Civilinė byla Nr. e2-1223-864/2020 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00517-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.; 3.5.2.; 3.2.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė,
sekretoriaujant D. M.,
vertėjaujant J. C.,
dalyvaujant ieškovui A. C., jo atstovui advokatui E. Š.,
atsakovo antstolio V. M. atstovui advokatui V. B.,
atsakovo AB „Swedbank“ atstovui T. K.,
atsakovui V. G. (V. G.),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“, antstoliui V. M. ir V. G. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
1. Ieškovas A. C. (toliau ir ieškovas) pateikė teismui ieškinį atsakovams antstoliui V. M. (toliau ir atsakovas1), V. G. (toliau ir atsakovas2) bei AB „Swedbank“ (toliau ir atsakovas3), kuriame prašė teismo pripažinti 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. (-) (kuriuo buvo parduotas butas, esantis (-), unikalus Nr. (-) (toliau ir butas) ir automobilių stovėjimo aikštelės 2484/317866 dalis, pažymėta G-1, esanti (-), unikalus Nr. (-) (toliau ir dalis automobilių stovėjimo aikštelės)) (toliau ir turto pardavimo iš varžytinių aktas) negaliojančiu ir taikyti restituciją.
2. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. varžytinės Nr. 112516 negalėjo įvykti ir turėjo būti panaikintos. Paaiškino, kad imdamas paskolą ieškovas įkeitė bankui 2005 m. rugsėjo 28 d. hipotekos lakštu Nr. 01120050019118 tik butą pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą ir specifiką ir tik 351 000 Lt rinkos vertės apimtimi. Nurodė, kad buto baigtumas 86 proc., tačiau vykdomasis dokumentas neteisėtai buvo išduotas 2013 metais pagal to meto buto stovį (pasikeitusį), todėl jo finansiniai įsipareigojimai pagal šį neteisėtai išduotą vykdomąjį dokumentą turėjo būti panaikinti (dėl neteisėto jo išdavimo pagrindo ir dėl neteisėtos jo apimties), o ne tik sumažėti jų mastas (mokėtina pinigų suma hipotekos kreditoriui).
3. Ieškovo teigimu, turto arešto akte 2014 m. lapkričio 21 d. 0240/14/03883 vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 buvo nepagrįstai nustatyta labai maža areštuoto turto (buto) vertė - tik 550 000 Lt. Paaiškino, kad tokia areštuoto turto kaina buvo nustatyta butui, kurio registruotas baigtumas Nekilnojamojo turto registre buvo 86 proc., todėl turto vertė turėjo būti perskaičiuota. Pažymėjo, kad be to, antstolio turto arešto akte nurodytas buto adresas neatitiko realybės, nes buvo nurodytas senas 2005 metų jo buto adresas (-), o nuo 2011 m. sausio 17 d. jis pasikeitė į (-). Anot ieškovo, varžytinėse neteisėtai buvo parduodamas ieškovo turtas (butas) pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą ir specifikaciją, todėl Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti duomenys visiškai neatitiko realybės nei 2013 metais, nei 2015 metais, nei 2018 metais.
4. Ieškovas pažymėjo, kad turto arešto akte ir informacijoje apie varžytines buvo nurodyta iš esmės klaidinanti ir neteisinga informacija, tokios varžytinės negalėjo iš viso įvykti, nes antstolis neperkainavo turto (buto). Anot ieškovo, antstolis veikė neteisėtai (pažeidė jo ir banko teises), nes jo turtas buvo parduotas iš varžytinių už beveik dvigubai mažesnę nei jo reali rinkos pradavimo kaina (už 148 596 Eur vietoje virš 250 000 Eur). Teigė, kad tokios varžytinės negalėjo iš esmės įvykti dėl akivaizdaus potencialių varžytinių dalyvių suklaidinimo ir realios faktinės informacijos nuslėpimo, turto (buto) nuotraukų nepateikimo, bei apribotos pirkėjų galimybės apžiūrėti butą.
5. Atkreipė dėmesį, kad antstolis, anot ieškovo, veikė neteisėtai (dėl per didelės išieškomos sumos), nes net pagal AB „Swedbank“ neteisėtus ir neteisingus skaičiavimus jo skola turėjo būti lygi 147 819,04 Eur sumai, nors tikroji jo skola turėjo būti lygi tik 113 154,13 Eur sumai.
6. Nurodė, kad 2018 m. vasario 24 d. ieškovas gavo elektroninį laišką iš Mano Creditinfo sistemos, kad jo skola sumažėjo 157 478,56 Eur suma, nors antstolio išieškotų lėšų paskirstymo patvarkyme 2018 m. vasario 21 d. Nr. 0240/14/03883, reg. Nr. S2-97667, buvo nurodyta, kad bankui buvo pervesta 142 147,41 Eur suma. Ieškovo teigimu, jo skola sumažėjo dar 15 331,15 Eur. Ieškovo manymu, turima skola nuo neteisėtai išduoto vykdomojo dokumento Nr. 2-17182- 558/2013 išdavimo dienos jau sumažėjo net 46 931,62 Eur suma.
7. Pabrėžė, kad ginčijamas aktas negalėjo būti surašytas, nes: 1) potencialūs varžytinių dalyviai ir pirkėjai negalėjo ir neturėjo galimybių pasiūlyti aukštesnę kainą, nes varžytinėse buvo parduodamas turtas pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą, specifiką bei stovį; be to, areštuodamas skolininko turtą antstolis turto arešto akte 2014 m. lapkričio 21 d. 0240/14/03883 vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 nurodė, kad buto baigtumas yra 86 proc.; 2) ieškovo butas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta Civilinio proceso kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; antstolis nesilaikė Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio nuostatų; 3) informacija pateikta internete apie varžytines visiškai neatitiko realybės, realaus buto stovio ir jo situacijos, nes nuo 2005 metų buto pardavėjas (statytojas) ir buto savininkas (ieškovas) investavo dideles sumas į pilną buto pastatymą ir įrengimą.
8. Papildomai rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad ieškovo šioje byloje pateikti nauji argumentai ir motyvai, įrodymai dar nebuvo nagrinėjami ir išnagrinėti kitose ginčo bylose ir nebuvo dar atmesti; antstolio veiksmų teisėtumas, turto įvertinimas kitose ginčo bylose buvo ginčyti remiantis kitais argumentais ir motyvais. Paaiškino, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 703 straipsnio 1 dalimi antstolis turėjo varžytines atšaukti (anuliuoti). Teigė, jog antstolis nesilaikė Civilinio proceso kodekso normų, kadangi skelbime nebuvo trumpo aprašymo. Paaiškino, kad šiame ginče, kadangi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (toliau ir Direktyva) iš esmės dar nėra tinkamai ir pilna apimtimi perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, ieškovas gali tiesiogiai šia Direktyva remtis. Anot ieškovo, atsakovas2 (laimėtojas varžytinių) nėra sąžiningas ir teisėtas turto savininkas, nes jis įsigijo iš varžytinių neteisėtai parduodamą ieškovo turtą, fiktyviai atstovaudamas kitus asmenis galimai susijusius su antstoliu arba banku.
9. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškinimo, kad antstolis veikė neatsakingai, nesąžiningai ir ne pagal įstatymus. Paaiškino, kad butą pirko, kai jis dar nebuvo pastatytas; sutartyje buvo įtvirtinta, jog savininkai turi įsirengti butą ir pateikti duomenis statytojams; teigė, kad ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė, o statytojas savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė. Anot ieškovo, butą su 86 proc. baigtumu nėra galimybės parduoti, todėl antstolis negalėjo tokio buto areštuoti ir parduoti. Teigė, jog iš Seimo buvo gautas atsakymas dėl Direktyvos įgyvendinimo, kuriame nurodyta, kad ji buvo įgyvendinta ir specialus įstatymas priimtas, tačiau įstatymų leidėjas perkėlė ne visas nuostatas ir ieškovas gali jomis byloje tiesiogiai vadovautis. Paaiškino, kad per tris dienas neturėjo galimybės pateikti eksperto išvadų ar savo argumentų, todėl ieškovas teikė skundą. Teigė, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys buto vertę esant apie 250 000 Eur. Ieškovo teigimu, antstolis pateikė apie varžytines neteisingą informaciją, nepateiktos nuotraukos, įkeltas tik buto planas. Paaiškino, kad investavo į butą, buvo naudojamos geros medžiagos ir visi darbai nebuvo įvertinti parduodant butą. Teigė, kad visuose dokumentuose nurodoma, kad buto baigtumas 86 proc., o akte nurodyta kitaip. Paaiškino, kad registre buto duomenys nebuvo tikslinami. Teigė, kad eksperto išvada suklastota.
10. Atsiliepimu atsakovas antstolis V. M. (toliau ir atsakovas1) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas1 atkreipė dėmesį, kad nepaisant daugkartinių ieškovo bandymų, teismai nestabdė turto, esančio (-), Vilnius, varžytynių Nr. 112516 vykdymo.
12. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas1 nurodė melagingus ar klaidingus duomenis apie varžytinėse parduodamą turtą. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovas tik deklaratyviai nurodo, kad buto baigtumas yra didesnis nei nurodyta antstolio patvarkyme bei skelbime apie varžytines, tačiau nepateikia jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad iš paties ieškovo pridedamo 2017 m. gegužės 16 d. VĮ Registrų centras išrašo matyti, jog ginčo buto baigtumas yra 86 proc.
13. Nurodė, kad ieškovo argumentus dėl per mažos nustatytos turto rinkos vertės bei antstolio siekio parduoti šį turtą už kuo mažesnę kainą paneigia Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusia 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7443-592/2015. Teigė, kad teismas nutartyje pripažino, jog atsakovo1 veiksmai, įkainojant areštuotą ir hipoteka įkeistą turtą, buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai, nustatant teisingą turto rinkos vertę.
14. Pabrėžė, kad ieškovas, net ir skųsdamas atsakovo1 patvarkymus dėl turto vertės nustatymo, pats nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas1 neva neteisingai įvertino ginčo turtą – ieškovas neužsakė ekspertizės, nepateikė jokios vertintojo konsultacinės išvados ar kitų rašytinių įrodymų, kuriais remiantis antstolis galėtų suabejoti nustatyta turto verte.
15. Atsakovo1 atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad antstolis privalomą informaciją nurodė varžytinių tinklalapyje. Pažymėjo, kad teismai konstatavo, kad turtas vykdymo procese įkainotos tinkamai. Nurodė, kad teismas yra konstatavęs, jog antstolis atliko veiksmus laikinosioms apsaugos priemonėms jau negaliojant.
16. Atsiliepimu atsakovas V. G. (toliau ir atsakovas2) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo argumentai ir motyvai nurodyti ieškinyje jau ne kartą buvo pateikti kelioms institucijoms, tačiau nebuvo patenkinti.
17. Atsakovas2 teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad perkamas objektas atitiko jo lūkesčius.
18. Atsiliepimu atsakovas AB „Swedbank“ (toliau ir atsakovas3) prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama byla pagal pareiškėjo - skolininko A. C. skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiu hipoteka įkeisto turto (buto adresu (-), unikalus Nr. (-), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai pažymėtai G-1, unikalus Nr.(-), nuosavybės teise priklausančio skolininkui (pareiškėjui) turto pardavimo iš varžytinių aktą 2018-02-21 Nr. S-18-240-3223 (varžytynių Nr. 112516) ir taikyti restituciją. Teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17191-433/2018 skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Pažymėjo, kad šiose bylose buvo detaliai pasisakyta dėl varžytinėse parduoto turto įkainojimo bei realizavimo aplinkybių, kurios yra pakartotinai kvestionuojamos patikslintame ieškinyje.
20. Atsakovas3 akcentavo ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 buvo sumažintas kredito sutartyje numatytas delspinigių dydis nuo 0,08 proc. iki 0,05 proc., o palūkanų dydis nuo 11 proc. iki 5 proc., todėl atitinkamai buvo perskaičiuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17182- 558/2013 priteistas skolos dydis, t. y. negrąžinta kredito dalis liko nepakitusi ir sudaro 146 001,96 Eur, palūkanos buvo perskaičiuotos ir sudarė 3 677,11 Eur (vietoje 8 089,66 Eur), delspinigiai buvo perskaičiuoti ir sudarė 13 471,12 Eur (vietoje 40 659,04 Eur). Teigė, jog kadangi priteistos palūkanos buvo sumažintos nuo 11 proc. iki 5 proc., todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi priteistos palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo 2013 m. kovo 29 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos, buvo skaičiuojamos taikant 5 proc. palūkanų normą. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su skolos dydžiu, taip pat buvo išnagrinėtos ieškovo inicijuotoje byloje dėl proceso atnaujinimo.
21. Atsakovo3 atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad vykdymo procese nustatyta turto vertė patikrinta teismų sprendimais, jog nustatyta tinkamai. Anot atstovo, varžytinės įvyko teisėtai, o pateiktas turto vertinimas tik pagrindžia tai, jog turto nustatyta vertė buvo tokia kokia buvo. Paaiškino, kad bankas šiame ginče yra neutralus.
Ieškinys atmestinas.
22. Nustatyta, jog antstolis V. M. (atsakovas1) vykdo 2013 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-17182-558/2013 vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 (toliau ir vykdomoji byla), kurioje skolininkas – A. C. (ieškovas), o išieškotojas - AB „Swedbank“ (atsakovas3). Bylos duomenimis, šioje vykdomojoje byloje 2014 m. lapkričio 21 d. buvo areštuotas skolininkui (ieškovui) priklausantis turtas (butas, unikalus Nr. (-), adresu (-), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (-), adresu (-), nustatant šio turto bendrą rinkos vertę – 550 000 Lt. Nustatyta, jog, savo ruožtu, 2018 m. vasario 21 d. atsakovas1 surašė šioje vykdomojoje byloje turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-18-240-3223, kuriame nurodė, kad antstolis 2015 m. gruodžio 28 d. įvykusiose varžytinėse Nr. 112516 pardavė naujam turto savininkui V. G. (atsakovui2) turtą – butą (5 kamb.), esantį (-), unikalus Nr. (-), ir automobilių stovėjimo aikštelės 2484/317866 dalį, esančią (-), unikalus Nr. (-), už 148 596 Eur sumą.
23. Ieškovas šioje civilinėje byloje ginčijo atsakovo1 surašytą vykdomojoje byloje turto pardavimo iš varžytinių aktą, prašydamas teismo šį turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją, ir savo šiuos ieškinio reikalavimus iš esmės grindė aplinkybėmis, jog : 1) potencialūs varžytinių dalyviai ir pirkėjai negalėjo ir neturėjo galimybių pasiūlyti aukštesnę kainą, nes varžytinėse buvo parduodamas turtas pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą, specifiką bei stovį; be to, areštuodamas skolininko turtą antstolis turto arešto akte 2014 m. lapkričio 21 d. vykdomojoje byloje nurodė, kad buto baigtumas yra 86 proc.; 2) ieškovo butas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta Civilinio proceso kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; antstolis nesilaikė Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio nuostatų; 3) informacija pateikta internete apie varžytines visiškai neatitiko realybės, realaus buto stovio ir jo situacijos, nes nuo 2005 metų buto pardavėjas (statytojas) ir buto savininkas (ieškovas) investavo dideles sumas į pilną buto pastatymą ir įrengimą.
24. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje spręstinas ginčo klausimas dėl pagrindo turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją (ne)buvimo.
Dėl Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio aiškinimo ir taikymo'
25. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti Civilinio kodekso pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriuje „Negaliojantys sandoriai“, o turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas Civilinio proceso kodekso 602 straipsnis. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio normos santykis su Civilinio kodekso normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – Civilinio proceso kodekso 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis Civilinio proceso kodekso nuostatomis (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su Civilinio proceso kodekso 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
26. Taigi, turto pardavimo iš varžytinių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik Civilinio proceso kodekso 602 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Savo ruožtu, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (1 punktas); jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse (2 punktas); jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių (3 punktas); jeigu buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina (4 punktas); jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas (5 punktas); jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (6 punktas); jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui (7 punktas).
27. Įvertinus ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kuriais ieškovas grindžia ieškinio reikalavimų pagrįstumą, iš esmės galima spręsti, jog ieškovas ginčo atveju turto pardavimo iš varžytinių aktą ginčija būtent Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6-7 punktuose įtvirtintais pagrindais.
Dėl Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6-7 punktuose įtvirtintų pagrindų (ne)buvimo
28. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytinių akto (atitinkamai ir perdavimo išieškotojui akto) pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytinių (atitinkamai ir turto perdavimo išieškotojui) kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės; ar kaina yra esmingai mažesnė, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 121/2012). Turto įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas esminiu skolininko nuosavybės teisių apribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007).
29. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma, antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, o įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Areštuodamas turtą antstolis, pirmiausia, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota rinkos vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Taigi kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, turto vertės nustatymo ekspertizių išvadas dėl turto tikrosios rinkos vertės, sprendžia, ar antstolio nustatyta turto vertė ir jos pagrindu paskelbta turto pardavimo iš varžytynių pradinė kaina, o vėliau ir turto perdavimo išieškotojui kaina, yra nustatyta tinkamai ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų, tarp jų ir skolininko, teisėtų interesų.
30. Pažymėtina, jog areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos Civilinio proceso kodekso 681 straipsnyje. Pagal Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 1 dalį, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 2 dalis). Skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Skolininkas ar išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo dienos, kurią gavo turto arešto aktą (Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 3 dalis). Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 4 dalis).
31. Bylos duomenimis, 2014 m. lapkričio 21 d. atsakovui1 areštavus ieškovui priklausantį turtą (butą bei dalį automobilių stovėjimo aikštelės), atitinkamai šiame 2014 m. lapkričio 21 d. turto arešto akte buvo nustatyta areštuoto turto bendra rinkos vertė – 550 000 Lt. Ieškovas neginčija byloje aplinkybės, kad šis aktas jam buvo įteiktas. Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino aplinkybę, jog jokių prieštaravimų dėl atsakovo1 nustatytos turto rinkos vertės per įstatymo nustatytą terminą ieškovas neteikė, prašymo pratęsti ar atnaujinti terminą tokiems prieštaravimams pateikti taip pat neteikė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ir kita vykdymo proceso šalis – išieškotojas – tokius prieštaravimus teikė. Be to, byloje nėra ir jokių duomenų, kurie sąlygotų išvadą, jog antstoliui galėjo kilti abejonių dėl turto vertės. Taigi, spręstina, jog antstoliui ginčo atveju nebuvo jokio pagrindo vykdomojoje byloje skirti nekilnojamojo turto ekspertizę. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog antstolis teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimo tvarką, tuo labiau ieškovo teisių ir teisėtų interesų šiuo aspektu, nepažeidė.
32. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, klausimas dėl antstolio atlikto vykdomojoje byloje ieškovui kaip skolininkui priklausančio buto bei dalies automobilių stovėjimo aikštelės įkainojimo jau buvo sprendžiamas ir civilinėse bylose dėl antstolio veiksmų, kuriose taip pat nebuvo nustatyta jokių šiuo aspektu antstolio veiklos pažeidimų (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7443-592/2015, kurią Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1423-340/2015 paliko nepakeistą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT- 17191- 433/2018, kurią Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 paliko nepakeistą).
33. Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje taip pat Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės ekspertizė, ekspertizę pavedant atlikti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam ekspertui K. K. (kvalifikacijos paž. Nr. 000376) (toliau ir ekspertas), pavedant ekspertui atsakyti į klausimus: „1) kokia buvo buto, esančio adresu (-), unikalus Nr(-), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, pažymėtos G-1, unikalus Nr. (-), vertė 2015 m. lapkričio 24 d. (antrųjų turto varžytinių pradžios data)?; 2) ar antstolio V. M. 2014 m. lapkričio 21 d. nustatyta 159 291,01 Eur dydžio buto, esančio adresu (-), unikalus Nr. (-), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, pažymėtos G-1, unikalus Nr. (-), vertė atitiko šio turto rinkos kainą 2015 m. lapkričio 24 d., atsižvelgiant į tai, jog buto, esančio adresu (-), unikalus Nr. (-) baigtumas buvo 86 proc.?“. Bylos duomenimis, 2020 m. liepos 10 d. teismui buvo pateiktas ekspertizės aktas Nr.20- 07- 09KK (toliau ir ekspertizės aktas), kuriame nurodyta, jog buto bei dalies automobilių stovėjimo aikštelės rinkos vertė 2015 m. lapkričio 24 d. buvo 162 000 Eur; antstolio 2014 m. lapkričio 21 d. nustatyta 159 291,01 Eur dydžio buto, esančio adresu (-), unikalus Nr. (-), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, pažymėtos G-1, unikalus Nr. (-), vertė atitiko šio turto rinkos vertę 2015 m. lapkričio 24 d., kuri buvo nustatyta lyginamuoju metodu ir buvo 162 000 Eur; ekspertas išvadose taip pat pažymėjo, kad šis vertinimas butas/patalpa-Butas rinkos vertės nustatymo datai ir galimai anksčiau buvo 100 proc. statybos baigtumo.
34. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teigė, jog ekspertas šioje byloje turėjo nusišalinti dėl savo šališkumo bei neobjektyvumo, be to, ieškovas nesutiko su ekspertizės aktu, išreiškė abejones dėl šio ekspertizės akto išvadų, savo poziciją grįsdamas argumentais, jog ekspertas pasirinko netinkamus palyginamuosius objektus, nevertino kitos papildomos įrangos bei įrenginių bei atliktų patalpų būklės pagerinimo darbų, nurodė klaidingus neigiamus veiksnius, netinkamas fizinės būklės buto įvertinimas terminu „Gera“, nepagrįstai ir tyčia konstatavo netinkamą butų pardavimo kainą, ekspertizės akte nurodyti klaidingi duomenys. Pirmiausia teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 11 d. nutartyje, spęsdamas ieškovo pareiškimo dėl eksperto nušalinimo pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad byloje ieškovo argumentas dėl eksperto šališkumo, sąsajų su antstoliais yra atmestinas kaip neįrodytas; teismas neturi pagrindo abejoti eksperto kompetencija ir jo tinkamumu atlikti turto vertės nustatymo ekspertizę. Antra, teismas ieškovo argumentus dėl teismo ekspertizės išvadų netinkamumo atmeta kaip nepagrįstus, kadangi visi argumentai iš esmės grindžiami ieškovo deklaratyviais teiginiais, samprotavimais, subjektyviais turto būklės vertinimais bei analizėmis, kurios negali paneigti eksperto išvadų, kurios grindžiamos specialiomis žiniomis. Trečia, byloje pateiktų teismo ekspertizės išvadų nepaneigia ir ieškovo byloje teikti turto vertinimai, kadangi teismo paskirta ekspertizė ir į bylą pateiktas teismo ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią nei kiti byloje esantys bei tas pačias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Taigi, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti byloje pateiktu teismo ekspertizės aktu, kuris, kaip ir aukščiau sprendime nurodytos faktinės bylos aplinkybės, patvirtina, jog antstolio nustatyta turto kaina atitiko turto pardavimo metu vyravusias rinkos kainas.
35. Taigi, gautos byloje teismo eksperto išvados patvirtina, jog tarp antstolio 2014 m. lapkričio 21 d. nustatytos 159 291,01 Eur turto vertės ir eksperto nustatytos ginčo turto rinkos vertės 2015 m. lapkričio 24 d. - 162 000 Eur, yra nedidelis skirtumas. Teismo vertinimu, tok skirtumas nėra esminis ir savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas1 ginčo turtą įkainojo netinkamai, t. y. ne rinkos kainomis. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog ekspertas savo išvadose pažymėjo, kad šis vertinimas butas/patalpa-Butas rinkos vertės nustatymo datai ir galimai anksčiau buvo 100 proc. statybos baigtumo. Teismas sprendžia, jog tokia išvada paneigia ieškovo byloje teiktą poziciją, jog antstolio varžytinių skelbime nurodyta turto rinkos vertė buvo nustatyta ne tokios būklės turtui, kuris faktiškai buvo, t. y. jog antstolio nustatyta turto vertė atitiko turto, kuris yra 86 proc. baigtumo, vertei. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, jog antstolio nustatyta turto rinkos vertė atitiko ginčo turto rinkos kainą, net ir vertinant ginčo turtą esant 100 proc. baigtumo. Akivaizdu, jog ieškovo argumentai dėl to, jog varžytinėse buvo parduodamas kitokio stovio butas, už žymiai mažesnę kainą, atitinkamai klaidinant ir varžytinių dalyvius, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kaip nepagrįstas atmestinas ir ieškovo argumentas, kad antstolis nepagrįstai areštuodamas turtą nurodė esant buto baigtumo procentą 86 proc., kadangi tiek byloje pateiktas VĮ Registrų centro išrašas, tiek ir pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad šis buto baigtumo procentas buvo tiek ir turto įkainojimo metu, tiek ir šiuo metu, dėl ko teismas pažymi, jog vykdomojoje byloje fiksavimas buto esant 86 proc. atitiko VĮ Registrų centre buvusią informaciją apie turtą.
36. Pažymėtina, jog nustačius faktinę turto vertę, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 718 ir 722 straipsnių nuostatomis, turto pradinė kaina pirmosiose varžytynėse mažinama 20 proc., antrosiose varžytynėse – dar 20 proc., todėl atsiranda skirtumas tarp nustatytos nekilnojamojo turto rinkos ir parduodamo turto vertės. Nustatyta turto vertinimo procedūra yra privaloma antstoliui, organizuojančiam varžytynes. Teismas, susipažinęs ir įvertinęs antstolio atliktus veiksmus, konstatuoja, kad pirmosiose ir antrosiose varžytynėse parduodamo turto kaina buvo nustatyta nepažeidžiant įstatymo (Civilinio proceso kodekso 718 ir 722 straipsniai) reikalavimų.
37. Be kita ko, ieškovas kaip vieną iš savo argumentų procesiniuose dokumentuose nurodė aplinkybę, kad šiame ginče, kadangi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto iš esmės dar nėra tinkamai ir pilna apimtimi perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, ieškovas gali tiesiogiai šia Direktyva remtis. Savo ruožtu teismas atkreipia dėmesį, jog šios Direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, jog šios direktyvos dalykas - šia direktyva nustatomi bendri principai, skirti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų tam tikriems aspektams, susijusiems su vartojimo kredito sutartimis, užtikrintomis hipoteka ar kitomis priemonėmis, susijusiomis su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, įskaitant pareigą prieš suteikiant kreditą atlikti kreditingumo vertinimą, kurie yra pagrindas veiksmingiems kreditų garantavimo gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu standartams parengti valstybėse narėse, ir skirti tam tikriems rizikos ribojimo ir priežiūros reikalavimams, įskaitant kredito tarpininkų, paskirtųjų atstovų ir ne kredito įstaigų įsisteigimo ir priežiūros reikalavimus. Įvertinus tai, jog byloje kilęs ginčo klausimas dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teismas sprendžia, jog Direktyva, kurią ieškovas nurodo savo procesiniuose dokumentuose, nėra susijusi su ginčo klausimu, ir šiame ginče joje nurodytos nuostatos neaktualios.
38. Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju antstolis teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimo tvarką, nepažeidė, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją.
39. Savo ruožtu, sprendžiant dėl Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto pagrindo (ne)buvimo, pažymėtina, jog kokie pažeidimai yra laikomi esminiais Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nėra detalizuota, todėl ar buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčijamu turto pardavimo iš varžytinių aktu ginčo turtas atsakovui2 buvo parduotas už tuo metu realią turto kainą, teismas neturi pagrindo spręsti, jog ieškovo, kaip buvusio turto savininko ir skolininko, teisės ir (ar) teisėti interesai buvo pažeisti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja ir Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją.
40. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimui negaliojančiu ir restitucijos taikymui, dėl ko ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
41. Teismas pažymi, jog ieškovas 2020 m. spalio 19 d. pateikė byloje naujus prašymus, t. y. jau teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį sprendimui ar nutarčiai priimti, dėl ko ieškovo pateiktus 2020 m. spalio 19 d. prašymus, argumentus teismas atsisako priimti (Civilinio proceso kodekso 251 straipsnis, 253 straipsnis, 254 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
42. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.
43. Ieškinio netenkinimo atveju, atsakovai turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas1 pateikė teismui įrodymus, jog turėjo iš viso 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos teisinei pagalbai apmokėti neviršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių, iš ieškovo atsakovo1 naudai priteistinos pastarojo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 2 250 Eur. Kiti atsakovai duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškovo A. C. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“, antstoliui V. M. ir V. G. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo antstolio V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja Ramunė Mikonienė