Civilinė byla Nr. 2-293/2014
Proceso Nr. 2-56-3-00798-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija: 106.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus akcinės bendrovės „DNB bankas“ papildomas finansinis reikalavimas UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byloje Nr. B2-2427-555/2013,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi iškelta atsakovo UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byla, UAB „VICUS“ restruktūrizavimo administratoriumi paskirtas UAB „Stinkoma“; nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties priėmimo dienos RUAB „VICUS“ kreditoriams pareikšti finansinius reikalavimus, atsiradusius iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo (7 – 9 b. l.).
Atsakovo restruktūrizuojamos UAB „VICUS“ restruktūrizavimo administratorius 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašyme dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo (10 – 24 b. l.) prašė patvirtinti atsakovo kreditorių reikalavimus, tarp jų – hipotekos kreditoriaus AB „DNB bankas“ 10 447 598,89 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Nurodė, kad kreditorius AB „DNB bankas“ 2013 m. birželio 19 d. finansiniu reikalavimu prašė restruktūrizavimo administratoriaus įtraukti įmonę į RUAB „VICUS“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 14 852 193,65 Lt finansinį reikalavimą (3 935 346,06 EUR paskola, 314 866,39 EUR palūkanos, 35 380,34 EUR ir 6 904,51 Lt delspinigiai bei 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidų). Pažymėjo, kad iš dalies sutinka su kreditoriaus prašymu, pripažindamas kreditoriaus AB „DNB bankas“ 10 447 598,89 Lt finansinį reikalavimą, bet nesutinka su dalimi dėl 3 140 374,34 Lt skolos, 314 866,39 EUR palūkanų, 35 380,34 EUR ir 6 904,51 Lt delspinigių bei 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidų, kadangi bankas jų nepagrindė ir nepateikė jų paskaičiavimo.
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi patvirtinti RUAB „VICUS“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų – kreditoriaus AB „DNB bankas“ 10 447 598,89 Lt dydžio finansinis reikalavimas, o nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo ginčijamos dalies (3 140 374,34 Lt skolos, 314 866,39 EUR palūkanų, 35 380,34 EUR ir 6 904,51 Lt delspinigių bei 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš viso – 4 404 559,73 Lt) pagrįstumo klausimą nutarta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (50, 51 l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtino RUAB „Vicus“ kreditoriaus AB „DNB bankas“ papildomą 4 404 594,76 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje (107 – 110 b. l.).
Teismas nurodė, kad atsakovo kreditorius AB „DNB bankas“ savo finansinio reikalavimo UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje dydį grindė šiais įrodymais: 2008 m. vasario 12 d. Kredito linijos sutartimi Nr. K-2408-2008-6 ir 2008 m. balandžio 8 d. Kreditavimo sutartimi Nr. K-2418-2008-05, sudarytomis tarp banko, J. S., R. S., UAB „Vicus“ prievolių bankui tinkamo įvykdymo užtikrinimui sudarytu UAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimo sandoriu, bei 2008 m. balandžio 8 d. laidavimo sutartimi Nr. 104-08L, sudaryta tarp banko ir UAB „Vicus“. Teismo teigimu, kredito gavėjams bei laiduotojui/įkaito davėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu (prašymu) dėl skolos priteisimo, o Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. gegužės 20 d. priėmė nutartis civilinėse bylose Nr. 2-11751-285-2011 ir Nr. 2-11753-285/2011, be to, 2011 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12790-285/2011 dėl skolos priteisimo ir įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, o 2012 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos teismas išdavė 2011 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „DNB NORD bankas“ ieškinį atsakovams J. S., R. S. ir UAB „Vicus“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo pagrindu vykdomąjį raštą Nr. 2-1206-553/2011.
Pasak teismo, 2012 m. kovo 29 d. su kredito gavėjais bei laiduotoju sudarytas susitarimas Nr. SAD-20120223/92 dėl 3 941 127,24 EUR ir 47 948 Lt skolos grąžinimo išdėstymo (toliau – Susitarimas); kreditoriaus AB „DNB bankas“ finansinis reikalavimas susidarė dėl įmokų pagal kredito sutartis ir Susitarimą nepilno mokėjimo, t. y. iki nutarties iškelti UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo 2013 m. birželio 7 d. pagal nustatytą grafiką buvo nesumokėta 3 935 349,06 EUR suma (sudaranti 13 587 969,78 Lt). Teismas sprendė, kad finansinio reikalavimo dydį sudaro įsiskolinimo likutis pagal mokėjimo grafiką, palūkanos ir delspinigiai.
Teismas pažymėjo, kad administratoriaus įgaliotas asmuo ginčijo dalį kreditorinio reikalavimo (3 140 374,34 Lt), teigdamas, jog įmokos buvo mokėtos ir po bankroto iškėlimo dienos, todėl AB „DNB bankas“ finansinis reikalavimas turėtų būti mažesnis, tačiau nepagrindė šių savo teiginių; byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie atliktus mokėjimus buvo paskirti banko einamosioms palūkanoms dengti, tai matyti iš banko pateikto skolos grafiko; byloje nesant daugiau informacijos apie tai, kad buvo sumokėta daugiau įmokų, nei nurodė kreditorius, AB „DNB bankas“ finansinis reikalavimas dėl skolos (13 587 973,23 Lt – patvirtintas 10 447 598,89 Lt kreditoriaus reikalavimą = 3 140 374,34 Lt) laikytinas pagrįstu ir tvirtintinas (ĮRĮ 23 str. 7 d.).
Teismas nurodė, kad delspinigius kreditorius skaičiuoja, vadovaudamasis tarp šalių sudaryto Susitarimo 2.8 p. (0,08 proc.) bei CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už 6 mėnesių laikotarpį iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo 2013 m. birželio 7 d. (35 380,34 EUR arba 122 161,24 Lt), taigi atmestinas administratoriaus prašymas taikyti ieškinio senatį delspinigiams, kadangi kreditorius reikalavimą dėl delspinigių reiškia tik už 6 mėnesius iki restruktūrizavimo bylos UAB „Vicus“ iškėlimo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Teismas atmetė administratoriaus prašymą mažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą dėl delspinigių, teigdamas, kad administratorius nenurodė, kokie delspinigiai, jo nuomone, laikytini pagrįstais, o pagal teismų praktiką kiekvienu atveju turi būti vertinama, kokia delspinigių norma laikytina protinga ir pagrįsta, pagal kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Teismas nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad kredito ir laidavimo sutartys tarp šalių buvo sudarytos 2008 metais, kad nėra ginčo dėl to, jog skolininkas nevykdė savo įsipareigojimų; šalys 2012 m. kovo 29 d. susitarimu konstatavo UAB „Vicus“, J. S. ir R. S. skolą kreditoriui, susidariusią pagal kredito ir laidavimo sutartis; Susitarimu išdėstytas skolos mokėjimo terminas, tačiau UAB „Vicus“ įvykdė tik keletą mokėjimų, iš kurių buvo padengta tik dalis einamųjų palūkanų. Teismo teigimu, mokėjimai pagal Susitarimą buvo neatliekami ilgą laikotarpį, todėl šalių sutartas netesybų dydis (0,08 proc. už kiekvieną uždelstą dieną) nagrinėjamu atveju yra pagrįstas.
Teismo teigimu, visas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis (CPK 93 str. 1 d.), laiduotojas atsako už skolininko įsipareigojimus ne tik pagrindinės skolos, bet ir šalutinių prievolių dalyje (CK 6.81 str.), o pagal bylos duomenis, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš UAB „Vicus“, J. S. ir R. S. buvo priteista ieškovui AB „DNB bankas“ 42 960 Lt bylinėjimosi išlaidų suma, o 2012 m. kovo 29 d. susitarimu buvo konstatuotos AB „DNB bankas“ 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidos, kurių suma padidėjo dėl vykdymo išlaidų (Susitarimo 1.1 p., 2.1.3 p.); Susitarime nustatytos bylinėjimosi išlaidos nebuvo padengtos skolininkų UAB „Vicus“, R. S. ir J. S., pagal Susitarimo 2.8 p. nuo nesumokėtų bylinėjimosi išlaidų ne daugiau kaip už 180 dienų paskaičiuoti ir priteistini 6 904,51 Lt delspinigiai (47 984,00 Lt * 0,08 proc. * 180 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas RUAB „Vicus“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl kreditoriaus AB „DNB bankas“ finansinio reikalavimo (3 140 374,34 Lt skolos, 314 866,39 EUR palūkanų, 35 380,34 EUR ir 6 904,51 Lt delspinigių bei 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidų) patvirtinimo nagrinėti iš naujo, įpareigojant teismą išreikalauti iš kreditoriaus AB „DNB bnakas“ kredito gavėjų J. S. ir R. S. „Kliento bylą“ (113 – 120 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad:
- Teismas, priimdamas nutartį dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo netinkamai įvertino šalių materialiuosius santykius, nenustatė įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių byloje nurodytas aplinkybes, nepasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir argumentų, kadangi Kreditoriaus AB DNB banko finansnis reikalavimas grindžiamas Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. nutartimis dviejose civilinėse bylose ir 2011 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje, tačiau pagal hipotekos procedūros turinį išieškojimas buvo vykdomas ne ginčo tvarka, Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas minėtas nutartis, neatliko aplinkybių tyrimo reikalavimo pagrįstumo aspektu, šios bylos nebuvo nagrinėjamos iš esmės; hipotekos teisėjas nenustatinėjo ir negalėjo nustatyti sudarytų sandorių turinio atitikties įstatymų reikalavimams, todėl minėtos nutartys pagal teisinę prigimtį neatitinka teismo sprendimo ir nelaikytinos turinčiomis prejudicinę galią kaip ir galinčiomis būti kreditorių reikalavimo pagrindu UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje;
- Teismas neįvertino to, kad nuo 2011 m. birželio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties iki pasirašymo 2012 m. kovo 29 d. susitarimo Nr. SAD-20120223/92 tarp pareiškėjo, J. ir R. S. bei kreditoriaus, UAB „Vicus“ sumokėjo kreditoriui 60 000 Lt; Susitarime nurodytos 43 952 Lt dydžio banko patirtos bylinėjimosi išlaidos, 3 996 Lt vykdymo išlaidos niekur nebuvo užfiksuotos bei nebuvo priteistos teismo. Kreditorius, pažeisdamas sąžiningumo principą, ekonominiu spaudimu reikalaudamas pasirašyti šį Susitarimą, į jį įrašė skolą, kuri buvo ženkliai didesnė už tikrąją, todėl šis Susitarimas negali būti kreditoriaus reikalavimo pagrindu; minėtas susitarimas pripažintinas negaliojančiu, nes jis buvo sudarytas dėl nesąžiningų banko veiksmų;
- Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, detaliai aprašė nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nepadarė apibendrinamų išvadų, neaptarė galimų ginčo sprendimo alternatyvų, nenurodė taikomų teisės normų neatsakė į dalį svarbių restruktūrizuojamos įmonės argumentų, tarp jų dėl 2012 m. kovo 29 d. susitarimo Nr. SAD-20120223/92 negalėjimo būti kreditoriaus reikalavimo pagrindu šioje restruktūrizavimo byloje, dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio nepagrįstumo išsamiais skaičiavimais ir juos pagrindžiančiais dokumentais;
- Teismas nepasisakė dėl prašymo išreikalauti duomenis apie J. ir R. S. atliktus mokėjimus pagal 2008 m. vasario 12 d. Kredito linijos sutartį ir minėtą Susitarimą, patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą, neturėdamas jokių dokumentų, susijusių su kredito gavėjų J. ir R. S. prisidėjimu prie kredito grąžinimo;
- Teismas, tvirtindamas kreditoriaus finansinį reikalavimą visa apimtimi, nereikalavo, o kreditorius AB „DNB bankas“ nepagrindė ir neįrodė sutartų netesybų dydžio, t. y. galimų nuostolių, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra tinkamas, nepažeidžiantis šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų; apygardos teismas turėjo pareigą sumažinti netesybas iki teismų praktikoje įprastų 0,02 proc. už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną, neatsižvelgė į tai, kad Susitarime nustatytas delspinigių dydis pažeidžia esminę šalių lygybę, kad Susitarimas buvo sudarytas iki šalyje kilusios ekonominės krizės, kad pareiškėjui iškelta restruktūrizavimo byla.
Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius AB „DNB bankas“ prašo jį atmesti (128 – 132 b. l.). Nurodo, kad finansinį reikalavimą jis pareiškė 2012 m. kovo 29 d. Susitarimo pagrindu, kuris sudarytas vėliau, nei apelianto minimos Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartys, ir yra UAB „Vicus“, J. ir S. S. bendradarbiavimo, nustatant susidariusios skolos mokėjimų išdėstymo tvarką, pasekmė; jame išreikšta laisva šalių valia, Susitarimas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo ir priežasties vertinti hipotekos nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymi, kad apygardos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, kad teismų praktika nereikalauja iš teismo pasisakyti dėl absoliučiai visų byloje dalyvaujančių asmenų teiginių; nors apeliantas teigia, jog jo skola bankui buvo mažesnė, tačiau neteikia tai patvirtinančių įrodymų, o banko reikalavimo dydis buvo pagrįstas išsamiais skaičiavimais. Kreditoriaus nuomone, Susitarimo 2.8 p. šalių sulygti 0,08 proc. dydžio delspinigiai paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų, yra protingi ir pagrįsti; delspinigių už laiku nepadengtas įmokas sumažinimas sukurtų situaciją, kai nebūtų padengti banko nuostoliai, nes kreditorius praranda galimybę už vykdomą veiklą gauti pajamas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas.
Dėl finansinio reikalavimo pagrindo
Pagal ĮRĮ 23 straipsnio 1 dalį, restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai per teismo nustatytą terminą perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Restruktūrizavimo administratorius, sutikrinęs teismo nustatytu laikotarpiu pateiktus kreditorių reikalavimus su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda juos tvirtinti teismui (ĮRĮ 23 str. 2 d.), o restruktūrizavimo administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs restruktūrizavimo administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮRĮ 23 str. 5 d.).
Bylos duomenimis, atsakovo kreditoriaus AB „DNB banko“ papildomas 4 404 594,76 Lt dydžio finansinis reikalavimas kildinamas iš 2012 m. kovo 29 d. susitarimo Nr. SAD-20120223/92, pasirašyto tarp kreditoriaus AB DNB banko, atsakovo RUAB „Vicus“, J. S. ir R. S. (toliau – Susitarimas, 33 – 40 l.), kuriame bankas ir skolininkai (RUAB „Vicus“, J. S. ir R. S.) susitarė, kad skolą bankui sudaro 3 941 127,24 EUR teismo priteistos ir negrąžintos skolos, 5 procentai palūkanų nuo teismo priteistos visos skolos sumos iki visiško skolos išieškojimo, 43 952 Lt banko patirtos bylinėjimosi išlaidos bei 3 996 Lt banko patirtos vykdymo išlaidos (Susitarimo 1.1 p.). Susitarimo 1.2 punkte nurodyta, kad pasirašydami šį susitarimą skolininkai (įkeisto daikto savininkai, laiduotojai) pripažįsta visas skolas bankui ir įsipareigoja sumokėti bankui šiame susitarime nurodytomis sąlygomis, terminais ir tvarka ir kitas mokėtinas sumas pagal šį susitarimą, bei tinkamai ir laiku vykdyti kitus prisiimtus įsipareigojimus pagal susitarimą.
