Civilinė byla Nr. e2A-137-357/2021
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01360-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;
2.6.20.1; 3.1.7.11; 3.3.1.20
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams M. G. ir D. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų M. G. ir D. S. solidariai skolą 3816,60 Eur, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – VPK) sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Vėlesniu sutarties pakeitimu nustatė, kad transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalies normas ieškovei atlygina transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas. 2018 m. gruodžio 19 d. gavo VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo neblaivus atsakovas D. S.. Minėtas automobilis transportuotas iš įvykio vietos į saugojimo aikštelę Telšiuose, Mažeikių g. 13D. 2019 m. kovo mėn. į saugojimo aikštelę atvyko atsakovas M. G. su Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. baudžiamuoju įsakymu, norėdamas atsiimti automobilį nemokamai. Jis atsisakė mokėti už automobilio nuvežimą ir saugojimą, pasišalino iš aikštelės. M. G. 2019 m. balandžio 1 d. el. paštu buvo paaiškintos automobilio atsiėmimo sąlygos. Iš VPK 2019 m. liepos 1 d. gavo atsakymą, kad automobilis grąžintinas savininkui M. G.. Ieškovė automobilio savininkui M. G. ir valdytojui D. S. siuntė pranešimus ir pakartotinius pranešimus dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo sumokėjimo. Atsakovai atvyko tik po pakartotinio pranešimo gavimo. D. S. norėjo pasirašyti vekselį, M. G. žadėjo rašyti pareiškimą dėl automobilio atsisakymo, tačiau abu atsakovai daugiau nebepasirodė. Po dviejų savaičių D. S. telefonu bandė tartis dėl dalies skolos padengimo, vekselio pasirašymo, tačiau daugiau nebepasirodė. Atsakovų skolą sudaro 72 Eur už automobilio transportavimą į saugojimo aikštelę ir 3744,60 Eur už automobilio saugojimą 316 dienų, taikant 11,85 Eur įkainį už dieną. Iš viso atsakovų skolą sudaro 3816,60 Eur. Ieškovė pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo, nurodė, kad Sutarties 2 priede nustatyti paslaugų įkainiai liečia VPK, o ne atsakovą. Pažeidimas buvo padarytas galiojant Sutarčiai. Automobilis saugomas aikštelėje, abu atsakovai buvo atvykę į vietą, galėjo įsitikinti, kad automobilis realiai saugomas aikštelėje. Atsakovai nepateikė jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, su ieškove neatsiskaitė, todėl pagrįstai automobilio atsakovui negrąžino.
2. Atsakovas M. G. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė negalėjo negrąžinti automobilio savininkui ar valdytojui, reikalauti atsakovų išduoti vekselį. Paslaugų teikimo sutartis galiojo iki 2018 m. rugsėjo 6 d., o pažeidimas padarytas 2019 m. gruodžio 19 d. Sutarties 2 priedu VPK nustatytas 10 kartų mažesnis įkainis už analogiškas paslaugas. Ieškovė nepateikė duomenų, kad automobilis saugomas pas ją. 2020 m. liepos 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovės ir atsakovų teisiniai santykiai pagal Sutartį laikytini vartojimo teisiniais santykiais. Sutarties 2 ir 3 punktuose numatyti įkainiai VPK ir nagrinėjamu atveju atsakovams skiriasi daugiau nei 13 kartų, atsakovai negalėjo derėtis dėl įkainių už paslaugas, todėl Sutarties 2 punktas turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Automobilio saugojimas (duomenys neskelbtini) aikštelėje kainuoja 25-35 Eur per mėnesį. Ieškovė piktybiškai negrąžino automobilio pagal įsiteisėjusį teismo baudžiamąjį įsakymą.
3. Atsakovas D. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
4. Trečiasis asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad pagal Sutarties 2.2 punktą už suteiktas paslaugas su ieškove turi atsiskaityti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas. Ikiteisminiame tyrime 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė tarnybinį pranešimą apie patirtas automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugas, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš D. S. VPK naudai buvo priteistos automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidos, iš viso 57,70 Eur pagal VPK taikomus įkainius, išduotas vykdomasis raštas, kuris perduotas antstoliui vykdyti, skola neišieškota. Neginčija, kad už suteiktas paslaugas atsakovai turi atsiskaityti su ieškove, o ne VPK, todėl turi teisę atsisakyti išieškojimo ir vykdomąją bylą nutraukti, taip užtikrinant atsakovų atsiskaitymą su ieškove pagal jos taikomus įkainius. Teismui palieka spręsti dėl vykdomosios bylos dėl 57,70 Eur išieškojimo iš D. S. nutraukimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovų M. G. ir D. S. ieškovei UAB „Tomadas“ solidariai skolą 2284 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo D. S. ieškovei UAB „Tomadas“ 25,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisti iš ieškovės UAB „Tomadas“ atsakovui M. G. 374,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas atmetė atsakovo M. G. argumentą, kad ieškovė negalėjo negrąžinti jam automobilio, taip pat reikalauti išduoti vekselį paneigia automobilio atsiėmimo tvarką nustatantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 5-V-200 „Dėl policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 pasisakė dėl kainodaros ir neįžvelgė nieko neteisėto, nesąžiningo ir diskriminuojančio. Atsakovo M. G. poziciją dėl Sutarties 2 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, teismas vertino nepagrįsta. Sprendė, jog Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu atsakovas D. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už KET pažeidimus vairuojant, todėl ieškovė pagrįstai taikė Sutarties 2.1 punktą, nustatantį, jog nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas. Teismas aptarė aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu nustatytus vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainius, kurie buvo mažesni nei taikyti ginčo atveju. Atsižvelgiant į tai konstatavo, kad ieškovės ir VPK sudarytoje Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti ir ieškinio reikalavimo suma turėtų būti mažinama. Teismas vienos paros automobilio saugojimo įkainį sumažino iki 7 Eur. Teismas iš atsakovų priteisė 72 Eur už automobilio priverstinį nuvežimą ir 2212 Eur už automobilio saugojimą (7 Eur x 316 dienų), iš viso priteisė 2284 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas M. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba alternatyviai nesant pagrindo naujo sprendimo priėmimui, perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovės UAB „Tomadas“ visas apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas atsakovui M. G.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai šalių kilusių pasaugos teisinių santykių nevertino vartojimo teisinių kontekste, taip pat visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6 knygos XVIII1 skyriaus nuostatas, reglamentuojančias vartojimo teisinius santykius ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės.
7.2. Pagal Paslaugų teikimo sutarties nuostatas vienintelis kriterijus, kuris diferencijuoja paslaugos įkainį – paslaugų teikimas sutarties šaliai arba kito asmens interesais. Nepaisant to, kam yra teikiamos paslaugos, pats ieškovės teikiamų priverstinės pasaugos paslaugų pobūdis yra absoliučiai tapatus – priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir jos saugojimas. Paslaugų teikimo sutarties turinio analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad už iš esmės tapačių paslaugų teikimą, t. y. priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, yra taikomi net 13 (trylika) kartų besiskiriantys paslaugų įkainiai – 0,90 Eur įkainis už vienos paros transporto priemonės saugojimą taikomas trečiajam asmeniui ir net 11,85 Eur įkainis taikomas asmenims, kurių interesais yra teikiamos priverstinės pasaugos paslaugos už identiškas paslaugas. Paslaugų teikimo sutartis tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta išimtinai sutarties šalių interesais nesąžiningai ignoruojant į tokios sutarties 2.1 punkte nurodomo subjekto – asmens, automobilio savininko ar valdytojo, kuris tampa galutiniu paslaugos gavėju, interesus.
7.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl Paslaugų teikimo sutarties nuostatų, kiek jos nustato diferencijuotą, t. y. net 13 (trylika) kartų didesnį, įkainį Paslaugų teikimo sutarties šalims ir asmenims, kurie nėra šios sutarties kontrahentais ir kuriems pareiga apmokėti už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas, taip pat dėl teisės aktų pagrindu kylančių pareigų atitikties bendrajam sąžiningumo kriterijui, įtvirtintam CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Dėl nežinomų priežasčių pirmosios instancijos teismas šiame punkte nurodytą įstatymo imperatyvą nepagrįstai ignoravo.
7.4. Teismas nepagrįstai atsisakė byloje taikyti CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Itin ženkliai skirtingų – daugiau, nei 13 kartų didesnių – įkainių už automobilio priverstinę pasaugą (saugojimą) nustatymas asmenims, kurie negali jų įtakoti, prieštarauja gerai moralei ir viešai tvarkai, kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo, nustatydami nepagrįstai didelius įkainius Paslaugų teikimo sutarties šalimis nesantiems asmenims, veikė nesąžiningai ir tokiu būdu be teisinio pagrindo suvaržo kitų asmenų teises ir interesus.
7.5. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalį, ignoravo įsiteisėjusį Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019-02-20 baudžiamąjį įsakymą, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui M. G. nesutinkant su paslaugų įkainiais, reikalavimas išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kaip priemonę užtikrinti prievolės įvykdymo užtikrinimą, ieškovės negalėjo būti reikalaujamas, kadangi taip suponuojamos aiškios sąlygos M. G. veiksmų (vekselio išrašymo) neatitikimui jo vidinei valiai.
7.6. Taip pat iš viešųjų duomenų – Centrinio viešųjų pirkimų portalo – matyti, kad: 1. Tauragės apskrities VPK su UAB „Sauliaus transporto sistemos“ 2017-05-22 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios Priede Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 72 Eur, saugojimas – 7,01 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais; transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 60 Eur, saugojimas – 6,00 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Tauragės apskrities VPK; 2) Klaipėdos apskrities VPK su UAB „Transadria“ 2017-07-03 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios prieduose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 121 Eur, saugojimas – 6,05 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (Priedas Nr. (duomenys neskelbtini)); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 36,30 Eur, saugojimas – 4,84 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Klaipėdos apskrities VPK (Priedas Nr. 2); 3) Šiaulių apskrities VPK su ieškove 2017-08-18 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 4.1 ir 4.2 punktuose nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje 120 Eur, saugojimas – 5 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (4.1 punktas); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje 80 Eur, saugojimas – 1 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Šiaulių apskrities VPK (4.2 punktas); 4) Klaipėdos apskrities VPK su ieškove 2017-06-28 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1 ir 2 prieduose nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) mieste ir (duomenys neskelbtini) 35,04 Eur, saugojimas – 10,51 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (Priedas Nr. (duomenys neskelbtini)); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) mieste ir (duomenys neskelbtini) 50 Eur, saugojimas – 1,61 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Klaipėdos apskrities VPK. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai, ieškovės ir trečiojo asmens sudarytoje Paslaugų teikimo sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti, todėl ieškinio reikalavimo suma turėtų būti mažinama. Spręsdamas dėl sumažinto įkainio dydžio pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino rašytinius bylos įrodymus – Paslaugos teikimo sutartį ir viešai prieinamus duomenis apie analogiškų paslaugų teikimą toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu ir tokiu būdu selektyviai vertino tik dalį teikiamų paslaugų įkainių.
7.7. Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės taikomos diferencijuotos kainodaros vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2020-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, tačiau minėtos civilinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi ir yra nevienodos nuo šios išnagrinėtos civilinės bylos aplinkybių, todėl Lietuvos apeliacinio teismo pateiktas kainodaros vertinimas negali būti taikomas šioje byloje.
7.8. Teismas nevertino, kad 2019-04-01 elektroniniu laišku ieškovė atsisako vykdyti įsiteisėjusį baudžiamąjį įsakymą. Pranešimą dėl automobilio atsiėmimo ieškovė atsakovams siuntė vėliau, t. y. 2019-07-26, o pakartotinį pranešimą – 2019-09-25. Pakartotinis pranešimas išsiųstas praėjus 5 mėnesiams nuo sužinojimo apie automobilio grąžinimą. Ieškovė į teismą kreipėsi 2019-10-30. Taigi, praėjus dar mėnesiui nuo pakartotinių pranešimų išsiuntimo ir iš viso beveik po 8 mėnesių nuo sužinojimo apie automobilio grąžinimą. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino pačios ieškovės veiksmų ir jų įtakos automobilio saugojimo trukmei ir dėl jų nepasisakė.
7.9. Teismas pažeidė CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles ir nepagrįstai sumažino apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliantas šioje byloje patyrė iš viso 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (toliau – Rekomendacijos), maksimalaus išlaidų dydžio, todėl teismas nepagrįstai sumažino apeliantui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tomadas“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Sprendime pirmosios instancijos teismas įvertino tiek byloje esančią medžiagą, tiek ir savo iniciatyva surinko duomenis apie analogiškos paslaugos - transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo rinkos kainas skirtingais laikotarpiais ir skirtingose teritorijose, o taip pat — atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-07 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 išaiškinimus dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos rinkos kainos nustatymo, kuomet paslaugos teikėjas neteikia saugojimo paslaugų kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 str.) pagrindu. Primintina, jog ieškovės vykdoma veikla yra išskirtinai susijusi tik su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu – ieškovė neteikia saugojimo jokių paslaugų kitiems subjektams viešosios sutarties pagrindu. Atitinkamai, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ir kitų analogišką paslaugą rinkoje teikiančių tiekėjų paslaugų įkainiai yra diferencijuojami bei iš esmės nėra drastiškai mažesni lyginant su ieškovės paslaugos įkainiais.
8.2. Apeliantas reikalavimus dėl Sutarties sąlygų turėtų reikšti ne tik atskiroje byloje, tačiau taip pat net ir ne ieškovei, o konkrečiai - atsakovu traukiant VPK, organizavusį viešąjį pirkimą (kurio pagrindu sudaryta ginčo Sutartis) būtent pagal VPK parengtas sąlygas, kurių ieškovė negalėjo įtakoti. Būtent VPK parengtose pirkimo sąlygose ir buvo numatytas tiekėjo paslaugos įkainio diferencijavimas, dėl ko apeliantas reiškia pretenzijas ieškovei. Ginčo civilinė byla apskritai yra užvesta dėl G. ir S. solidaraus įsiskolinimo, bet ne dėl Sutarties sąlygų galiojimo. Nėra ir nebuvo jokių pagrindų pirmosios instancijos teismui atskiras Sutarties sąlygas ex officio pripažinti negaliojančiomis, kadangi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik bylos medžiagoje esančius, tačiau ir teismo iniciatyva surinktus duomenis objektyviai sprendė dėl paslaugų įkainių diferencijavimo pagrįstumo.
8.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2020-01-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 teismas pasisakė dėl paslaugos įkainių diferencijavimo pagrįstumo (kaip tokio) ir galimumo, kai paslaugos teikėjas perkančiajai organizacijai turi teisę pasiūlyti bendrą paslaugos kainą, o atskiros sudedamosios paslaugos dalys iš dalies kompensuoja viena kitą.
8.4. Sutartis buvo sudaryta VPK organizuoto ir įvykdyto viešojo konkurso pagrindu, kas reiškia, jog VPK paskelbtame viešajame pirkime pasiūlymus teikė ir daugiau tiekėjų, kurių paslaugų kainos buvo netgi didesnės nei ieškovės, kas reiškia, jog ne ieškovė nustato ar net reguliuoja priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos rinkos kainą.
8.5. Ne Sutarties Priede Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta vienos paros priverstinio transporto priemonės saugojimo kaina (11,85 EUR, įskaitant PVM) yra per didelė, tačiau apelianto nesirūpinimas savo turtu po automobilio priverstinio nuvežimo lėmė sprendimu priteisto dydžio įsiskolinimą.
8.6. Bylos duomenimis patvirtinta, jog apeliantui buvo siūloma įsiskolinimo sumai išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį (kaip vieną iš galimų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių), tačiau apeliantui nebuvo priimtinas nei vienas iš variantų (nei atsiskaitymas iki automobilio atsiėmimo, kaip yra nustatyta SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatose, nei adekvati prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė). Esamu atveju susiduriama su situacija, kuomet apeliantui netinka nei vienas iš SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatose numatytų automobilio susigrąžinimo būdų, tačiau visas teisines pasekmes ir atsakomybę siekiama perkelti ieškovei.
8.7. Apeliantas yra klaidingai įsitikinęs, jog ieškovė automobilį jam turėjo grąžinti (tame tarpe - neatlygintinai) išskirtinai tik baudžiamojo įsakymo pagrindu, nors minėtas baudžiamasis įsakymas jam suteikė tik teisę susigrąžinti automobilį, papildomai atliekant veiksmus, numatytus specialiosiose teisės normose. Po baudžiamojo įsakymo priėmimo apeliantas net nesikreipė į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavimo, t. y., pats neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų.
8.8. Bylinėjimosi išlaidos byloje paskirstytos teisingai, teismas pagrįstai mažino atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Byloje kilo ginčas dėl priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo.
10. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Faktinės byloje nustatytos aplinkybės
11. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė UAB „Tomadas“ su VPK sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartį), kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2018 m. gruodžio 19 d. automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas iš įvykio vietos (duomenys neskelbtini) 12 kilometro į saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini).
12. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu D. S. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilis (duomenys neskelbtini) grąžintas savininkui M. G., VPK turėtos 57,70 Eur išlaidos už minėto automobilio transportavimą (28 Eur) ir saugojimą (nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. vasario 20 d., 33 dienas) pripažintos procesinėmis išlaidomis ir priteistos iš D. S.. 2019 m. balandžio 1 d. elektroniniu paštu M. G. informuotas apie automobilio atsiėmimo sąlygas, abiem atsakovams siųsti pranešimai dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo.
Dėl prievolės atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
13. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą. Tokių santykių specifika, kaip kad pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pasižymi tuo, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
14. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusio teismo išvadas, kad pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas kyla atsakovams, kaip transporto priemonės savininkui ir valdytojui.
15. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo taikyti CK 6 knygos XVIII1 skyriaus nuostatas, reglamentuojančias vartojimo teisinius santykius. Pažymėtina, kad Sutartį dėl priverstinio automobilio saugojimo sudarė ne atsakovai, o VPK. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio sutartys dėl priverstinio automobilių nuvežimo ir saugojimo yra sudaroma policijos komisariato, vykdant jam įstatymo pavestas funkcijas. Tokiu atveju, įvertinus nurodytų teisinių santykių specifiką, nėra pagrindo taikyti vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių normų, kadangi sutartį sudaro ne vartotojas, o valstybės institucijos, t. y. policijos komisariatas, sutartis sudaroma ne dėl asmeninių asmens poreikių, o išimtinai dėl valstybės institucijos funkcijų vykdymo, susijusio su teisės pažeidimais.
16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą; šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais. Taigi, nepaisant to, kad sutartį sudarė ne atsakovai, o VPK, įstatymas numato jiems galimybę ginti savo teises įstatymo numatyta tvarka.
Dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo.
17. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė byloje taikyti CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Apeliantas mano, kad paslaugų teikimo sutarties kontrahentų – ieškovės ir trečiojo asmens – netinkamas šioje sutartyje esančių įkainių nustatymas negali sukelti neigiamų pasekmių Paslaugų teikimo sutarties kontrahentu nesantiems asmenims – atsakovams. Tai kartu reiškia, jog itin ženkliai skirtingų – daugiau, nei 13 kartų didesnių – įkainių už automobilio priverstinę pasaugą (saugojimą) nustatymas asmenims, kurie negali jų įtakoti, prieštarauja gerai moralei ir viešai tvarkai, kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo, nustatydami nepagrįstai didelius įkainius Paslaugų teikimo sutarties šalimis nesantiems asmenims, veikė nesąžiningai ir tokiu būdu be teisinio pagrindo suvaržo kitų asmenų teises ir interesus, t. y. piktnaudžiauja sutarčių autonomijos principu, nustatydami diskriminacinio pobūdžio pareigas kitiems asmenims ir nepagrįstai ribodami jų teises. Teigia, kad tarifo, nurodyto Paslaugų teikimo sutarties Priede Nr. (duomenys neskelbtini), prieštaravimą gerai moralei ir viešai tvarkai patvirtina ir tai, jog, 1 (vienos) paros transporto priemonės pasaugos kaina trečiajam asmeniui ir transporto priemonės savininkams/valdytojams skiriasi daugiau, nei 13 (trylika) kartų (11,85 Eur / 0,90 Eur = 13,16 karto).
18. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (minėto straipsnio 2 dalis).
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė UAB „Tomadas“ su VPK sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) viešojo pirkimo būdu. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas nustato specialią procedūrą viešųjų pirkimų teisėtumui patikrinti. Nagrinėjamos bylos objekto nesudaro viešojo pirkimo sutarties teisėtumo vertinimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tol, kol Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta viešojo pirkimo sutartis, teismas negali joje nustatytų kainų vertinti kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi viešąjį pirkimą laimėjęs tiekėjas pasiūlo palankiausias kainas. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartis, sudaryta viešojo pirkimo būdu, turi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų ypatumų, tame tarpe ir tai, kad tik pati perkančioji organizacija (nagrinėjamu atveju VPK) gali priimti sprendimą dėl per didelės ir nepriimtinos tiekėjų pasiūlymų kainos. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju VPK būtent su ieškove, kaip subjektu, pasiūliusiu mažiausią paslaugos kainą, kas numatyta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme, pasirašė viešojo pirkimo Sutartį. Taigi, aplinkybė, jog buvo sudaryta viešųjų pirkimų sutartis, kad ji nebuvo nuginčyta kitų tiekėjų, leidžia teismui spręsti, jog apelianto argumentai dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti, todėl atmetami. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas byloje neteikė priešieškinio.
20. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad apeliantas reikalavimus dėl Sutarties sąlygų turėtų reikšti ne ieškovei, o VPK, kuris organizavo viešąjį pirkimą (kurio pagrindu sudaryta ginčo Sutartis), būtent pagal VPK parengtas sąlygas, kurių ieškovė negalėjo įtakoti. Būtent VPK parengtose pirkimo sąlygose ir buvo numatytas tiekėjo paslaugos įkainio diferencijavimas, dėl ko apeliantas reiškia pretenzijas ieškovei. Kaip teisingai pastebi ieškovė, ginčo byla yra užvesta dėl M. G. ir D. S. solidaraus įsiskolinimo, bet ne dėl Sutarties sąlygų galiojimo. Nei vienas iš atsakovų savarankiškų reikalavimų priešieškiniu nereiškė. Taigi, sandorio negaliojimo instituto taikyti nagrinėjamos bylos atveju nebuvo pagrindo.
21. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, pažymėjo, kad teismas joje pasisakė dėl kainodaros ir neįžvelgė nieko neteisėto, nesąžiningo ir diskriminuojančio. Apeliantas teigia, kad minėtos civilinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi ir yra nevienodos nuo šios išnagrinėtos civilinės bylos aplinkybių, todėl Lietuvos apeliacinio teismo pateiktas kainodaros vertinimas negali būti taikomas šioje byloje. Kaip teisingai nurodo apeliantas, Lietuvos apeliacinio teismo 2020-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 spręstas klausimas dėl kainodaros skirtumų, kai vienoks tarifas yra taikomas iki Leidimo išdavimo automobilį atsiimti ir padidintas tarifas yra taikomas tolimesniam automobilio laikymui UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje. Tuo tarpu išnagrinėtoje byloje įkainio diferencijavimas yra siejamas tik su galutiniu paslaugos gavėju ir skaičiuojamas nuo automobilio atvežimo saugoti dienos, t. y. šios bylos atveju nuo 2018-12-19. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 rėmėsi tik tuo aspektu, kad paslaugos įkainių diferencijavimas yra galimas.
Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies taikymo.
22. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalį, ignoravo įsiteisėjusį Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019-02-20 baudžiamąjį įsakymą, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-188-304/2019.
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, nustatančią, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 128-5213) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai reiškia paslaugos teikėjas turi grąžinti transporto priemonę jos savininkui, jei iki transporto priemonės atsiėmimo iš aikštelės yra atlyginamos priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos arba sudaroma galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą. Nagrinėjamos bylos atveju nei vienas iš atsakovų neatsiskaitė už suteiktas saugojimo paslaugas taip pat jokia kita forma adekvačiai neužtikrino, jog prievolė bus įvykdyta.
24. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 20 d. baudžiamuoju įsakymu automobilis grąžintas M. G.. BPK 41 straipsnis nustato, kad teismo baudžiamasis įsakymas yra nuosprendis, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. BPK 346 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis nustato, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėtų aptartų teisės normų pagrindu apeliantas teigia, kad įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui, ieškovė neturėjo pagrindo negrąžinti automobilio apeliantui.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptarto įstatyminio reglamentavimo pagrindu bei remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu, ieškovė teisėtai nesutiko grąžinti automobilio atsakovams, kadangi jie, nesutikdami sumokėti už saugojimo paslaugas, atsisakė užtikrinti savo prievolės įvykdymą.
26. Civilinio kodekso 6.70 straipsnio 1 dalis numato, jog prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus - netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Nagrinėjamu atveju atsakovams buvo siūloma įsiskolinimo sumai išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį kaip vieną iš galimų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Apeliantas nesutiko su prašomu prievolės įvykdymo užtikrinimu. Apeliantas nurodo, kad paprastąjį neprotestuotiną vekselį jis atsisakė išduoti, kadangi nesutiko su paskaičiuota kaina. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas byloje neįrodė, kad būtų siūlęs ieškovei kokį nors kitą prievolės įvykdymo užtikrinimą. Taigi, atsakovams nesumokėjus už priverstinį automobilio saugojimą, nepateikus prievolės įvykdymo užtikrinimo, ieškovė pagrįstai negrąžino automobilio atsakovams, tinkamai taikė SEAKĮ 33 str. 8 d. Kaip teisingai nurodo ieškovė, nagrinėjamu atveju susiduriama su situacija, kuomet apeliantui netinka nei vienas iš SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatose numatytų automobilio susigrąžinimo būdų, tačiau visas teisines pasekmes ir atsakomybę siekiama perkelti ieškovei. Vien tai, jog apeliantas nesutinka atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų arba išduoti adekvačios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės savaime negali būti pagrindu grąžinti automobilį neatlygintinai.
27. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad ieškovė automobilį jam turėjo grąžinti baudžiamojo įsakymo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad baudžiamasis įsakymas apeliantui suteikė tik teisę susigrąžinti automobilį, papildomai atliekant veiksmus, numatytus specialiosiose teisės normose. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas automobilio atsiėmimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 5-V-200 „Dėl policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 21 p. nustato, kad transporto priemonė, kuri laikoma ūkio subjekto transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, šiuo atveju teisės aktų nustatyta tvarka grąžinama, kai ūkio subjektas, saugantis priverstinai nuvežtą transporto priemonę, gauna iš policijos įstaigos Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir transporto priemonės savininkas (valdytojas) pateikia ūkio subjekto įgaliotam darbuotojui galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar vairuotojo pažymėjimą ir transporto priemonės registracijos liudijimą. Bylos duomenimis patvirtinta, jog po baudžiamojo įsakymo priėmimo apeliantas net nesikreipė į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavimo, t. y., pats neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų. Taip pat pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, ji be VPK išduoto leidimo fiziškai neturi jokios galimybės grąžinti transporto priemonės vien baudžiamojo įsakymo pagrindu, kadangi ieškovė pirmiausia yra atskaitinga VPK pagal sudarytą Sutartį dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir grąžinimo. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, jog vien įsiteisėjusio baudžiamojo įsakymo pagrindu ieškovė privalėjo jam grąžinti automobilį.
Dėl ieškovės reikalavimo sumos.
28. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino fakto, kad kaina atsakovams ir VPK už automobilio saugojimą nepagrįstai skiriasi 13 kartų.
29. Vadovaujantis Sutarties 8 punktu, nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos taikant sutarties prieduose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas. Iš minėtos sutarties priedo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog transporto priemonės nuvežimas Telšių mieste ir rajone kainuoja 72 Eur, o pasauga – 11,85 Eur už vieną parą. Atsakovas ginčija tokią kainą, motyvuodamas tuo, jog ji nepagrįstai didelė, mano, kad saugojimo mokestis turi būti nustatytas pagal kitą Sutarties įkainį – 0,90 Eur už parą (Sutarties (duomenys neskelbtini) priedas).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai konstatavo, jog įvertinus faktą, kad Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu atsakovas D. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už KET pažeidimus vairuojant, ieškovė pagrįstai taikė Sutarties 2.1 punktą, nustatantį, jog nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties priede Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas. Taigi, byloje nustatyta, kad atsakovams dėl įkainių paskaičiavimo taikytas tinkamas sutarties priedas, kad įkainių diferenciavimas yra leidžiamas.
31. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 36 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi viešai prieinama informacija Centriniame viešųjų pirkimų portale (pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė įkainius skundžiamo sprendimo 5 puslapio antroje pastraipoje). Apeliantas nurodo, kad iš viešųjų duomenų – Centrinio viešųjų pirkimų portalo – matyti, kad: 1. Tauragės apskrities VPK su UAB „Sauliaus transporto sistemos“ 2017-05-22 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios Priede Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 72 Eur, saugojimas – 7,01 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais; transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 60 Eur, saugojimas – 6,00 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Tauragės apskrities VPK; 2) Klaipėdos apskrities VPK su UAB „Transadria“ 2017-07-03 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios prieduose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 121 Eur, saugojimas – 6,05 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (Priedas Nr. (duomenys neskelbtini)); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje 36,30 Eur, saugojimas – 4,84 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Klaipėdos apskrities VPK (Priedas Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) Šiaulių apskrities VPK su ieškove 2017-08-18 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 4.1 ir 4.2 punktuose nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje 120 Eur, saugojimas – 5 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (4.1 punktas); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje 80 Eur, saugojimas – 1 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Šiaulių apskrities VPK (4.2 punktas); 4) Klaipėdos apskrities VPK su ieškove 2017-06-28 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prieduose nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) mieste ir (duomenys neskelbtini) 35,04 Eur, saugojimas – 10,51 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos kitų asmenų interesais (Priedas Nr. (duomenys neskelbtini)); transporto priemonės nuvežimas (duomenys neskelbtini) mieste ir (duomenys neskelbtini) 50 Eur, saugojimas – 1,61 Eur už parą, kai paslaugos teikiamos Klaipėdos apskrities VPK. Iš šių pateiktų duomenų apeliantas daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai ir kad ieškovės ir trečiojo asmens sudarytoje Paslaugų teikimo sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti, todėl ieškinio reikalavimo suma turėtų būti mažinama, tačiau spręsdamas dėl sumažinto įkainio dydžio pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino rašytinius bylos įrodymus – Paslaugos teikimo sutartį ir viešai prieinamus duomenis apie analogiškų paslaugų teikimą toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu ir tokiu būdu selektyviai vertino tik dalį teikiamų paslaugų įkainių.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos aprašyti visų viešai matomų sudarytų priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutarčių, teismui pakanka aptarti tiek duomenų, iš kurių matytųsi, ar nagrinėjamo ginčo atveju Sutartyje nustatyta kaina nėra pagrįstai didelė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs viešus duomenis iš Centrinio viešųjų pirkimų portalo, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami ir nelaikyti atrinkti selektyviai, darė pagrįstą išvadą, jog aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai ir būtent tuo pagrindu sprendė, jog ieškovės ir VPK sudarytoje Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai turi būti mažinami.
35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant dėl įkainio dydžio reikia įvertinti aplinkybes, jog ieškovė saugojimo paslaugų kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu neteikia, t. y. teikia išskirtinai tik priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, numatytas SEAKĮ bei kitų teisės aktų normose, kylančias iš viešųjų pirkimų teisinių santykių. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, jog bendrovei, teikiančiai minėto pobūdžio paslaugas, yra keliami specifiniai kvalifikaciniai bei techniniai reikalavimai – specialios technikos, teritorijos turėjimas, jos apsauga, įmonės veiklos civilinės atsakomybės draudimas ir kt., ir tai nulemia didesnius paslaugų įkainius. Taip pat, pagrįstai teismas įvertino atsakovų elgesį, kad jie, žinodami apie automobilio saugojimą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, nesiėmė būtinų teisėtų priemonių automobilio susigrąžinimui, kas didino automobilio saugojimo išlaidas, nesutikdami išrašyti vekselio, atsakovai nepasiūlė jokio kito prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovai jokia apimtimi nėra padengę ieškovei saugojimo išlaidų, kad iki šiol automobilio iš ieškovės nėra atsiėmę. Toks atsakovų elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės ir nulėmė dideles automobilio saugojimo išlaidas. Tuo tarpu ieškovė pagrįstai rėmėsi įstatymu, reikalaudama, kad atsakovai, nesutikdami sumokėti už automobilio saugojimą, pateiktų adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nutartyje ir nenurodė, jog įvertino ieškovės veiksmus, aplinkybę, kad ji 2019-04-01 elektroniniu laišku ieškovė atsisakiusi grąžinti automobilį apeliantui pagal įsiteisėjusį baudžiamąjį įsakymą (kas nėra neteisėta pagal anksčiau aptarą reglamentavimą), pranešimą dėl automobilio atsiėmimo ieškovė atsakovams siuntė 2019-07-26, o pakartotinį pranešimą – 2019-09-25, ieškovė į teismą kreipėsi 2019-10-30, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo akivaizdu, jog ir į šias aplinkybes buvo atsižvelgta sumažinant atsakovams taikomo įkainio dydį už automobilio saugojimą.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įkainius aplinkiniuose rajonuose, vienos paros automobilio saugojimo įkainį sumažino iki 7 Eur. Toks įkainio dydis neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka bylos šalių elgesį, laikytinas protingu ir pagrįstu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
37. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles ir nepagrįstai sumažino apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Pažymi, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, maksimalaus išlaidų dydžio, todėl teismas nepagrįstai sumažino apeliantui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.
38. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
39. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).
40. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, siekiant, jog teismas turėtas išlaidas priteistų, būtina pagrįsti jų realumą, t. y. už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turi būti pagrįstos šiais rašytiniais įrodymais: a) pažyma, pasirašyta advokatų kontoros finansininkės su įrašytu patvirtinimu, jog klientas su kontora visiškai atsiskaitė; pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą), nurodytas atlyginimo už ją dydis arba b) sąskaitomis faktūromis ir mokėjimą patvirtinančias dokumentais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-686/2017).
41. Spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti vadovaujamasis, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, taip pat remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
42. Nagrinėjamu atveju apeliantas byloje pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikta apelianto paslaugų detalizacija nurodo, kad atsakovui suteiktos šios paslaugos: teisinės konsultacijos dėl priverstinės transporto priemonės pasaugos pažeidus KET – 50 Eur, susipažinimas su bylos duomenimis, papildomų dokumentų surinkimas, padėties įvertinimas, teisinės išvados ir galimų sprendinių pateikimas – 50 Eur, atsiliepimo į ieškinį ir priedų parengimas – 1500 Eur, rašytinių paaiškinimų parengimas ir pateikimas – 300 Eur, pasirengimas bylos nagrinėjimui – 50 Eur, atstovavimas teisme – 50 Eur. Iš viso 2000 Eur ir 420 Eur PVM valstybei (2420 Eur).
43. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byla nėra sudėtinga, nagrinėjamas klausimas nereikalavo specialių žinių, byloje nebuvo keliamas naujas ar sudėtingas teisės taikymo ar aiškinimo klausimas, bylos apimtis nedidelė, atsiliepime į ieškinį pagrinde perrašytos teisės aktų normos, rašytiniai paaiškinimai nebuvo privalomi ir būtini, teismas taip pat įvertino ieškinio sumą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų, dar nereiškia, kad visos patirtos bylinėjimosi išlaidos bus atlygintos. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisingomis ir protingomis atsakovo išlaidomis advokato pagalbai laikytina 1000 Eur suma. Tenkinus ieškinį iš dalies, atsakovui iš ieškovės proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai priteistinos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos (1000 Eur x 40 proc.), o atlikus šalių viena kitai mokėtinų lėšų užskaitymą, iš ieškovės atsakovui M. G. priteistinos 374,20 Eur (400 Eur – 25,80 Eur) bylinėjimosi išlaidos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos jo naudai nepriteistinos. Ieškovė neprašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rasa Bartašienė
Danutė Burbulienė
Lina Muchtarovienė