Administracinė byla Nr. I-9991-394/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02364-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.;

 (S)

55.1.1.

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, 

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2019-01-01 iki 2019-04-01 kamerose Nr. 57, 58 ir 59, kuriose buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų. Nors vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, šiose kamerose įvertinus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą pažeidimai buvo akivaizdūs. Šiaulių TI administracija, norėdama pasiteisinti, naudoja teiginius, kad dienos metu kaliniai išvedami pasivaikščioti, medicininę dalį, sporto salę, dušą ir pan., tačiau pasivaikščioti išvedama tik 1 val. per parą, medicininę dalį – tik iškilus sveikatos problemoms, į sporto salę – vieną kartą per mėnesį. Be kamerų perpildymo buvo visa eilė pažeidimų, sukeliančių fizinius nepatogumus: nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta kamerų ventiliacija, didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis, grybelis, nuo lubų byra tinkas. Sanitarinis mazgas nėra visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto, kamerose pastoviai tvyro fekalijų ir šlapimo smarvė. Kalinimo metu buvo etapuojamas į areštinę ir iš areštinės, grįžęs buvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose bei paskirstymo kamerose, į šias kameras talpinama po 8-10 asmenų, neįrengta ventiliacija, kameros rūsyje, didelė oro drėgmė, žema oro temperatūra, sienos padengtos nelygiu aštriabriauniu tinku, lengva susižaloti, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendro kameros ploto, patalpose laikosi nemalonus kvapas. Krata atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai oro temperatūrai ir skersvėjui, asmenys verčiami nusirengti ir rūbus dėti į nešvarias dėžes. Taigi buvo kalinamas netinkamomis, žeminančiomis sąlygomis, sukeliant fizinius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, kurių intensyvumas gerokai viršijo kalinimui būdingas dvasines ir fizines kančias.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (57, 60 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (1 b. l.).

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (57 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (14-22 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2019-03-04 iki 2019-03-08 kameroje Nr. 59 su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,95 iki 9,89 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų.

Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Kamera Nr. 59 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Pastaraisiais metais remontas kameroje Nr. 59 nedarytas, tačiau iš nuotraukų matyti, kad kamera tvarkinga.

Atsakovė nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Šiose patalpose pagal poreikį kasdien vykdomas valymas ir dezinfekcija. Kadangi skundų dėl TLK-4 patalpų nebuvo gauta, jos tikrintos nebuvo, iš patikrinimo aktų Nr. PA.6-378 ir PA-378 matyti, kad tikrinant kitas LSP patalpas pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. 

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas M. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-04-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2019-01-17 iki 2019-04-01, o skundo dalį už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2019-01-16 atsisakė priimti, esant įsiteisėjusiam 2019-05-17 teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2019-10-15 pažymos Nr. 60/09-36334 (24 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. J. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu  buvo laikomas nuo 2019-03-04 iki 2019-03-08, viso 5 dienas, kameroje Nr. 59 su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,95 iki 9,89 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 59 dydį (19,78 kv. m; 24 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,365 kv. m; 25-26 b. l.) ir kameroje buvusių asmenų skaičių (2-5), nustatė, kad net tuo atveju, kai kameroje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (19,78 – 1,365 ? 18,41 kv. m) pareiškėjui teko 3,68 kv. m, t. y. daugiau kaip 3,6 kv. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (5,36 kv. m; 27-30 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas fotonuotraukas (36 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis, grybelis, nuo lubų byra tinkas.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (32-35 b. l.), iš kurių matosi, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 59 buvo patikrinta 2017 m. gruodžio 14 d. periodinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu, higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta, pažymėta, kad galimybė išvėdinti tikrintas kameras per langus sudaryta, pelėsio kameroje Nr. 59 nebuvo. Atsakovė nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo kamera Nr. 59 nebuvo tikrinta, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl šios kameros neatitikimo higienos normos reikalavimams. Į bylą pateikta ir kameros Nr. 59 fotonuotrauka, daryta 2019 m. vasario mėn., iš kurios matosi, kad kamera tvarkinga (36 b. l.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Atsakovė į bylą pateikė 2019 m. spalio 11 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2548 (31 b. l.), kurioje nurodyta, kad M. J. į Šiaulių TI direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 59, neatitinkančioje higienos normos reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas kameroje nėra visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto, pastoviai tvyro fekalijų ir šlapimo smarvė.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (25-26 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 59 mūrinė, sienelių aukštis 2,20 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną šioje kameroje atskirtas nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kameros Nr. 59 fotonuotraukos (36 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atitvertas durimis. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Pareiškėjas skunde nenurodo, kad naudojantis sanitariniu mazgu kameroje būtų buvęs pažeistas jo privatumas, tik skundžiasi kameroje buvusiu nemaloniu kvapu. Nagrinėjamu atveju kameroje Nr. 59 buvo laikomi ir 5 asmenys, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo metu buvo etapuojamas į areštinę ir iš areštinės, grįžęs buvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose bei paskirstymo kamerose, į šias kameras talpinama po 8-10 asmenų, neįrengta ventiliacija, kameros rūsyje, didelė oro drėgmė, žema oro temperatūra, sienos padengtos nelygiu aštriabriauniu tinku, lengva susižaloti, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendro kameros ploto, patalpose laikosi nemalonus kvapas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate, o įforminus dokumentus ir atlikus kratas, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras, siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu.

Pažymoje apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI kamerose (24 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI 2019 m. kovo 4 d. buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą Nr. TLK-4. Atsakovė nurodo, kad sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo patalpose atitverti iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Iš byloje esančios kameros Nr. LSP-4 fotonuotraukos matosi, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas plokšte, o įėjimas – užuolaida (37 b. l.). Duomenų, kad kameroje Nr. TLK-4 buvo per žema oro temperatūra ir per didelė drėgmė byloje nėra, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. atlikęs Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpų Nr. LSP-1 ir LSP-2 patikrinimą, pažeidimų nenustatė. Sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos trumpalaikio laikymo kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tačiau pareiškėjas į šią patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą, atsakovė nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl toks trumpalaikis poveikis negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad krata atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai oro temperatūrai ir skersvėjui, asmenys verčiami nusirengti ir rūbus dėti į nešvarias dėžes. 

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Iš byloje esančio 2018 m. vasario 20 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-378 matosi, kad buvo tikrinamos kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, higienos normos pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta, pažymėta, jog kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) švarus (34-35 b. l.). Taigi pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jo krata liepiant išsirengti buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teiginys dėl nešvarių vonelių paneigtas patikrinimo akto duomenimis, be to, pareiškėjas į Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu atvyko ir kratų patalpose galėjo būti tik vieną kartą, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). 

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kameroje Nr. 59, kurioje iš sanitarinių įrenginių nuolat sklido nemalonus kvapas, buvo laikomas tik 5 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (31 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018, LVAT 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019 ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja                                                         Jarūnė Sedalienė