Apygardos teismas, turėjo pagrindo vadovautis minėtu Susitarimu, o apeliantas, teigdamas, jog minėtas Susitarimas pripažintinas negaliojančiu, nes kreditorius, ekonominiu spaudimu reikalaudamas pasirašyti šį susitarimą, pažeidė sąžiningumo principą ir įrašė skolą, kuri buvo ženkliai didesnė už tikrąją, nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančiu įrodymų. Juolab kad byloje esantis atsakovo 2012 m. sausio 17 d. prašymas Nr. R2-53, kuriuo prašoma AB DNB banko atnaujinti 2008 m. vasario 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2408-2008-06 ir 2008 m. balandžio 8 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2418-2008-05 vienerių metų laikui, per kurį atsakovas mokėtų bankui palūkanas ir stengtųsi padengti praėjusio laikotarpio susikaupusias palūkanas (101 – 102 b. l.), patvirtina, jog 2012 m. kovo 29 d. Susitarimas buvo sudarytas būtent atsakovo iniciatyva.
Pažymėtina, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino ir ištyrė įrodymus, kurių pagrindu buvo pasirašytas 2012 m. kovo 29 d. Susitarimas, tarp jų – Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. birželio 10 d. nutartis, kuriomis buvo nutarta priverstinai išieškoti iš skolininkų J. S. ir R. S. 172 058,48 EUR su 5 proc. procesinėmis palūkanomis, 3 795 084,07 EUR su 5 proc. procesinėmis palūkanomis; 3 789 526,23 EUR su 5 proc. procesinėmis palūkanomis, išieškojimą nukreipiant į UAB „Vicus“ nekilnojamąjį turtą, parduotiną iš varžytynių (41 – 47 b. l.); Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. išduotus vykdomuosius raštus, pagal kuriuos iš atsakovų J. S., R. S. ir UAB „Vicus“ kreditoriaus AB DNB banko naudai išieškotiną sumą sudarė 12 763 871,29 Lt skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 42 960 Lt bylinėjimosi išlaidų (27 – 30 b. l.).
Be to, apygardos teismas tinkamai ištyrė byloje pateiktą 2012 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštą dėl 42 960 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš atsakovų J. S., R. S. ir UAB „Vicus“ AB DNB banko naudai (29, 30 b. l.), kurios, kreditoriaus paaiškinimu, padidėjo dėl teismo procesinių sprendimų vykdymo.
Apygardos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, tarp jų 2012 m. kovo 29 d. susitarimo ir pagal jį sudaryto skolos grafiko/pažymos (69 b. l.) duomenis, turėjo pagrindo nustatyti, kad atsakovo ir R. S. bei J. S. skolos kreditoriui AB DNB bankui likutį sudaro 3 935 349,06 EUR, 314 866,39 EUR palūkanų (procesinių ir einamųjų) bei 35 380,34 EUR delspinigių, o apeliantas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių minėtų įrodymų duomenis (CPK 178 str., 185 str.).
Neturi pagrindo ir atskirojo skundo argumentas, kad Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-11751-285/2011 ir 2-11753-285/2011, 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-12790-285/2011 neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Pagal kasacinio teismo praktiką hipotekos teisėjo nutartis įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2014). Nagrinėjamu atveju atsakovas, pasirašydamas minėtą Susitarimą su kreditoriumi AB DNB banku, pripažino jame nurodytą jo, J. S. bei R. S. skolą, atsiradusią paminėtų Kauno miesto aplinkės teismo hipotekos teisėjo nutarčių, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. vykdomųjų raštų (27 – 30 b. l., 41 – 47 b. l.) pagrindu. Be to, pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, paminėtos Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartys (41 – 47 b. l.) buvo apskųstos atsakovo UAB „Vicus“ apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimis paliktos nepakeistos, ir įsiteisėjo bei įgijo vykdomojo rašto galią (CPK 558 str. 2 d., 587 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2014). Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo vadovautis paminėtomis apylinkės teismo hipotekos teisėjo nutartimis, nustatydamas skolininkų, tarp jų ir UAB „Vicus“, skolos dydį.
Nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo nutartį atskirojo skundo motyvas, kad teismas netyrė aplinkybės, kiek skolininkai J. ir R. S. prisidėjo prie kredito grąžinimo, ir nereikalavo papildomų duomenų dėl J. ir R. S. kredito įmokų.
