Civilinė byla Nr. e2A-1510-925/2025
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01937-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.4; 3.1.7.6; 3.3.1.19.3; 3.3.1.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „SA Vizija“ patikslintą ieškinį atsakovei G. K. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija) darbo byloje Nr. APS-138-12346/2024 2024 m. liepos 31 d. sprendimu nusprendė: 1) pripažinti, kad G. K. ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta neteisėtai, konstatuojant, kad G. K. ir MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimo i?siteise?jimo diena? – 2024 m rugpjūčio 31 d.; 2) išieškoti iš? MB „SA Vizija“ G. K. 4 454,21 Eur (neatskaičius mokesčių?) vidutini? darbo užmokesti? (toliau – ir VDU) už priverstinės pravaikštos laika? nuo atleidimo iš darbo dienos 2024 m. gegužės 30 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo i?siteise?jimo dienos – 2024 m rugpjūčio 31 d.; nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (nuo darbo santykiu? pasibaigimo dienos), išieškoti po 1 484,74 Eur (neatskaičius mokesčių?) VDU už kiekviena? priverstinės pravaikštos mėnesi?; 3) išieškoti iš MB „SA Vizija“ G. K. 414,15 Eur (neatskaičius mokesčiu?) dali? darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpi? nuo 2024 m. kovo 18 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., visa? šią sprendimo dali? įvykdant skubiai.
2. Ieškovė MB ,,SA Vizija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti atsakovės G. K. atleidimą iš darbo bandomuoju laikotarpiu teisėtu, nepriteisiant atsakovei darbo ginčų komisijos paskaičiuoto 4 454,21 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. ir po 1 484,74 Eur VDU už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus; 2) ieškinį atmetus, priteisti atsakovei 2 247,50 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. ir po 484,88 Eur VDU už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus; 3) atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu dalyje dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo bei priteisto VDU už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad ieškovė pagrįstai su atsakove nutraukė darbo sutartį dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų nepasibaigus nustatytam 3 mėn. išbandymo laikotarpiui. Be to, pažymėjo, kad darbo ginčų komisija neteisingai paskaičiavo atsakovės VDU, kadangi atsakovės darbo laiko norma buvo 0,5 etato, o komisija paskaičiavo kaip 1,0 etatą. Taip pat pažymėjo, kad VDU skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Teigė, kad darbo ginčų komisija VDU skaičiavo itin grubiai, tiesiog už 3 mėnesius, o ne 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.
4. Atsakovė G. K. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė: 1) ieškovės MB „SA Vizija“ patikslintą ieškinį atmesti; 2) pripažinti, kad atsakovės G. K. ir ieškovės MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta neteisėtai; 3) nustatyti, kad atsakovės G. K. ir ieškovės MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta teismo sprendimu sprendimo įsiteisėjimo dieną; 4) priteisti atsakovei G. K. iš ieškovės MB „SA Vizija“ VDU už priverstinės pravaikštos laiką; 5) priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovė su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikė išsamius kompensacinės išmokos paskaičiavimus. Nurodė, kad ieškovė neteisingai paskaičiavo 2 247,50 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir 484,88 Eur VDU už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį po 2024 m rugpjūčio 31 d. Atsakovė pateikė skaičiavimus, kuriuose apskaičiavo kompensaciją sekančiai: kompensacija už 2024 m. birželio mėn. – 866,58 Eur; kompensacija už 2024 m. liepos mėn. – 687,87 Eur; kompensacija už 2024 m. rugpjūčio mėn. – 664,57 Eur, iš viso 2 219, 02 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. Nurodė, kad atsakovės VDU už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį po 2024 m. rugpjūčio 31 d. būtų: 522,00 Eur rugsėjo mėn., 464,00 Eur spalio mėn., po 522,00 Eur lapkričio ir gruodžio mėn.
