Nr. DOK-1082 

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00868-2024-1 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Šulco,

susipažinusi su 2025 m. kovo 17 d. paduotu ieškovės UAB „Gintaro baldai“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Ieškovė UAB „Gintaro baldai“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gintaro baldai“ ieškinį atsakovėms UAB „Rostock Logistics“ ir „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo UAB „Savidma“.

Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Gintaro baldai“: 1) solidariai iš atsakovių UAB „Rostock Logistics“ ir „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo 16 093,03 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. vasario 8 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovės UAB „Rostock Logistics“ 750 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Gintaro baldai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. 

Ieškovės kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, remiantis tuo, jog ieškovė neįrodė, kad krovinio praradimą sukėlęs gaisras kilo dėl atsakovės ir trečiojo asmens kaltų bei neatsargių veiksmų. Kitaip sakant, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas krovinių vežimo teisinius santykius reglamentuojančių specialiųjų įstatymo normų ir vadovaudamasis išimtinai tik civilinės atsakomybės institutu, atsakomybės už krovinio praradimą įrodinėjimo naštą (pareigą įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas) neteisėtai perkėlė išimtinai ieškovei, kaip krovinio siuntėjai, tuo pačiu eliminuodamas atsakovei (vežėjai) kylančią pareigą įrodyti, kad krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėja negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jos nepriklauso, bei taip pažeisdamas CPK 178 straipsnyje įtvirtintą šalių atsakomybės (įrodinėjimo pareigos) paskirstymo principą. 

2. Šioje byloje praradus krovinį jo vežimo metu (kroviniui užsidegus), įrodyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas privalėjo atsakovė, kaip vežėja de jure ir trečiasis asmuo, kaip vežėjas de facto (faktinis vežėjas). Apeliacinės instancijos teisme atsakovė ir trečiasis asmuo neįrodinėjo, o teismas sprendime nenustatė nei didelės krovinio vežimo rizikos, nei vežėjo kaltės laipsnio, nei atleidimo nuo atsakomybės pagrindų. Spręsdamas dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas konstatavo krovinio praradimo galimą priežastį (gaisro kilimą), darydamas subjektyvią prielaidą, kad gaisrą lėmė dvi aplinkybės: 1) krovinio pakrovimą ir pakavimą atliko pati ieškovė (siuntėja), 2) siuntėja nepateikė specialių nurodymų vežėjai. Nepaisant to, toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas visiškai nėra susietas su esminiu civilinės atsakomybės taikymo (atleidimo) nuo civilinės atsakomybės elementu – priežastinio ryšio (ne)nustatymu vežimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų kontekste. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės vežėjui taikymo, teismas ne tik eliminavo įrodinėjimo pareigą vežėjui, bet ir tik formaliai pripažino įrodytomis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b ir c papunkčiuose įtvirtintas atleidimo nuo civilinės atsakomybės ypatingos rizikos sąlygas – netinkamą krovinio (baldų) pakavimą ir jų pakrovimą į puspriekabę – visiškai nevertindamas antrosios privalomos sąlygos – jog būtent dėl šių veiksnių įvyko gaisras ir buvo prarastas krovinys, kaip ypatingos rizikos pasekmė. 

3. Tik tada, jei vežėjas įrodo CMR 17 straipsnio 2 arba 4 punktuose nurodytą aplinkybę – ypatingą riziką, kuri galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą ir būtent dėl to buvo patirti nuostoliai, jam gali būti netaikoma atsakomybė atlyginti dėl krovinio praradimo siuntėjui kilusią žalą (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas). Kelių transporto kodekso 51 straipsnio 1 dalyje galioja ta pati teisės aiškinimo taisyklė – įrodyti, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės arba sumažinamas žalos atlyginimo dydis, yra vežėjo pareiga. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja ne tik paminėtiems teisės aktams, bet ir aktualiai teismų praktikai: „Tačiau jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui. Taigi vien tik fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, konstatavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusiojo savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019). 

4. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl atsakovės ir trečiojo asmens visiško atleidimo nuo civilinės atsakomybės priėmė remdamasis vien tikėtinos gaisro priežasties – elektrostatinės iškrovos kilimo dėl krovinio pakavimo medžiagos – pagrindu. Teismai pripažino, jog byloje nebuvo atliktas išsamus gaisro kilimo priežasties tyrimas, nebuvo tirta krovinio pakavimui skirta plėvelė ir nėra duomenų, kad krovinys buvo pakrautas netinkamai. Todėl teismui nenustačius priežastinio ryšio tarp ypatingos rizikos veiksnių, ir nesant įrodymų, kad siuntėja krovinį supakavo arba sukrovė netinkamai, tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas galėjo nebent sumažinti ieškovės prašomų priteisti nuostolių dydį, bet ne atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės visa apimtimi. 