Bylos duomenimis, 2013 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant klausimą dėl AB DNB banko skolininkų J. S. ir R. S. atsiskaitymo pagal minėtą Susitarimą, atsakovo atstovė nurodė, kad yra pagrindo manyti, jog skolininkai S. taip pat darė įmokas, bet neaišku, kiek jie yra sumokėję, tačiau kreditoriaus AB DNB banko atstovė nurodė, jog po atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo skolininkai J. S. ir R. S. neatliko nė vieno mokėjimo pagal Susitarimą, todėl negali pateikti įrodymų, kurių nėra (103 – 106 b. l.), o atsakovas nepateikė teismui įrodymų ar kitų duomenų apie tai, kad skolininkai J. ir R. S. atliko dalį mokėjimų kreditoriui pagal 2012 m. kovo 29 d. Susitarimą. Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 179 str., 314 str.).
Dėl delspinigių dydžio
CPK 6.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams; sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
CK 6.71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, delspinigiai yra netesybų rūšis (įstatymo, sutarties pagrindu nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta). Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).
Pagal teismų praktiką, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų dydžio reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais, dėl to, mažinant netesybų dydį, būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi; priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, kitu – aiškiai per didelis, dėl to nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos; šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010).
Apygardos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas privalo mokėti delspinigius, kurie nustatyti Susitarimo 2.8 punkte, numatančiame, jog, praleidus Susitarime nustatytus skolos sugrąžinimo terminus, už laiku nesugrąžintą sumą, nesumokėtas bankui metų palūkanas ir kitas sumas, skolininkai įsipareigoja už kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos (33 – 40 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, turėjusias įtakos delspinigių normos pagrįstumo nustatymui, tarp jų, kad kredito sutartys, laidavimo sutartis tarp šalių buvo sudarytos 2008 metais, o skolininkas nevykdė savo įsipareigojimų, kad 2012 m. kovo 29 d. Susitarimu išdėsčius skolos mokėjimo terminą, UAB „Vicus“ įvykdė tik keletą mokėjimų, iš kurių buvo padengta tik dalis einamųjų palūkanų, kad mokėjimai pagal 2012 m. kovo 29 d. Susitarimą buvo neatliekami ilgą laiką, ir turėjo pagrindo teigti, jog šalių Susitarime sutartas netesybų dydis (0,08 proc. už kiekvieną uždelstą dieną) ginčo atveju yra pagrįstas, o atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog nagrinėjamu atveju Susitarimu nustatyta 0,08 proc. delspinigių norma yra nepagrįstai didelė ar neprotinga (CPK 178 str., 185 str.). Juolab kad atsakovo administratorius net nenurodė, kokie, jo nuomone, delspinigiai laikytini pagrįstais, o teismo nustatytas aplinkybes bei išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
Taigi nėra pagrindo teigti, kad apygardos teismas netinkamai apskaičiavo priteistinus iš atsakovo UAB „Vicus“ 6 904,51 Lt delspinigius už 180 dienų, pradelstų sumokėti Susitarime nustatytą 47 984 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą, arba 35 380,34 EUR delspinigius už 180 dienų, pradelstų sumokėti skolą, ar kad delspinigiai yra neproporcingai dideli, palyginus su pagrindiniu skolos dydžiu (3 935 349,06 EUR).
Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Atmetus atsakovo atskirąjį skundą, iš dalies tenkintinas kreditoriaus AB „DNB bankas“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisiant iš atsakovo trečiojo asmens AB DNB banko naudai 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., 302 str.; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p.; 138, 139 b. l.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį.
Priteisti iš atsakovo RUAB „Vicus“ (juridinio asmens kodas 135491720; buveinės adresas Kaunas, Savanorių pr. 375) trečiojo asmens kreditoriaus AB „DNB bankas“ (juridinio asmens kodas 112029270; buveinės adresas Vilnius, Basanavičiaus g. 26) naudai 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Audronė Jarackaitė
Marytė Mitkuvienė
Egidija Tamošiūnienė