6. Ieškovės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Nurodė, kad neprieštarauja atsakovės skaičiavimams dėl išdirbto laiko ir kompensacijos dydžių. Taip pat nurodė, kad, pripažinus atsakovės atleidimą neteisėtu, ieškovė nepageidauja, jog atsakovė būtų grąžinta į darbą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: 1) pripažinti, kad atsakovė G. K. iš darbo MB „SA Vizija“ 2024 m. gegužės 29 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 3 dalį buvo atleista neteisėtai; atsakovės negrąžinti į darbą ir nustatyti, kad tarp atsakovės G. K. ir ieškovės MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 yra nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 2) priteisti atsakovei G. K. iš ieškovės MB ,,SA Vizija“ 3 727,02 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką; 3) konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2024 m. liepos 31 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-138-12346/2024 dalis, kuria nuspręsta išieškoti iš MB „SA Vizija“ G. K. 414,15 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio dalį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2024 m kovo 18 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., visą šią sprendimo dalį įvykdant skubiai, yra įsiteisėjusi; 4) priteisti ieškovei MB „SA Vizija“ iš atsakovės G. K. 1 501,2 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) priteisti atsakovei G. K. iš ieškovės MB ,,SA Vizija“ 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės MB „SA Vizija“ (darbdavės) ir atsakovės G. K. (darbuotojos) 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 (toliau – ir darbo sutartis), kurioje nustatyta, kad: 1) atsakovės darbo pareigos – padavėja (darbo sutarties 1.2 punktas); 2) atsakovei nustatytas 5,8 Eur/val. darbo užmokestis, atskiru direktoriaus įsakymu galimi priedai, sumokant juos kartą per mėnesį (darbo sutarties 1.3 punktas); 3) darbo sutartis neterminuota (darbo sutarties 2 punktas); 4) atsakovei nustatyta darbo laiko norma – 0,5 etato, 20 val. per savaitgalį pagal grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą (darbo sutarties 4 punktas); 5) ieškovės iniciatyva atsakovei nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis (darbo sutarties 5 punktas).
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad atsakovė neišlaikė išbandymo, todėl neteisėtai 2024 m. gegužės 29 d. nutraukė darbo sutartį su atsakove dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, dėl ko atsakovės atleidimą iš darbo 2024 m. gegužės 29 d. teismas pripažino neteisėtu. Teismas nustatė, kad atsakovės atleidimo pagrindas – teismo sprendimas jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis); ieškovei prašant, teismas nusprendė atsakovės negrąžinti į darbą (DK 218 straipsnio 4 dalis).
10. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, kuomet darbdavio prašymu atsakovė į darbą negrąžinta, pagal DK 218 straipsnio 4 dalį atsakovei priklausančios kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, konstatavo, kad adekvačiu DK nustatytam kompensavimo tikslui ir proporcinga suvaržymo priemone darbdaviui laikytina pusės maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino kompensacija, t. y. kompensacija už šešis mėnesius nuo atsakovės atleidimo (nuo 2024 m. birželio mėn. iki 2024 m. lapkričio mėn.), kuri pagal pirmiau išdėstytus skaičiavimus yra 3 727,02 Eur (866,58 + 687,87 + 664,57 + 522,00 + 464,00 + 522,00), neatskaičius mokesčių.
11. Teismas pažymėjo, kad darbo santykiai šalis siejo itin trumpai – šiek tiek daugiau nei du mėnesius; atsakovė nuo 2023 m. spalio 30 d. iki šiol dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „RNDV Holding“, šioje įmonėje atsakovė dirbo ir tuo metu, kai ginčo šalis siejo darbo teisiniai santykiai, be to, atsakovė iš šios įmonės gaudavo pagrindinę savo pajamų dalį – apie 1650 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovę atleidus iš MB „SA Vizija“, ji neteko ne visų, o papildomų pajamų, būti grąžinama į ieškovės darbovietę niekada neprašė, kitame darbe papildomai įsidarbinusi nebuvo, taigi savo finansinių praradimų, netekus papildomo darbo, nesiekė atgauti.
12. Teismas, spręsdamas dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo termino, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nuo atsakovės atleidimo iš darbo praėjo aštuoni su puse mėnesio. Nurodė, jog tam tikra dalis šio laiko susidarė dėl teisminio nagrinėjimo metu susiklosčiusių aplinkybių, nesusijusių su ieškovės procesiniu elgesiu, kaip antai, pasirengimas nagrinėti bylą buvo baigtas per ilgesnį nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 413 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą dėl pirmiau bylą nagrinėjusios teisėjos užimtumo, bylos perdavimo kitiems teismo rūmams ir, pasikeitus teismo sudėčiai, atidėto teismo posėdžio, taip pat dėl atidėto bylos nagrinėjimo neatvykus vienam iš liudytojų. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pusės maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino kompensaciją, t. y. kompensaciją už šešis mėnesius nuo atsakovės atleidimo.
13. Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų sprendė, kad patenkinus ieškinį iš dalies (vieną reikalavimą atmetus, kitą patenkinus), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina pusė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti – 1 384,2 Eur, o atsakovei iš ieškovės taip pat pusė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti – 550 Eur. Be to, teismas ieškovei iš atsakovės taip pat priteisė 117 Eur žyminį mokestį, ieškovės sumokėtą už reikalavimą sumažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nurodydamas, kad šis ieškovės reikalavimas buvo patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė (apeliantė) G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1119-1030/2025 dalį dėl kompensacijos atsakovei iš ieškovės už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti – priteisti iš ieškovės DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio kompensaciją atsakovei už priverstinės pravaikštos laiką ir visas bylinėjimosi išlaidas, atsakovės patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) priteisti apeliantei 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba ruošiant apeliacinį skundą; 3) priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus.
15. Apeliantė nurodo, kad su teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos sumažinimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesutinka ir mano, jog teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies ir atsakovei priteisdamas iš ieškovės 3 727,02 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. priteisdamas kompensaciją tik už 6 mėnesius, paneigė tokio kompensavimo tikslą, o iš atsakovės priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė protingumo ir teisingumo principus bei Civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą.
16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensacijos dydį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovaudamasis darbo ginčo išnagrinėjimo trukme, pažeidė silpnosios darbo ginčo šalies, darbuotojos, interesus, todėl nepagrįstai darbdaviui suteikė pranašumą ir pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą.
17. Apeliantė pažymi, kad į teismą kreipėsi ieškovė, nesutikdama su darbo ginčių komisijos sprendimu ir pareikšdama ieškinį, o vėliau – ir patikslintą ieškinį. Papildomai nurodė, kad būtent ieškovė prašė teismo apklausti liudytojus, tačiau neužtikrino visų liudytojų, savo darbuotojų, dalyvavimo viename teismo posėdyje, todėl buvo rengiami du teismo posėdžiai. Apeliantės įsitikinimu, išskirtinai ieškovės veiksmai prisidėjo prie šios civilinės bylos nagrinėjimo trukmės.
18. Apeliantė nurodo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Apeliantės nuomone, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis kitoje darbovietėje nėra argumentas sumažinti įstatyme nustatytos priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį.
19. Apeliantės įsitikinimu, teismas, mažindamas priteistiną išmoką, neatsižvelgė į tai, kad išmokos mažinimas galimas tik išskirtiniais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog nesumažinus išmokos būtų pažeisti proporcingumo, protingumo, sąžiningumo principai ir iškreipta garantijos darbuotojui esmė bei tikslai. Pažymi, kad vien teismo nurodyta aplinkybė dėl atsakovės gaunamų pajamų kitoje darbovietėje ar darbo santykių trukmė, kurią lėmė ieškovės neteisėti veiksmai, nėra pakankami argumentai išmokai dėl priverstinės pravaikštos mažinti. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog įstatyme nustatyto dydžio kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką lemtų darbdaviui pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai.
20. Apeliantė dėl bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad atsižvelgus į tai, kad teismo sprendimu ginčas išspręstas ne ieškovės naudai, teismas visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti iš ieškovės, ieškovei nepriteisiant iš atsakovės jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju atsakovė nepagrįstai lieka prastesnėje finansinėje situacijoje nei ieškovė, nes ne iš ieškovės, kaip pralaimėjusios ginčą, o iš atsakovės, kurios atleidimas buvo pripažintas neteisėtu, buvo priteistos ženkliai didesnės bylinėjimosi išlaidos.
21. Ieškovė MB „SA Vizija“ pateikė atsiliepimą į atsakovės G. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1119-1030/2025 palikti nepakeistą; 2) priteisti 980,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
22. Ieškovė nesutinka su apeliantės skundo argumentu, jog vien tik ieškovės procesinis elgesys nulėmė ginčo nagrinėjimą teisme bei ginčo nagrinėjimo trukmę. Nurodo, kad apeliantė apeliaciniame skunde sąmoningai nepasisako, kad sprendimo priėmimo metu nuo atsakovės atleidimo iš darbo buvo praėję aštuoni su puse mėnesio, be to, tam tikra dalis nurodyto laiko susidarė dėl teisminio nagrinėjimo metu susiklosčiusių aplinkybių, kurios visiškai nesusijusios su ieškovės procesiniu elgesiu.
23. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad ji, atsižvelgdama į ieškinio dalyką (ieškovė reikalavo pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo bandomuoju laikotarpiu teisėtu) ir iš to ginčo šalims kilusią įrodinėjimo pareigą, paremtą rungtyniškumo principu, neteikė duomenų apie savo turtinę padėtį ir neįrodinėjo aplinkybių, jog ji yra ne/pajėgi sumokėti atsakovei įstatyme numatyto dydžio kompensaciją.
24. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bylinėjimosi išlaidos sprendime paskirstytos netinkamai. Nurodo, kad patenkinus ieškinį iš dalies, t. y. vieną reikalavimą atmetus – atsakovės atleidimas iš darbo pas ieškovę buvo pripažintas neteisėtu, kitą patenkinus, t. y. atsakovei paskaičiuota ir priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iš ieškovės ne pagal darbo ginčų komisijos sprendimo paskaičiavimus, o pačios atsakovės pateiktą VDU skaičiavimą, bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos iš šalių proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
26. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
28. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis teismas sumažino priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
29. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2022 m. liepos 31 d. Studijų sutartį; 2023 m. kovo 4 d. Pažymą apie sumokėtas įmokas Vytauto Didžiojo universitetui; 2024 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymą 450 Eur sumai, kurio gavėja G. K., o mokėtoja E. L. (atsakovės mama).
30. Atsakovė teigia, kad su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kad atsakovė įsidarbino pas ieškovę tam, kad galėtų iš gaunamo darbo užmokesčio sumokėti už studijas universitete. Nurodo, kad poreikis pateikti šiuos įrodymus atsirado tik po to, kai skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nurodė, jog atsakovę atleidus iš darbo ji neteko ne visų pajamų, o papildomų. Tai, atsakovės teigimu, teismui buvo viena iš priežasčių mažinti kompensacijos dydį už priverstinės pravaikštos laiką.
31. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prieštarauja dėl atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų prijungimo ir teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, negalėjo pateikti šių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismui.
32. Pažymėtina tai, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Esant poreikiui, jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
33. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
34. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, jog tai būtina, siekiant teisingai išspręsti ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo teismui suteiktą teisę būti aktyviam, taip pat į tai, kad prašomi prijungti įrodymai nėra didelės apimties, teikiami siekiant paneigti skundžiamame sprendime teismo nustatytas aplinkybes ir motyvus, susijusius su nustatyto kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio teisingumu, sprendžia, kad nauji atsakovės pateikti duomenys gali būti reikšmingi apeliacinio skundo nagrinėjimui, todėl priimtini. Ieškovė yra susipažinusi su naujai pateiktais įrodymais, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė savo nuomonę dėl šių įrodymų, todėl šalių lygiateisiškumo principas nebus pažeistas (CPK 17 straipsnis). Dėl to atsakovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
35. Šalys (ieškovė ir atsakovė) sudarė darbo sutartį Nr. 103 (toliau – ir darbo sutartis), kuria ieškovė (darbdavė) priėmė atsakovę (darbuotoją) nuo 2024 m. kovo 18 d. dirbti pas ieškovę. Darbo sutartyje nustatyta, kad: 1) atsakovės darbo pareigos – padavėja (darbo sutarties 1.2 punktas); 2) atsakovei nustatytas 5,8 Eur/val. darbo užmokestis, atskiru direktoriaus įsakymu galimi priedai, sumokant juos kartą per mėnesį (darbo sutarties 1.3 punktas); 3) darbo sutartis neterminuota (darbo sutarties 2 punktas); 4) atsakovei nustatyta darbo laiko norma – 0,5 etato, 20 val. per savaitgalį pagal grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą (darbo sutarties 4 punktas); 5) ieškovės iniciatyva atsakovei nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis (darbo sutarties 5 punktas). Atsakovė atleista iš darbo 2024 m. gegužės 29 d. nepasibaigus darbo sutartyje nustatytam išbandymo laikotarpiui dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu.
36. Tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjo darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-138-12346/2024, kurioje 2024 m. liepos 31 d. sprendimu nusprendė: 1) pripažinti, kad G. K. ir MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta neteisėtai, konstatuojant, kad G. K. ir MB „SA Vizija“ 2024 m. kovo 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 103 nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimo i?siteise?jimo diena? – 2024 m rugpjūčio 31 d.; 2) išieškoti iš MB „SA Vizija“ G. K. 4 454,21 Eur (neatskaičius mokesčių?) vidutini? darbo užmokesti? už priverstinės pravaikštos laika? nuo atleidimo is? darbo dienos 2024 m. gegužės 30 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo i?siteise?jimo dienos – 2024 m rugpjūčio 31 d.; nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (nuo darbo santykiu? pasibaigimo dienos), išieškoti po 1 484,74 Eur (neatskaičius mokesčių?) VDU už kiekviena? priverstinės pravaikštos mėnesi?; 3) išieškoti iš? MB „SA Vizija“ G. K. 414,15 Eur (neatskaičius mokesčiu?) dali? darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpi? nuo 2024 m. kovo 18 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., visa? šią? sprendimo dali? įvykdant skubiai.
37. Ieškovė, nesutikdama su priimtu darbo ginčų komisijos sprendimu dalyse dėl atsakovės atleidimo iš darbo bandomuoju laikotarpiu pripažinimo neteisėtu ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laika? priteisimo, taip pat jo apskaičiavimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu. Teismas, išnagrinėjęs darbo ginčą, pripažinęs atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendęs atsakovės negrąžinti į darbą bei nustatęs, kad šalių sudaryta darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė atsakovei iš ieškovės 3727,02 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacine tvarka nėra ginčijama teismo sprendimo dalis dėl atsakovės atleidimo iš darbo neteisėtumo.
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuo 2023 m. spalio 30 d., taip pat ir laikotarpiu, kuriuo buvo įsidarbinusi pas ieškovę, taip pat dirbo UAB „RNDV Holding“, kurioje gaudavo pagrindinę savo pajamų dalį – apie 1650 Eur (neatskaičius mokesčių). Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną atsakovės darbo santykiai šioje įmonėje nebuvo pasibaigę. Be to, iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovė nuo 2022 metų liepos 31 d. studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, valstybės nefinansuojamoje vietoje, bakalauro studijų semestro kaina – 901,50 Eur.
Dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio
39. Pirmosios instancijos teismas, priimtu sprendimu pripažinęs atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendęs atsakovės negrąžinti į darbą bei nustatęs, kad šalių sudaryta darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 3727,02 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. pusės maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino kompensaciją – už šešis mėnesius nuo atsakovės atleidimo (nuo 2024 m. birželio mėn. iki 2024 m. lapkričio mėn.). Su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi (dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio sumažinimo) atsakovė nesutiko.
40. Ginčydama šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliantė skunde nurodo, kad teismas, sumažindamas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensacijos dydį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovaudamasis darbo ginčo išnagrinėjimo trukme, pažeidė silpnosios darbo ginčo šalies, darbuotojos, interesus; apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė dėl atsakovės gaunamų pajamų kitoje darbovietėje ar darbo santykių trukmės, kurią lėmė ieškovės neteisėti veiksmai, nėra pakankami argumentai mažinti išmokos už priverstinę pravaikštą dydį.
41. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
43. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2013; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016).
44. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
45. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Pagal formuojamą teismų praktiką kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012).
46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio ir vertino, kad esamoje situacijoje maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos priteisimas neatitiktų tokios kompensacijos tikslo ir paskirties, teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo principų, būtų neteisingas darbdavės atžvilgiu, nes bylos nagrinėjimo trukmė nebuvo nulemta išimtinai ieškovės veiksmų, bet aplinkybių, nesusijusių su ieškovės procesiniu elgesiu, be to, atsakovės pagrindinės gaunamos pajamos buvo kitoje darbovietėje, o pas ieškovę – tik papildomos, netekusi papildomo darbo, atsakovė papildomai iš naujo įsidarbinusi nebuvo, teismas taip pat įvertino itin trumpą šalis siejusių darbo santykių trukmę – šiek tiek daugiau nei 2 mėnesius. Atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju adekvačiu DK nustatytam kompensavimo tikslui ir proporcinga suvaržymo priemone darbdaviui laikytina pusės maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino kompensacija, t. y. kompensacija už šešis mėnesius nuo atsakovės atleidimo.
47. Byloje nustatyta, kad ieškovę ir atsakovę faktiniai darbo santykiai siejo nuo 2024 m. kovo 18 d. iki jos atleidimo dienos (2024 m. gegužės 29 d.), t. y. tik šiek tiek daugiau nei 2 mėnesius. Atsakovė buvo priimta dirbti iš esmės nekvalifikuotą (padavėjos) darbą, t. y. nereikalaujantį specialių žinių, įgūdžių ar patirties. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė pagrindines, didesnes pajamas gaudavo kitoje darbovietėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės iš ieškovės gaunamas darbo užmokestis buvo tik papildomos atsakovės pajamos ir šiuo atveju iš ieškovės gaunamų pajamų panaudojimo paskirtis (studijų apmokėjimui) nekeičia šių pajamų, nors ir reikalingų atsakovei, vertinimo tik kaip papildomų.
48. Kasacinio teismo praktikoje tiek darbo funkcijų pobūdis, tiek darbo santykių trukmė, taip pat aplinkybės, susijusios su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, yra vertinamos kaip reikšmingos sprendžiant dėl kompensacijos dydžio. Nors kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vien aplinkybė, kad darbuotojas neteisėto atleidimo iš darbo metu turėjo papildomų pajamų, iš dalies kompensuojančių jo pragyvenimo išlaidas, negali būti pakankamas pagrindas mažinti įstatymo nustatytas iš darbo atleidžiamam darbuotojui mokėtinas išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015), tačiau tai nereiškia, kad aplinkybė apie gaunamas darbuotojo papildomas apskritai nevertintina, priešingai, tokia aplinkybė turi būti įvertinta kartu su kitomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė prarado tik papildomas pajamas, nors ir negali būti laikoma pati savaime pakankamu argumentu kompensacijos mažinimui, tačiau yra reikšminga nustatant kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo galimybę, nes tai yra viena iš svarbių aplinkybių darbuotojo praradimas konkrečiu atveju įvertinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl kompensacijos mažinimo, svarbu įvertinti ir tai, kad iš dalies ieškovės bylinėjimąsi teisme lėmė ir ta aplinkybė, kad darbo ginčų komisija buvo neteisingai paskaičiavusi VDU, kuriuo remiantis skaičiuojama DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija, tą pripažino abi ginčo šalys bylos teisminio nagrinėjimo metu, todėl šių aplinkybių (susijusių su tinkamu VDU apskaičiavimu) išsiaiškinimas taip pat turėjo įtakos bendrai bylos išnagrinėjimo teisme trukmei, kuri tiesiogiai įtakoja priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, ir būtų neteisinga, kad visi neigiami bylinėjimosi teisme padariniai, konkrečiai – ilgesnis kompensacijos už priverstinę pravaikštą skaičiavimo terminas, šiuo atveju tektų tik ieškovei. Esamoje situacijoje apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teisminio nagrinėjimo trukmę lėmė ir aplinkybės, nesusijusios su ieškovės procesiniu elgesiu, t. y. bylą nagrinėjančio teismo sudėties pasikeitimas, ilgesnė nei įstatyme nustatyta pasirengimo nagrinėti bylą trukmė, vieno iš liudytojų negalėjimas atvykti į posėdį, dėl ko bylos nagrinėjimą teko atidėti.
49. Atskirai pažymėtina, kad nors ieškovė neįrodinėjo, kad susiduria su finansiniais sunkumais ir jos mokėtinos kompensacijos atsakovei dydis gali neigiamai atsiliepti kitiems įmonės darbuotojams bei kad ieškovė būtų finansiškai nepajėgi priteistos kompensacijos sumokėti, tačiau ieškovės turtinė padėtis yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio.
50. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės apie teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukmę ir ją įtakojusias priežastis (tame tarpe – darbo ginčų komisijos neteisingai paskaičiuoto VDU, kuriuo remiantis skaičiuojama DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija, dydis), atsakovės itin trumpa darbo santykių pas ieškovę trukmė, atsakovės dirbto darbo pobūdis, tai, kad atsakovės gaunamos pajamos buvo tik papildomos, pripažintinos reikšmingomis ir visumoje sudarančiomis pagrindą kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas neatitiktų protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų, nebūtų adekvati darbuotojos dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti ir neatitiktų tokios kompensacijos tikslų bei paskirties, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs individualias šio darbo ginčo aplinkybes, pagrįstai sprendė dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo iki adekvačiu DK nustatytam kompensavimo tikslui ir proporcinga suvaržymo priemone darbdaviui šiuo atveju laikytino pusės maksimalaus DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino kompensacijos dydžio priteisimo (CPK 185 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
51. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje yra pagrindas mažinti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, yra motyvuota ir pagrįsta individualiomis šios bylos aplinkybėmis. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ne pagal DK 218 straipsnio 4 dalį apskaičiuoto, o sumažinto dydžio kompensaciją, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir jos mažinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra paliktinas nepakeistas.
52. Atsakovė ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo priteistos (paskirstytos) šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė nurodė du esminius argumentus: pirma, kadangi teismo sprendimu ginčas išspręstas ne ieškovės naudai, teismas visas bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai, ieškovei nepriteisiant iš atsakovės jos bylinėjimosi išlaidų; antra, atsakovė lieka prastesnėje finansinėje padėtyje, nes iš atsakovės, kurios atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, buvo priteistos ženkliai didesnės bylinėjimosi išlaidos.
53. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi numatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka, sprendė, kad ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina pusė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat atsakovei iš ieškovės priteistina pusė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.
54. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnyje. Kadangi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra kompensacinio pobūdžio, todėl galioja pagrindinis išlaidų paskirstymo principas – pralaimėjusi šalis atlygina šias išlaidas laimėjusiai šaliai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Esminiai kriterijai, lemiantys bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, yra byloje nagrinėjamo klausimo pobūdis, taip pat šalių ir kitų proceso dalyvių procesinė padėtis bei jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Būtent pagal šiuos kriterijus sprendžiama, kas laikytinas procesą pralaimėjusia šalimi, privalančia atlyginti procesą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas.
55. Byloje nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1100 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba, tuo tarpu atsakovė patyrė 2768,40 Eur išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba ir 227 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl atsakovės atleidimo iš darbo bandomuoju laikotarpiu pripažinimo teisėtu (o kartu ir dėl kompensacijos nepriteisimo) atmetė ir apeliacinės instancijos teisme dėl nurodyto reikalavimo išsprendimo ginčo nekilo, taigi šis reikalavimas yra išspręstas pirmosios instancijos teismo atsakovės naudai. Kaip matyti, ieškovė pareikštu ieškiniu nesutiko su tuo, jog atsakovei yra pagrindas priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbuotojui teisė į kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 218 straipsnio 4 dalį atsiranda tik tuo atveju, jeigu darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir darbuotojas į darbą negrąžinamas. Nagrinėjamu atveju esminis ginčas tarp šalių buvo ne dėl priskaičiuotos kompensacijos dydžio, bet dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, t. y. ieškovė siekė, kad atsakovės atleidimas iš darbo bandomuoju laikotarpiu būtų pripažintas teisėtu ir tokiu būdu nebūtų pagrindo reikalauti iš ieškovės sumokėti atsakovei kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovė pateikė savo nurodomą kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskaičiavimą tik tam atvejui, jei jos reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu būtų atmestas. Tai yra ieškovė pirmuoju ir pagrindiniu patikslinto ieškinio reikalavimu prašė teismo kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką iš viso nepriteisti.
56. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nebuvo savarankišku reikalavimu ir vertintinas tik kaip išvestinis reikalavimas iš ieškovės pareikšto reikalavimo dėl atsakovės atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą dėl atsakovės atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu ir pripažinęs, kad atsakovė atleista iš darbo neteisėtai bei nusprendęs negrąžinti atsakovės į darbą, priteisė atsakovei iš ieškovės 3727,02 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. šis reikalavimas (dėl kompensacijos priteisimo) išspręstas atsakovės naudai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis ieškinio reikalavimas patenkintas (išspręstas ieškovės naudai), nes teismo sprendimu kompensacijos suma priteista ne ieškovei, bet iš ieškovės atsakovei, be to, vidutinis darbo užmokestis paskaičiuotas pagal atsakovės byloje pateiktus paskaičiavimus. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys patenkintas iš dalies, nes pagal bylos išnagrinėjimo rezultatą ieškinys buvo atmestas, t. y. pati ieškovė prašė iš atsakovės kompensacijos iš viso nepriteisti ir tik antruoju patikslinto ieškinio reikalavimu nurodė, kad: „ieškinį atmetus, priteisti atsakovei 2 247,50 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (...)“. Atsižvelgiant į nustatytą, yra pagrindas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime bylos išnagrinėjimo rezultatą nurodė neteisingai, jis ištaisytinas apeliacinės instancijos teismo nurodant, kad ieškinys atmestas, ir tai sudaro pagrindą perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidos.
57. Nustatyto pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi būtent atsakovės naudai buvo priimtas teismo sprendimas, tuo tarpu ieškovė laikytina procesą pralaimėjusia šalimi, privalančia atlyginti procesą laimėjusios šalies, t. y. atsakovės, bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistinas ir nustatytina, kad atsakovei iš ieškovės priteisiama 1100 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, tuo tarpu ieškovės, kaip pralaimėjusios bylą šalies, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
58. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė apeliacinėje instancijoje patyrė 800 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba, tuo tarpu ieškovė – 980,10 Eur analogiško pobūdžio išlaidų. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas paskirstyti šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Kadangi tenkinta dalis apeliacinio skundo ir keičiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tai laikytina, kad apeliacinis skundas tenkintinas 50 procentų ir apeliaciniame teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal šią proporciją. Atsižvelgiant į tai, kiekvienai iš šalių priteistina po pusę jų patirtų advokatų teisinės pagalbos išlaidų: ieškovei iš atsakovės priteistina 490,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei iš ieškovės – 400 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 90,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
n u t a r i a :
Apeliantės (atsakovės) G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimą ir pakeistą jo dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį atmesti.“
Padidinti atsakovei G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės mažosios bendrijos „SA Vizija“, juridinio asmens kodas 305693846, priteistą 550 Eur (penkių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) bylinėjimosi išlaidų sumos ir ją priteisti atsakovei iš ieškovės, o ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės mažosios bendrijos „SA Vizija“, juridinio asmens kodas 305693846, naudai 90,05 Eur (devyniasdešimt eurų 5 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Jorūnė Pukinskienė