Administracinė byla Nr. ATP-315-533/2011
Teisminio proceso Nr. 4-02-3-02140-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija: 45.4., 39.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. liepos 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Dovidaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria J. M. skundas atmestas ir Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato 2011 m. kovo 12 d. nutarimas paliktas nepakeistas, ir prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą,
n u s t a t ė:
Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato 2011 m. kovo 12 d. nutarimu J. M. pagal ATPK 123 str. 5 d. nubaustas 100 Lt bauda už tai, kad jis 2011-03-12, apie 14.06 val., kelyje Alytus-Simnas-Kalvarija, 19.00 km, vairavo automobilį „Mercedes Benz 1840“, v/n (duomenys neskelbtini) bei patikrinimo metu policijos pareigūnams pateikė negaliojantį privalomo civilinės atsakomybės draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini), tuo jis nevykdė KET 238 punkto reikalavimą.
Nesutikdamas su šiuo nutarimu, atsakomybėn patrauktas J. M. jį apskundė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kuris skundą atmetė ir Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato 2011 m. kovo 12 d. nutarimą palikto nepakeistą.
Apeliaciniu skundu J. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį ir Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko 2011 m. balandžio 4 d. nutarimą bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliantas sutinka, jog draudimo sutartis yra įprastinė ir draudimo polisas yra išduotas Rusijos Federacijoje registruotoje įmonėje ,,(duomenys neskelbtini) “.
Nurodo, jog teismas, konstatavęs, kad Įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybės narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, neva pats sau prieštaravo ir pripažino, kad patikrinimo metu policijos pareigūnams pateikė negaliojantį privalomo civilinės atsakomybės draudimo polisą ir tokiu būdu nevykdė KET 238 punkto reikalavimo ir padarė ATPK 123 str. 5 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą. Teigia, jog vairavo transporto priemonę, kuri apdrausta įprastine draudimo sutartimi, kuri suteikė kiekvienoje Europos Sąjungos valstybės narėje draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, ir minėto pažeidimo nepadarė. ATPK 123 str. 5 d. nenumatyta, kad draudimo polisas privalo būti išduotas tik Lietuvoje esančios draudimo įmonės.
Skunde taip pat pažymi, jog jis yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas – vairuotojas ir negali įtakoti automobilio draudimo, nes tai yra ne jo kompetencija. Automobilio savininkė ir valdytoja esanti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, todėl už netinkamą transporto priemonės apdraudimą (jei draudimas bus laikomas netinkamu) atsako ji. Apeliantas jį sustabdžiusiam pareigūnui pateikė tokius draudimo dokumentus, kokius jam pateikė darbdavys.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 123 str. 5 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu.
J. M. jam inkriminuotą pažeidimą neigia teigdamas, jog transporto priemonės privalomojo draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), nors ir yra išduotas Rusijos Federacijoje registruotos įmonės ,,(duomenys neskelbtini) “, yra galiojantis ir Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo Nr. X-1137, 10 str. 1 d. nustatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Ši norma reiškia, jog minėta draudimo sutartis galioja Europos Sąjungos valstybėse narėse (įskaitant ir Lietuvos Respublikos teritoriją) tik tuo atveju, jeigu ji sudaryta bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o šiuo atveju draudimo polisas buvo išduotas užsienio valstybėje, t.y. Rusijos Federacijoje.
J. M. teigia, jog ATPK 123 str. 5 d. nenumatyta, kad draudimo polisas privalo būti išduotas tik Lietuvoje esančios draudimo įmonės. Pabrėžtina, jog vadovaujantis ATPK 2 str. 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai. Tai reiškia, jog ATPK 123 str. 5 d. turi būti sistemiškai aiškinama su Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo Nr. X-1137 straipsniais.
Minėto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Pagal šį įstatymą tinkamais draudikais yra laikomi Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai (minėto įstatymo 2 str. 18 p.).
Bylos medžiagos duomenimis, automobilis „Mercedes Benz 1840“, v/n (duomenys neskelbtini) yra registruotas Lietuvoje (b.l. 6), todėl transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta Lietuvos Respublikoje esančios draudimo įmonės (arba Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių, arba užsienio valstybių draudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje ir teisės aktų nustatyta tvarka turinčių teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai).
Pažymėtina, kad sprendžiant atsakomybės klausimą dėl pažeidimo, numatyto ATPK 123 str. 5 d., apelianto nurodytos aplinkybės (kad už netinkamą transporto priemonės apdraudimą (jei jis bus pripažintas netinkamu) atsako UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri yra automobilio savininkė ir valdytoja)) reikšmės neturi, kadangi J. M. yra įgijęs vairuotojo pažymėjimą, todėl jis žino Kelių eismo taisyklių 238 p. reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 123 str. 5 d.
J. M. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą kad ištirti, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo Nr. X-1137 2 straipsnio 18 punktas, numatantis, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas (toliau – draudikas) – asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo Nr. X-1137 šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis, kuri neleidžia, kad Lietuvos Respublikoje būtų pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų šalių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau šis prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas.
Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė nuo 2004 m. gegužės mėnesio. Europos Sąjunga – ekonominė bei politinė bendrija, kurios vienas iš tikslų yra sisteminti bei vienodinti visą teisinę, politinę bei ekonominę bazę bendrijos viduje. Tai, jog Europos sąjungos valstybės pripažįsta viena kitos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuosius draudimus, o užsienio valstybių draudimo įmonių apdraustoms transporto priemonėms keliami papildomi reikalavimai, nesudaro pagrindo teigti, jog yra ribojama užsienio piliečių ūkinės veiklos laisvė. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo Nr. X-1137 2 str. 18 p. ir 10 str. 3 d. numatytu reglamentavimu yra ginamas viešasis interesas bei Europos Bendrijos piliečių teisės įvykus draudiminiam įvykiui gauti žalos atlyginimą. Tai, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta kitų šalių (ne Europos Sąjungos valstybių narių) draudimo įmonių arba filialų sudarytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, nereiškia, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2007-05-17 įstatymo minėtos nuostatos prieštarauja, kaip kad teigia apeliantas, Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nuostatoms, nes neva monopolizuoja gamybą ir rinką.
Konstitucinio Teismo doktrinoje monopolija įvardijama kaip išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Monopolija paprastai suprantama kaip padėtis vidaus rinkoje, todėl nėra tikslinga kalbėti apie monopoliją, atsiradusią Europos Sąjungoje, kuri pažeidžia kitų užsienio valstybių piliečių teisę pasirinkti draudiką. Pažymėtina, kad kiekviena bendrija, kaip ir kiekviena valstybė, turi teisę reguliuoti savo rinkos vidaus santykius ir individualūs politiniai sprendimai, puoselėjantys tarptautinius bendradarbiavimo santykius nereiškia, jog tokiu būdu yra pažeidžiamos kitų užsienio valstybių piliečių teisės.
Pažymėtina, kad netenkindamas J. M. skundą dėl Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato 2011 m. kovo 12 d. nutarimo panaikinimo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas turėjo vadovautis ATPK 302 str. 1 d. 1 p. ir priimti nutartį, o ne nutarimą, tačiau ši techninė klaida neturi reikšmės šio procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Prašymas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Viktoras Dovidaitis