Administracinė byla Nr. A261-2289/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00411-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovams Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 8-9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių tarnyba) 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. SP-4003-(7.2970) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. 1-582-243/2011; 2) įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) atlikti veiksmus – įstatymų nustatyta tvarka išspręsti tarnybos direktoriaus nušalinimo klausimą ir priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2011 m. spalio 21 d. prašymą.

Skunde nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ginant pažeistas teises ir interesus dėl neteisėtai nusavinto didelės vertės turto. Klaipėdos tarnyba 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-178-11 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-582-243/2011). Pažymėjo, jog pati neturi kompetencijos vesti bylos, todėl 2011 m. spalio 21 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. 1-582-243/2011. Teigė, jog Klaipėdos tarnyba vilkino sprendimo priėmimą ir tik 2011 m. lapkričio 4 d. prašymą perdavė nagrinėti Šiaulių tarnybai, kuri 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. SP-4003-(7.2970) atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pabrėžė, jog prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo išreiškusi prašymą nušalinti Klaipėdos tarnybos direktorių Rimvidą Valančių nuo jos prašymo nagrinėjimo, tačiau šis klausimas nebuvo išspręstas, kaip reikalauja teisės aktai. Teigė, jog minėtu klausimu pasisakė Šiaulių tarnyba, kuri taip pat netinkamai šį klausimą išsprendė. Nurodė, kad Šiaulių tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendime buvo pateiktos subjektyvios aplinkybės, nenurodant duomenų gavimo šaltinio. Manė, jog skundžiamas Šiaulių tarnybos sprendimas yra subjektyvus, nepagrįstas ir neteisingas, todėl prašė jį panaikinti.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 22-23) prašė pareiškėjos skundo dalį dėl Klaipėdos tarnybai reiškiamų reikalavimų atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėja pateikė Klaipėdos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. 1-582-243/2011, kurioje pareiškėja skundė Klaipėdos tarnybos 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-178-11 dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teigė, jog 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-233 Klaipėdos tarnybos direktorius nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo nusišalino ir jos prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių tarnybai. Pareiškėja apie nusišalinimą nuo prašymo nagrinėjimo bei prašymo persiuntimą nagrinėti Šiaulių tarnybai buvo informuota 2011 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (1.7)-SR-4117. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Manė, kad Klaipėdos tarnybos veiksmai nusišalinant nuo pareiškėjos 2011 m. lapkričio 4 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjimo ir perduodant jį Šiaulių tarnybai yra teisėti ir pagrįsti. Nepasisakė dėl Šiaulių tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Šiaulių tarnyba jį priėmė dėl prašymo, nuo kurio nagrinėjimo Klaipėdos tarnyba nusišalino.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 40-41) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog skundžiamas Sprendimas pagrįstas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso ir civilinio kodekso nuostatomis bei sprendime nurodyta teismų praktika. Manė, jog Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, jame yra nurodytos aplinkybės, kodėl atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą. Sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Nurodė, jog pareiškėjos 2011 m. spalio 21 d. prašymas Šiaulių tarnyboje gautas 2011 m. lapkričio 4 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas 2011 m. lapkričio 7 d., t. y. nepažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 darbo dienų termino. Šiaulių tarnyba dėl skunde nurodytų Klaipėdos tarnybos veiksmų nepasisakė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nusprendė, kad Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjai klausimas būtų išspręstas objektyviai ir nešališkai. Nurodė, jog įsakymas dėl nusišalinimo atitinka ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies imperatyvią nuostatą, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Nustatė, kad atsakovas – Klaipėdos tarnyba, pareiškėjos, kurios gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai. Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo.

Teismas teigė, kad Šiaulių tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl Klaipėdos tarnybos 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo panaikinimo, skundžiamame Sprendime turėjo atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo byloje perspektyvumo. Teismas nurodė, jog skundžiamo Sprendimo turinys bei Šiaulių tarnybos atsiliepimo argumentai patvirtina, kad atsakovas šiuos veiksmus atliko, tuo pačiu įvertino, ar minėtas sprendimas atitinka individualiam aktui keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog Šiaulių tarnyba skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Klaipėdos tarnybos 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas administracinėje byloje Nr. 1-582-243/2011 neperspektyvus, nes minėtu sprendimu pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių ir teismas tokį pareiškimą atsisakytų priimti. Teismas sprendė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad jame aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad nagrinėjamas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos tarnyboje gautas 2011 m. spalio 26 d. ir 2011 m. lapkričio 2 d. persiųstas nagrinėti Šiaulių tarnybai (spalio 29 d., 30 d. bei lapkričio 1 d. – nedarbo dienos). Šiaulių tarnyboje šis prašymas gautas 2011 m. lapkričio 4 d. ir išnagrinėtas 2011 m. lapkričio 7 d. Taigi, prašymas išnagrinėtas nepažeidžiant įstatyme nustatytų terminų, todėl pareiškėjos teiginys dėl prašymo išnagrinėjimo vilkinimo laikytas nepagrįstu.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja neturi kompetencijos pati vesti bylą, todėl 2012 m. sausio 6 d. kreipėsi su prašymu Nr. ATP-26 į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje byloje. Teigia, kad prašymo nagrinėjimas buvo vilkinamas ir iki apeliacinio skundo padavimo datos prašymas nebuvo išspręstas.
2. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui buvo teikiami prašymai ir pranešimai dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, bet teismas pareiškėjos teisę vesti bylą per atstovą ignoravo.
3. Buvo pažeista nacionalinės ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjos teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisę ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus atstovaujant advokatui.

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 107-109) grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl pareiškėjos 2012 m. sausio 6 d. prašymo Nr. ATP-26 yra priimtas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-0307 „Dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“.
2. Šiaulių tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, neapribojo pareiškėjos teisių į teisminę gynybą ir neatėmė iš pareiškėjos teisės savarankiškai ginti savo teises bei įstatymų saugomus interesus teisme.
3. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra.
4. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasakęs, jog padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą, prašydamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga.

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 119-121) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes tiek pareiškėja ir jos įgaliotas atstovas J. S., tiek kiti proceso dalyviai, būdami tinkamai informuoti apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą, į bylos nagrinėjimą neatvyko, teismas nei pareiškėjos, nei kitų proceso dalyvių dalyvavimo būtinu pripažinęs nebuvo.
2. Pareiškėja, siekdama gauti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje ginčo dalykas yra administracinio akto dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo teisėtumas, akivaizdžiai piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad ji pageidauja apskųsti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. sausio 31 d. sprendimą.
3. Valstybės pareiga užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą egzistuoja su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Tačiau šioje situacijoje pareiškėja realizavo savo teisę pateikti skundą, apeliaciją, bylos proceso metu naudojosi savo procesinėmis teisėmis, teismas pareiškėjos skundą visapusiškai išnagrinėjo ir priėmė dėl jo sprendimą. Dėl to negalima teigti, kad veiksmingam teisingumui šioje byloje pasiekti buvo būtina pareiškėjai paskirti advokatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. SP-4003-(7.2970), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėja skundė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Šį sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, pagal kuriuos valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jos teisę vesti bylą per atstovą ignoravo, teismui buvo teikiami prašymai ir pranešimai dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo iki bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos šioje byloje suteikimo pareiškėjai klausimas, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 ir 75 straipsnių nuostatos numato, kada yra laikoma, kad proceso dalyviai ir jų atstovai yra tinkamai informuoti apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Pagal ABTĮ 73 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Taip pat ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbiant spaudoje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja bei jos atstovas J. S. apie 2012 m. vasario 7 d. pirmosios instancijos teisme vyksiančio bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo informuoti teismo šaukimu, tai yra tinkamai (b. l. 80, 81). 2012 m. vasario 7 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą kitai dienai, nes ji neturi kompetencijos vesti bylą pati, o Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. sausio 31 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje (b. l. 78). Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b. l. 92-93), pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, tačiau jie į teismo posėdį neatvyko, nutarė bylos nagrinėjimą tęsti rašytinio proceso tvarka ir nagrinėti bylą iš esmės be į teismo posėdį neatvykusių byloje dalyvaujančių asmenų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 78-80 straipsniais, neturėjo pagrindo spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir pagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės pareiškėjai nedalyvaujant. Pagrindo konstatuoti, jog teismas tokiu būdu padarė procesinės teisės pažeidimą, nėra.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A438-1150/2010 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Būtent tokia situacija susidarė ir nagrinėjamoje byloje. 2012 m. sausio 17 d. pareiškėja pateikė prašymą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje administracinėje byloje, kurioje ji skundžia Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėja skundė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Taigi, tokia situacija, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja pati bei padedama kitų asmenų pateikė skundą pirmosios instancijos teismui, vėliau bylos proceso metu teikė prašymus atidėti teismo posėdžius, be to, realizavo savo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nebuvo teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 80 straipsnyje, atidėti bylos nagrinėjimą, kol pareiškėja bus atstovaujama tinkamo atstovo – advokato. Ji pati iki tol tinkamai realizavo teisę ginti savo pažeistas teises bei interesus, paduodama teismui atitinkamus procesinius dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir pareiškėjos bei jos atstovo dalyvavimo teismo posėdyje nepripažino būtinu.

Tokiu būdu atmestinas ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeista nacionalinės ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjos teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisę ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus atstovaujant advokatui. Pažymėtina, kad pareiškėja neteisingai suvokia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kaip absoliučią, jai besąlygiškai garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ). Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama; ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009). Nei ABTĮ, nei VGTPĮ nenumato besąlygiško, būtino advokato dalyvavimo administracinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjos teisės į teisingą teismą, veiksmingą teisinę gynybą.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

  Romanas Klišauskas

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas