Civilinė byla Nr. 3K-3-14/2010                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.11.1 (S)                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 1 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB ,,Žemaitijos pienas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ŽŪB ,,Minaičiai“ ieškinį atsakovui AB ,,Žemaitijos pienas“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių vienašalį žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo 2008 m. spalio 13 d. pranešimą Nr. 11-598 dėl 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo nuo jo sudarymo momento ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 9 d. šalys sudarė pieno pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje susitarė dėl pieno pirkimo-pardavimo sąlygų 2007-2008 metais; 2007 m. spalio 3 d. pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo pakeitė aptartos sutarties IV skyriaus 18 punktą, nustatydamos didesnes pieno supirkimo kainas. Iki 2008 m. kovo 15 d. atsakovas už nupirktą pieną mokėjo sutartą kainą, tačiau nuo 2008 m. kovo 16 d. vienašališkai ją sumažino. Dėl to ieškovas kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą dėl kainų skirtumo už supirktą pieną priteisimo. 2008 m. liepos 21 d. teismo nutartimi, įsigaliojusia 2008 m. liepos 28 d., šalims susitarus, patvirtinta taikos sutartis. Ieškovas pažymėjo, kad šalys, siekdamos tolesnio bendradarbiavimo, 2008 m. liepos 16 d. sudarė naują pieno pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo pripažinta negaliojanti 2007 m. rugsėjo 3 d. sutartis; tą pačią dieną pasirašė 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties priedą , kuriame nustatė mažesnes pieno supirkimo kainas nei jos buvo nurodytos 2007 m. spalio 3 d. priede, taip pat kad priedo 3 punkte nustatyta kaina nebus mažinama arba didinama jokiomis aplinkybėmis, išskyrus abipusiu šalių susitarimu, ir kad ši nuostata taikoma iki pieno kaina rinkoje pasieks aptartame punkte nustatytas kainas (930 Lt už toną, jeigu per dieną parduodama iki 6 tonų pieno, ir 950 Lt už toną, jeigu per dieną parduodama daugiau kaip 6 tonos pieno). 2008 m. spalio 13 d. pranešimu atsakovas įspėjo ieškovą, kad, vadovaudamasis 2008 m. liepos 16 d. sutarties 32 punktu, pakeičia pieno supirkimo kainą nuo 2008 m. lapkričio 1 d., t. y. sumažina ją iki 800 Lt už toną; ieškovui nesutikus su kainos pakeitimu, nuo 2008 m. lapkričio 1 d. vienašališkai nutraukė 2008 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo nuomone, atsakovas pieno pirkimo-pardavimo sutartį nutraukė, pažeisdamas imperatyviąsias įstatymo normas ir šalių sudarytos sutarties reikalavimus. 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 726 patvirtintos Tipinės pieno pirkimo-padavimo sutarties 32 punktas, kuriame numatyta galimybė vienašališkai nutraukti pieno pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjui nesutikus dėl pieno supirkimo kainos ir apie tai įspėjant kitą šalį prieš 15 dienų, prieštarauja CK įtvirtintiems sutarčių teisės principams, taip pat CK 6.204, 6.233 straipsniams; sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti savo teisėmis.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinys tenkintas, ieškovui priteista iš atsakovo 2130 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad šalys, vykdydamos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo ir 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 726 patvirtintos Tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, 2008 m. liepos 16 d. sudarė pieno pirkimo-pardavimo sutartį su priedu, kuriame susitarė, kad pieno kaina nebus didinama ar mažinama jokiomis aplinkybėmis. 2008 m. spalio 13 d. pranešimu atsakovas pasiūlė ieškovui nuo 2008 m. lapkričio 1 d. sumažinti pieno supirkimo kainą, pranešdamas, kad, ieškovui nesutikus, sutartis bus nutraukta. Ieškovas nesutiko pakeisti sutartyje nustatytos kainos, todėl atsakovas 2008 m. spalio 28 d. informavo ieškovą, kad sutartis nuo 2008 m. lapkričio 1 d. nutraukiama. Teismas konstatavo, kad Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčiai privaloma rašytinė forma, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas. Į aptarto įstatymo 4 straipsnyje nustatytų privalomų tipinės sutarties sąlygų sąrašą neįtraukta sąlyga dėl sutarties pakeitimo ar nutraukimo, nesusitarus dėl kainos pakeitimo. Teismas sprendė, kad 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 726 patvirtinus Tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir jų 32 punkte nustačius pieno supirkimo kainos pakeitimo tvarką ir terminus, taip pat, nesusitarus dėl kainos pakeitimo, vienai iš šalių suteikus teisę vienašališkai nutraukti sutartį, buvo pažeisti CK įtvirtinti sutarčių teisės principai, šalių interesai, iškreiptas pirmiau nurodyto įstatymo pagrindinis tikslas - žemės ūkio produkcijos gamintojų interesų apsauga ir tinkamo atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją užtikrinimas, todėl šią  teisės normą atitinkančią sutarties sąlygą laikė negaliojančia.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas, patikslinta sprendimo rezoliucinė dalis, pripažįstant atsakovo vienašališką 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu; priteista ieškovui iš atsakovo 7478,42 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija nurodė, kad 2008 m. liepos 16 d. šalių sudarytos pieno pirkimo-pardavimo sutarties 32 punktas, kuriame nustatytas supaprastintas vienašalis sutarties nutraukimas, tiek 2008 m. spalio 13 d. išsiunčiant pranešimą ieškovui dėl sutarties nutraukimo, tiek ir 2008 m. lapkričio 1 d. atsakovui faktiškai nutraukiant sutartį, negaliojo, nes šio punkto nuostata šalių susitarimu buvo pakeista 2008 m. liepos 16 d., pasirašant priedą, kuris įsigaliojo kartu su sutartimi, įsigaliojus Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 21 d. nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo. Šio sutarties priedo aiškinamojoje dalyje buvo nurodyta, kad priedo pasirašymas yra tiesiogiai susijęs su taikos sutarties sudarymu civilinėje byloje, turint tikslą išsaugoti gerus ir abipusiškai naudingus bendradarbiavimo santykius, užkirsti kelią galimoms interpretacijoms, aiškinant šalių sudarytas sutartis, ir keičia 2008 m. liepos 16 d. sudarytą pieno pirkimo-pardavimo sutartį. Papildomo susitarimo nuostatos šalių buvo vykdomos iki 2008 m. lapkričio 1 d., t. y. iki vienašalio sutarties nutraukimo; šio sutarties priedo niekas nenuginčijo ir nepakeitė; jis yra neatskiriama sutarties dalis, todėl šalims privalomas, nes turi įstatymo galią kaip ir pati sutartis (CK 6.189 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad iki 2008 m. lapkričio 1 d. nebuvo atsiradusi sąlyga pasibaigti papildomo susitarimo galiojimui dėl pieno rinkos pokyčių, nustatytų priedo 4 punkte. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo 2008 m. liepos 16 d. šalių pasirašyto sutarties priedo laikyti prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nes įstatymo nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti atitinkamas tipinių sutarčių sąlygas. Dėl to teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovas, vadovaudamasis negaliojančiu 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties 32 punktu ir 2008 m. spalio 13 d. pranešimu vienašališkai nutraukdamas sutartį, pažeidė imperatyviąją teisės normą, t. y. CK 6.217 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovas, manydamas, kad yra pagrindas kreiptis dėl sutarties įsipareigojimų pakeitimo ir negavęs kitos šalies sutikimo, privalėjo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į teismą, kaip tai reglamentuota CK 6.223 straipsnyje, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.223 straipsnis turi būti taikomas sistemiškai su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais straipsniais, t. y. CK 6.204, 6.228 straipsniais.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl galimybės keisti teisės aktų nustatytas tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad teisės aktų patvirtintos tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos gali būti šalių susitarimu keičiamos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.157 straipsnio 1 dalį, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 726 1, 2 punktus, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad teisės aktai sukelia teisinius padarinius ir yra privalomi teisės subjektams iki jų galia nepaneigta įstatymų nustatyta tvarka, todėl šalių teisių ir pareigų turinys, nustatytas įstatymuose, poįstatyminiuose teisės aktuose, negali būti nustatytas šalių susitarimu, neatsižvelgiant į tai, ar, šalių manymu, yra tam priežasčių, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. AB ,,Klaipėdos nafta“, bylos Nr. 3K-3-437/2005; 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“, bylos Nr. 3K-3-187/2009). Kasatoriaus nuomone, įvertinus Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatą, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartys atitiktų įstatymo ir Vyriausybės nustatytas sąlygas, bei šiose sąlygose įtvirtintą galimybę keisti ar papildyti tik tam tikras konkrečiai nurodytas sąlygas (sutarties 1 (parduodamo pieno kiekis), 13 (pieno pateikimo tvarka), 16 (įskaitinis pieno supirkimo laikotarpis), 18 (pieno kaina, nuoskaitos ir priemokos prie jos), 19 (atsiskaitymo forma), 28 (kitos sąlygos, neprieštaraujančios sutarčiai ir teisės aktams) punktai), darytina išvada, kad aptarto įstatymo 3 straipsnio nuostata yra imperatyvi, neleidžianti šalims tartis dėl kitokio teisių ir pareigų turinio nei nustatytas aptartose Vyriausybės patvirtintose sąlygose. Kitoks šių nuostatų vertinimas reikštų leidimą šalims jų nepaisyti ir savo nuožiūra kurti elgesio taisykles, prieštaraujančias privalomiems teisės aktams.

2. Dėl 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties, jos priedo ir tikrųjų šalių ketinimų. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutartį ir jos priedą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, taip pažeidė CPK 185, 263 straipsnius, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, šalių sudarytoje taikos sutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1091-344/2008 nenustatyta jokių įsipareigojimų šalims sudaryti pieno pirkimo-pardavimo sutartį, atsisakant galimybės vienašališkai nutraukti sutartį; 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties priedo tekste aiškiai to nenustatyta, tokių ketinimų neturėjo ir pats atsakovas; taikos sutartį ir pieno pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė skirtingi atsakovų atstovai. Kasatoriaus nuomone, pieno pirkimo-pardavimo sutarties 18 punktui nukreipiant į priedą dėl kainos dydžio, priemokų ir nuoskaitų ir pačiame priede nesant aiškiai išreikštos sąlygos atsisakyti sutarties 32 punkto, atsakovo atstovas ar kitas asmuo tokiomis pat aplinkybėmis negalėjo tikėtis, kad priedu naikinamas 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties 32 punktas ar apskritai teisė nutraukti sutartį, tiek vadovaujantis 31, tiek 32 punktais. Be to, kasatoriau teigimu, priedo 4 punktas turi būti suprantamas taip, kad šalys susitarė, jog iki tol, kol rinkoje esančios kainos pasieks kainų lygį, susitartą šalių, sutartinė kaina galės būti didinama arba mažinama abiem šalims susitarus, t. y. abi šalys išlaiko teisę siūlyti keisti kainą abipusiu šalių susitarimu, tačiau tokia teisė nepanaikina sutarties 32 punkte įtvirtintos teisės sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis vienašališkai atsisakyti sutarties, jeigu susitarimo nepasiekiama. Priedo 5 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad, rinkoje kainų lygiui pasiekus priedo 3 punkte nustatytas kainas, šalys privalės tartis dėl kainos pakeitimo (kainos didinimo), tačiau ir šiuo atveju bet kuri iš jų turės teisę atsisakyti sutarties. Kasatoriaus nuomone, tokios sąlygos atitinka prievolių vykdymo ekonomiškumo principą.

3. Dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartinius santykius sutartyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.217, 6.223 straipsnius, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus teigimu, 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutartyje yra įtvirtintas vienašališkas sutarties atsisakymas, įstatymai nenumato reikalavimo pieno pirkimo-pardavimo sutartis nutraukti tik teismine tvarka, todėl kasatorius, vienašališkai nutraukdamas 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutartį, tinkamai vadovavosi jos 32 punktu, kuriame nustatytos sutarties atsisakymo sąlygos ir tvarka, ir neprivalėjo dėl sutarties nutraukimo kreiptis į teismą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties 32 punktas yra negaliojantis, taip pat neatsižvelgęs į ieškinio dalyką, patikslindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties 32 punktą negaliojančiu, sutartį vykdė ir to paties reikalavo iš kasatoriaus. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad 2008 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties priedas nenuginčytas, todėl juo reikia vadovautis, netinkamai taikė CPK 12, 178 straipsnių nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo.

4. Dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo ir jų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį; nustatydamas priteistinų išlaidų dydį nesivadovavo teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 4, 8, 11 punktais. Kasatoriaus teigimu, prašymas dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo ir šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2009 m. gegužės 19 d. sąskaitą-faktūrą, tačiau, kasatoriaus nuomone, tai nėra pakankamas įrodymas dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas priešingai nurodė, kad teismui pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, jog ieškovas 2009 m. gegužės 18 d.–2009 m. gegužės 19 d. pateiktą sąskaitą apmokėjo. Kasatorius nesutinka su tokia apeliacinio teismo išvada ir pažymi, kad byloje nepateikta dokumento, pagrindžiančio ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti priešingai (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ka­sy­ba” v. AB ,,Lie­tu­vos tau­po­ma­sis ban­kas“, bylos Nr. 3K-7-861/2001). Be to, apeliacinės instancijos teismas du kartus priteisė tas pačias išlaidas, kurias (sumažinęs) buvo priteisęs pirmosios instancijos teismas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme; byloje nėra išlaidas apeliacinėje instancijoje pagrindžiančių įrodymų, sąskaitos-faktūros kopija nepatvirtinta įstatymo nustatyta tvarka (CPK 114 straipsnio 1 dalis); priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija aptartu įsakymu nustatytus maksimalius dydžius.

Ieškovo pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų, todėl jį atsisakyta priimti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų imperatyvumo

 

           Nagrinėjamoje byloje keliama imperatyviųjų teisės normų ir sutarties laisvės santykio problema. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, todėl teisės subjektai paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Tam, kad būtų apginti pamatiniai visuomenės interesai, valstybė įsikiša į privačius santykius juos reguliuodama imperatyviai - nustatydama elgesio taisykles, kurių civilinių santykių dalyviai privalo laikytis. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta,  jeigu tai neprieštarauja įstatymui.  Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, šalių teisė savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas ribojama tiek, kiek jos nustatytos  imperatyviu reguliavimu (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

             Teisės normos imperatyvus pobūdis ne visada yra akivaizdus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; kt.). Nustatant įstatymo leidėjo tikslus, kurių jis siekė įtvirtindamas tam tikrą teisinį reglamentavimą, svarbūs parengiamieji teisės akto dokumentai: projektai, aiškinamieji raštai ir pan.

 Valstybinis ūkinės veiklos reguliavimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintais ūkio tvarkymo principais: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę; valstybė gina vartotojo interesus. Viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių yra žemės ūkis. Šios ūkio šakos valstybinio reguliavimo poreikį lemia specifinis žemės ūkio gamybos ir žemės ūkio produkcijos rinkos pobūdis, inter alia nelygiavertė žemės ūkio produkcijos gamintojų ir didmeninių pirkėjų (prekybos ir perdirbimo įmonių) padėtis rinkoje ir poreikis paremti žemės ūkio gamintojus kaip labiau pažeidžiamus civilinės apyvartos dalyvius. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (1999 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. VIII-1422 redakcija) (toliau - ir Įstatymas) nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką ir lėšų už pateiktą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumą, kai žemės ūkio produkcijos pirkėjas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti vienu metu neturi pakankamai lėšų sąskaitoje (Įstatymo 1 straipsnis). Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas. Įgyvendindama šią įstatymo normą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 726 patvirtino Tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas (toliau - ir Tipinės sutarties sąlygos), nutarimo 2 punktu įpareigodama pieno pirkėjus ir pardavėjus pagal šiuo nutarimu patvirtintas sąlygas sudaryti pieno pirkimo-pardavimo sutartis.

Kaip nurodyta Žemės ūkio ministerijos pateiktame Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo priėmimu siekta nustatant rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių privalomumą ir jų privalomas sąlygas pagerinti atsiskaitymus už žemės ūkio produkciją, pataisyti praktikoje susiklosčiusią padėtį, kai žemės ūkio produkcijos supirkėjai nesudarinėja rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių, o ir jas sudarydami nesilaiko Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymo reikalavimo, jog atsiskaitymo sąlygos pardavėjo atžvilgiu būtų ne blogesnės negu nustatytos įstatymo. Žemės ūkio ministerijos 2005 m. spalio 29 d. rašte atsakovui ,,Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų“, be kita ko, nurodoma, kad Tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos buvo patvirtintos siekiant, kad būtų geriau sprendžiamos vidinės pieno sektoriaus problemos, kad būtų užkirstas kelias vienašališkiems nepagrįstiems žemės ūkio produkcijos supirkėjų-perdirbėjų veiksmams santykiuose su pieno pardavėjais.

Parengiamieji Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų priėmimo dokumentai bei jų normose įtvirtintas teisinis reglamentavimas rodo, kad Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo prioritetinis tikslas - įstatyminėmis garantijomis užtikrinti minimalų žemės ūkio produkcijos gamintojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį produkcijos pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose su pirkėjais (prekybos ir perdirbamosios pramonės įmonėmis). Žemės ūkio produkcijos gamintojų interesų apsauga - viešasis interesas, kuriam užtikrinti skirtas imperatyvus įstatyme ir jo pagrindu priimtuose poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas.

Nustatydama Tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas Vyriausybė įgyvendino Įstatymo paskirties nuostatą sureguliuoti pieno pirkimo-pardavimo santykius taip, kad būtų užtikrinta teisinga ūkio subjektų interesų pusiausvyra, suteikiant papildomas žemės ūkio gamintojų,  kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesų apsaugos garantijas. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726, kuriuo patvirtintos Tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, 2 punkte tiesiogiai nurodyta, kad tipinės sąlygos yra privalomos visiems ūkio subjektams, užsiimantiems pieno pirkimu-pardavimu. Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sąlygų 34 punkte nustatytos šios taisyklės išimtys: sutarties 1, 13, 16, 18, 19 ir 28 punktai, kiek tai neprieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms, gali būti pakeisti ar papildyti tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu. Imperatyvus tipinių sąlygų visumos pobūdis užtikrina, kad bus pasiektas teisinio reglamentavimo tikslas ir nebus iškreipta sutarties šalių interesų pusiausvyra.

Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų 32 punkte įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, šalims nesutarus dėl pieno kainų pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vieno iš šalių rašytiniu pranešimu, nepakliūva į 34 punkte išvardytas išimtis, ji yra imperatyvi, todėl negali būti pakeista ar panaikinta šalių susitarimu. Ši sąlyga atitinka CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų 32 punktas prieštarauja CK įtvirtintam reglamentavimui, yra nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus; teisė nutraukti sutartį tokiu atveju nesiejama su esminio sutarties pažeidimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ „Teisinės informacijos centras“ v. UAB „Danske Lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-300/2009; kt.).

 

Dėl sutarties aiškinimo ir teisės vienašališkai nutraukti sutartį įgyvendinimo

                     

             Konstatavus, kad šalių ginčo sutarties 32 punkto sąlyga yra nustatyta imperatyviųjų teisės normų, todėl šalių susitarimu negali būti pakeista ar panaikinta, ginčo sprendimui tampa aktualus tinkamo sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį įgyvendinimo klausimas.

Civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Sutarties vykdymo principai, įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje, įpareigoja sutarties šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt. Civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą.

Sprendžiant, ar sutarties šalis tinkamai įgyvendino savo teisę, visų pirma turi būti atskleistas tikrasis (ne formalus) šios teisės turinys. Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Civilinės apyvartos stabilumas, kaip būtina visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos prielaida, yra viešasis interesas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva“ v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009). Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų 32 punkte įtvirtinta taisyklė, pagal kurią šalys įsipareigoja informuoti viena kitą apie siūlomus pieno kainų pakeitimus ne vėliau kaip prieš penkiolika kalendorinių dienų, raštu arba pasirašytinai; per šį terminą šalims nesutarus dėl pieno kainų pakeitimo ir raštu neįforminus sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vieno iš šalių rašytiniu pranešimu ne anksčiau kaip po nurodyto termino pabaigos. Žemės ūkio ministerijos 2005 m. spalio 29 d. rašte atsakovui nurodoma, kad šios nuostatos Vyriausybės patvirtintos atsižvelgiant į pieno gamintojų skundus dėl supirkėjų diktuojamų mažų pieno supirkimo kainų. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisė nutraukti sutartį pagal Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų 32 punktą turi būti suprantama kaip papildoma sutarties šalių interesų apsaugos garantija, nustatyta tam, kad sutarties šalys ja galėtų pasinaudoti, kai tolesnis sutarties vykdymas nepakeitus pieno pirkimo-pardavimo kainos pažeidžia jų teisėtus interesus; ši teisės norma negali būti suprantama kaip suteikianti pieno pirkimo-pardavimo sutarties šalims teisę nutraukti sutartį be rimto pagrindo, pažeidžiant kitos pusės teisėtus interesus.

         Byloje nustatyta, kad šalių sutartiniai santykiai ilgalaikiai, apima ne tik nagrinėjamą sutartį, bet ir iki tol vykusį bendradarbiavimą. Bylos medžiaga patvirtina ieškovo teiginį, kad 2008 m. liepos 16 d. pieno pirkimo-pardavimo sutarties priedas buvo pasirašytas padarius nuolaidų kasatoriui byloje dėl skolos pagal ankstesnę pieno pirkimo-pardavimo sutartį išieškojimo. Sutarties priedo tekste tiesiogiai nurodyta, kad susitarimas susijęs su Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-1091-344/2008 sudaryta taikos sutartimi ir įsigalioja įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, kad šalys pasirašo šį susitarimą siekdamos išsaugoti gerus ir abipusiai naudingus bendradarbiavimo santykius, taip pat siekdamos užkirsti galimybę bet kokiems nesusipratimams ir galimoms interpretacijoms aiškinant šalių sudarytas sutartis. Priedo sąlygose šalys nustatė pieno pirkimo–pardavimo kainas ir susitarė, kad jos nebus keičiamos jokiomis aplinkybėmis, išskyrus abipusiu susitarimu, kol pieno kaina rinkoje pasieks sutartyje nustatytas. Šalių pasirašytas sutarties priedas nepanaikino 32 punkte įtvirtintos teisės vienašališkai sutartį nutraukti, tačiau papildomai įpareigojo sutarties šalis šia teise naudotis be pagrindo nepažeidžiant kitos šalies interesų. Šalių susitarimo, apimančio taikos sutarties sudarymą ir sutarties priedo dėl pieno kainų pasirašymą, esmė buvo ta, kad ieškovas padarė kasatoriui nuolaidų sudarydamas taikos sutartį turėdamas kasatoriaus užtikrinimą dėl ginčo sutarties vykdymo palankia ieškovui kaina, todėl vertinant dėl sutarties šalių interesų pusiausvyros, kasatoriui vienašališkai nutraukiant ginčo sutartį, turi būti įvertintas ir palankios kasatoriui taikos sutarties sudarymas. Byloje nėra duomenų, kad tolesnis sutarties vykdymas joje nustatyta kaina būtų pažeidęs teisėtus kasatoriaus interesus, savo siūlymo dėl pieno kainos pakeitimo kasatorius iš viso nemotyvavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius teise nutraukti ginčo sutartį pasinaudojo nesant tam teisėto pagrindo, kasatoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant ginčo sutartį neatitinka sutarties šalių sąžiningumo, kooperavimosi ir proporcingumo bei interesų pusiausvyros principų, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino sutarties nutraukimą negaliojančiu. Bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sąlygų imperatyvaus pobūdžio ir atitikties aukštesnės galios teisės aktams neteisingos, tačiau tai neturėjo įtakos teisingo sprendimo dėl bylos esmės priėmimui.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi esminės įtakos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimui, todėl nenagrinėjami, kaip neatitinkantys CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų kasacijos pagrindams.

 

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo

 

Ieškovui iš kasatoriaus advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti priteista 7478,42 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, už atsiliepimo (į kasacinį skundą) surašymą rekomenduojamas taikyti koeficientas yra 2, už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) teisinę pagalbą maksimalius dydžius, taip pat į tas aplinkybes, kad ieškovo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, kad byloje nebuvo keliama sudėtinga teisinė problema, reikalaujanti specialių žinių, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti priteistą ieškovui užmokesčio už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydį iki 2000 Lt (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

                       

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

 

 n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties dalį dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, nustatant, kad  ieškovui ŽŪB ,,Minaičiai  iš atsakovo AB ,,Žemaitijos pienas“ priteisiama 2000 Lt (du tūkstančiai litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovo AB ,,Žemaitijos pienas“ 44,55 Lt (keturiasdešimt keturis litus penkiasdešimt penkis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.              

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Gurevičius

 

                                                                                                           

Algis Norkūnas

 

                                                                                                           

Sigita Rudėnaitė