Administracinė byla Nr. eAS-602-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04090-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos:43.5.1.1; 43.5.9

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. R. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. R. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. L. R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 24S133733, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi (toliau – ir 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 10K-6528 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2024 m. birželio 25 d. atsakymas).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimas neišsamus, o 2024 m. birželio 25 d. atsakymas taip pat lakoniškas ir nemotyvuotas, pareiškėjo keliamas ginčas neteismine tvarka iš esmės liko neišnagrinėtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2024 m. birželio 25 d. atsakymas gautas 2024 m. birželio 26 d., todėl terminas skundui paduoti nepraleistas.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies1 ir 9 punktais ir grąžino pareiškėjo atstovui už skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui įteikus 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimą, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas 
2024 m. birželio 11 d. skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas šį sprendimą panaikinti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui apie 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimą buvo žinoma jau 2024 m. birželio 11 d.

Teismas vadovavosi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teismo vertinimu, Įstatymo leidėjas nenumatė neteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos šios kategorijos bylose, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento
2024 m. gegužės 30 d. Sprendimu dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, turėjo aukščiau nurodyta tvarka kreiptis skundu į teismą. Teismo įsitikinimu, tai, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 11 d. skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pačią instituciją pasinaikinti priimtą aktą, nekeičia teisinio vertinimo ir nestabdo termino skundui paduoti eigos, pareiškėjo kreipimasis į Migracijos departamentą vertintinas kaip asmens pasirinkto elgesio modelis. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymas taip pat nesudaro pagrindo procesinį terminą skaičiuoti nuo šio atsakymo įteikimo dienos, kadangi Įstatymo 138 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas paduodamas administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, teismas vadovavosi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžė, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Įvertinęs skundo turinį, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas skundo padavimo terminą siejo su atsakymo iš Migracijos departamento gavimu 2024 m. birželio 26 d. ir teigė, kad skundo padavimo termino nepraleido. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog terminas skundui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo paduoti buvo praleistas ir jo neprašoma atnaujinti, ir atsisakė priimti skundo dalį dėl šio reikalavimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Spręsdamas, ar ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti Migracijos departamento
2024 m. birželio 25 d. atsakymas, teismas nurodė, kad pagal administracinių teismų praktiką ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Buvo atkreiptas dėmesys, jog tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas nesukelia jokių teisinių pasekmių, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos nenumato neteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos ginčyti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo kreipimasis į Migracijos departamentą ir jo atsakymas dėl pateikto skundo jokių teisinių pasekmių nesukuria. Teismas iš 2024 m. birželio 25 d. atsakymo turinio nustatė, kad juo pareiškėjui yra paaiškinami 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo priėmimo pagrindai, o ne atliekama teisinių santykių kvalifikacija, juo nėra sukuriamos jokios teisės ir pareigos, todėl jis yra informacinio pobūdžio.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakymas į skundą negali būti skundo, paduodamo teismui, dalyku, todėl atsisakė priimti skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2024 m. liepos 30 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir yra informacinio pobūdžio.

Pareiškėjas pažymi, kad jis yra Indijos pilietis, 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimą dėl leidimo panaikinimo per nustatytą terminą apskundė šį sprendimą priėmusiai institucijai. Migracijos departamentas skundą priėmė (t. y. jį nagrinėjo, o ne atsisakė nagrinėti), dėl ko akivaizdu, kad suklydo ne tik pareiškėjas, bet ir Migracijos departamentas. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. atsakymu pareiškėjo skundą išnagrinėjo, šį atsakymą pareiškėjas apskundė teismui per nurodytą terminą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas, formaliais pagrindais atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, užkirto jam kelią pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas veikė sąžiningai, savo teisę į teisminę gynybą siekė įgyvendinti nedelsdamas, o kreipimosi į teismą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo panaikinimo terminą jis praleido dėl pateisinamų priežasčių – pareiškėjo Migracijos departamentui paduotą skundą institucija priėmė nagrinėti. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad 2024 m. birželio 25 d. atsakymą jis apskundė tinkamai ir laiku, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti šią skundo dalį. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacijos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, jau kreipdamasis į Migracijos departamentą su skundu dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo, žinojo apie individualų administracinį aktą, kuriuo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi, tačiau Įstatyme nustatyta tvarka ir terminu į teismą nesikreipė, todėl konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo padavė praleidęs nustatytą terminą ir atsisakė priimti aptariamą skundo dalį. Teismas taip pat atsisakė priimti skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymo panaikinimo, kadangi vertino, kad šis atsakymas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo dalyku.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jis yra užsienietis, terminą skundui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo paduoti praleido iš dalies dėl skundą priėmusios institucijos (t. y. Migracijos departamento) kaltės, todėl šį terminą prašo atnaujinti. Pareiškėjas tvirtina, kad skundo dalis dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymo priimtina nagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 29 str. 1 d.).

Skundžiamo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020 ir kt.).

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui siekė apskųsti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo nutraukė studijas (Įstatymo 50 str. 1 d. 9 p.). Pareiškėjas skunde taip pat teismo prašė panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymą, kuris parengtas išnagrinėjus pareiškėjo 2024 m. birželio 11 d. skundą, pateiktą Migracijos departamentui, dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde prašymo atnaujinti praleistą procesinį terminą atnaujinti nesuformulavo (manė, kad terminas kreiptis į teismą nėra praleistas), atskirajame skunde pareiškėjas prašo atnaujinti terminą skundui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo paduoti, iš esmės nurodydamas, kad jis yra užsienietis, o skundą teismui pavėlavo pateikti ir dėl Migracijos departamento kaltės, kadangi Migracijos departamentas ėmėsi nagrinėti pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą su 2024 m. birželio 11 d. skundu dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo, žinojo jo netenkinusio administracinio akto esminius elementus. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas skundą teismui dėl 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo panaikinimo padavė praleidęs Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (skundas teismui paduotas 2024 m. liepos 26 d.).

Vertindama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija pažymi, jog 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo turinys patvirtinta, kad jame aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, atitinkanti Įstatymo 138 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė ir kreipėsi į jo netenkinantį sprendimą priėmusią instituciją. Taigi, nustatytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti skundą praleidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjas nebuvo atidus ir rūpestingas, pasirinko netinkamą galbūt pažeistų savo teisių gynimo būdą, todėl praleido terminą skundui paduoti, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo neatnaujino.

Dėl atskirojo skundo argumentų, jog pareiškėjas yra užsienietis, jis suklydo dėl Migracijos departamento veiksmų priėmus ir išnagrinėjus pareiškėjo skundą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011; 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010; 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013 ir kt.). Minėta, kad
2024 m. gegužės 30 d. Sprendime, apie kurį pareiškėjas žinojo vėliausiai 2024 m. birželio 11 d., aiškiai ir teisingai nustatyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjo teiginiai, kad termino praleidimą lėmė ir Migracijos departamento veiksmai, yra deklaratyvūs, kadangi institucija, būdama viešojo administravimo subjektas, gavusi asmens kreipimąsi, privalo priimti administracinės procedūros sprendimą dėl gauto kreipimosi (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 str.), t. y. nėra pagrindo vertinti, kad Migracijos departamentas neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo kreipimosi.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotas prašymas dėl termino atnaujinimo netenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vertindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, yra informacinio pobūdžio ir negali būti ginčo dalyku, pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; kt.).

Pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas siekė teismui apskųsti Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymą, kuris parengtas išnagrinėjus pareiškėjo 2024 m. birželio 11 d. skundą. Nors į bylą nepateiktas aptariamas pareiškėjo skundas, tačiau iš 2024 m. birželio 25 d. atsakymo turinio matyti, kad jame pasisakoma dėl pareiškėjo 2024 m. birželio 11 d. skunde nurodytų argumentų, paaiškinamos aplinkybės, lėmusios pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimą (t. y. Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo priėmimą). Pareiškėjas skunde teismui taip pat išdėstė argumentus dėl 2024 m. birželio 25 d. atsakymo, t. y. nurodė, kad jame nėra argumentų ir motyvų, jo kreipimasis iš esmės neišnagrinėtas.

Taigi, įvertinus ginčijamo 2024 m. birželio 25 d. atsakymo turinį bei pirmosios instancijos teismui paduoto skundo argumentus, galima daryti išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento atsakymo į jo skundą (kreipimąsi) išsamumu bei apimtimi, inter alia (be kita ko) 2024 m. birželio 25 d. atsakymo atitiktimi VAĮ reikalavimams, pareiškėjas šioje byloje siekia inicijuoti ginčą dėl viešojo administravimo subjekto (Migracijos departamento) netinkamo pareiškėjo skundo nagrinėjimo pagal VAĮ nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog VAĮ 14 straipsnis įtvirtina, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus šio įstatymo nustatyta tvarka inter alia administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai asmuo, paduodamas skundą administraciniam teismui, ginčija šiam asmeniui pateikto atsakymo į jo kreipimąsi apimtį bei teigia, kad jam nebuvo tinkamai atsakyta į keltus klausimus, išvada apie ginčijamo rašto pobūdį paprastai gali būti daroma tik iš esmės išnagrinėjus pareikštą reikalavimą dėl atitinkamo atsakymo panaikinimo (žr., pvz., 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-293-520/2022; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-510-602/2022; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-415/2022; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje byloje siekia inicijuoti ginčą dėl Migracijos departamentui teikto 2024 m. birželio 11 d. skundo netinkamo nagrinėjimo (neišnagrinėjimo) pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teigti, jog pareiškėjas neturi teisės paduoti skundo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymo panaikinimo ir skundo dalis dėl minėto atsakymo panaikinimo nenagrinėtina ABTĮ nustatyta tvarka, nėra teisinio pagrindo. Kitų pagrindų atsisakyti priimti aptariamą skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. atsakymą, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir skundo dėl šio reikalavimo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, panaikinama nutarties dalis, kuria pareiškėjo atstovui grąžintas už skundą sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas sumokėjo 12 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą. ABTĮ 36 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami proceso šalių atskirieji skundai. Kadangi pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį už procesinį dokumentą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, jam grąžintina 12 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsniu, 38 straipsniu ir 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo A. L. R. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 24S133733 paduoti.

Pareiškėjo A. L. R. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.  

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. L. R. B. skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 10K-6528 „Dėl skundo nagrinėjimo“, ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo atstovui Gintarui Putvinskiui grąžintas 23 Eur žyminis mokestis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui A. L. R. B. 12 Eur (dvylika eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius