Civilinė byla Nr. e2A-186-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00553-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.8.6; 2.6.8.7; 2.6.20.4; 3.2.4.9.2; 3.3.1.11; 3.3.1.15

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 24 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tarptautiniai kontaktai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos valstybės įmonės „Mūsų amatai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tarptautiniai kontaktai“ dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama valstybės įmonė (toliau – ir RVĮ) ,,Mūsų namai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:

1.1.       priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Tarptautiniai kontaktai“ 295 147,81 Eur skolą, 10 625,32 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.       pripažinti negaliojančiu 2015 m. vasario 26 d. priedą Nr. 4 prie 2013 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 19-166;

1.3.       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2013 m. liepos 1 d. ieškovė, kurios buvęs pavadinimas – VĮ prie Marijampolės pataisos namų, su atsakove UAB ,,Tarptautiniai kontaktai“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 19-166, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei teikti geležinkelio vagonų, skirtų automobilių transportavimui, laikymo paslaugą savo geležinkelio privažiuojamajame kelyje ir automobilių, skirtų pakrovai į juos, laikymo paslaugą pakrovimo-iškrovimo, pokraninio kelio aikštelės teritorijoje (sutarties 1.1, 3.1 punktai), o atsakovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti 5 256,60 Eur su PVM atlyginimą (sutarties 2.1 punktas). Atsižvelgiant į atsakovės prašymus, paslaugų teikimo sutarties 2.1 punktas buvo ne kartą keičiamas, t. y.: 2014 m. kovo 31 d. pasirašytame paslaugų teikimo sutarties priede Nr. 001 šalys susitarė, kad nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 31 d. ieškovei bus mokamas 2 803,52 Eur atlyginimas; 2014 m. spalio 1 d. pasirašytame priede Nr. 2 susitarta, kad 2 803,52 Eur su PVM atlyginimas bus mokamas iki 2014 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. vasario 26 d. priede Nr. 4 susitarta, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. bus mokamas 1 210 Eur su PVM atlyginimas. 

3.       Ieškovės teigimu, 2015 m. vasario 26 d. priedas Nr. 4 yra neteisėtas ir negaliojantis, kadangi jis prieštarauja tiek imperatyvioms įstatymo normoms, tiek juridinio asmens teisnumui. Sutarties objektu yra valstybei priklausantis turtas, todėl šalys, susitardamos perduoti naudoti valstybės turtą atsakovei ir dėl to viešojo konkurso būdu nesudarydamos nuomos sutarties, pažeidė imperatyvaus pobūdžio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus reglamentuojančias teisės normas. Be to, ieškovė tokia sutartimi nevykdė ir pagrindinio savo tikslo – nuteistųjų parengimo integracijai į visuomenę. Laikinas susitarimas dėl paslaugų kainos pakeitimo už akivaizdžiai mažesnę, negu nurodyta pačioje paslaugų teikimo sutartyje, kainą neatitinka sąžiningumo, rūpestingumo, lojalumo ir protingumo standartų.  Kadangi 2015 m. vasario 26 d. priedas Nr. 4 yra neteisėtas ir negaliojantis, atsakovė, mokėdama pagal jį žymiai mažesnio dydžio atlyginimą už paslaugas, nei turėjo mokėti pagal 2013 m. liepos 1 d. sutartį Nr. 19-166, įsiskolino ieškovei už laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. jai suteiktas paslaugas 295 147,81 Eur sumą, kurią ieškovė ir prašo priteisti iš atsakovės. Be to, pagal sutarties 2.4 punktą už vėlavimą atsiskaityti turi būti sumokėti ir 10 625,32 Eur delspinigiai, juos kartu su 8 proc. dydžio procesinėmis palūkanomis taip pat prašoma priteisti iš atsakovės.  

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovės RVĮ ,,Mūsų namai“ ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės UAB ,,Tarptautiniai kontaktai“ 254 681,78 Eur skolą, 9 168,54 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš ieškovės atsakovei 767,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės valstybei – 2 875,24 Eur žyminį mokestį; kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Visų pirma kaip nepagrįstą ir neįrodytą teismas atmetė ieškovės reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantį ieškovės įstatams ir veiklos tikslams, pripažinti negaliojančiu 2015 m. vasario 26 d. priedą Nr. 4 prie 2013 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutarties. Teismas nurodė, kad prašomas pripažinti negaliojančiu sutarties priedas Nr. 4, priešingai nei teigia ieškovė, nėra savarankiškas sandoris. Jis yra 2013 m. liepos 1 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties pagrindu atsiradusių teisinių santykių modifikacija, dėl kurios šalys susitarė pačios sutarties 5.3 punkte nustatyta tvarka. Šalys, atlikdamos nurodytą sutarties keitimą, nepakeitė sutarties dalyko, t. y. ieškovė ir toliau teikė atsakovei sutartimi sulygtas paslaugas, o buvo pakeista tik teikiamų paslaugų kaina. Todėl, teismo vertinimu, 2013 m. liepos 1 d. sudarytos sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų atitikimas ieškovės įstatams ir veiklos tikslams turi būti vertinamas vadovaujantis sutarties sudarymo metu galiojusia ieškovės įstatų redakcija, t. y. VĮ prie Marijampolės pataisos namų įstatais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. V-3 (redakcija, aktuali nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.). 

6.       Įvertinęs ieškovės įstatų 4 punktą teismas pažymėjo, kad nors pagal jį ieškovės veiklos tikslas sutarties sudarymo metu buvo apibrėžiamas kaip nuteistųjų įdarbinimas, siekiant išsaugoti ir ugdyti jų darbo įgūdžius bei parengti darbinei veiklai išėjus į laisvę, tačiau taip pat buvo nurodoma, kad šio tikslo siekiama ieškovei pačiai save finansiškai išlaikant. Todėl prieštaraujančia ieškovės įstatams negali būti pripažinta veikla, iš kurios ieškovė gavo pajamas, juo labiau kad įstatų 9 punkte buvo numatyta ir tai, jog įmonės veiklos pobūdis pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių yra ir kita transportui būdingų paslaugų veikla.

7.       Šalys, sudarydamos 2013 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutartį, susitarė būtent dėl transportui būdingų paslaugų teikimo, t. y. geležinkelių vagonų, skirtų automobilių transportavimui, laikymo paslaugos ieškovės geležinkelio privažiuojamame kelyje, taip pat automobilių, skirtų pakrovai į juos, laikymo paslaugos pakrovimo-iškrovimo pokraninio kelio aikštelės teritorijoje. Toks paslaugų pobūdis išliko nepakitęs ir sudarant ieškovės ginčijamą priedą Nr. 4. Nustatęs, kad sutartyje numatytas paslaugų pobūdis neprieštaravo jos sudarymo metu galiojusiai ieškovės įstatų redakcijai, teismas, atitinkamai, neįžvelgė ir pagrindo išvadai, kad tos pačios paslaugos teikimas, vien pasikeitus jos kainai, nedera su ieškovės veikos tikslais ir šių tikslų siekimo būdais. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad teikdama atitinkamas paslaugas kitiems asmenims ji būtų galėjusi gauti didesnį atlyginimą ar kad atsakovė, gaudama paslaugą iš ieškovės, padarė ieškovei kokią nors žalą.   

8.       Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ir reikalavimą 2015 m. vasario 26 d. priedą Nr. 4 prie paslaugų teikimo sutarties pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Atmesdamas kaip nepagrįstus tokius ieškovės argumentus, kad, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, faktiškai ne pagal viešojo pirkimo taisykles buvo sudaryta valstybės turto nuomos sutartis, teismas pažymėjo, jog šalių sudaryta sutartis neturi nuomos sutarčiai būdingų elementų. Ieškovė neperdavė atsakovei valdyti ir naudotis geležinkelio vagonų, geležinkelio privažiuojamojo kelio ir aikštelės (CK 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.530 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdyje apklaustas liudytojas K. V. paaiškino, kad nurodytais statiniais ir įrenginiais naudojosi ir pati ieškovė, o šią paslaugą galėjo gauti bet kuri to pageidavusi įmonė. Taigi, atsakovė savo nuožiūra negalėjo valdyti ir naudoti nurodyto turto, nes tą darė pati ieškovė. Be to, sutartyje nebuvo nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotoja, t. y. ieškovė, būtų privalėjusi perduoti nuomininkei, t. y. atsakovei.   

9.       Nenustatęs nei vieno iš ieškovės ieškinyje nurodytų pagrindų 2015 m. vasario 26 d. priedui Nr. 4 pripažinti negaliojančiu, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškinio reikalavimą dėl 40 466,03 Eur skolos pagal 2013 m. liepos 1 d. sutartį priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes ieškovė šią sumą prašė priteisti būtent vadovaudamasi priedo Nr. 4 negaliojimo faktu. Tačiau ieškovės reikalavimą priteisti jai 254 681,78 Eur skolą pagal paslaugų teikimo sutartį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismas pripažino pagrįstu ir jį patenkino, nurodydamas, kad atsakovė, suėjus 2015 m. vasario 26 d. priede Nr. 4 nustatytam terminui, toliau privalėjo atsiskaityti už paslaugas pačioje 2013 m. liepos 1 d. sutartyje nurodyta kaina.

10.       Teismo vertinimu, ieškovės faktiniai veiksmai, kuomet ji, reaguodama į atsakovės prašymus, už suteiktas paslaugas išrašydavo PVM sąskaitas faktūras mažesnėms mokėtinoms sumoms, nei buvo sulygta sutartyje, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiu būdu buvo pakeistas atlyginimo už paslaugas dydis. Tiek pati ieškovė, tiek liudytojas K. V. patvirtino, kad, įvykus ieškovės reorganizacijai, vyko didelė ieškovės vadovų ir pagrindinės administracijos padalinių vadovų kaita. Aplinkybės dėl ieškovės reorganizacijos ir didelės ieškovės vadovų kaitos po reorganizacijos buvo gerai žinomos ir atsakovei. Visgi atsakovė ir po 2016 metų atitinkamus prašymus dėl paslaugų kainos jai sumažinimo teikė ne ieškovės direktoriui ar jo nurodytam įgaliotam asmeniui, o VĮ „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo direktoriui K. V.. Atsakovei buvo žinoma, kad po reorganizacijos Marijampolės filialo direktorius nėra įgaliotas spręsti dėl sutarties sąlygų keitimo, ką teisme pripažino ir liudytojas K. V., paaiškinęs, jog už sutarties sąlygų rašytinio pakeitimo sudarymą buvo atsakingas centrinės administracijos teisės skyrius.   

11.       Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad savo veiksmais siekė raštu įforminti sutarties pakeitimus dėl paslaugų kainos sumažinimo ar raštu pakeisti sutarties 5.3 punktą. Atsakovė, teismo vertinimu, pasinaudojo susidariusia situacija, kad pati ieškovė netinkamai kontroliavo kaip yra vykdomos jos pačios sudarytos sutartys. Tačiau su atsakovės pozicija, kad ieškovė dėl savo elgesio yra praradusi teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje numatyta išlyga dėl sutarties pakeitimo raštu ir todėl negali reikalauti, jog už ieškovės pagal 2013 m. liepos 1 d. sutartį nuo 2016 m. sausio 1 d. suteiktas paslaugas būtų mokama pagrindinėje sutartyje nurodyta kaina, teismas nesutiko.  

12.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir tokius atsakovės argumentus, kad šalių valią dėl paslaugų teikimo sutarties 2.1 punkte nurodytos kainos keitimo patvirtina 2019 m. sausio 8 d. skolų suderinimo aktas Nr. 181225, 2019 m. rugsėjo 18 d. skolų suderinimo aktas Nr. 181787 ir 2020 m. sausio 22 d. skolų suderinimo aktas Nr. 190, nes ieškovė jų neginčija. Pažymėjo, kad pats skolų suderinimo aktas savaime nėra laikomas sandoriu, turi būti vertinamas jo turinys, o jo ginčijimo pagrindu galėtų tapti tokia aplinkybė, jog šiuo dokumentu siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju skolų suderinimo aktų sudarymą iniciavo ne ieškovės direktorius, kuriam suteikti įgaliojimai atstovauti ieškovei, bet ieškovės darbuotojai, be to, juose nenurodoma, pagal kokį sandorį yra derinama šalių tarpusavio skola, nenurodoma ir kaina, kuria remiantis yra nustatoma vienokio ar kitokio dydžio skolos suma. Atsižvelgdamas į tai, teismas skolų suderinimo aktų nevertino kaip sukūrusių šalims kitokias teises ar pareigas, nei buvo numatytos paslaugų teikimo sutartyje.

13.       Padaręs išvadą, kad jokie 2013 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutarties pakeitimai po 2016 m. sausio 1 d. raštu, kaip tai yra numatyta sutarties 5.3 punkte, nebuvo sudaryti, teismas pripažino reikalavimą priteisti 254 681,78 Eur skolą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., taip pat reikalavimą dėl 9 168,54 Eur (254 681,78 Eur x 0,02 proc. x 180 dienų) delspinigių priteisimo (sutarties 2.4, 4.4 punktai) pagrįstais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Atsakovė UAB ,,Tarptautiniai kontaktai“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; apklausti liudytojus D. V., L. K. ir M. K.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:     

14.1.       Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą liudytoju apklausti ieškovės direktoriaus pavaduotoją M. K., pažeidė rungimosi principą. Liudytoju apklaustas K. V. paaiškino, kad visus prašymus dėl kainos sumažinimo gavo, vizavo ir perdavė vykdyti bei pažymėjo, kad ant 2017 m. balandžio 25 d. prašymo matė direktoriaus pavaduotojo M. K. sutikimą dėl kainos. Šios aplinkybės galėjo būti ištirtos tik apklausus šį liudytoją.  

14.2.       Tai, kad šalys bendru sutarimu pakeitė paslaugų sutarties nuostatas dėl paslaugų kainos, patvirtina tokios teismo netirtos ir nevertintos aplinkybės, kad ieškovės atstovas K. V. 2016 m. sausio 18 d. sutiko su atsakovės 2015 m. gruodžio 30 d. pateiktu prašymu Nr. 15/16, jį patvirtindamas savo parašu. Be to, ieškovės pateiktuose 2016–2020 metų žiniaraščiuose nurodyta, kad paslaugų pardavimo pagrindas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1d. iki 2017 m. balandžio 30 d. yra ,,Priedas 4 prie sutarties 2015 02 26 (remiantis prašymu 2015 12 30)“, o nuo 2017 m. gegužės 31 d. paslaugų pardavimo pagrindas – ,,Sąskaita išrašyta remiantis žodiniu susitarimu“. Ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras pagal naują susitarimą. Šie konkliudentiniai veiksmai truko ilgiau negu 4 metus ir sudarė pagrindą atsakovei manyti, kad paslaugų teikimo sutartis buvo pakeista bei yra vykdoma tinkamai.  

14.3.       Ieškovės elgesys, išrašant sąskaitas ir suderinant skolas remiantis pateiktais atsakovės prašymais bei žodiniais susitarimais, tai pažymint ir žiniaraštyje, patvirtina, kad abi šalys ketino pakeisti sutartį ir tokį susitarimą yra patvirtinusios. Kadangi su atsakovės pasiūlymu (oferta) pakeisti sutarties sąlygas ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai sutiko (akceptas), tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartyje cvilinėje byloje Nr. 3K-3-275-695/2020 nurodytus išaiškinimus sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį.

14.4.       Kaip nurodyta paslaugų teikimo sutarties 5.1 punkte, likus ne mažiau kaip 14 dienų iki sutarties galiojimo pabaigos ir šalims raštu nepareiškus pageidavimo nutraukti sutartį, sutartis pratęsiama tokiomis pat sąlygomis kitiems metams. Kadangi pakeitimai dėl kainos tapo neatskiriama sutarties dalimi, sutartis, vadovaujantis paskutiniu pakeitimu 2019 m. balandžio mėn., buvo pratęsta ir 2020 metams. Todėl ieškovės išrašytos sąskaitos už 2020 m. gegužės–rugpjūčio mėn. (4 344,30 Eur be PVM per mėnesį) neatitinka šalių valios pakeisti paslaugų teikimo sutarties 2.1 punktą dėl paslaugų kainos į 1 000 Eur be PVM per mėnesį, suderintos 2019 m. balandžio mėn.   

14.5.       Ieškovei yra priteista 237 304,58 Eur suma už suteiktas paslaugas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., nors ši nėra įgyvendinusi savo pareigos, numatytos sutarties 2.2 punkte, t. y. šiai sumai neišrašiusi sąskaitų faktūrų. Teismas akivaizdžiai suteikė neproporcingą pranašumą valstybės įmonei, kurios savininke yra pati valstybė.

14.6.       Įstatai, kuriais vadovavosi teismas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus buvo patvirtinti tik 2019 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V231, Juridinių asmenų registre jie įregistruoti tik 2019 m. liepos 3 d. Įstatai, nurodyti teismo sprendime, įsigaliojo praėjus daugiau nei 2 mėnesiams po paskutinio 2019 m. balandžio 12 d. atsakovės prašymo ieškovės Marijampolės filialo direktoriui K. V. dėl paslaugų kainos keitimo pateikimo. Pirmieji ieškovės įstatai po reorganizacijos Kalėjimo departamento direktoriaus įsakymu V-3731 buvo patvirtinti 2017 m. rugsėjo 12 d., juose teismo nurodyto 6 punkto apie filialų veiklos ribojimą pagal jų nuostatuose nurodytą kompetenciją nebuvo. Todėl ir teismo išvada, kad atsakovei buvo žinoma, jog po ieškovės reorganizacijos Marijampolės filialo direktorius nėra įgaliotas spręsti dėl sutarties sąlygų keitimo, yra nepagrįsta.

15.       Ieškovė RVĮ „Mūsų amatai“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:    

15.1.       Atsakovė pati savo veiksmais (neveikimu), nesąžiningu elgesiu, vienašališkai pakeisdama sutartį, prisiėmė tokią savo veiksmų riziką. Atsakovė yra verslo subjektas, todėl ji turi gebėti savarankiškai numatyti sutarties netinkamo vykdymo pasekmes, juolab kad šią veiklą vykdo ne vienerius metus. Atsakovė taip pat žinojo, kad raštu sudaryti pagrindinės sutarties pakeitimai dėl sumažintos paslaugų kainos buvo apriboti laike. Pasibaigus nustatytam terminui, ji kreipdavosi į ieškovę dėl tolesnio paslaugų kainos sumažinimo.

15.2.       Ieškovės veiksmai, išrašant PVM sąskaitas faktūras, negali būti laikomi pakankamais konstatuoti buvusį bendrą šalių susitarimą dėl sutarties pakeitimo. Visas PVM sąskaitas faktūras pasirašė tik ieškovės finansininkės (buhalterės), ieškovės direktoriaus parašo sąskaitose nėra. PVM sąskaitos faktūros atliko tik savo tiesioginę funkciją – kaip mokėjimo pagrindas, bet neįformino šalių valios bei siekio pakeisti rašytinius šalių susitarimus.   

15.3.       Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad savo veiksmais ji siekė raštu įforminti sutarties pakeitimus dėl paslaugų kainos sumažinimo ar raštu pakeisti patį sutarties 5.3 punktą. Atsakovė naudojosi susidariusia situacija, kad ieškovė pati netinkamai kontroliuoja, kaip yra vykdomos jos pačios sudarytos sutartys. Atsakovė, vykdydama sutartį, neveikė pagal sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus, nors iki ieškovės reorganizacijos sutarties sąlygų dėl paslaugų kainos keitimai buvo sudaromi raštu ir ieškovė jokiais veiksmais nenurodė, kad ketina atsisakyti ar pakeisti sutarties 5.3 punktą.

15.4.       Skolų suderinimo aktai negali būti laikomi sutarties pakeitimais, juose nėra nuorodos į šalių susitarimą, kurio pagrindu galėtų būti mažinama sutarties kaina. Be to, skolų suderinimo aktų sudarymą iniciavo ne ieškovės direktorius, kuriam suteikti įgaliojimai atstovauti ieškovei, bet ieškovės darbuotojai. Šiuose dokumentuose taip pat nenurodoma, pagal kokį sandorį yra derinama šalių tarpusavio skola, nenurodoma ir kaina, kuria remiantis yra nustatoma vienokio ar kitokio dydžio skolos suma.  

15.5.       Teismo posėdyje, vykusiame 2021 m. kovo 31 d., tiek liudytojas K. V., tiek pats atsakovės direktorius G. U. patvirtino, kad nuo 2014 metų filialai sprendimų nepriiminėjo, juos priimdavo centrinė valdžia. Todėl atsakovei buvo žinoma, kad po reorganizacijos Marijampolės filialo direktorius nebėra įgaliotas spręsti dėl sutarties sąlygų keitimo.    

15.6.       Pagal paslaugų teikimo sutartį sudaryti papildomi susitarimai, mažinant paslaugų kainą, buvo apibrėžti laike. Paskutinis rašytinis laikinas susitarimas dėl sutarties kainos keitimo galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d., būtent šio susitarimo priedo Nr. 4 laikinumas lėmė atsakovės susidariusį įsiskolinimą. Kadangi priede Nr. 4 numatytas susitarimas neprasitęsė, tai reiškia, kad vėliau prasitęsė paslaugų teikimo sutartis tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ji ir buvo sudaryta – atsakovė turėjo mokėti visą sutarties kainą, t. y. 5 256, 60 Eur su PVM.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų apklausos     

16.       Apeliantė UAB ,,Tarptautiniai kontaktai“ prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti ir apklausti liudytojus – ieškovės RVĮ ,,Mūsų amatai“ buhalteres D. V., L. K., kurios tvarkė ieškovės buhalteriją, sutarties vykdymo metu išrašė PVM sąskaitas faktūras, bei ieškovės direktoriaus pavaduotoją M. K., kuris galėtų pateikti paaiškinimus dėl 2017 m. balandžio 25 d. prašymo sumažinti paslaugų kainą pateikimo ir priėmimo. Teigia, kad tai padėtų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su paslaugų teikimo sutarties keitimo tvarka, pakeistų sutarties sąlygų vykdymu.

17.       Ieškovė, kuriai buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją dėl tokių prašymų, 2022 m. vasario 21 d. pateiktoje nuomonėje nurodė, kad apeliantės prašymų nepalaiko. Ieškovės vertinimu, apeliantė nenurodė jokių svarbių ir objektyvių aplinkybių, kodėl būtinybė teikti prašymą dėl buhalterių apklausos iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, o jos prašymas dėl įmonės direktoriaus pavaduotojo apklausimo liudytoju buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo, jį pagrįstai atmetant.        

18.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28–29 punktai).

19.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį bei procesinių prašymų ir atsiliepimų į juos argumentus, nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo nelemia ir apeliantės prašymas liudytojais apklausti ieškovės darbuotojus.

20.       Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį bei apeliantės reikalavimus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis), bus vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su paslaugų teikimo sutarties Nr. 19-166 modifikavimo galimybe šių paslaugų apmokėjimo dalyje, teisingumas ir pagrįstumas, patikrinant, ar toks modifikavimas buvo galimas kitokia, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, forma, t. y. konkliudentiniais abiejų sutarties šalių veiksmais, ir ar jis šiuo konkrečiu atveju įvyko. Teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės reikalavimai dėl sutarties priedo Nr. 4 pripažinimo negaliojančiu buvo atmesti, teisėtumas ir pagrįstumas nevertinamas, kadangi šalys jos neskundžia.

21.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs bylos įrodymus bei  apribojęs jai teisę pasinaudoti viena iš CPK numatytų įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais, padarė faktinių šalių santykių neatitinkančią išvadą, kad rašytinis susitarimas dėl paslaugų kainos negalėjo būti keičiamas ir pakeistas konkliudentiniais veiksmais. Tačiau apeliantės prašomos apklausti liudytojomis ieškovės darbuotojos (buhalterės) nebuvo paslaugų teikimo sutarties šalimis, taip pat byloje nėra duomenų, kad, sudarant sutartį arba vėliau ją keičiant raštu ar, kaip įrodinėja apeliantė, žodžiu, jos būtų bendravusios su apeliante arba atstovavusios ieškovei. Kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes šios liudytojos galėtų paaiškinti, nėra galimybės identifikuoti, juolab kad ginčo dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo fakto nėra. Teisėjų kolegija sutinka ir su ieškovės pozicija, kad apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, kodėl šių liudytojų nebuvo prašoma apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir tokia būtinybė iškilo tik p riėmus jai nepalankų sprendimą. Todėl prašymas apklausti liudytojomis ieškovės darbuotojas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

22.       Tokia apeliantės nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės reikštą prašymą liudytoju apklausti ieškovės direktoriaus pavaduotoją N. K., pati savaime taip pat nesuponuoja nei žodinio apeliacinio proceso poreikio, nei šio asmens apklausos būtinybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašymą apklausti šį liudytoją apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė 2021 m. kovo 24 d. (el. b. 1 t., b. l. 87), tačiau teismas jį atmetė tokiais argumentais, jog toks prašymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės procesinėje stadijoje, kad jį patenkinus bylos nagrinėjimas užsitęstų ir kad apeliantė nepagrindė būtinybės apklausti šio liudytojo. Bylą nagrinėjant iš esmės, 2021 m. kovo 31 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantė dar kartą prašė apklausti liudytoją, bet teismas ir šį kartą jos prašymą atmetė.

23.       Pasisakant dėl tokio prašymo netenkinimo pagrįstumo pažymėtina, kad ir pati apeliantė yra nurodžiusi, jog dėl sutarties vykdymo bei jos pakeitimo ji bendravo su buvusiu ieškovės Marijampolės filialo direktoriumi K. V., kuris 2021 m. kovo 31 d. teismo posėdyje buvo apklaustas liudytoju. Apeliantės bendravimas su N. K. nebuvo įvardytas, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokios aplinkybės, galinčios patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingus faktus, šiam asmeniui galėjo būti žinomos ir galėjo būti nustatytos iš jo paaiškinimų (CPK 181 straipsnis). Nenustačius nepagrįsto atsisakymo apklausti liudytoją, ir šio liudytojo apklausa apeliacinės instancijos teisme nėra galima dėl CPK 314 straipsnyje įvirtintų ribojimų.   

Dėl įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

24.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. V-373 dėl VĮ ,,Mūsų amatai“ įstatų patvirtinimo ir šiuo įsakymu patvirtintų įstatų kopiją. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. vasario 23 d. buvo gautas dar vienas apeliantės procesinis dokumentas – rašytiniai paaiškinimai, kuriuose apeliantė ne tik dar kartą suformulavo prašymą apeliacinės instancijos teisme užtikrinti jos teisę iškviesti ir apklausti liudytojus, bet ir papildomai išdėstė nesutikimo su skundžiama teismo sprendimo dalimi argumentus.

25.       Įstatymų leidėjo valia, naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą, ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina išimtis iš bendrosios taisyklės.

26.       Šiuo konkrečiu atveju apeliantė net neprašo priimti prie apeliacinio skundo pridėtų rašytinių įrodymų ir nenurodo, kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik šioje bylos proceso stadijoje, nors visi jos teikiami rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į jų atsiradimo ir (arba) sudarymo datas, jau egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien dėl šios priežasties apeliantės į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą teikiamų įrodymų priėmimas nėra galimas.  

27.       Nepriimami ir apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pakartoti iš esmės identiški jos apeliaciniame skunde nurodytiems argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo normų taikymo, sprendžiant dėl sutarties kainos sąlygos keitimo, juos papildant apeliantės įžvalgomis bei samprotavimais dėl buvusios situacijos vertinimo. CPK 323 straipsnyje tiesiogiai yra įtvirtintas draudimas keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Savo rašytiniais paaiškinimais apeliantė iš esmės ir turi siekį papildyti apeliacinį skundą naujais nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentais, todėl šie rašytiniai paaiškinimai taip pat nepriimami.

Dėl sutarties sąlygų pakeitimo galimybės konkliudentiniais veiksmais       

28.       Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis)

29.       Pagal CK 1.64 straipsnio 1 dalį, sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. CK 1.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).     

30.       Viena iš sutarčių, kurią šalys yra laisvos sudaryti, rūšių yra paslaugų teikimo sutartis. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų sutartis tai tokia sutarties rūšis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. 

31.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalių 2013 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis, kurios 1.1, 2.1 punktais ieškovė, kaip paslaugų teikėja, įsipareigojo teikti geležinkelio vagonų, skirtų automobilių transportavimui, laikymo paslaugą savo geležinkelio privažiuojamame kelyje ir automobilių, skirtų pakrovai į juos, laikymo paslaugą pakrovimo-iškrovimo, pokraninio kelio aikštelės teritorijoje, o apeliantė, kaip paslaugų gavėja, įsipareigojo už suteiktas paslaugas kas mėnesį sumokėti 4 344,30 Eur (15 000 Lt) plius PVM, kvalifikuotina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl rašytinės atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, apeliantei nuo jai pareikšto reikalavimo dėl užmokesčio už paslaugas įsiskolinimo priteisimo ginantis sutarties sąlygos dėl užmokesčio dydžio pakeitimu šalių konkliudentiniais veiksmais. Kitaip tariant, apeliantė įrodinėja tai, kad rašytinės sutarties sąlyga dėl užmokesčio už paslaugas buvo pakeista kitu nei buvo numatyta pačioje sutartyje būdu – žodiniais susitarimais ir faktiniu šalių elgesiu.

32.       Sutartį galima pakeisti tik laikantis įstatymo reikalavimų ir sutartyje nustatytos tvarkos. CK 6.192 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus. Atlygintinių paslaugų teikimo sutarčiai nėra nustatyta privalomos formos reikalavimo, o sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), toks sandoris gali būti sudaromas ir žodžiu, taip pat žodžiu gali būti sudaromi su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai (CK 1.72 straipsnis).     

33.       Nagrinėjamu atveju šalys, kaip jau buvo nurodyta, dėl atitinkamų paslaugų teikimo bei dėl jų apmokėjimo tvarkos ir sąlygų susitarė raštu, be kita ko, susitardamos, kad ir sutarties pakeitimai įforminami raštu (sutarties 5.3 punktas). Viena vertus, rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti, papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Taigi, aiškinant CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą sistemiškai kartu su šio sprendimo 33 punkte aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje.

34.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje šiuo aspektu taip pat yra pasisakoma, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali ir pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

35.       Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes priešingu atveju, antrajai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012); 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas).

36.       Taigi, tam, kad būtų konstatuotas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33–35 punktai).      

37.       Apeliantė, atsižvelgiant į jos atsikirtimus dėl jai pareikštų ieškinio reikalavimų, susijusių su nepilnai apmokėtomis ieškovės suteiktomis paslaugomis, turėjo įrodinėti ir įrodyti ieškovės reikalavimo teisę paneigiančias aplinkybes, t. y. kad šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą dėl paslaugos kainos, kad tas jų susitarimas buvo aiškus ir kad jos jį vykdė abiem šalims priimtinu būdu. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliantė šią savo procesinę pareigą įgyvendino tinkamai, o kitokią išvadą sprendime padaręs pirmosios instancijos teismas suklydo ir ginčą dėl skolos priteisimo išsprendė neteisingai. 

38.       Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutarties 5.3 punkte įtvirtintą susitarimą, kad sutarties pakeitimai įforminami raštu, šalims sudarius dokumentą ir patvirtinus jį kompetentingų asmenų parašais bei antspaudais (jei tokie yra), kuris tampa neatskiriama sutarties dalimi, šalys pirmaisiais sutarties vykdymo metais įgyvendino  sudarydamos būtent rašytinius susitarimus, t. y. 2014 m. kovo 31 d. priedą Nr. 001, 2014 m. spalio 1 d. priedą Nr. 2 ir 2015 m. vasario 26 d. priedą Nr. 4. Rašytiniai sutartį keičiantys susitarimai buvo sudaryti atsižvelgiant į apeliantės 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 23 d. rašytinius prašymus dėl sutarties kainos pakeitimo. Pirmasis prašymas buvo adresuotas VĮ prie Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas K. V., kiti – VĮ ,,Mūsų amatai“ Marijampolės filialo vadovui, jo konkrečiai neįvardijant. Pažymėtina, kad pirmąjį sutarties priedą Nr. 001 ieškovės, kurios tuometinis pavadinimas buvo VĮ prie Marijampolės pataisos namų, vardu pasirašė K. V. kaip direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, o priedus Nr. 2 ir Nr. 4 – VĮ ,,Mūsų amatai“ laikinai direktoriaus pareigas einantis A. V..

39.       Iš bylos ir viešai prieinamų duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 938 Dėl VĮ prie Alytaus pataisos namų, VĮ prie Marijampolės pataisos namų ir Pravieniškių VĮ prie pataisos namų reorganizavimo, kurio sąlygos buvo patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-38. VĮ prie Marijampolės pataisos namų iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2014 m. gegužės 30 d., juridiniam asmeniui pasibaigus po reorganizavimo (https://rekvizitai.vz.lt/imone/valstybes_imone_prie_marijampoles_pataisos_namu/nemokama-ataskaita/). Taigi, ir po ieškovės reorganizavimo apeliantė su rašytiniais prašymais dėl sutarties sąlygų keitimo kreipdavosi į ieškovės Marijampolės filialą, bet tai netapo kliūtimi sudaryti atitinkamus rašytinius susitarimus, kuriuos ieškovės vardu sudarydavo VĮ ,,Mūsų amatai“ atstovas, laikinai einantis direktoriaus pareigas. 

40.       Su atsiliepimu į ieškinį pateikti 2015 m. vasario 27 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2017 m. balandžio 25 d., 2019 m. balandžio 12 d. apeliantės prašymai sumažinti paslaugų kainos dydį buvo adresuoti ieškovės Marijampolės filialo vadovui K. V.. Tai patvirtina, kad apeliantė, siekdama pakeisti sutarties sąlygas dėl paslaugų kainos, veikė analogišku, kaip ir anksčiau, būdu, t. y. pateikdama paslaugų teikimo vietoje esančiam ieškovės Marijampolės filialui rašytinius prašymus. Ir nors pagal šiuos jos prašymus rašytiniai susitarimai nebuvo sudaryti, tačiau ieškovės faktinis elgesys, gavus tokius prašymus, sudaro teisėjų kolegijai pagrindą padaryti išvadą, kad ji priėmė (akceptavo) pasiūlymus dėl sutarties kainos pakeitimo.

41.       Iš byloje esančių su apeliantės atsiliepimu pateiktų ieškovės 2015–2020 metais išrašytų sąskaitų faktūrų dėl pagal 2013 m. liepos 1 d. sutartį suteiktų paslaugų apmokėjimo matyti, kad jose buvo nurodyta sumokėti ne ginčo sutarties 2.1 punkte nurodytą kainą, bet būtent tą kainą, kurią apeliantė prašydavo jai leisti susimokėti. Pavyzdžiui, 2015 m. vasario 27 d. prašyme nurodyta, kad dėl naudotų automobilių prekyboje ir pervežime susiklosčiusių itin nepalankių sąlygų 2015 metų sausio ir vasario mėnesiais apeliantė pakrovė žymiai mažiau automobilių, todėl prašo laikinai sumažinti mokestį iki 1 000 Eur per mėnesį, o ieškovė, atitinkamai, 2015 m. kovo mėn. – 2015 metų gruodžio mėn. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodė apeliantės pasiūlytą mokėtiną kainą, t. y. po 1 000 Eur per mėnesį. Apeliantės 2015 m. gruodžio 30 d. prašyme yra nurodyta, kad dėl besitęsiančios naudotų automobilių gabenimo geležinkeliais į Vidurinės Azijos valstybes verslo šakos krizės prašoma nuo 2016 m. sausio kainą sumažinti iki 300 Eur per mėnesį, atitinkamai, bylos duomenimis, ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 metų balandžio mėn. išrašytose sąskaitose kaip mokėtiną nurodė 300 Eur sumą. Ir visais kitais atvejais ieškovės išrašytose apmokėjimui sąskaitose buvo nurodytos (akceptuotos) būtent tos sumos, kurios nurodytos ir apeliantės prašymuose. 

42.       Pažymėtina, kad 2019 m. balandžio 12 d. prašyme apeliantė nurodė, kad dėl pagerėjusios situacijos rinkoje prašanti nuo 2019 m. gegužės 1 d. taikyti 1 000 Eur plius PVM už suteiktas paslaugas mėnesinį atlyginimą, o iš ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad ir šis prašymas buvo patenkintas, t. y. išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas didesnis – 1 000 Eur mėnesinis užmokestis už suteiktas paslaugas. Tokia aplinkybė taip pat patvirtina buvusį šalių bendradarbiavimą pagal jų pačių valia ir susitarimu kas kartą modifikuojamas sutarties sąlygas.

43.       Aptariamų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo išaiškinimus, kad nors vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, ji visgi vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, nors ir negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 29 punktas).  

44.       Taigi, nors pirmosios instancijos teismo pozicija, kad PVM sąskaitos faktūros pačios savaime negali būti laikomos šalių rašytiniu susitarimu pakeisti sutartį, yra teisinga, tačiau tokie teismo sprendimo argumentai negali paneigti pirmiau teisėjų kolegijos padarytos išvados dėl šalių buvusio susitarimo bendradarbiauti kitokiomis, nei pačioje sutartyje buvo nurodyta, sąlygomis, be kita ko, atsižvelgiant tiek į be jokių prieštaravimų ieškovės išrašomose sąskaitose nurodomas mokėtinas sumas, tiek į tai, kad toks sutarties vykdymas tęsėsi daugelį metų (iki ieškovė įgijo restruktūrizuojamos įmonės statusą), tiek ir į kasacinio teismo išaiškinimus dėl PVM sąskaitos faktūros, kaip sutartinių santykių faktą patvirtinančio dokumento, reikšmės. Pagal CK 6.173 straipsnio nuostatas, akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti, kad išrašydama šias sąskaitas ieškovė sutiko dėl kainos pakeitimo, t. y. akceptavo apeliantės ofertą dėl užmokesčio dydžio.

45.       Dar daugiau, aplinkybę, kad ieškovė akceptavo naują apmokėjimo už paslaugas tvarką ir jai ši tvarka tiko, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pačios ieškovės su ieškiniu pateiktuose skolų apyvartos žiniaraščiuose už 2015–2020 metus debeto skiltyje nurodytos iš ieškovės gautos pagal jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras sumos sutampa tiek su apeliantės prašymuose nurodytomis, tiek su ieškovės PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis. Įrodymų, kad iki ieškinio pateikimo ieškovė savo buhalteriniuose dokumentuose būtų užfiksavusi jos ieškinyje nurodytą įsiskolinimą ar dėl to reiškusi pretenzijas apeliantei, byloje nėra. Priešingai, iš kartu su apeliantės atsiliepimu į ieškinį pateiktų ieškovės direktoriaus J. G. bei buhalterių išrašytų 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. rugsėjo 18 d., 2020 m. sausio 22 d. skolų suderinimų aktų matyti, kad ieškovės prašoma patvirtinti skola pirmu atveju buvo 823,14 Eur, antru – 1 275,82 Eur, trečiu – 1 407,52 Eur. Šios sumos visiškai nesutampa su tomis, kurias ieškinyje nurodė ieškovė. Pirmosios instancijos teismo bei ieškovės argumentai, kad šie aktai vertintini kritiškai, kadangi iš jų turinio nėra aiškus juose užfiksuoto įsiskolinimo teisinis pagrindas bei laikotarpis, stokoja pagrįstumo. Teigdama, kad šie aktai galėjo būti išrašyti kitų šalis siejusių teisinių santykių pagrindu, ieškovė jokių įrodymų, jog ji su apeliante buvo sudariusi ir vykdė dar kitas nei ginčo sutartis ar kad šalis siejo kiti teisiniai santykiai, į bylą nepateikė. Skolų suderinimo aktai, net ir nebūdami sandoriais, kuriuos būtų galima ginčyti, kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais sudaro pagrindą spręsti dėl CK 6.183 straipsnio 2 dalyje numatytos ieškovės teisės remtis rašytinės sutarties pakeitimo išlyga praradimu.     

46.       Patenkindamas ieškinio dalį dėl skolos priteisimo, pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad po 2016 metų apeliantė prašymus dėl kainos sumažinimo teikė ieškovės Marijampolės filialo direktoriui, kuris pagal kompetenciją neturėjo įgaliojimų spręsti atitinkamus klausimus, todėl ir pagrindo išvadai, kad šalys kitokiu nei sutartyje numatytu būdu susitarė dėl jos kainos pakeitimo, nėra. Tačiau teisėjų kolegija pirmiau jau pasisakė, kad ir po VĮ prie Marijampolės pataisos namų reorganizavimo apeliantė prašymus dėl sutarties pakeitimo adresavo ir siuntė tai pačiai institucijai – Marijampolės filialui, o reorganizavimo faktas nebuvo tapęs kliūtimi sudaryti rašytinius susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4. Todėl apeliantė, toliau atitinkamus savo prašymus adresuodama ir pateikdama būtent filialui bei gaudama iš ieškovės apmokėjimui sąskaitas faktūras, pagrįstai galėjo tikėtis ir suprasti, kad visais atvejais analogiški jos prašymai buvo akceptuoti tam įgaliojimus turinčių asmenų (CK 2.133 straipsnio 2, 9 dalys).   

47.       Skundžiamo teismo sprendimo argumentai, pakartoti ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, kad apeliantė pasinaudojo susidariusia situacija, nes ieškovė netinkamai kontroliavo savo sudarytų sutarčių vykdymą, teisiškai neaktualūs. Apeliantė visą sutarties galiojimo ir jos vykdymo laikotarpį, t. y. ir iki ieškovės reorganizavimo, ir po jo, elgėsi vienodai – teikė rašytinius prašymus bei nurodydavo priežastis, dėl kurių ji negali sumokėti sutartyje sulygto dydžio atlyginimo už ieškovės paslaugas. Šių priežasčių vertinimo kompetencija priklausė ieškovei, o jos sutikimas su apeliantės oferta dėl sutarties sąlygos pakeitimo negali būti aiškinamas kaip apeliantės nesąžiningumas ar, juo labiau, sukelti jai neigiamas materialines pasekmes. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės prašymai būtų nepriimti ar jai būtų nurodyta kreiptis dėl sutarties pakeitimo į kitus asmenis. Apeliantei objektyviai negali kilti atsakomybė už ieškovės darbuotojų veiklą ar jų priimtus sprendimus, o ieškovė galbūt pažeistas savo teises dėl viršijant suteiktus įgaliojimus darbuotojų priimtų sprendimų gali ginti kitais būdais. 

48.       Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros su apeliantės prašymuose nurodyto dydžio mokėtinomis sumomis, kurias apeliantė faktiškai apmokėjo (dėl to ginčo nekyla), daugiau nei ketverius metus pretenzijų dėl atsiskaitymo už paslaugas nereiškimas, įtraukiant apeliantės mokėjimus į savo buhalterinę apskaitą, iš esmės reiškia tik tai, kad šalys sutarties sąlygą dėl užmokesčio už paslaugas dydžio pakeitė konkliudentiniais veiksmais. Todėl ieškovės reikalavimas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priteisti 254 681,78 Eur atlyginimą, apskaičiuotą pagal ginčo sutartyje nurodytą paslaugų kainą, taip pat nėra pagrįstas ir pirmosios instancijos teismas jo neturėjo patenkinti. Atitinkamai, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

49.       Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50.       Apeliacinės instancijos teisme priėmus naują sprendimą, turi būti pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

51.       Apeliantės apeliacinį skundą patenkinus visiškai, susiklostė tokia faktinė situacija, kad ieškovės ieškinys yra atmestas visiškai, vadinasi, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos, be to, jai tenka pareiga kompensuoti ir apeliantės patirtas išlaidas. Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl 5 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

52.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).  

53.       Tai reiškia, kad teismas pagal įstatymą kontroliuoja prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, nes tik neviršijančios Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių tokio pobūdžio išlaidos šaliai gali būti kompensuojamos, pripažįstamos jas protingomis ir pagrįstomis. Apeliantė pateikė atliktų darbų išklotinę, PVM sąskaitą faktūrą bei jos apmokėjimo įrodymus, prašomos priteisti 5 480 Eur išlaidos atitinka jų apskaičiavimo kriterijus ir neviršija rekomenduojamų dydžių už konkrečias nagrinėjamoje byloje suteiktas teisines paslaugas, numatytų Rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.17 ir 8.19 punktuose (1 454,80 Eur x 1,5; 1 454,80 Eur x 2,5; [1 454,80 Eur x 0,1] x 2; [1 454,80 Eur x 0,1] x 4 val.), todėl šiuo konkrečiu atveju jos priteisiamos apeliantei iš ieškovės.

54.       Apeliantė taip pat pateikė įrodymus apie 2 885 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla <...>, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi apeliantei kaip asmeniui byloje, kurią inicijavo restruktūrizuojama bendrovė, pateikusiam apeliacinį skundą žyminio mokesčio mokėti nereikėjo, kadangi ji yra atleista nuo jo mokėjimo pagal įstatymą. Todėl sumokėtas žyminis mokestis apeliantei grąžintinas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šiuo sprendimu (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 3 ir 5 dalys). Įrodymų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl jų atlyginimo ir paskirstymo klausimas nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės restruktūrizuojamos valstybės įmonės ,,Mūsų amatai“ ieškinys iš dalies buvo patenkintas, priteisiant 254 681,78 Eur skolą, 9 168,54 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Tarptautiniai kontaktai“ (juridinio asmens kodas 160298876) iš ieškovės restruktūrizuojamos valstybės įmonės ,,Mūsų amatai“ (juridinio asmens kodas 303316138) 5 480 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Tarptautiniai kontaktai“ (juridinio asmens kodas 160298876) 2021 m. gegužės 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 471 sumokėtus 2 885 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė

                                                                                Gintaras Pečiulis  

                                                                                Tomas Venckus