Baudžiamoji byla Nr. 2K-395-489/2016

Teisminio proceso Nr. 1-97-2-00021-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1; 1.1.12.1; 1.2.24.1; 2.1.15.1.2;2.3.2.2.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. (R. P.), R. P. (R. P.) ir jų gynėjo advokato Tomo Petkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis ir R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, R. P. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiajam V. P. iš nuteistųjų solidariai priteista 896,95 Eur turtinės ir 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1399,17 Eur išlaidų atlyginimo.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi R. P. ir R. P. baudžiamoji byla dėl BK 25 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 1 dalies nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

V. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento civiliniai ieškiniai perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

1. R. P. ir R. P. nuteisti pagal BK 270 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d., kai R. P. pradėjo eiti UAB ,,E“ generalinio direktoriaus pareigas, iki 2008 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, žinodami, kad gautuose vykdymui statybos projektuose nėra numatytas tvenkinių įrengimas, R. P. perdavus minėtus projektus vykdymui, susitarę, kad pagal 2006 m. rugsėjo 8 d. pasirašytą statybos rangos sutartį Nr. 09/01 tarp užsakovo ūkininko R. P. ir rangovo UAB ,,E“, kuri kaip rangovas atliks (duomenys neskelbtini) kaimo turizmo sodybos pastatų, statinių, inžinerinių tinklų statybos bei aplinkos sutvarkymo darbus Šalčininkų r., Kalesninkų sen., Didžiųjų Zubiškių k., bendro naudojimo teritorijoje tekančioje valstybinės reikšmės Turės upėje neteisėtai, t. y. neturėdami aplinkos ministerijos leidimo, kai leidimas būtinas, įrengė 1,70 m aukščio užtvanką, taip pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles, dėl to buvo dalinai užtvindyti žemės sklypai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis V. P., ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis R. P. (bendras užtvenktos teritorijos plotas sudarė 0, 96 ha), kuriuose į užtvindytą plotą žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka miško sklypas, esantis Valkininkų miškų urėdijos Versekos girininkijos kv. 1043 sk. 1, į užtvindytą plotą žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka miško sklypas, esantis Valkininkų miškų urėdijos Versekos girininkijos kv. 1023 sk. 4; šiais neteisėtais veiksmais aplinkai buvo padaryta 65 169,50 Lt (18 874,25 Eur) žala.

2. Kasatoriai nuteistieji R. P., R. P. bei jų gynėjas skunde pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir pirmosios instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

2.1. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatymo nuostatą, reglamentuojančią senaties termino skaičiavimo pradžios momentą (BK 95 straipsnio 2 dalis), nes terminą pradėjo skaičiuoti ne nuo nusikalstamos veikos padarymo momento, kuris kaltinamajame akte nurodytas kaip nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, o nuo nusikalstama veika padarytos žalos paskaičiavimo momento, t. y. 2010 m. lapkričio 19 d. žalos apskaičiavimo akto surašymo. Taip apeliacinės instancijos teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 2 dalis) ir pakeitė kaltinimo turinį (t. y. veikos padarymo laiką). Pasak kasatorių, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodytas būtent nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. m. iki 2008 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, turėjo būti taikomas nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas galiojęs iki 2008 m. gruodžio 31 d. arba 2008 m. gruodžio 1 d., o ne 2010 m. lapkričio 19 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija. Pagal šiuo laiku galiojusias Baudžiamojo kodekso redakcijas 270 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika buvo laikoma apysunkiu nusikaltimu, kuriam senatis taikoma suėjus aštuonerių metų terminui po tokio nusikaltimo padarymo (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis). Apeliacinės instancijos teismas, skaičiuodamas senaties terminą nuo nusikalstama veika atliktų padarinių užfiksavimo datos, netinkamai taikė BK 95 straipsnio 2 dalį. Padarinių užfiksavimo laikas negali būti tapatinamas su nusikalstamos veikos padarymo metu. Žalos apskaičiavimo laikas ir nusikalstamos veikos padarymo laikas nėra tapatūs juridiniai faktai. Nepaisant to, kad neginčytina, jog BK 270 straipsnio 2 dalyje esanti nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, tačiau akivaizdu, kad valstybinės reikšmės upėje pastačius užtvanką padariniai gamtai atsirado nedelsiant, o ne po trejų metų, kai buvo specialiu aktu konstatuotas žalos gamtai dydis. Pasak kasatorių, vadovaujantis in dubio pro reo principu vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti laikoma, kad užtvankos pastatymas buvo baigtas ir žala gamtai padaryta 2008 m. sausio 1 d.

Skunde pažymima, kad 2015 m. rugpjūčio 21 d. prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą, buvo prašoma pakeisti veikos kvalifikavimą, bet ne kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, pvz., veikos padarymo laiką, iš esmės skirtingomis. Tokių veiksmų nesiėmė ir apeliacinės instancijos teismas, kaltinamiesiems apie tai nebuvo pranešta.

2.2. Kasatoriai tvirtina, kad, aiškinant BPK 256 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 2 dalies nuostatas kartu, apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus inkriminuojamos veikos kvalifikavimą pakeisti tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje prokurorė apeliacinio skundo nepateikė, o nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nebuvo keliami teisiniai argumentai, kurie būtų susiję su R. P. ir R. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš BK 270 straipsnio 1 dalies į 270 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusysis skundė tik senaties taikymą. Taigi, nesant apeliacinio skundo su prašymu perkvalifikuoti veiką, apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų. Baudžiamoji byla buvo patikrinta platesne apimtimi, negu buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kaltinamųjų padėtis buvo pabloginta daugiau, negu to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kaltinamieji buvo kaltinti ne nesunkaus, o apysunkio nusikaltimo padarymu, jų padėtis pasunkėjo ir dėl to, kad prasitęsė ir senaties terminai. Pasak kasatorių, prokurorui suteikiant teisę keisti kaltinimą nepateikus apeliacinio skundo, jis procese pradeda dalyvauti kaip apeliantas, o tai neatitinka BPK 320 straipsnio nuostatų.

Be to, prokurorė baigiamųjų kalbų metu atsisakė savo prašymo pakeisti kaltinime numatytos veikos kvalifikavimą į BK 25 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį, todėl byla turėjo būti nagrinėjama laikantis pirminio kaltinimo ribų pagal 2010 m. gruodžio 31 d. kaltinimo akte nurodytą kvalifikaciją ir faktines aplinkybes. Kasatorių manymu, nukentėjusysis negali prašyti nuteisti pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuriuo kaltinamieji nėra kaltinami, prokurorei atsisakius nuo kaltinimo keitimo, nukentėjusysis neturėjo teisės palaikyti kaltinimo keitimo.

Kartu kasatoriai pažymi, kad, perkvalifikavus veiką apeliacinės instancijos teisme, proceso dalyviai nebegali apskųsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, taigi apeliacinės instancija tampa pirmąją ir galbūt vienintele teismo instancija. Tokiais atvejais byla turi būti grąžinama į pirmąją instanciją.

2.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų M. J., G. T., V. R., J. B., I. K., A. A. fragmentuotomis parodymų ištraukomis, kurios nepatvirtina, kad R. R. P. būtų įrengę užtvanką valstybinės reikšmės upėje ar kitiems asmenims būtų davę nurodymus dėl užtvankos įrengimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo liudytojų parodymus, susijusius su tvenkinių įrengimu, tačiau nusikalstama veika buvo pareikšta dėl užtvankos pastatymo valstybinės reikšmės upėje, žala gamtai buvo padaryta patvenkus valstybinės reikšmės upę, o ne dėl tvenkinių įrengimo, kurie yra išsidėstę R. P. priklausančiame žemės sklype.

Tai, kad M. J. nurodė, jog užtvankos planuose lyg ir nebuvo, nereiškia, kad užtvanką pastatė ar liepė pastatyti nuteistieji. Šis liudytojas kitų parodymų dėl užtvankos pastatymo teismui nenurodė. Taip pat ir G. T. parodymai nepatvirtina, kad užtvanką upėje būtų įrengę nuteistieji, priešingai, jam nebuvo žinoma apie užtvankos statybos darbus. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas netiksliai citavo ir iškraipė liudytojos V. R. parodymus. Ši liudytoja parodė, kad tiksliai nepamena, ar užtvanka upėje buvo pastatyta, ji nepatvirtina, kad būtų mačiusi statybos darbus ar kad nurodymus dėl užtvankos statybos būtų davęs R. P.. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo liudytojos atsakymus į prokurorės klausimus. Liudytoja V. R. aiškiai nurodė, kad savo parodymus davė dėl tvenkinių įrengimo, o ne dėl užtvankos pastatymo fakto.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo J. B. parodymus, nurodė tai, ko šis liudytojas nesakė. Vertinant šio liudytojo parodymus, pasak kasatorių, akivaizdu, kad nurodymus R. P. davė dėl tvenkinių valymo ir purvo išvežimo, molio atvežimo, o ne dėl užtvankos statymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino taip, kad nurodymus davė R. P..

Skunde nesutinkama ir su tuo, kaip apeliacinės instancijos teismas įvertino liudytojo I. K. parodymus. Pasak kasatorių, šio liudytojo parodymai neturi nieko bendro su įrodinėjama nusikalstama veika. Iš šio liudytojo aprodymų aišku, kad jam nėra nieko žinoma apie užtvankos pastatymą, bet apeliacinės instancijos teismas apie tai neužsiminė. Taip pat kasatorių kaltės nepatvirtina ir A. A. parodymai. Kartu teismas nevertino, tos šio liudytojo parodymų dalies, kur jis tvirtina, jog upė yra nuolatos užtvindoma bebrų, dėl to laikosi pakilęs vanduo. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netenkindamas gynėjo prašymo atlikti išsamų įrodymų tyrimą, padarė proceso pažeidimus, nes dėl to nebuvo apklausta liudytoja V. R..

Pasak skundo autorių, vien ta aplinkybė, kad R. P. buvo UAB „E“ direktorius, o R. P. žemės sklypų, kuriuose pastatyta kaimo turizmo sodyba, savininkas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jų kaltę. Byloje nėra jokių duomenų ir apie šių asmenų susitarimą dėl užtvankos pastatymo. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad statybos darbus subrangos pagrindais kaimo turizmo sodyboje įrenginėjo 9 subrangovai, todėl, pasak jų, užtvanką Turės upėje galėjo įrengti ar duoti tokius nurodymus ir šių įmonių darbuotojai, tačiau šie asmenys nebuvo apklausti, apeliacinės instancijos teismas nevertino šių aplinkybių.

2.4. Kasaciniame skunde keliamas ir administracinės atsakomybės taikymo klausimas, kurio apeliacinės instancijos teismas nesvarstė, nors kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad administracinė atsakomybė yra pagrindinė atsakomybės rūšis, taikoma už aplinkos apsaugos pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014). Skunde pažymima, kad didelė žala ir sunkūs padariniai aplinkai turi kilti būtent dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2010). Iš bylos įrodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad žalos apskaičiavime nurodytą žalą nulėmė būtent užtvankos įrengimas. Taigi vien žalos dydžio faktas negali būti pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę.

2.5. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, pažeidė BPK 109, 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė bendruosius protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas nemotyvavo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio sprendimo, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į V. P. priteistą turtinės žalos dydį (896,95 Eur). Pasak kasatorių, tai, kad buvo priteista devynis kartus didesnė neturtinė žala, nesuderinama su sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Nebuvo atsižvelgta ir į užlieto sklypo rinkos vertę (330,74 Eur). Laikinas apribojimas naudotis žemės sklypu negali sukelti nepatogumų, kurie būtų vertinami tokia didele disproporcija palyginus su žemės sklypo verte. Taip nukentėjusysis praturtėja nesąžiningai. Teismas neatsižvelgė ir į tokius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai. Nevertinta ir nuteistųjų turtinė padėtis, neatsižvelgta į tai, kad R. P. yra pensinio amžiaus.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Stulginskis prašo nuteistųjų R. P. ir R. P. bei jų gynėjo advokato T. Petkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais dėl pažeidimų, padarytų vertinant įrodymus, jis pažymi, kad kasacinės instancijos teismas bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl kasatorių argumentai, kuriais jie ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo paliktini nenagrinėti. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nuteistųjų veiksmus kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų kaltę teismas grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos vertinimu, nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismas savo sprendimą grindė ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ir liudytojų M. J., G. T., V. R., J. B., I. K., A. A. parodymais. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų.

3.2. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo svarstyti dėl administracinės atsakomybės taikymo nuteistiesiems. Tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties bei baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik po to, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstamą, svarstomas administracinės atsakomybės taikymas. Nagrinėjamoje byloje teismas motyvuotai konstatavo, kad nuteistųjų veikoje yra visi būtini BK 25 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

3.3. Prokuroras nesutinka ir su tuo skundo argumentu, kad buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas keičiant veikos kvalifikavimą iš BK 270 straipsnio 1 dalies į 270 straipsnio 2 dalį pagal prokurorės pateiktą prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą nesant prokurorės apeliacinio skundo. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtintas draudimas BPK 256 straipsnyje numatytiems proceso dalyviams pateikti prašymą pakeisti veikos kvalifikavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Be to, prokuroro teisė pateikti teismui prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą nėra siejama su prokuroro apeliacinio skundo buvimu byloje. Esminis dalykas, anot prokuroro, yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundas, todėl prokuroras daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, priimdamas prokuroro prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (į griežtesnę atsakomybę numatantį BK straipsnį), nesant prokuroro apeliacinio skundo, tačiau esant nukentėjusiojo apeliaciniam skundui, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nuosprendį, įvertinti, ar R. R. P. veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai, t. y. iš esmės išspręsti kaltinamųjų kaltės klausimą.

Apie kaltinimo keitimą proceso dalyviai buvo informuoti, jiems buvo suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai pagal pakeistą kaltinimą, teikti papildomus prašymus ar pareiškimus teismui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos kasatorių (nuteistųjų) teisės į gynybą procese. Prokurorei pateikus prašymą pakeisti inkriminuojamos veikos kvalifikaciją į griežtesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą, kaltinamųjų gynybos argumentai nepasikeitė, nes tiek R. P., tiek R. P. savo kaltę neigė iš esmės, nepripažindami, kad jie statė užtvanką Turės upėje.

Prokurorės baigiamojoje kalboje išsakytas prašymas netenkinti jos prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą į BK 270 straipsnio 2 dalį (kaip ir kitų proceso dalyvių nuomonės, išsakytos baigiamųjų kalbų metu) nesaisto teismo. Teismas turi teisę kaltinamąjį pripažinti kaltu tiek pagal pakeistą kaltinimą, tiek ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

3.4. Atsiliepime prieštaraujama ir argumentams dėl bylos nutraukimo suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties pradžia yra diena, kurią padaryta nusikalstama veika. Nusikalstama veika laikoma baigta, jei kaltininko veikoje yra visi konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje numatyti tos nusikalstamos veikos požymiai. Kai darant nusikalstamą veiką, kuri įstatyme apibūdinta kaip materiali (kaip yra nagrinėjamoje byloje dėl BK 270 straipsnio 2 dalies), kaltininko tyčia yra nukreipta į tam tikrą padarinių atsiradimo laiką, tokios veikos padarymo laikas yra tų padarinių atsiradimo laikas ir tokiu atveju taikomas įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu.

Prokuroro manymu, padariniai – žala gamtai – atsirado žymiai vėliau, negu tas laikas, kai buvo įrengta užtvanka upėje (2007 m. rugpjūčio 22 d.–2008 m tiksliai nenustatytu laiku). Tą patvirtina 2010 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktas, kuriuo nustatyta, kad upė užtvenkta, užtvindytos teritorijos plotas 0,96 ha, o pagal 2010 m. lapkričio 19 d. apskaičiavimą gamtai padaryta 65 169,50 Lt (18 874,39 Eur) žala. Nukentėjusysis V. P. patvirtino, kad 2009 metų rudenį ir 2010 m. pavasarį atvykęs į savo žemės sklypą, aptiko, kad yra užtvenkta upė Turė ir užtvindyta jo pievos dalis, o dėl pakeisto upės vandens lygio po vandeniu atsidūrė miškelis ir želdiniai, kurie yra parudę ir džiūsta. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad dėl neteisėtai pastatytos upės užtvankos žalingi padariniai aplinkai atsirado 2009–2010 metais, o žalos atsiradimo faktas užfiksuotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūros 2010 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktu bei 2010 m. lapkričio 19 d. atliktu nuotolių apskaičiavimu.

Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už apysunkio nusikaltimo (kuriam priskirtina veika, įtvirtinta BK 270 straipsnio 2 dalyje) padarymą buvo aštuoneri metai. Nuo 2010 m. birželio 29 d. įsigaliojus naujajai BK 95 straipsnio redakcijai, senaties terminas dėl apysunkio nusikaltimo jau buvo dvylika metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis). Todėl prokuroras tvirtina, kad tiek skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo aštuonerių metų senaties terminą nuo 2009 m (žalos atsiradimo fakto pagal nukentėjusiojo parodymus), tiek dvylikos metų senaties terminą nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akto ir 2010 m. lapkričio 19 d. nuostolių apskaičiavimo (žalos padarymo nustatymo), nuosprendžio priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs.

3.5. Atsiliepime teigiama, kad apygardos teismas, priteisdamas solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiajam 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teismas įvertino visas neturtinei žalai atlyginti priteistinos piniginės sumos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Teismas tik iš dalies patenkino nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytą prašymą priteisti jam 14 481 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo ir nuteistųjų skirtingų interesų pusiausvyra nėra pažeista. Nuosprendžiu nustatyta piniginė satisfakcija yra teisinga ir nukreipta kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, todėl, prokuroro įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad teismai pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą.

4. Atsiliepimu nukentėjusysis V. P. prašo nuteistųjų R. P. ir R. P. bei jų gynėjo kasacinį skundą atmesti.

4.1. Nukentėjusysis pritaria apeliacinės instancijos teismui dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, sutinka, kad nusikaltimo pabaiga nustatyta 2010 m. lapkričio 19 d., kai buvo nustatyta žala gamtai. Nukentėjusysis prieštarauja, kad nusikaltimas turėtų būti laikomas baigtu nuo atliktų nusikalstamų veiksmų laiko, nes tai materiali nusikalstama veika. Teismas teisingai nustatė, kad žala gamtai dėl neteisėtų veiksmų kilo 2010 m. iš naujo nuteistiesiems pastačius Turės upėje užtvanką, padarius ją dar didesnę ir masyvesnę. Būtent tuomet pakilęs vanduo leido palaikyti atitinkamą įrengtų tvenkinių vandens lygį.

4.2. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai remdamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi esant nukentėjusiojo prašymui bei prokurorės pareiškimui dėl veikos perkvalifikavimo priėmė nuosprendį pagal BK 270 straipsnio 2 dalį. Be to, BPK nenumato galimybės baigiamųjų pasisakymų metu teikti arba atsisakyti kokių nors procesinių prašymų (pareiškimų), todėl teismas nepažeidė BPK normų.

4.3. Nukentėjusysis mano, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas vertinimo taisyklių.

4.4. Neturtinė žala, pasak nukentėjusiojo, priteista teisingai. Po užtvankos pastatymo nukentėjusiojo sklypas buvo suniokotas negrįžtamai – vaga ištiesinta, pakrantės sunaikintos jas užliejant, iškirsti ir nudžiuvę alksniai, užlieta pelkė, sunaikinti akmenys, pieva išvažinėta. Sunaikintos sklypo pakrantės, pelkės ar medžių atkurti nebeįmanoma, nes visas gamtovaizdis formavosi dešimtmečiais. Dėl kaltinamųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė daug neigiamų išgyvenimų, turėjo kreiptis pagalbos į įvairias valstybines institucijas, rašyti daugybę raštų, vykti į įvairių komisijų apžiūras, apklausas policijoje, teismą.

5. Nuteistųjų R. P. (R. P.), R. P. (R. P.) ir jų gynėjo advokato T. Petkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

              6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008,
2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

7. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kitų klausimų, ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių nustatymas (pvz., keliant klausimą, kas iš tiesų užtvenkė Turės upę, ar davė dėl to nurodymus, neigiant buvus susitarimą ją užtvenkti), pateikiama sava nuomonė dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, nesutinkant su atskirų liudytojų parodymų vertinimu. Tokie kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis, prašoma, atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, keisti nustatytas aplinkybes ar įrodymų vertinimą ir tuo pagrindu daryti priešingas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui išvadas, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Dėl to šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginius kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

              9. Kasatoriai tvirtina, kad BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai buvo pažeisti, nes apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atskiromis liudytojų parodymų dalimis, nepatvirtinančiomis, jog R. ir R. P. įrengė užtvanką, ar davė dėl to nurodymus, ir nesusijusiomis su pareikšto kaltinimo aplinkybėmis.

              10. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išvadas dėl abiejų nuteistųjų kaltumo pagal BK 270 straipsnio 2 dalį grindė tais įrodymais, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, ir tais, kuriuos pats teismas ištyrė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (liudytojų A. M., A. A. parodymai).

              11. Teisės taikymo aspektu esminių įrodymų vertinimo trūkumų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta. Liudytojų M. J., V. R., J. B., I. K. bei A. A. parodymų vertinimas atliktas iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų vertinti įrodymus atskirai ir aptarti jų visumą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šių liudytojų parodymais rėmėsi nustatydamas upės užtvenkimo aplinkybes, kurios neatsiejamai susijusios ir su skunde nurodomų tvenkinių įrengimu. Taigi priešingai negu teigiama skunde, šių liudytojų parodymai buvo susiję su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir plačiai liudytojų parodymų neaptarė, tačiau esminius jų parodymų aspektus, susijusius su nagrinėjama byla, įvertino nepažeisdamas BPK nuostatų, be to, tai buvo tik dalis bylos įrodymų, vertintinų kitų bylos įrodymų (nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai bylos dokumentai ir kt.) visumos kontekste.

              12. Atmestinas ir tas skundo teiginys, kad netenkinant gynėjo prašymo atlikti visų įrodymų tyrimą, buvo padaryti kasaciniame skunde nurodyti esminiai proceso pažeidimai.

              13. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta atlikti dalies įrodymų tyrimą atsižvelgiant į teismo posėdžio metu pateiktus proceso dalyvių prašymus. Kiekvienai iš proceso šalių buvo suteikta galimybė pareikšti prašymus dėl įrodymų tyrimo apimties. Šia teise pasinaudojo prokurorė, prašydama iškviesti liudytojus apklausai bei nukentėjusiojo atstovas, pareikšdamas prašymus, susijusius su civiliniu ieškiniu, kaltinamųjų gynėjas, pateikdamas prašymą dėl visų bylos įrodymų tyrimo būtinybės, grįsdamas šį prašymą aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės bylos nenagrinėjo. Gynėjas taip pat pateikė konkrečius prašymus apklausti atskirus gamtos apsaugos darbuotojus ir prijungti rašytinį dokumentą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento civilinį ieškinį, pareikštą civilinėje byloje).

              14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos prašymus tenkino iš dalies, nuspręsdama iškviesti atskirus liudytojus apklausai, pridėti pateiktą civilinį ieškinį. Kolegija visų bylos įrodymų tyrimo nusprendė neatlikti. Taigi vienus prašymus apeliacinės instancijos teismas tenkino tiek, kiek tai buvo reikalinga siekiant bylą išsamiai išnagrinėti pagal paduotus apeliacinius skundus ir įvykdyti kasacinės instancijos teismo nurodymus, o kitus – motyvuotai atmetė.

              15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama iš esmės beveik dvejus metus, ir šio nagrinėjimo metu buvo atliktas įrodymų tyrimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus liečia ir gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

              16. Pagal kasacinio teismo praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-209-489/2015 ir kt.). Tačiau, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, tokio pobūdžio pažeidimų ir kasatorių nurodytų BPK 320, 332 straipsnių pažeidimų kolegija nenustato.

Dėl BPK 256 straipsnio pažeidimų

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo padaryti BPK 256 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 2 dalies pažeidimai, nes prokurorės apeliacinio skundo su prašymu keisti kaltinimą nebuvo, nukentėjusysis to skunde neprašė, o prokurorė baigiamųjų kalbų metu atsisakė nuo kaltinimo keitimo, taigi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus veikos kvalifikavimą nesant prašymo, buvo viršytos prokuroro apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos.

18. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

19. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Pažymėtina, kad kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose arba tai gali daryti bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Tačiau visais šiais atvejais taip pat būtina laikytis BPK 255, 256 straipsniuose numatytos kaltinimo keitimo tvarkos.

20. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo V. P. ir nuteistųjų R. R. P. apeliacinius skundus, kuriuose nebuvo prašymų dėl veikos perkvalifikavimo. Tačiau po bylos nagrinėjimo kasacine tvarka 2015 m. kovo 23 d. nutartimi buvo atkreiptas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad teismo pareiga nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir patikrinti, ar nustatyta pirmosios instancijos teisme veika nebuvo padaryta didelė žala augmenijai. Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į prieš tai byloje priimtą kasacinio teismo nutartį, prokurorė pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 270 straipsnio 1 dalies į 270 straipsnio 2 dalį. Šį prašymą bylos nagrinėjimo metu palaikė nukentėjusysis V. P..

21. Apeliacinės instancijos teismas visus privalomus procedūrų, susijusių su kaltinimo keitimu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, reikalavimus pagal BPK 256 straipsnio 2, 3 dalis atliko. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad prašymas dėl kaltinimo keitimo proceso dalyviams buvo išdalintas, teismas proceso dalyvių prašymu padarė pertrauką susipažinti su prokurorės prašymu ir suteikė laiko pasiruošti gynybai.

22. Vien ta aplinkybė, kad baigiamųjų kalbų metu prokurorė nurodė abejojanti kaltinimo keitimu ir jo nepalaikanti, nereiškia, jog pakeisto kaltinimo nebeliko, kad apeliacinės instancijos teismas nebegalėjo priimti sprendimo dėl veikos perkvalifikavimo pagal BPK normas pateiktą prašymą. Be to, nagrinėjamoje byloje nepaisant prokurorės dviprasmiškos pozicijos, prašymą pakeisti kaltinimą palaikė nukentėjusysis, kuris taip pat turi teisę kreiptis dėl kaltinimo keitimo (BPK 256 straipsnio 2 dalis).

23. Taigi, atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes ir BPK reikalavimus dėl kaltinimo keitimo teisme bei tuo klausimu formuojamą teisminė praktiką, darytina išvada, kad esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teisme pakeičiant ir bylą nagrinėjant pagal pakeistą kaltinimą R. ir R. P. padaryta nebuvo.

24. Nepagrįstas ir kasatorių teiginys, kad perkvalifikavus veiką apeliacinės instancijos teisme, proceso dalyviai nebegali apskųsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinė instancija tampa vienintele teismo instancija. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo ir tai, kad tuo atveju, kai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, taip pat dėl esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti apeliacinės instancijos teisme nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą ir jos įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal EŽTT praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (pvz., 2009 m. sausio 8 d. sprendimas byloje   Panou prieš Graikiją, peticijos Nr. 44058/05; 2001 m. vasario 13 d. sprendimas byloje  Krombach prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29731/96) (minėta plenarinės sesijos priimta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino

25. Kasaciniame skunde keliamas BK 95 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo klausimas, tuo pagrindu, kad apeliacinės instancijos teismas suklydo ir atskaitos tašku senaties termino skaičiavimui laikė ne kaltinamajame akte nurodytą veikos padarymo laiką (nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos), bet žalos paskaičiavimo akto surašymo momentą, t. y. 2010 m. lapkričio 19 d., kartu taikė neteisingą, nepalankią nuteistiesiems BK 95 straipsnio 1 dalies redakciją. Kasatorių teigimu, užtvenkus upę, padariniai gamtai, kokie nustatyti ir įvertinti kaip didelė žala, atsirado iš karto, o ne tą akimirką, kai buvo surašytas žalos apskaičiavimo aktas.

26. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis).

27. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (plenarinės sesijos priimta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

28. Pagal teismų praktiką trunkamojo nusikaltimo bylose, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą, tokia nusikalstama veika vertinama kaip trunkamoji (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Panaši situacija dėl veikos pobūdžio yra ir nagrinėjamoje byloje, kurioje iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimas aplinkos apsaugos pareigūnų konstatuotas 2010 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktu, o šio pažeidimo padariniai, konkretūs nuostoliai gamtai, buvo paskaičiuoti 2010 m. lapkričio 19 d. Pakartotinai 2011 m. birželio mėn. 6 d. atlikto patikrinimo aktu konstatuota, kad užtvanka dalinai išplauta vandens arba išardyta ir vanduo jau prateka. Kas tokį veiksmą atliko – gamta, ar žmogus, ir kada, byloje nenustatyta.

29. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo pagal pakeistą kaltinimą nustatytas, nuteistųjų R. R. P. padarytas ir pagal BK 270 straipsnio 2 dalį kvalifikuotas aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimas pasireiškė ne vien užtvankos pastatymu, nes susidėjo tiek iš draudžiamų veiksmų nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. tiksliai nenustatytos dienos pastatant 1, 70 metro aukščio užtvanką per Turės upę, tiek iš vėlesnio neveikimo nesiimant priemonių aplinkos pavojui – žalingiems padariniams, kilusiems dėl sklypų užliejimo, išvengti. Pastatę užtvanką ir naudodamiesi įrengtais tvenkiniais, R. R. P. bet kokiems žalingiems padariniams gamtai buvo abejingi. Be to, pagal nusikalstamos veikos sudėties konstrukciją (padarinių reikšmė veikos sudėčiai) R. R. P. padarytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. būtinasis veikos požymis yra nusikalstamos veikos padariniai – didelės žalos aplinkai atsiradimas. Tokių padarinių kilimas pasireiškė trunkamuoju pobūdžiu, nes jie atsirado ne iš karto pastačius užtvanką, tačiau bėgant laikui. Todėl nesant galimybių nustatyti, kada tiksliai nusikalstama veika buvo nutraukta, šioje byloje nustatytoje faktinėje situacijoje apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino pradžią apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasirinko skaičiuoti nuo žalingų gamtai padarinių užfiksavimo dienos.

30. BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 4 dalį yra apysunkis nusikaltimas, nes sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė neviršija šešerių metų. 2010 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. XI-901 (įsigaliojo nuo 2010 m. birželio 29 d.) buvo pakeista BK 95 straipsnio redakcija. Iki pakeitimo galiojusi redakcija už apysunkio nusikaltimo padarymą numatė aštuonerių metų senaties terminą (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), o naujoji straipsnio redakcija apysunkiams nusikaltimams nustatė dvylikos metų senaties terminą.

31. Nagrinėjamoje byloje pagal padarinių atsiradimo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio redakciją už apysunkio nusikaltimo padarymą senaties terminas buvo dvylika metų, taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 2015 m. balandžio 21 d. senaties terminas pasibaigęs nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, baudžiamojo įstatymo (BK 95 straipsnio 1, 2 dalys) aiškių taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BK 270 straipsnio 2 dalies taikymo ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės

32. Kasaciniame skunde cituojama kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014, kuria remiantis teigiama, kad būtent administracinė atsakomybė yra pagrindinė atsakomybės rūšis aplinkos apsaugos pažeidimams. Be to, pasak kasatorių, vien žalos dydžio faktas negali būti pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes bylos įrodymai nepatvirtina, kad tokią žalą nulėmė būtent užtvankos įrengimas.

33. Priešingai kasatorių teiginiams, cituojamoje kasacinėje nutartyje taip pat nurodyta, kad baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijus įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje teigiama, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties bei baudžiamosios atsakomybės klausimai, ir tik po to, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstamą, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2001).

35. Tiek iš kasatorių nurodyto kasacinės instancijos teismo jurisprudencijos pavyzdžio, tiek iš formuojamos teisminės praktikos kitose bylose neišplaukia taisyklė, kad būtent administracinė atsakomybė yra pagrindinė atsakomybės rūšis aplinkos apsaugos pažeidimams ir tuo remiantis turėtų būti netaikoma baudžiamoji atsakomybė už jų padarytą nusikalstamą veiką. Priešingai, vertinant cituojamos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014 argumentų visumą, akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas dėl atsakomybės prigimties, vertina bylos aplinkybių visumą, tarp kurių ir padarytos žalos dydį, kaip svarbų požymį nustatant veikos pavojingumą ir atribojant atsakomybės rūšis, ir tik tada priima sprendimą dėl tinkamos atsakomybės rūšies. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodo kasatoriai, tiek minėtu gamtos apsaugos pareigūnų atlikto patikrinimo aktu, tiek žalos apskaičiavimo aktu ir kitais bylos įrodymais aiškiai nustatyta, kad padariniai gamtai pirmiausiai kilo dėl Turės upėje neturint leidimo įrengtos ir funkcionuojančios užtvankos. Tai paneigia kasatorių teiginius, kad nėra įrodymų, jog didelė žala atsirado būtent dėl užtvankos įrengimo. Veikos pavojingumas apeliacinės instancijos teismo įvertintas, todėl nėra pagrindo nesutikti su šio teismo sprendimu dėl baudžiamosios atsakomybės nuteistiesiems taikymo.

36. Kolegija pastebi, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir buvo vykdytojai, BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendrininkų rūšis (25 straipsnio 2 dalį) nurodymas yra perteklinis ir paprastai netaikomas veikų kvalifikavimo praktikoje, tačiau toks veikos kvalifikavimas nėra aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atvejis ir pagrindas keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

37. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal pakeistą veikos kvalifikavimą į BK 270 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, todėl nėra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį ar baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl CK ir BPK nuostatų pažeidimo priteisiant neturtinę žalą

              38. Kasaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajam V. P. priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigiama, kad nustačius 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgta į šiam nukentėjusiajam priteistą turtinės žalos dydį (896,95 Eur), jo užlieto sklypo rinkos vertę, šalies ekonominio gyvenimo rodiklius ir nuteistojo R. P. socialinę (pensininkas) bei turtinę padėtį. Šiuo atveju priteista devynis kartus didesnė neturtinė žala palyginus su priteista turtine žala, o tai nesuderinama su sąžiningumo ir protingumo kriterijais.

              39. Atsakydama į tokius kasacinio skundo argumentus kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-473/2013, 2K-7-49-788/2016 ir kt.).

              Antra, pagal įstatymą ir teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, – tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013 ir kt.).

              Trečia, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys civilinėse ir baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007).

40. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, apsiribojo įstatyme numatytų neturtinės žalos atlyginimo kriterijų išvardijimu, visiškai jų neanalizuodamas. Neturtinės žalos atsiradimą šis teismas kildino iš to, kad nukentėjusiajam V. P. buvo apribota teisė naudoti ir valdyti jam priklausantį žemes sklypą dėl šio sklypo dalies patvenkimo ir tai šiam asmeniui sukėlė stresą, pergyvenimus, rūpesčius, būtinumą kreiptis į įvairias valstybės institucijas, dalyvauti apklausose.

              41. Kolegija sprendžia, kad vien toks motyvavimas negali būti pagrindas išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl atlygintinos neturtinės žalos įrodytumo ir jos dydžio, laikėsi BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų. Solidariai iš nuteistųjų priteista 8000 Eur dydžio neturtinė žala nustatyta neatsižvelgus į pažeistų vertybių svarbą (dvasiniai sukrėtimai dėl apriboto naudojimosi žeme ir prarastų medžių), nustatytos turtinės žalos dydį (896,95 Eur), V. P. naudojimosi žemės sklypu aplinkybes (užlieta tik dalis sklypo, ūkinė veikla sklype nebuvo vykdoma), negalėjimo naudotis sklypo dalimi trukmę. Taigi nustatytos nukentėjusiajam piniginės satisfakcijos dydis aiškiai per didelis ir neatitinka neturtinės žalos atlyginimo teisingumo ir proporcingumo principų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 113, 115 straipsnių reikalavimus, nes civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo visa apimtimi neišnagrinėjo ir taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, o tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo keistina ir nukentėjusiajam V. P. priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas.

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo.

Iš nuteistųjų R. P. (R. P.), R. P. (R. P. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. P. sumažinti iki 1000 (vieno tūkstančio) Eur.

Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                                                Vladislovas Ranonis

                                                                                                                Tomas Šeškauskas