Administracinė byla Nr. eAS-641-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08293-2023-2

                Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. A. A. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 23S145176 (toliau – Sprendimas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką per 30 dienų.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo, vykdymą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatomis pareiškėjui per nustatytą terminą savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos jis bus priverstinai išsiųstas į kilmės valstybę. Šiuo atveju išsiuntimas sukels didelių neigiamų išgyvenimų tiek jam pačiam, tiek sutuoktinei. O iš esmės išsprendus šį konkretų ginčą ir teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo vykdymas realiai būtų nebeįmanomas, nes pareiškėjo jau nebebūtų Lietuvoje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Įvertinęs pareiškėjo teiginius, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamuoju atveju prašomu panaikinti Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, taigi šioje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjo ginčas dėl jo išsiuntimo. Departamento Sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2023 m. spalio 4 d. savanoriškai išvykti į Turkiją, tačiau šiuo sprendimu pareiškėjas nėra priverstinai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjo teiginiai, susiję su kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. I2-11700-979/2023 pareiškėjo skundžiamais sprendimais kuriais buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje bei atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, negali būti pagrindu taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje.

Teismas sprendė, kad nors pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė ir dideliais neigiamais savo ir sutuoktinės išgyvenimais, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sutuoktinę ir jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje pagrindžiančių dokumentų. Teismo vertinimu, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jo sutuoktinė kitoje administracinėje byloje Nr. eI2-11746-561/2023 pirmosios instancijos teismui yra pateikusi analogišką prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir jos prašymas buvo tenkintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl esant toms pačioms aplinkybėms vieną prašymą teismas tenkina, o kito netenkina.

Pareiškėjas pažymi, kad vien tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo savanoriško išvykimo nėra priverstinis sprendimas, tačiau tai neužkerta kelio teismui kiekvienu atveju įvertinti būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Juolab, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) tiesiogiai nenumato sąlygos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos tik esant reikalavimui dėl priverstinai vykdomo akto panaikinimo ir prašymui dėl jo laikino sustabdymo.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja prašyme dėl užtikrinimo priemonių taikymo nurodytus argumentus, kad pareiškėjui neįvykdžius Sprendime išdėstyto įpareigojimo – išvykti savanoriškai iš Lietuvos Respublikos, jam neišvengiamai kils teisiniai padariniai – bus pradėtos vykdyti jo išsiuntimo iš šalies procedūros, jis negalės tiesiogiai dalyvauti teismo procese dėl jo skundo nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo Departamento Sprendimo galiojimą. Sprendimu pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką per 30 dienų.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad, nesustabdžius ginčijamo Departamento Sprendimo ir jam jo neįvykdžius (savanoriškai neišvykus į Turkijos Respubliką) jis bus priverstinai grąžintas į kilmės valstybę, pareiškėjui bus padaryta didelė žala.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13d.  nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-979/2014, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016).

Iš pareiškėjo pateiktų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad kitoje administracinėje byloje Nr. eI2-11746-561/2023 pareiškėjo sutuoktinė Z. M. ir jų bendra dukra S. A. pateikė skundą dėl Departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145175 ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S14517, kuriais šios pareiškėjos yra įpareigotos savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-11746-561/2023 priėmė pareiškėjų skundą ir tenkino prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė skundžiamų sprendimų galiojimą iki kol byla bus išnagrinėta iš esmės. Vilniaus apygardos administracinis teismas spręsdamas dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atsižvelgė į tai, kad pareiškėjoms neįvykdžius ginčijamų sprendimų dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, joms kils realios pasekmės ir bus priimti sprendimai dėl išsiuntimo, vykdomas priverstiniu būdu, o tai darys įtaką jų teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, bei į tai, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai (pareiškėjo sutuoktinei Z. M.) būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese skundžiant priimtus administracinius sprendimus. Teismas tuo pačiu įvertino tai, kad nagrinėtu atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius nurodytus sprendimus bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad tas pats Vilniaus apygardos administracinis teismas identiškose situacijose skirtingai išsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sutuoktinę ir jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje pagrindžiančių dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjui tenkančios įrodinėjimo naštos. Pažymėtina, kad skundžiamame atsakovo Sprendime  pateikta informacija apie pareiškėjo sutuoktinę ir jų dukrą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad prieš pat priimant skundžiamą nutartį Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjų skundo priėmimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonės klausimus ir 2023 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutartį. Nurodyta nutartis patalpinta LITEKO.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje sprendžiant užsieniečių bylas turi būti atsižvelgiama į byloje esančias aplinkybes dėl šeimos ryšių išsaugojimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020). Pažymėtina, kad, bendra valstybių pareiga užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir iš jos kildinama teisė į šeimos susijungimą yra nustatyta Europos Sąjungos ir tarptautinėje teisėje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vertinant šeimos ryšius kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09) bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino byloje esančias aplinkybes, neatsižvelgė, kad kitoje administracinėje byloje identiškomis aplinkybėmis buvo tenkintas pareiškėjo sutuoktinės ir dukros prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (skundžiamo sprendimo savanoriškai išvykti iš šalies galiojimo sustabdymo) taikymo ir tokiu būdu neatsižvelgė į šeimos ryšių išsaugojimo principą ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę naikintina ir tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 23S145176, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką per 30 dienų, vykdymo sustabdymo, taikymo.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo Sprendimo galiojimo laikino sustabdymo – taikymo. Prašymą grindžia iš esmės tuo, kad jo sutuoktinei ir jų dukrai analogiškoje situacijoje buvo pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, o jam ne. Be kita ko, jis nurodo, kad Sprendimo nevykdymas jam sukels neišvengiamą neatitaisomą žalą – jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, proporcingumo principą, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principą (ABTĮ 11 str.) sprendžia, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento Sprendimo galiojimą iki kol byla bus išnagrinėta iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. A. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145176, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką per 30 dienų, galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                           Rytis Krasauskas

                                                                                                           Beata Martišienė

                                                   Skirgailė Žalimienė