Administracinė byla Nr. A-830-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 m. atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN). Pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su žmona ir sūnumi, tačiau pasimatymas buvo suteiktas tik su žmona. Marijampolės PN 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 20/07-975 nurodė, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką <...>.
3. Pareiškėjo teigimu, ilgalaikio pasimatymo su sūnumi nesuteikimas prieštarauja įstatymams, pažeidžia teisę į socialinius ryšius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Marijampolės PN suteikus jam ilgalaikį pasimatymą tik su žmona ir nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo su sūnumi, pablogėjo jo socialiniai santykiai su sūnumi, jis pradėjo vengti pokalbių manydamas, kad pareiškėjas vengia pasimatymo su juo. Pareiškėjo šeima šiuo metu gyvena užsienyje ir retai grįžta į Lietuvą, todėl jau vien tai apsunkina atvykimą į pasimatymą, o draudimas ilgalaikio pasimatymo metu matytis su vaiku tik blogina socialinius ryšius su šeima. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas (bendravimo su šeima nesuteikimas) sukėlė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Patirtą neturtinę žalą vertina 300 Eur.
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsiliepime nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 23 d. įsigaliojo Bausmių vykdymo įstatymo (toliau – ir BVK) pakeitimai, todėl pagal BVK 94 straipsnio 3 dalies nuostatas, ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką. Šios įstatymo pataisos buvo priimtos siekiant gerinti nuteistųjų bendravimo sąlygas. Marijampolės PN nėra įstatymus ar kitus teisės aktus priimanti institucija ir negali savo nuožiūra jų keisti, taip pat jų pažeisti. Marijampolės PN vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir juos tinkamai vykdo.
6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnis. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką.
8. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įstatymus leidžia Seimas. Kalėjimų departamentas yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kurios paskirtis - metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija nėra įgaliota spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nesant pripažinta, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jos yra teisėtos ir valstybės institucijos, taip pat ir Marijampolės PN, privalo jomis vadovautis realizuojant nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.
9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. skundą dėl Marijampolės PN 2016 m. liepos 1 d. rašto Nr. 20/07-975 „Dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo“, Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui realizuojant teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, nenustatė. Marijampolės PN, suteikdami pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su žmona ir nesuteikdami ilgalaikio pasimatymo su sūnumi, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktų nustatyta tvarka, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju žalai atsirasti nėra būtinųjų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nurodė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN administracijos veiksmų nesuteikiant jam ilgalaikio pasimatymo su vaiku, atlyginimo.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN su prašymu skirti jam ilgalaikį pasimatymą su šeima, t. y. žmona ir sūnumi. Marijampolės PN suteikė pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą tik su žmona ir 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 20/07-975 nurodė, kad pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. skundą dėl Marijampolės PN 2016 m. liepos 1 d. rašto Nr. 20/07-975 „Dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo“, Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui realizuojant teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, nenustatė.
13. Teismas, cituodamas BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatas, reglamentuojančias pasimatymų suteikimo tvarką, trukmę, sprendė, kad Marijampolės PN, pareiškėjui suteikdami ilgalaikį pasimatymą su žmona ir nesuteikdami ilgalaikio pasimatymo su sūnumi, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktų nustatyta tvarka ir neatliko neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje atsakovo atstovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pagrindas atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą atsakovui neatsirado.
14. Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento, atmetė kaip nepagrįstą.
III.
15. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės, t. y. išsiaiškinti, ar draudimas pasimatyti ilgalaikiuose pasimatymuose su šeima neprieštarauja kitiems įstatymams.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime nurodė BVK pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2016 m. balandžio 1 d., su kuriais apeliantas yra susipažinęs ir mano, kad jais yra pažeidžiamos jo teisės. Tačiau teismas neišaiškino, ar vykdant nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusį draudimą pasimatyti ilgalaikiame pasimatyme su vaikais, tėvais, broliais ir seserimis, nepažeidžiami kiti įstatymai. Dėl to jis kreipėsi su skundu į teismą, siekdamas išsiaiškinti, ar BVK nuostatos, kuriose draudžiama pasimatyti su šeima, t. y. vaikais, tėvais, broliais, seserimis, neprieštarauja kitiems teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Teismas šiuo klausimu skundžiamame sprendime nepasisakė.
17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
18. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visas aplinkybes, pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, kurie yra susiję su Marijampolės PN veiksmais remiantis BVK ir Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis. Teismas įvertino Marijampolės PN veiksmų teisėtumą, įvertinęs visus įrodymus sprendė, kad Marijampolės PN tinkamai vykdo savo pareigas, laikosi BVK bei kitų teisės aktų reikalavimų.
19. Pareiškėjas skunde teismui deklaratyviai nurodė Konvencijos bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas. Pažymi, kad Marijampolės PN neturi teisės interpretuoti, komentuoti ar kitaip aiškinti bei keisti galiojančius norminius aktus ar įstatymus. Pataisos namų kompetencija yra užtikrinti visų paminėtų norminių aktų vykdymą. Akcentuoja, kad įstatymas laikomas atitinkančiu Konstituciją iki tol, kol nebus išreikšta oficiali Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu. Todėl jokia institucija, pareigūnas, išskyrus Konstitucinį Teismą, negali oficialiai konstatuoti, kad įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti.
22. Pažymi, kad apeliantas iš esmės apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę ir nenurodo jokių aplinkybių bei argumentų. Atsakovo atstovo nuomone, apeliaciniame skunde nėra juridinio pagrindo, t. y. apeliantas nenurodo nei įstatymų, nei bylos aplinkybių, kuriomis pagrįstų pirmos instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai ir lakoniškai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatsakė į pareiškėjo skundą, neužsiminė apie BVK pakeitimų prieštaravimą Konstitucijai bei Konvencijai.
23. Akcentuoja, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apelianto apeliaciniame teisme nurodytu argumentu nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo su šeima (žmona ir sūnumi), atlyginimo.
25. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad Marijampolės PN, suteikdamas pareiškėjui pasimatymą su žmona ir nesuteikdamas pasimatymo su sūnumi, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė pagal kompetenciją.
26. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, kad jam nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su šeima, t. y. su žmona ir sūnumi. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
28. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 16 d. kreipėsi į Marijampolės PN su prašymu skirti jam ilgalaikį pasimatymą su žmona ir sūnumi. Marijampolės PN 2016 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją, kad BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Todėl remdamasis minėtomis BVK nuostatomis ir atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, Marijampolės PN rašte nurodė, kad ilgalaikis pasimatymas su žmona pareiškėjui paskirtas 2016 m. liepos 7 d. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. skundą dėl Marijampolės PN 2016 m. liepos 1 d. rašto Nr. 20/07-975 „Dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo“ Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui realizuojant teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, nenustatė.
31. Ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą, nėra, tačiau apeliantas nesutinka, jog jam neleista ilgalaikio pasimatymo metu susitikti su sūnumi. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis, kurio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (BVK 94 straipsnio 3 dalis). Pasimatymų tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 94 straipsnio 8 dalis). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 108 punktas nustato, kad neatskiriant nuteistojo nuo lankytojų vyksta trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais ir asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, taip pat trumpalaikiai pasimatymai su nepilnamečiu nuteistuoju.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.). Taigi Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas EŽTT kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr., pvz., EŽTT 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx prieš Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).
33. Kita vertus, pastebėtina, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.), tačiau tuo pačiu metu teismas pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Konvencijai (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis, Silver ir kiti, 98 p.) (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 41220/98).
34. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką bei asmenis, su kuriais nuteistasis turi teisę pasimatyti, teisė nuteistajam ilgalaikio pasimatymo metu pasimatyti su vaiku nėra nustatyta. Nagrinėjamu atveju, teisės aktuose nesant nustatytos nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su vaikais, Marijampolės PN neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo su sūnumi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Marijampolės PN neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento, negali būti tenkinamas.
37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo su šeima, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, atkreipia dėmesį, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK (73, 74, 75 ir kituose straipsniuose) yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų. Be to, BVK 104 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalyje yra numatyta galimybė pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, o pagal 105 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalį, esant joje nurodytoms aplinkybėms, nuteistiesiems gali būti leidžiama išvykti už pataisos įstaigų ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimčiai parų. Paminėtina ir tai, kad, pagal BVK 140 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalies 4 punktą, jame nustatytus reikalavimus atitinkantiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriama paskatinimo priemonė – trijų papildomų ilgalaikių arba trumpalaikių pasimatymų per vienus metus suteikimas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas su prašymais būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl savo teisių į aptariamus socialinius ryšius įgyvendinimo kitomis BVK nustatytomis priemonėmis ir būdais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad nesuteikiant jam ilgalaikio pasimatymo su šeima (žmona ir vaiku), yra pažeidžiama jo teisė į socialinius ryšius, privatų ir šeimos gyvenimą, yra nepagrįsti ir atmestini.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė