Baudžiamoji byla Nr. 1A-236/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.3. (N)
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teisėjų: Albino Bielskio,
Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Ingai
Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui
Čepelioniui,
gynėjui advokatui A. P.,
nuteistajam G.
K.,
nukentėjusiajai V. K.,
vaiko teisių apsaugos
skyriaus vyr. specialistei Valderezai Sadauskaitei,
teismo posėdyje apeliacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G.
K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio
25 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)
129 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6
(šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n
u s t a t ė :
G. K. nuteistas
už tai, kad nužudė artimą giminaitį – brolį, t.y. 2010 m. vasario 24 d., apie 3
val., apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), V.
K. buto virtuvėje, tarpusavio konflikto metu savo broliui M.
S. peiliu dūrė du kartus į krūtinės sritį, padarydamas durtinių-pjautinių
žaizdų krūtinėje su kairio III šonkaulio, kairio plaučio ir aortos
sužalojimais, kas komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu bei vieną kartą dūrė
į žasto sritį, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairiame žaste, taip tyčia
nužudė savo brolį.
Šiais veiksmais G. K. padarė
Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame
skunde nuteistasis G. K. prašo skirti švelnesnę
bausmę. Nuteistasis G. K. prašo atsižvelgti į tai,
kad nebuvo teistas ir neturėjo problemų su teisėsaugos pareigūnais, dėl
padaryto nusikaltimo gailisi. Prašo įvertinti ir remtis liudytojų parodymais,
kurie girdėjo, jog nukentėjusysis šaukė ant jo ir grasino, kad užmuš. Be to,
nukentėjusysis pirmas puolė jį mušti, nuo ko lūžo nosis, po akimis atsirado kraujosruvos.
Dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino pats, nuo pareigūnų nesislapstė,
turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo. Nurodo, jog nukentėjusioji V. K. teisiamojo posėdžio metu taip pat prašė skirti jam kuo
švelnesnę bausmę, pastaroji matė įvykį ir teigė, jog nuteistasis gynėsi.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą
nuteistasis G. K., jo gynėjas ir nukentėjusioji V. K. prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą,
prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo G. K. apeliacinis
skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai
išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino
įrodymus ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis,
pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. K. kaltė
padarius Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą
įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas,
remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., įrodymus įvertino pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Nors G. K. neginčija faktinių
bylos aplinkybių, tačiau prašo įvertinti liudytojų parodymus, kurie girdėjo,
jog brolis grasino jį užmušti, pirmas puolė ir sulaužė nosį, todėl jis gynėsi.
Nors konkrečiai ir nenurodoma, tačiau akivaizdu, kad tokiais argumentais
apeliantas siekia įrodyti buvus būtinąją gintį. Šiuo konkrečiu atveju kolegija
neturi pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Teismų praktikoje
būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į
baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji
gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai,
kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ir pažeidžia baudžiamojo įstatymo
saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. Pavojingumas
priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir
besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas
konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne
besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali
žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Įvykio dieną tarp brolių kilo
konfliktas dėl merginos, t.y. B. G., kuri neblaivi liko
nakvoti jų motinos bute. Konflikto metu tiek vienas, tiek kitas atliko
smurtinius veiksmus. Nors byloje ir nustatyta, kad pirmasis smurtą pavartojo ne
apeliantas, o jo brolis M. S. ir nuteistajam buvo nežymiai
sutrikdyta sveikata (t. 1, b.l. 155), tačiau faktinės bylos aplinkybės vis
dėlto neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos. Pažymėtina, kad abu
kivirčo subjektai buvo neblaivūs – nuteistajam nustatytas 2,13 promilių
girtumas, o nukentėjusiajam – 2,85 promilės (t. 1, b.l. 20, 126). Abi pusės
elgėsi agresyviai ir konflikto dalyvių elgesys rodo buvus muštynes, o ne
pavojingą kėsinimąsi. Tą aplinkybę, kad abu broliai buvo agresyviai nusiteikę
ir mušėsi, patvirtino liudytojai V. D., kuris keletą kartų
juos buvo išskyręs, ir nukentėjusioji V. S. – nuteistojo
ir nukentėjusiojo motina. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik esant pavojingam
kėsinimuisi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas
netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje iš esmės abi pusės buvo
nusiteikusios agresyviai – abu šaukė vienas ant kito vartodami necenzūrinius
žodžius, įžeidinėjo ir kaip nurodė liudytojas V. D.,
nukentėjusysis šaukė ,,užmušiu“. Tas faktas, kad M. S. sudavė
pirmas ir sukėlė konfliktą, buvo įvertintas kaip netinkamas jo elgesys, į tai
buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę, artimą sankcijoje numatytam
minimumui. Taigi, duomenų apie tai, kas pirmas atliko smurtinius veiksmus ir
grasino nuteistajam, nepakanka išvadai dėl būtinosios ginties situacijos. Bylos
aplinkybės rodo tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvus tarpusavio konfliktą
(pats nuteistasis pripažino, buvus jų ir anksčiau), kurio pobūdis, nepaisant
to, kad pirmasis puolė nukentėjusysis, patvirtina muštynes, o ne būtinosios
ginties situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad G. K. peiliu
dūrė broliui du karus į krūtinės sritį ir padarė mirtinus sužalojimus,
apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129
str. 2 d. 3 p.
Paties nuteistojo, nukentėjusiosios V.
K. parodymai yra nuosekliai aptarti nuosprendyje, todėl kolegija iš naujo
jų neanalizuos, tik pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai
vadovavosi G. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo
teisėjui (t. 1, b.l. 132-135, 136-138), kuomet jis nurodė visas esmines brolio
nužudymo aplinkybes, o jo pakeisti parodymai teisiamajame posėdyje atmesti ir
įvertinami kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Nukentėjusiosios V. K. – nuteistojo ir nukentėjusiojo motinos – parodymais
apie neva nukentėjusiojo rankoje laikytą peilį, jos sūnų grumtynes ir peilio
atėmimą iš nukentėjusiojo pagrįstai priimant nuosprendį nesivadovauta, nes
nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie bylos duomenys.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo
nuteistajam G. K. paskirta bausme. Teismas, skirdamas
bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos
Respublikos BK 54 str., t.y. į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį
(Lietuvos Respublikos BK 11 str. 6 d.), neatitaisomus padarinius, atsakomybę
sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio) ir
lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę
(anksčiau neteistas, nesimoko, nedirba, neigiamai charakterizuojamas), be to,
nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, todėl jam taikytos Lietuvos
Respublikos BK 91 str. 3 d. numatytos terminuotos laisvės atėmimo nuostatos ir skyrė
artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimumui bausmę. Paskirtos laisvės
atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (Lietuvos
Respublikos BK 41 str.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis G.
K. prašo atsižvelgti į tai, jog nebuvo teistas ir neturėjo problemų su
teisėsaugos pareigūnais. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos
teismas, skirdamas nuteistajam G. K. bausmę, šias
aplinkybes aptarė (t. 2, b.l. 53). Be to, nuteistasis G. K. prašo
atsižvelgti ir į tai, jog dėl padaryto nusikaltimo prisipažino pats ir nuoširdžiai
gailisi. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatose nurodoma, jog
kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir
nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ar galimybę švelninti
bausmę. Nuoširdus gailėjimasis nėra saistomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl
kaltės prisipažinimo; jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos
aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes,
duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Nuoširdus
gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti
aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Asmuo tokiu atveju
nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos iki bylos išnagrinėjimo teisme momento.
Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo
pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik
iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia. Nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. K. parodymus,
duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje iš dalies pakeitė (t. 2,
b.l. 52). Taip pat atmetama, kaip nepagrįsta, aplinkybė, kad nuteistasis G. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Asmens
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie
tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Be to, negali būti
pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius
nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus.
Tai, kad nuteistasis G. K. teisiamajame posėdyje iš dalies
pakeitė parodymus, nurodyta teismo nuosprendyje (t. 2, b.l. 49-53). Todėl,
teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią
aplinkybę nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi ir tai, kad prisipažino padaręs
nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos
teismo teisėjų kolegijai išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą ir skiriant bausmę,
buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistojo elgesį lėmė netinkamas nukentėjusiojo M. S. elgesys, o nuteistojo argumentas, jog pati
nukentėjusioji V. K. prašė skirti jam kuo švelnesnę bausmę,
nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo
apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją
vietą, sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, įtakos neturi.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija
daro išvadą, jog nuteistajam G. K. paskirta bausmė yra
teisinga ir ne per griežta, dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n
u t a r i a:
nuteistojo
G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Rūta
Mickevičienė
Teisėjai: Albinas Bielskis
Kęstutis
Jucys