Pranešėjas Artūras Ridikas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-719/2016

Teisėja Silvija Jakštienė              Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00486-2014-0

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant: prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,

nukentėjusiojo E. R. atstovui advokato padėjėjui Dainiui Mažyliui,

nuteistajam D. L.,

gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 30 d., apie 14 val. (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė nukentėjusiajam E. B. kumščiu vieną kartą į veidą, po ko liepė jam eiti į garažą ir ten metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam du kartus į kairę koją ir taip padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelyje ir kairiame žaste, odos nubrozdinimą kairiame antakyje, kairės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. B. sveikatą.

Taip pat D. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 5 d., apie 8 val., aiškindamasis, ar nukentėjusysis E. R. pavogė jo auksinę grandinėlę ir piniginę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę ir panaudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį E. R. – nukentėjusiojo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) sudavė nukentėjusiajam E. R. vieną smūgį kumščiu į kairį skruostą ir du smūgius į dešinį skruostą, po to liepė nukentėjusiajam E. R. važiuoti kartu išsiaiškinti ir nusivežė jį į kito asmens kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), kur išlipusiam iš automobilio nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį kumščiu į dešinį skruostą, taip padarė nukentėjusiajam E. R. dešinio skruosto minkštųjų audinių sumušimą, apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką nusivežė nukentėjusįjį į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur grasino uždaryti nukentėjusįjį į rūsį, nukapoti jam rankas ir kojas, sulaužyti arba užmušti, jeigu per 24 valandas neatsiras jo piniginė ir auksinė grandinėlė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jis cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, skundžiamą nuosprendį, dėsto teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą ir teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Ginčydamas savo kaltę dėl nukentėjusiojo E. B. sužalojimo apeliantas teigia, kad jis niekada neprisipažino, jog sužalojo nukentėjusįjį E. B., o pats nukentėjusysis jam sakė, jog susižalojo krisdamas nuo laiptų, tokius jo parodymus patvirtino liudytojas I. B., tačiau pripažindamas jį kaltu dėl nukentėjusiojo E. B. sužalojimo apylinkės teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtino kita bylos medžiaga. Jis buvo nuteistas už tai, kad nukentėjusįjį jis sužalojo vienu smūgiu į veidą ir dviem smūgiais į koją, tačiau tokia savo veika jis negalėjo padaryti visų nukentėjusiajam E. B. nustatytų sužalojimų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nebuvo išsiaiškinta kokiu būdu buvo padaryti visi nukentėjusiojo E. B. sužalojimai, todėl apylinkės teismas nepagrįstai atmetė tai, kad nukentėjusysis E. B. galėjo susižaloti griūdamas nuo laiptų. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai vienais liudytojo V. S. parodymais patikėjo ir rėmėsi jais, o kitais – ne, teismas nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo E. B. ir liudytojo V. S. parodymų, savo motyvų dėl to apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė ir nepagrįstai iškilusias abejones vertino jo nenaudai. Todėl apeliantas mano, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nenuoseklius nukentėjusiojo E. B. parodymus nepagrįstai vertino kaip teisingus ir jais rėmėsi, liudytojo V. S. parodymų nevertino ir atmetė juos, neatsižvelgė į liudytojo I. B. parodymus, netinkamai ištyrė įrodymus ir padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas dėl jo kaltės sužalojus nukentėjusįjį E. B.. Neigdamas savo kaltę dėl savavaldžiavimo nuteistasis D. L. teigia, kad liudytojas S. V. ikiteisminio tyrimo metu kerštaudamas apkalbėjo jį, o apylinkės teisme davė teisingus parodymus tvirtindamas, kad nematė nukentėjusiajam E. R. suduotų smūgių, todėl apylinkės teismas negalėjo remtis šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taip pat liudytojas E. T. parodė, kad jis nukentėjusiajam E. R. suduotų smūgių nematė, o apie suduotus smūgius jam pasakė liudytojas S. V., kuris tądien buvo neblaivus ir kuris apylinkės teisme paneigė apie tai pasakojęs liudytojui E. T.. Liudytoja V. R. yra nukentėjusiojo mama ir paties įvykio nematė, apie patį įvykį jai pasakojo sūnus, kurį ji sutiko praėjus pakankamam laiko tarpui po jų (apelianto ir nukentėjusiojo) išsiskyrimo. Tikint nukentėjusiojo E. R. parodymais po to, kai nuteistasis jį neva sužalojo, jis dar 6 valandas (nuo 8 iki 14 val.) bendravo su žmonėmis, gėrė alkoholinius gėrimus pas jį (nuteistąjį) namuose, su liudytoju I. B. ėjo iki parduotuvės ir tuo metu nesiskundė jokiais skausmais, jo veide nebuvo jokių sužalojimų, o į gydymo įstaigą jis buvo pristatytas tik vakare. Ką nukentėjusysis E. R. veikė po to, kai išėjo iš jo (apelianto) namų, nėra aišku. Byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad nukentėjusįjį E. R. sužalojo būtent jis (apeliantas). Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad jis prieš nukentėjusįjį E. R. naudojo psichinį smurtą. Atvirkščiai, liudytojai I. B. ir S. L. nurodė, kad jis su nukentėjusiuoju kalbėjo geranoriškai, susėdę kartu vartojo alkoholinius gėrimus ir jis siūlė gražiuoju grąžinti iš jo pavogtus daiktus, nes priešingu atveju apie vagystę ir savo įtarimus būtų pranešęs policijai, bet pavogtiems daiktams ir dokumentams atsiradus jis į policiją nebesikreipė. Be to apeliantas mano, kad nukentėjusiojo E. R. parodymai negali būti objektyvūs ir patikimi, nes galimai jis pavogė piniginę ir auksinius papuošalus, todėl siekdamas išvengti atsakomybės ir padarytos žalos atlyginimo (pavogti pinigai nebuvo grąžinti) apkaltino jį (apeliantą) sužalojimu. Atsižvelgdamas į tai apeliantas mano, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus, neatsižvelgė į visas esmines bylos aplinkybes, įrodymus vertino atsietai ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas nuteistąjį D. L. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai, konkrečiai ir suprantamai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Nukentėjusiojo E. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo epizodas

Šiame epizode nuteistasis D. L. savo kaltę iš esmės neigia tikindamas, kad jis nukentėjusiojo E. B. nemušė, o pastarasis susižaloti galėjo krisdamas nuo laiptų pas liudytoją V. S. arba skubėdamas pas tą patį liudytoją ieškoti jo automobilio raktų. Tačiau tokia nuteistojo D. L. pozicija apeliacinės instancijos teismo neįtikino.

Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog visi nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu, šie sužalojimai negalėjo gautis nukentėjusiajam pačiam griūnant. Šie byloje esantys objektyvūs duomenys iš esmės paneigia nuteistojo D. L. prielaidą, jog nukentėjusysis E. B. galėjo susižaloti pats, griūdamas nuo laiptų ar skubėdamas pas liudytoją V. S. (1 t., 17 b. l.).

Be to, nukentėjusysis E. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu jį sumušė nuteistasis D. L., pakankamai smulkiai papasakojo jo sužalojimo aplinkybes – iš pradžių nuteistasis rankos kumščiu sudavė jam į veidą, o po to nuėjus kartu į garažą metaliniu strypu sudavė du kartus per kairės kojos blauzdą (1 t., 8, 29–30 b. l.). Tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino apylinkės teisme (2 t., 83–84 b. l.). Vertinant nukentėjusiojo parodymus pažymėtina, kad nukentėjusysis ir nuteistasis iki įvykio pažinojo vienas kitą. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis D. L. nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad nukentėjusysis iki įvykio būtų pykęs ant nuteistojo ir būtų buvęs suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant padarius nusikaltimą. Atvirkščiai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis E. B. gyveno pas nuteistąjį, padėdavo jam dirbti ūkio darbus, nuteistais mokėjo jam pinigus. Nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos patvirtina objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada ir kt., todėl netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Priešingai, nei nukentėjusiojo, nuteistojo D. L. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems, taip pat ir jo apeliaciniame skunde nurodytų kaip jį teisinančių liudytojų V. S. ir I. B. parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. L. tvirtino, kad ieškodamas savo automobilio raktų jis savo lauko virtuvėje matė gulinti nukentėjusįjį E. B., kuris jam pasakė, kad jam skauda koją, kurią jis susižalojo nukritęs nuo laiptų pas liudytoją V. S. (šioje dalyje nuteistojo parodymai prieštarauja jo paties apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti vėliau skubėdamas pas liudytoją V. S. ieškoti jo automobilio raktų). Taip pat nuteistasis D. L. parodė, kad tąkart nukentėjusysis jo automobilio raktelį surado pas liudytoją V. S., pas kurį daržinėje jis (nukentėjusysis) išvakarėse miegojo (1 t., 66 b. l.). Tokius savo parodymus nuteistasis D. L. patvirtino vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme (1 t., 86 b. l.; 2 t., 96 b. l.). Tačiau apylinkės teisme apklaustas liudytojas V. S. paneigė nuteistojo D. L. parodymus tvirtindamas, kad nukentėjusysis E. B. jokių raktų pas jį ieškoti nebuvo atėjęs, daržine jis nesinaudoja, pas ji yra tik sukiužęs nenaudojamas tvartelis, kuriame nukentėjusysis E. B. niekad nemiegojo – jis yra miegojęs tik pas jį namuose (2 t., 95 b. l.). Liudytojas I. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat iš esmės paneigė nuteistojo D. L. parodymus tvirtindamas, kad įvykio dieną nukentėjusysis E. B. vaikščiojo skubiu žingsniu, nes tikint nuteistojo D. L. parodymais apie skaudančią ir tuo metu jau po nakvynės pas liudytoją V. S. lūžusią nukentėjusiojo koją, nukentėjusiajam E. B. vaikščioti skubiu žingsniu būtų buvę pakankamai sudėtinga (1 t., 33, 34 b. l.). Vertinant šių proceso dalyvių parodymus labai svarbu yra tai, kad abu šie liudytojai pažįsta nuteistąjį D. L., liudytojas I. B. įvykio ir tyrimo metu buvo iš dalies priklausomas nuo nuteistojo D. L., nes pastarasis jam kartais duodavo darbo ir mokėjo atlyginimą, o liudytojas V. S. iš viso šiame procese atsirado tik paties nuteistojo D. L. iniciatyva (2 t., 85, 95 b. l.). Tokie nuteistojo D. L. parodymai, o taip pat jį teisinantys ir kitiems įrodymams prieštaraujantys minėti liudytojų I. B. ir V. S. parodymai iš esmės vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti nuteistojo D. L. teisinę padėtį. Todėl tikėti nenuosekliais, vienas kitam, o taip pat ir kitiems byloje esantiems duomenims prieštaraujančiais nuteistojo D. L. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo I. B. duotais parodymais ir apylinkės teisme liudytojo V. S. duotais parodymais nėra jokio pagrindo.

Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad įvykio metu nuteistasis D. L. sužalojo nukentėjusįjį E. B. ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Savavaldžiavimo epizodas

Nuteistasis D. L. savo kaltę šiame epizode iš esmės neigia tvirtindamas, kad liudytojas S. V. ikiteisminio tyrimo metu kerštaudamas apkalbėjo jį, o apylinkės teisme davė teisingus parodymus tvirtindamas, kad nematė nukentėjusiajam E. R. suduotų smūgių; liudytojas E. T. nukentėjusiajam E. R. suduotų smūgių taip pat nematė; liudytoja V. R. yra nukentėjusiojo mama ir paties įvykio nematė; liudytojai I. B. ir S. L. nurodė, kad jis su nukentėjusiuoju E. R. kalbėjo geranoriškai, susėdę kartu vartojo alkoholinius gėrimus ir jis siūlė gražiuoju grąžinti iš jo pavogtus daiktus; nukentėjusysis E. R. po to, kai nuteistasis jį neva sužalojo, jis dar 6 valandas (nuo 8 iki 14 val.) bendravo su žmonėmis, gėrė alkoholinius gėrimus pas jį (nuteistąjį) namuose, su liudytoju I. B. ėjo iki parduotuvės ir tuo metu nesiskundė jokiais skausmais, jo veide nebuvo jokių sužalojimų, o į gydymo įstaigą jis buvo pristatytas tik vakare. Todėl nuteistasis mano, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau su tokia nuteistojo D. L. versija taip pat negalima sutikti.

Nuteistasis D. L. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę šiame epizode neigė (1 t., 75–76, 86 b. l.). Liudytojas I. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dalyvavo nuteistojo D. L. ir nukentėjusiojo E. R. pokalbyje dėl dingusių apelianto daiktų, nuteistasis D. L. fizinio smurto prieš E. R. nevartojo, vėliau jie visi trys vartojo alkoholinius gėrimus pas D. L. (1 t., 54 b. l.). Vėlesnės apklausos metu liudytojas I. B. patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildė, kad aiškinantis daiktų dingimo aplinkybes kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju buvo užvažiavę pas liudytoją E. T. (1 t., 58 b. l.). Liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną pas jį buvo atvažiavę nuteistasis D. L., liudytojas I. B. ir nukentėjusysis E. R., tačiau smūgių sudavimo nukentėjusiajam jis nematė, apie tai jam pasakė liudytojas S. V. (1 t., 60 b. l.). Liudytoja S. L. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės parodė, kad nematė, kad būdamas pas juos namuose nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas ir nežino jo sužalojimo aplinkybių ( 1 t., 62 b. l.). Tokius savo parodymus minėti proceso dalyviai iš dalies patvirtino apylinkės teisme (2 t., 63–64, 84, 96–98 b. l.). Tačiau šių proceso dalyvių parodymai nėra nuoseklūs. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. B. parodė, kad įvykio dieną sutikęs nuteistąjį papasakojo jam apie galimas nuteistojo daiktų dingimo aplinkybes ir tik po to nuteistasis nutarė važiuoti pas nukentėjusįjį E. R.. Tačiau nuteistasis D. L. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad įvykio dieną jis susiruošė važiuoti pas nukentėjusįjį E. R. ir tada pas jį atėjo liudytojas I. B.. Apylinkės teisme nuteistasis D. L. tvirtino, kad jau važiuodamas pas savo mamą kaime sutiko liudytoją I. B. ir po to jie kartu nuvažiavo pas nukentėjusįjį (1 t., 54, 75–76 b. l.; 2 t., 97 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. B. tvirtino, kad įvykio dieną jis buvo blaivus, tačiau liudytojas E. T. nurodė, kad pas jį atvykę nuteistasis D. L. ir liudytojas I. B. buvo neblaivūs arba pagiringi ir nurodė požymius, pagal kuriuos jis sprendė apie pas jį atvykusių asmenų būklę (1 t., 54, 60 b. l.). Liudytojas S. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip nuteistasis D. L. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, tačiau apylinkės teisme iš esmės neigė matęs smūgių sudavimą nukentėjusiajam (1 t., 61 b. l.; 2 t., 84–85 b. l.). Pažymėtina, kad liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog apie smūgių sudavimą nukentėjusiajam jam pasakė liudytojas S. V. (1 t., 60 b. l.), tačiau apylinkės teisme nurodė, kad tai jis liudytojui S. V. pasakė apie tai (2 t., 85 b. l.). Vertinant minėtų proceso dalyvių parodymus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytoja S. L. yra nuteistojo žmona ir be jokių abejonių yra suinteresuota bylos baigtimi. Liudytojai S. V., E. T. ir I. B. taip pat yra nuteistojo D. L. draugai, anksčiau jie kartu buvo padarę nusikalstamas veikas ir nuteisti, liudytojas I. B. įvykio ir tyrimo metu buvo iš dalies priklausomas nuo nuteistojo D. L., nes pastarasis jam kartais duodavo darbo ir mokėjo atlyginimą. Matyti, kad nuteistasis D. L. ir jo apeliaciniame skunde minimi bei jį teisinantys liudytojai S. V., E. T., I. B. ir S. L. davė nenuoseklius ir prieštaraujančius tarpusavyje bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, juos derindami prie byloje esančių duomenų, bet nenurodydami jokių nuteistajam D. L. nepalankių aplinkybių, todėl minėtų proceso dalyvių parodymai gali būti vertinami tik kaip nuteistojo D. L. pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Tikėti tokiais minėtų proceso dalyvių parodymais bei remtis jais teismui nėra jokio pagrindo.

Tuo tarpu nukentėjusysis E. R. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu jį sumušė nuteistasis D. L., kad pastarasis reikalavo grąžinti jo dingusius daiktus, kaltino jį šių daiktų vagyste. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad po jo sužalojimo jis iškarto nėjo į namus ir kartu su nuteistuoju D. L. vartojo alkoholį todėl, kad nuteistasis liepė jam gerti kartu ir jis bijojo nuteistojo (1 t., 48–50 b. l.). Tokius savo parodymus nukentėjusysis E. R. patvirtino akistatos metu ir apylinkės teisme (1 t., 55–57 b. l.; 2 t., 60–62 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtino liudytoja V. R. (1 t., 59 b. l.; 2 t., 62–63 b. l.). Tai, kad nukentėjusysis E. R. buvo sužalotas įvykio metu, patvirtina ir specialisto išvados (1 t., 41, 46 b. l.). Vertinant nukentėjusiojo E. R. ir liudytojos V. R. parodymus pažymėtina, kad nukentėjusysis, liudytoja ir nuteistasis iki įvykio pažinojo vienas kitą. Nukentėjusysis su nuteistuoju sueidavo, po įvykio kartu vartojo alkoholinius gėrimus, o liudytoja V. R. su nuteistuoju nebendraudavo, tačiau anksčiau yra buvę klasiokais. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis D. L. nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad nukentėjusysis su liudytoja iki įvykio būtų pykę ant nuteistojo ir būtų buvę suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant padarius nusikaltimą. Nukentėjusiojo E. R., liudytojos V. R. parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos patvirtina objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvados ir kt., todėl netikėti minėtais nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais bei jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Pirmiau paminėtų, o taip pat ir kitų byloje esančių įrodymų visumos vertinimas apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai tvirtinti, kad įvykio metu nuteistasis D. L. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę ir panaudojo psichinę bei fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį E. R., taip savavaldžiaudamas nuteistasis D. L. padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo D. L. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir paskyrė apeliantui bausmę. Skirdamas bausmę, o taip pat subendrindamas ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme apylinkės teismas BK reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose, jis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį D. L. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, keliamos versijos ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia ir negali eliminuoti nuteistojo D. L. atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Artūras Ridikas

Teisėjai              Sigitas Bagdonavičius

              Evaldas Vanagas