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 2 straipsnio h punktą sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta. Tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos normą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C?924/19 PPU ir C?925/19 PPU, EU:C:2020:367, 216, 223, 225 p.).
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat savo praktikoje nuosekliai kartoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3869-492/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3912-492/2021 ir kt.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą tenkinti.
Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti, pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą dėl atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos įpareigojimo paleisti ją iš sulaikymo priimti ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš esmės.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė