Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-19-1035/2022

        Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03305-2020-6

        Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 28 d.

Vilnius 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) vedėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarimo, kuriuo nutraukta R. U. pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 99 straipsnio 2 dalį.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. U. 2020 m. lapkričio 19 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-2004-2020 už tai, kad jis, būdamas UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas: atlikus patikrinimą, iš pateiktų dokumentų ir paaiškinimų nustatyta, kad įmonės darbuotojams nebuvo laiku mokamas darbo užmokestis, pažeidžiant DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas (pavyzdžiui, 2020 m. lapkričio 3 d. darbuotojui O. Y. įmonė skolinga 870,12 Eur darbo užmokesčio už birželį ir 667,39 Eur už liepą, o M. B. – 931,12 Eur už birželį ir 667,39 Eur už liepą). Už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus UAB „A“ direktorius R. U. jau yra baustas pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena nutraukta.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu Institucijos atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir R. U. pripažinti kaltu pagal ANK 99 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam baudą sankcijos ribose. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas nevertino ir neanalizavo Institucijos pateiktų dokumentų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų, darbo sutarties, darbuotojo prašymo priimti į darbą ir kt.). Net jeigu gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio išskaitymai iš darbuotojų darbo užmokesčio būtų laikomi teisėtais, susidaro darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimai. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindus reglamentuoja DK 150 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais, tačiau DK nėra numatytas toks atvejis, t. y. už suteiktas nuomos paslaugas daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio. Darbuotojas yra silpnesnė darbo sutarties šalis, ypač šiuo atveju, kai darbuotojai yra trečiųjų šalių piliečiai, nemokantys lietuvių kalbos, atvykę į Lietuvą dėl geresnio darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi tik R. U. atstovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais ir Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimais, nurodant, kad darbdavys vadovavosi darbo sutartyse numatytomis nuostatomis, todėl jo veiksmuose komisija nenustatė apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos pažeidimų.

1.2.                      Darbo ginčų komisijos kompetencijai priskiriamas individualių ir kolektyvinių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimas, ji atlieka inspektavimus, taiko administracinio poveikio priemones. Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimai buvo apskųsti, šiuo metu civilinės bylos nagrinėjamos Vilniaus miesto apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. e2-5272-1125/2021, e2-12471-996/2021), vienoje byloje sustabdytas procesas, nes tiriamas darbuotojų parašų autentiškumas, darbuotojai teigė, kad prašymuose priimti į darbą ir iš darbo užmokesčio išskaityti gyvenamųjų patalpų 200 Eur dydžio mėnesinių patalpų nuomos mokestį parašai yra ne jų. Komisijoje ir teisme buvo nagrinėjamas darbo ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o Valstybinė darbo inspekcija administracinio nusižengimo protokolą surašė už nustatytus DK 146 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kuriuos patvirtina byloje pateikti dokumentai. Todėl šių bylų (civilinės ir administracinio nusižengimo) dalykai yra skirtingi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. U. atstovė Jolita Mikalkevičiūtė prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.3.                      Civilinėse bylose nagrinėtinos aplinkybės yra esminės tinkamam administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimui, ypač dėl to, kad tiek darbuotojai, tiek apeliantas skundo 2.5 punkte pasisako, jog darbuotojai nepasirašė tokių prašymų priimti į darbą, kokie buvo darbdavio pateikti teismui ir Institucijai. Šią administracinio nusižengimo bylą būtina sustabdyti iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. Nr. e2-5272-1125/2021, e2-12471-996/2021.

1.4.                      Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. 2020 m. lapkričio 19 d. protokole Institucija net nebuvo išsamiai atskleidusi R. U. neva padaryto nusižengimo esmės, apsiribojant tik pavyzdžių pateikimu, nepateikiant jokių tokio neva buvusio įsiskolinimo sumų apskaičiavimo, įvertinus darbdavio atliktus ir toliau aptariamus įskaitymus. Institucija neatskleidė, kuo pasireiškė R. U. padarytas darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo tvarkos pažeidimas, kokią konkrečiai normą jis pažeidė.

1.5.                      Teismas tinkamai įvertino darbdavio ir darbuotojų tarpusavio santykių aplinkybes. Darbuotojai nedirbo pagal įmonės suminę darbo laiko apskaitą, įmonei ir R. U. nebuvo žinomas kažkieno ranka rašytas tekstas, kurį darbuotojai vadina darbo laiko žiniaraščiu (to nepatvirtino nei vienas darbuotojas), darbuotojai neteikė reikalavimų įmonei ir R. U. dėl neva netinkamos darbo laiko apskaitos, darbuotojai po atostogų niekada į darbą negrįžo, todėl darbdavys po darbuotojų atostogų pasibaigimo reguliariai įformindavo darbuotojų pravaikštas, apie tai pranešdavo Sodrai, priimdavo dėl to įsakymus, kurių darbuotojai neginčija, nors apie pravaikštų įforminimą darbuotojams žinoma, darbuotojai, nenutraukę darbo santykių su įmone, įsidarbino kitose įmonėse už mažesnį darbo užmokestį.

1.6.                      Institucija, nagrinėdama skundą, neturėjo duomenų apie tai, kad darbdavys organizavo darbuotojams gyvenamojo ploto suteikimą, o darbuotojai patys patvirtino savo prašymą, kad dalis darbo užmokesčio būtų skirta gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimui, todėl darbdavio ir VDI duomenys apie darbdavio įsiskolinimą darbuotojams nesutampa. Darbuotojai nesikreipė į policiją dėl galimai suklastoto darbuotojo parašo prašyme priimti į darbą ir dalį darbo užmokesčio skirti gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimui. Tik civilinės bylos nagrinėjimo metu darbuotojai iškėlė idėją, kad ne jų parašai yra prašymuose priimti į darbą, jie neprašė pripažinti, kad darbdavio atliktos užskaitos dėl darbuotojams suteikto gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimo yra neteisėtos ir kad šių užskaitų sumos iš darbdavio turi būti priteistos darbuotojams. Darbdavys reguliariai taikė priešpriešinių prievolių įskaitymą, t. y. darbdavio mokėtinų sumų ir darbuotojų O. Y., M. B. mokėtinų sumų dėl gyvenamojo ploto nuomos.

1.7.                      Joks teisės aktas nedraudė darbdaviui atlikti tokius įskaitymus. Tik 2021 m. birželio 22 d. buvo pakeista DK 139 straipsnio 3 dalis ir buvo nustatyta pareiga darbdaviui darbo užmokestį mokėti pavedimu į darbuotojo banko sąskaitą. Iki šio pakeitimo nebuvo įstatyminės pareigos darbdaviui mokėti darbo užmokestį kitais būdais, t. y. ne tik pervedant į banko sąskaitas, bet ir atliekant užskaitas/įskaitymus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pagal ANK 99 straipsnio 2 dalį atsako darbdavys (ar kitas atsakingas asmuo), kuris pakartotinai pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekse, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.

Šioje byloje R. U. kaltinamas tuo, kad, būdamas įmonės direktoriumi (darbdaviu), įmonės darbuotojams laiku nemokėjo darbo užmokesčio, t. y. 2020 m. lapkričio 3 d. darbuotojui O. Y. įmonė skolinga 870,12 Eur darbo užmokesčio už birželį ir 667,39 Eur už liepą, o M. B. – 931,12 Eur už birželį ir 667,39 Eur už liepą, tuo pažeidė DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal DK 146 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį; bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.

Skundžiamu nutarimu administracinio nusižengimo teisena R. U. nutraukta, motyvuojant iš esmės tuo, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog R. U. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, tačiau jos surinkta bylos medžiaga (darbo užmokesčio paskaičiavimo žiniaraščiai, bankiniai mokėjimo pavedimai) nepaneigia R. U. teiginių, jog su abiem bendrovės darbuotojais buvo atsiskaityta taip, kaip numatyta darbo sutartyse. Darydamas išvadą, kad atsiskaitant su darbuotojais nebuvo padaryta pažeidimų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimais, kuriais buvo atmesti O. Y. ir M. B. prašymai dėl darbo užmokesčio nepriemokos pritesimo. Su tokia išvada aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Pažymėtina, kad Darbo ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimuose nurodyta, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su sprendimu, jos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme. Dar šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo, kad po minėtų sprendimų priėmimo abu darbuotojai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniais atsakovui UAB „A“, reikšdami analogiškus reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos pritesimo. Šiuo metu galutiniai sprendimai civilinėse bylose (Nr. e2-606-1125/2022 ir Nr. e2-767-996/2022) dar nėra priimti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai rėmėsi minėtais Darbo ginčų komisijos sprendimais, kuriuose konstatuota, jog darbdavys nepažeidė susitarimo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo sąlygų ir tvarkos. Be to, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad minėtų civilinių bylų ir šios administracinio nusižengimo bylos dalykai yra skirtingi. Viena vertus, šiai administracinio nusižengimo bylai yra svarbu tinkamai nustatyti, ar darbuotojams O. Y. ir M. B. buvo teisingai apskaičiuotas jiems pagal darbo sutartis priklausantis darbo užmokestis. Kita vertus, R. U. administracinio nusižengimo protokolas surašytas ne už tai, kad jis neteisingai apskaičiavo, o už tai, jog ne laiku mokėjo darbo užmokestį, šį kaltinimą grindžiant paties darbdavio pateiktais dokumentais (darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiais, mokėjimo nurodymais, darbo sutartimis ir kt.). Darbuotojų civilinėse bylose iškeltas klausimas yra platesnis, jie nesutinka su darbdavio jiems priskaičiuotu (kuris priskaičiuotas minėtais žiniaraščiais) darbo užmokesčiu, teigdami, kad darbdavys priskaičiavo jiems mažesnį, nei turėtų būti pagal darbo sutartį, darbo užmokestį. Nors vienas iš darbuotojų argumentų yra susijęs ir su darbdavio atliktu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, darbdaviui į mokėtiną darbo užmokestį įskaitant išlaidas už darbuotojų apgyvendinimą (būsto nuomą), tačiau nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui, sprendžiant būtent darbdavio administracinės atsakomybės klausimą, padaryti savarankiškas išvadas dėl minėto įskaitymo (ne)teisėtumo, nelaukiant įsiteisėjusių procesinių sprendimų minėtose civilinėse bylose. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamo pagrindo sustabdyti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą, kol nebus galutinai išspręstas darbuotojų ir darbdavio civilinis ginčas.

Iš byloje esančių paties darbdavio pateiktų darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių matyti, kad darbuotojams O. Y. ir M. B. už 2020 m. kovo – liepos mėn. priskaičiuotas išmokėti kiekvienam 4623,44 Eur darbo užmokestis (1 t., b. l. 1–3). Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad darbdavys šiems darbuotojams faktiškai sumokėjo 3085,93 Eur (O. Y.) ir 3024,93 Eur (M. B.) darbo užmokesčio (1 t., b. l. 14–20). Nors iš šių nurodymų turinio nėra galimybės nustatyti, už kurį konkrečiai mėnesį mokama atitinkama suma, iš darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių už birželio ir liepos mėnesius matyti, kad iš už birželį priskaičiuoto darbo užmokesčio (1000,93 Eur) darbuotojui O. Y. sumokėta 130,81 Eur (atitinkamai nesumokėtas likutis – 870,12 Eur), darbuotojui M. B. – 69,81 Eur (atitinkamai nesumokėtas likutis – 931,12 Eur), o iš už liepą priskaičiuoto darbo užmokesčio (667,39 Eur) abiem darbuotojas nieko nesumokėta (atitinkamai nesumokėtas likutis abiem darbuotojas yra po 667,39 Eur). Pažymėtina, kad būtent šios sumos ir yra nurodytos R. U. surašytame administracinio nusižengimo protokole ir jų R. U. neginčija. Suskaičiavus priskaičiuotą ir faktiškai sumokėtą darbo užmokestį, matyti, kad pagal minėtus darbdavio pateiktus dokumentus jis darbuotojui O. Y. liko skolingas 1537,51 Eur (4623,44 Eur – 3085,93 Eur), o darbuotojui M. B. – 1598,51 Eur (4623,44 Eur – 3024,93 Eur). Savo teiginius, kad ir šių sumų (likučių) darbdavys neprivalo mokėti darbuotojams, R. U. grindžia atliktu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, t. y. jis iš darbuotojams priklausančio darbo užmokesčio atlikdavo išskaitas už jiems suteiktas nuomos paslaugas – 200 Eur per mėnesį. R. U. teigimu, darbuotojai sutikimą dėl išskaitos išreiškė prašymuose dėl priėmimo į darbą. Jo paskaičiavimu, kiekvienas iš minėtų darbuotojų jam už nuomos paslaugas turėjo sumokėti po 1600 Eur, t. y. už aštuonis mėnesius (nuo kovo iki spalio). Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš darbuotojų turi sumokėti jam po 1600 Eur, o pagal minėtus paskaičiavimus nesumokėto darbo užmokesčio likučiai darbuotojams yra mažesni (1537,51 Eur ir 1598,51 Eur), pasak R. U., jis yra visiškai atsiskaitęs su minėtais darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.

Nepaisant to, kad nagrinėjamose civilinėse bylose darbuotojai O. Y. ir M. B. ginčija aptariamą susitarimą dėl nuomos mokesčio išskaičiavimo iš jiems mokėtino darbo užmokesčio, nuomos mokesčio dydį ir net savo parašus prašymuose dėl priėmimo į darbą, dėl ko teismas paskyrė rašysenos ekspertizę, nagrinėjamu atveju net darant prielaidą, jog darbuotojai iš tiesų prašymuose sutiko su tokia įskaitymo tvarka, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbdavys neturėjo pagrindo daryti aptariamas išskaitas, todėl pagrįstai yra kaltinamas laiku neatsiskaitęs su darbuotojais. Visų pirma, kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai reglamentuojami DK 150 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik DK ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. Nei minėto straipsnio 2 dalyje, nei kituose įstatymuose nėra numatytas pagrindas, kuriuo remiantis R. U. darė išskaitas iš darbuotojams O. Y. ir M. B. priklausančio darbo užmokesčio. Antra, darbuotojų prašymuose (1 t., b. l. 39, 41) nurodyta, kad prašoma 200 Eur per mėnesį nuomos mokestį pagal sąskaitas faktūras išskaičiuot iš jiems priklausančio išmokėti darbo užmokesčio sumos. Taigi, jeigu laikyti, kad tokias išskaitas darbdavys galėjo daryti vadovaudamasis šiais rašytiniais sutikimais, juose aiškiai nurodyta tvarka, pagal kurią tokios išskaitos galimos tik pagal sąskaitas faktūras. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiuose nėra nurodytos šios išskaitos. Minėta, kad tokiai išskaitai atlikti buvo būtina sąskaita faktūra. R. U. į bylą yra pateikęs PVM sąskaitas faktūras už nuomos paslaugas, t. y. 2020 m. gegužės 29 d. Nr. 011 (už kovo, balandžio ir gegužės mėn.), 2020 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 014 (už birželio, liepos ir rugpjūčio mėn.), 2020 m. spalio 30 d. Nr. 018 (už rugsėjo ir spalio mėn.) (1 t., b. l. 76–78). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios PVM sąskaitos faktūros nelaikytos tinkamu įrodymu, kadangi Institucijos iniciatyva į bylą yra pateiktas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. sausio 7 d. raštas, iš kurio matyti, kad šios PVM sąskaitos faktūros I.MAS sistemoje registruotos ne tada, kai buvo išrašytos, o 2020 m. lapkričio mėn., t. y. kai buvo atliekamas Institucijos patikrinimas (2 t. b. l. 115). Akivaizdu, kad darbo užmokesčio darbuotojams O. Y. ir M. B. paskaičiavimo metu darbdavys neturėjo pagrindo remtis minėtomis sąskaitomis faktūros, kadangi jos nebuvo registruotos.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad darbdavys neturėjo teisinio pagrindo atlikti nuomos mokesčio išskaitas iš darbuotojų darbo užmokesčio, todėl R. U. surašytame administracinio nusižengimo protokole pagrįstai nurodyta, kad 2020 m. lapkričio 3 d. nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis minėtiems darbuotojams už 2020 m. birželio ir liepos mėn. Tokiu būdu R. U. pažeidė DK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir padarė DK 99 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, t. y. jis, būdamas UAB „A“ direktoriumi, pažeisdamas DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas laiku nesumokėjo įmonės darbuotojas darbo užmokesčio: 2020 m. lapkričio 3 d. darbuotojui O. Y. įmonė skolinga 870,12 Eur darbo užmokesčio už birželį ir 667,39 Eur už liepą, o M. B. – 931,12 Eur už birželį ir 667,39 Eur už liepą. Kadangi jis jau buvo baustas pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus (1 t., b. l. 155–162), jo veika teisingai kvalifikuota pagal ANK 99 straipsnio 2 dalį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas nutarimas naikintinas ir priimamas naujas nutarimas – R. U. pripažinti kaltu, padarius ANK 99 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, ir paskirti jam administracinę nuobaudą (ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (padarytas nusižengimas, susijęs su asmens darbo ir socialinėmis teisėmis), pažeidėjo kaltės formą ir rūšį (veika padaryta tiesiogine tyčia), R. U. asmenybę (dirbantis, baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, R. U. skirtina ANK 99 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda, jos dydį nustatant tarp sankcijos minimumo ir vidurkio (ANK 34 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – R. U. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 99 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 1800 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų) Eur baudą.

        Išaiškinti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime nurodant nusižengimo identifikavimo kodą (ROIK) – 20125733996. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, nutarimas skirti baudą vykdomas priverstinai.

        Išaiškinti, kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjas                                                                                Valerij Lauš