Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1; 3.2.6.1.; 2.2.2.3.2.7.; 2.9.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 18 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo F. P. ieškinį atsakovui valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijos draudimas“ dėl palūkanų priteisimo,
n u s t a t ė:
ieškovas teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2 280,00 Eur palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarė obligacijų sutartį su BAB banku SNORAS. 2011-11-24 Lietuvos bankas Sprendimu Nr. 03-196 atšaukė AB bankas „Snoras“ licenciją ir tai yra laikytina įvykusiu draudžiamuoju įvykiu pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas ir per dvidešimt dienų nuo šio įvykio, t. y. ne vėliau kaip iki 2011-12-20 (imtinai), atsakovas ieškovui turėjo išmokėti draudimo išmoką, tačiau tai daryti atsisakė. Pažymėjo, kad teismai pripažino akcijų pirkėjų teises į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Atsakovas draudimo išmoką (9 120,40 Eur) išmokėjo ieškovui 2019 m. balandžio mėn., o kadangi atsakovas šią draudimo išmoką išmokėjo pavėluotai, tai atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovui ir palūkanas. Ieškovas į atsakovą 2014-01-22 kreipėsi raštu, reikalaudamas palūkanų išmokėjimo, tačiau atsakovas palūkanų ieškovui taip ir nesumokėjo. Atsakovas laiku neišmokėjo draudimo išmokos, todėl vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovui palūkanas. Ieškovas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad palūkanoms yra nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, apskaičiavo ir prašo teismo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio palūkanas ieškinio senaties ribose.
Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka bei prašė jį atmesti. Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovas savo ieškiniu abstrakčiai reikalauja priteisti kompensacines palūkanas, t. y. visiškai neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, t. y. ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kada ieškovas aiškiai išreiškė savo valią pasirinkti draudimo sistemą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kaip tai yra nustatyta suformuotoje teismų praktikoje. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 buvo konstatuota, jog nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą. Be to, tokios pačios pozicijos laikėsi Lietuvos Aukščiausias Teismas 2020-06-03 ir nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020 bei 2020-06-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-403/2020. Taip pat ir Vilniaus apygardos teismas 2020-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-286-560/2020, spręsdamas klausimą dėl kompensuojamųjų palūkanų išmokėjimo tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog byloje yra duomenys, patvirtinantys ieškovų informavimą apie pasirinktą kompensavimo sistemą, kad pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, į tai, jog atsakovas ieškovams draudimo išmokas sumokėjo vėliau, nei gavo informaciją apie jų pasirenkamą kompensavimo sistemą, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovų ieškinys yra pagrįstas dalyje, kurioje prašoma priteisti palūkanas už laikotarpį nuo pozicijos dėl pasirinktos apsaugos sistemos atsakovui pateikimo dienos iki atsakovo išmokų išmokėjimo kiekvienam ieškovui dienos. Remiantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, prievolės pažeidimo momentu, nuo kurio skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos, yra laikomas tas momentas, kai : 1) asmenys, kreipėsi į IID nurodydami, kokią kompensavimo sistemą renkasi (su sąlyga, jog tenkinamos LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – LR IĮIDĮ) nuostatose numatytos išmokėjimo sąlygos bei 2) IID per įstatyme numatytą terminą neišmokėjo draudimo išmokos. Atsakovas nurodė, kad ieškovas šiuo atveju nepagrindė esminio momento, t. y. kada ieškovas pirmą kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką, kuriame būtų aiškiai pasirinkta draudimo sistema. Be to, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas, turi būti visos trys sąlygos : pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, jog palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-05 nutartis Nr. 3K-3-373/2006). Atsakovas taip pat nurodė, jog šiuo atveju nėra antrosios sąlygos, kad būtų galima iš atsakovo priteisti palūkanas, t. y. atsakovas nėra praleidęs indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, be to, atsakovas nėra pažeidęs LR IĮIDĮ nuostatose įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl nėra teisinio pagrindo iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas.
Ieškinys tenkinamas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas su AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį. 2011-11-24 Lietuvos bankas Sprendimu Nr. 03-196 atšaukė AB bankas „Snoras“ licenciją ir tai yra laikytina įvykusiu draudžiamuoju įvykiu pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas ir per dvidešimt dienų nuo šio įvykio, t. y. ne vėliau kaip iki 2011-12-20 (imtinai), atsakovas ieškovui turėjo išmokėti draudimo išmoką, tačiau tai daryti atsisakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-07-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 pripažino akcijų pirkėjų teises į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas ir atsakovas draudimo išmoką 9 120,40 EUR išmokėjo ieškovui 2019-04-12.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2012-11-08 nutartis Nr. 3K-3-486/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis Nr. 3K-3-371/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015).
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas procesines palūkanas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019). CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).
CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatose yra grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises ir teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-28 nutartis Nr. e3K-3-313-611/2019). CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatos sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai yra reikšminga aplinkybė, ar atsakovas praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis Nr. e3K-3-187-695/2020).
IĮIDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2011-11-18 iki 2012-12-01) 2 straipsnio 3, 4, 11 ir 12 dalyse nustatyta: indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis.
Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad šioje direktyvoje „indėlis“ – tai bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduoto sertifikato. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, sprendimo 86 punkte pažymėjo, kad sprendžiant dėl indėlių garantijų sistemos apsaugos taikymo dėl lėšų, už kurias neįgytos obligacijos, ir lėšų, už kurias neįgytos akcijos, reikia tik nustatyti, ar tos lėšos – tai kredito likutis, atsiradęs dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas. Pagal sprendimo 94 punktą būsimų perleidžiamų vertybinių popierių pasirašymas savo klientų vardu yra vienas iš kredito įstaigos sudaromų įprastų sandorių jai vykdant veiklą. Toks sandoris turi būti laikomas „įprastu bankiniu sandoriu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą, nes jį sudaro kredito įstaiga, panaudodama savo indėlininkų lėšas.
Viena iš esminių atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra tuomet, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kai ieškovai ieškiniuose pasirenka indėlių garantijų sistemą, o po Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų pakartotinai pateikia atsakovei prašymus dėl draudimo išmokų atlyginimo ir atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmoka draudimo išmokas, tai nereiškia, kad atsakovė turėjo objektyvių kliūčių sumokėti draudimo išmokas anksčiau, nes, kaip minėta, ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad nors įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų reikalavimai, tačiau tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Taigi, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020).
LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2011-11-18) 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies nuostatose numatyta, jog indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, o investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per dvidešimt darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos, investuotojams – per tris mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos.
Ieškovas 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymu atsakovei prašė IĮIDĮ 4 straipsnio 1 dalies pagrindu išmokėti jam 100 000 Eur draudimo išmoką už BAB „Snoras“ kaupiamojoje akcijų emisijos sąskaitoje turėtas ieškovui priklausančias lėšas, nurodė sąskaitą, į kurią draudimo išmoką prašo pervesti. Atsakovei atsisakius išmokėti išmoką, ieškovas 2016 m. spalio 24 d. pateikė ieškinį (šis priimtas 2016 m. lapkričio 4 d. rezoliucija), kuriame dar kartą aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta jo pasirinkta draudimo sistema. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jau pateikdamas 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymą ieškovas aiškiai išreiškė savo valią dėl draudimo apsaugos sistemos pasirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-611/2021).
Šalių pripažintomis ir neginčijamomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis yra laikoma įrodyta, kad draudžiamasis įvykis šiuo atveju įvyko 2011-11-24, t. y. kai Lietuvos bankas atšaukė AB bankas „Snoras“ banko licenciją.
Iš visos civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas – ar atsakovas privalo / neprivalo sumokėti ieškovui palūkanas, nes ieškovo manymu, kadangi atsakovas draudimo išmoką išmokėjo pavėluotai, tai atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovui ir palūkanas. Atsakovo manymu, pareigos mokėti ieškovui palūkanas atsakovas neturi, kadangi ieškovas neįrodė tos aplinkybės, kada visgi pirmą kartą ieškovas kreipėsi į atsakovą su tinkamu prašymu išmokėti draudimo išmoką, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai pasirinkta draudimo sistema.
Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad šioje byloje yra pateiktas atsakovo 2014-02-10 atsakymas į ieškovo prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kuris patvirtina tą aplinkybę, jog ieškovas į atsakovą kreipėsi dar 2014-01-22, tačiau atsakovas draudimo išmoką ieškovui išmokėjo ne po dvidešimties dienų, kaip tai numato įstatymų nuostatos, o tik po penkerių metų (t. y. 2019-04-12). Teismas daro išvadą, kad ieškovas šioje civilinėje byloje įrodė tą aplinkybę, kada ieškovas pirmą kartą kreipėsi į atsakovą, todėl atsakovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (CPK 176–179 straipsniai).
Iš LITEKO duomenų turinio taip pat matyti, kad Vilniaus apygardos teismui priėmus 2020-11-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-286-560/2020, 2014-03-07 prašymas sudarė teisinį pagrindą Vilniaus apygardos teismui prieiti prie išvados, jog kiti ieškovai (investuotojai) būtent tada ir pateikė atsakovui tinkamą informaciją apie pasirenkamą kompensavimo sistemą, tokiu būdu darytina išvada, kad atsakovas visgi yra gavęs ir ieškovo prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau draudimo išmoka atsakovo ieškovui nebuvo laiku išmokėta, t. y. taip kaip tai numato įstatymų nuostatos.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui pareiga išmokėti draudiminę išmoką kilo per dvidešimt dienų nuo draudiminio įvykio atsiradimo dienos, kuris įvyko 2011-11-24, todėl atsakovas, praleidęs šį terminą ir draudiminę išmoką ieškovui išmokėjęs tik 2019-04-12, turi sumokėti ieškovui ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas už 5 metų laikotarpį iki 2019-04-12 (imtinai) 2 280,00 Eur sumai.
Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad atsakovas šiuo atveju neginčija ieškovo pateikto palūkanų apskaičiavimo, kadangi atsakovas nekvestionuoja ieškovo pateikto palūkanų paskaičiavimo (nurodyto termino, palūkanų normos, galutinės sumos ir kt.), tai teismas daro išvadą, jog ieškovo ieškinys šiuo atveju yra pilnai įrodytas bei tenkintinas pilnai apimtimi, t. y. iš atsakovo ieškovo naudai yra priteistinos 2 280,00 Eur palūkanos, o atsakovo visi argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (CPK 176–179 straipsniai; CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-02-10 nutartis Nr. 3K-3-14-611/2021).
Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteistinas 68,40 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
Kadangi byloje bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos – šios išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Kiti šalių nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam šios civilinės išnagrinėjimui.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, į. k. 110069451, ieškovo F. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 280,00 Eur palūkanų bei 68,40 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Donata Kravčenkienė