5. Ieškovė, siekdama apginti savo pažeistas teises ir gauti patirtų nuostolių dėl prarasto krovinio atlyginimą, byloje turėjo įrodyti logiškai neįmanomą aplinkybę, kad krovinio praradimo metu neegzistavo faktas – t. y. jog galimai gaisras kilo ne nuo elektrostatinės iškrovos (ne nuo netinkamo pakavimo). Byloje esant 2023 m. lapkričio 10 d. gaisro ekspertinio tyrimo specialisto išvadai, pagal kurią dėl duomenų trūkumo neįmanoma nustatyti gaisro kilimo priežasties, akivaizdu, kad ieškovei neįmanoma paneigti atsakovės teiginių apie tikėtiną (galimą) gaisro priežastį dėl galimai netinkamo krovinio supakavimo. Remiantis tokia logika, vežėjams nereikia laikytis visų rūpestingumo standartų ir esant didelėms abejonėms dėl gaisro kilimo (ir visiško krovinio praradimo) priežasčių, nebereikia įrodinėti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, o nukentėjusiai šaliai užkraunama nepagrįstai didelė (ir logiškai neįmanoma) įrodinėjimo našta, siekiant apginti savo pažeistas teises. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad neįrodžius didelės rizikos faktoriaus ir priežastinio ryšio tarp šio faktoriaus ir žalos atsiradimo (krovinio praradimo), krovinio vežėjas atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. 

6. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų dalies neištyrė ir nevertino, netaikė contra spoliatorem prezumpcijos duomenų nepateikusio asmens nenaudai. Teismas nevertino to, kad atsakovės ir trečiasis asmuo byloje nepateikė vežimo metu surinktų objektyvių duomenų. Byloje nebuvo nustatytos ir vertintos krovinio vežimo metu buvusios oro sąlygos (kaip lemiama priežastis elektrostatinei iškrovai kilti). Remiantis tuo, jog byloje nebuvo ištirti esminiai įrodymai ir aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galimą identifikuoti gaisro kilimo priežastį, laikytina, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vien tik subjektyviu vertinimu pagal savo vidinį įsitikinimą remdamasis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2023 m. rugsėjo 5 d., 2023 m. rugsėjo 18 d. ir 2024 m. sausio 10 d. specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, jog tikėtina gaisro priežastis – elektrostatinė išvada, kilusi dėl netinkamų krovinio pakavimo medžiagų, bet teismas nesirėmė 2023 m. lapkričio 10 d. Gaisro ekspertinio tyrimo specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog dėl duomenų trūkumų nėra galimybės nustatyti gaisro priežasties. 

7. Teismas nevertino apeliantų (trečiojo asmens ir prisidėjusių prie trečiojo asmens apeliacinio skundo atsakovių) piktnaudžiavimo atsisakant pateikti duomenis bylos nagrinėjimo metu. Konkrečiai, apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino krovinio (baldų) pakrovimo fiksavimo duomenų (vaizdo įrašo). Byloje pateikto vaizdo įrašo medžiaga ne tik iš dalies paneigia specialisto išvadas, kuriomis rėmėsi teismas, bet ir leidžia daryti priešingas prielaidas apie gaisro kilimo priežastis, t. y. vežėjui priklausantys papildomi daiktai, buvę gaisro kilimo židinio vietoje bei netvarkinga puspriekabės erdvė, kurioje buvo laikomas krovinys, galėjo būti gaisro kilimo priežastimi. Dėl šių aplinkybių egzistavimo ir jų sąveikos su prarastu kroviniu pervežimo metu, buvo realios galimybės atlikti ekspertinį tyrimą ir nustatyti gaisro kilimo priežastis, tačiau apeliacinės instancijos teismas ieškovės nurodytų aplinkybių apskritai nevertino, į jas neatsižvelgė ir šių duomenų neištyrė. 

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti ieškovei UAB „Gintaro baldai“ (j. a. k. 174593071) 379 (tris šimtus septyniasdešimt devynis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. kovo 14 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. A-115663, kodas ZO11582.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Gražina Davidonienė 

                                                                                                   Sigita Rudėnaitė 

        Irmantas Šulcas