Civilinė byla Nr. 2A-2015-555/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09409-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos 2.5.1.3.6; 2.5.1.4; 2.5.1.5;

2.5.29.3; 3.3.1.18; 3.3.1.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14365-848/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį, pareikštą atsakovui T. T. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skunda,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

AB „Swedbank“ (buvęs – Hansabankas) ir T. T. 2008 m. liepos 11 d. sudarė Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 08-071588-RK (toliau – Sutartis), pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. 2008 m. birželio 18 AB „Swdbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, pagal Sutartį. Atsakovas buvo raginamas įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė.

Ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo priteisti 578,90 Eur skolą, 513,64 Eur palūkanų, 105,36 Eur delspinigių, 93,28 Eur palūkanų delspinigių, 91,82 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 14 proc. sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (578,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo T. T. ieškovės UAB „Gelvora“ naudai 578,90 Eur skolos, 267,80 Eur palūkanų, 53,26 Eur delspinigių, 24,92 Eur palūkanų delspinigių, 14 proc. dydžio sutartines palūkanas skaičiuojamas nuo pagrindinės skolos sumos (578,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (924,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27,47 Eur žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sumažino ieškovės prašomą priteisti palūkanų sumą iki 267,80 Eur, sprendė, kad reikalavimo teisę skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2008 m. birželio 18 d., o ieškovė ieškinį pareiškė tik 2015 m. gegužės 11 d., tuo tarpu palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė 21,96 Eur sumą, todėl konstatavo, jog ieškovės nesiėmimas priemonių skolai išieškoti lėmė palūkanų dydį. Teismas taip pat pasisakė, kad nors atsakovas tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, tačiau ši aplinkybė, įvertinus kitas byloje nustatytas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principus, nelaikytina objektyviai svarbia ir suteikiančia pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio ir palūkanų dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. spendimo dalį, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 245,84 Eur palūkanų, ir priteisti iš atsakovo 245,84 Eur palūkanų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė jokių priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Ieškovė pažymi, kad CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Ieškovė nepraleido ir CK 1.125 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties terminų, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad ieškovė negynė savo teisių įstatymų numatyta tvarka. Ieškovė taip pat pažymi, kad pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti atlikti skolos išieškojimo veiksmai, todėl mažinti priteistinų palūkanų dydį nebuvo pagrindo.

2) Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip kreditoriaus reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jei paskolos sutartis nenustato ko kita. Apeliantės nuomone, Sutartyje numatytos 14 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.

3) Ginčo Sutartis pasirašyta 2004 m. rugpjūčio 6 d., Sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Tiek Direktyvoje, tiek LR CK 6.887 straipsnyje nereglamentuota metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų normos maksimali riba. Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d., todėl sprendžiant šalių ginčą ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant šiam įstatymui, yra teisėtas šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais, apeliantės vertinimu, negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 19,38 procentus per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas nepagrįstai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria sumažinta ieškovės prašomų priteisti sutartinių palūkanų suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad AB „Swedbank“ (buvęs – Hansabankas) ir T. T. 2008 m. liepos 11 d. sudarė Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 08-071588-RK, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Sutartimi šalys susitarė dėl 14 procentų metinės palūkanų normos (b. l. 15). 2008 m. birželio 18 AB „Swdbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido visus reikalavimus, atsakovo atžvilgiu, pagal Sutartį. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmos instancijos teismas nuo 513,64 Eur iki 267,80 Eur sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB „Swedbank“ ieškovei perleido 2008 m. birželio 18 d. (palūkanos tuo metu sudarė 21,96 Eur), o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. gegužės 11 d.

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių sudarytoje Sutartyje yra nurodyta, kad metinė palūkanų norma yra 14 proc., taip pat nurodyta, jog bendra metinė kredito grąžinimo norma 19,38 proc. (b. l. 15). Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims įgyvendinus sutarties laisvės principą, nustatyta jų susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė prašydama priteisti palūkas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra. Todėl šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Pagal CK 6.872 str. 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 str. 1 d.). Pagal CK 6.228 str. 2 dalį nukentėjusi šalis turi teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi, nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo. Atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą (b. l. 29), užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį. Ginčo šalių pasirašytoje Sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 14 procento kredito sumos, bendra metinė kredito grąžinimo norma – 10,48 procento. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti ginčo Sutartį. Atsakovui, kaip minėta, nepareiškus jokių reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, sutiktina su ieškovės skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.

Apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 513,64 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą už akių iš naujo išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 245,84 Eur suma apeliantei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 85 proc. Kreipdamasi į teismą apeliantė sumokėjo 41,71 Eur (144 Lt) žyminio mokesčio (b. l. 14), todėl apeliantei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 35,45 Eur (122,40 Lt) (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 41) (CPK 93 str. 1 d.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti iš atsakovo T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) priteistas palūkanas iki 513,64 Eur ir žyminį mokestį iki 35,45 Eur.

Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjas                                                                                                                              Egidijus Tamašauskas