Civilinė byla Nr. 3K-3-35-701/2015

                                           Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00034-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saulės labirintai“ ieškinį atsakovams S. P. , L. P., A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą pripažinus sandorį negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė: pripažinti negaliojančia žemės sklypo Klaipėdoje pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2010 m. spalio 20 d. tarp jo ir atsakovo S. P. , bei taikyti restituciją; pripažinti negaliojančia to paties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2010 m. gruodžio 6 d. tarp atsakovų S. P. , L. P. ir A. S. , bei taikyti restituciją. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi jam iškelta bankroto byla. Ieškovo administratorius, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė, kad 2010 m. spalio 20 d. ieškovas ir atsakovas S. P. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui žemės sklypą Klaipėdoje už 4923,54 Eur (17 000 Lt), o 2010 m. gruodžio 6 d. atsakovai S. P. ir L. P. sudarė to paties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią žemės sklypą už tą pačią kainą pardavė atsakovui A. S. . Pasak ieškovo, nurodytą žemės sklypą jis buvo įsigijęs 2004 m. gruodžio 3 d. už 14 481 Eur (50 000 Lt). Ieškovo teigimu, ginčijami sandoriai yra neteisėti, pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Pirmąjį iš ginčijamų sandorių ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodė, kad sudaryti šio sandorio jo šalys neprivalėjo, jį sudarydamos buvo nesąžiningos, sandoris pažeidė kreditorių teises, turėjo neigiamos įtakos ieškovo gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, jis sudarytas prieš iškeliant bankroto bylą ieškovui, šiam esant jau nemokiam, turtas parduotas už aiškiai mažesnę nei rinkos vertė kainą. Antrąjį iš ginčijamų sandorių ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu, nurodė, kad šis sandoris sudarytas tik dėl akių, ne siekiant ekonominės naudos ir sukurti teisinius padarinius – atsakovui A. S. įsigyti bei turėti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise, o tik siekiant išsaugoti žemės sklypą, jog šis actio Pauliana ieškinio pagrindu nebūtų sugrąžintas į ieškovo balansą turint tikslą patenkinti pastarojo kreditorių reikalavimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiomis 2010 m. spalio 20 d. ir 2010 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis bei taikė restituciją. Teismas nustatė, kad 2011 m. sausio 21 d. ieškovui iškelta bankroto byla, administratoriui perduota turto, kurio vertė 30 424,58 Eur (105 050,01 Lt), kuris yra nelikvidus, nusidėvėjęs, o kreditoriai pareiškė reikalavimus dėl 131 991,69 Eur (455 740,90 Lt). Teismas sprendė, kad ieškovas 2010 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudaryti su atsakovu S. P. neprivalėjo, turto pardavimas bendrovės finansinio pajėgumo nepadidino, priešingai – dėl nurodyto sandorio sudarymo sumažėjo bendrovės turtas ir nepadidėjo bendrovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjęs, kad byloje nepateikta įrodymų apie tai, jog buvęs ieškovo vadovas įvertino žemės sklypą prieš šio pardavimą, taip pat apie tai, kokiu būdu buvo pranešta pirkėjams apie ketinimą parduoti žemės sklypą, teismas konstatavo, kad susitarimas dėl žemės pardavimo nebuvo viešas ir juo nebuvo siekiama gauti pelno. Byloje ieškovo ir atsakovo A. S. pateiktus įrodymus apie ginčo žemės sklypo vertę teismas vertino kaip turinčius tik informacinį pobūdį ir neparodančius tikrosios žemės kainos. Teismas sprendė, kad sudarius ginčijamus sandorius ieškovo kreditorių interesai nebuvo tenkinami, sandorių šalys buvo nesąžiningos, turtas buvo perleistas prieš ieškovui iškeliant bankroto bylą, kai šis buvo jau nemokus, be to, turtas parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos vertė kainą, pirkėjai neįrodė, kad žemės pirkimu–pardavimu siekė aiškių ir rimtų tikslų. Teismas padarė išvadas, kad atsakovai neturėjo tikslų žemę dirbti ar keisti jos paskirtį. Tai, jog atsakovas A. S. 2010 m. gruodžio 6 d. sutartimi ketino rengti projektavimo sąlygas detaliajam planui gauti, teismo vertinimu, neįrodo jo ketinimų pagrįstumo, įrodymų, kad pagal pastarąją sutartį buvo atsiskaityta, nepateikta. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra tenkintinas, nes nustatytas šalių nesąžiningumas, žemės sklypas parduotas ir pirktas šalims nesiekiant jokios ekonominės naudos, yra pažeisti kitų kreditorių interesai. Teismas nurodė, kad žemės sklypas, taikant restituciją, turi būti grąžintas ieškovui, kad būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai. Teismas ieškinį tenkino vadovaudamasis CK 6.66, 6.67, 6.307 straipsniais, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 punkto 14 dalimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 12 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktą, kad ieškovo kreditorių teisės buvo pažeistos, patvirtina 2011 m. sausio 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo nustatyta aplinkybė, jog pagal 2010 m. lapkričio 30 d. įmonės balansą bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę, todėl turto pardavimas už gerokai mažesnę kainą akivaizdžiai prieštaravo įmonės tikslams bei apsunkino atsiskaitymus su įmonės kreditoriais. Atsižvelgusi į byloje nustatytų aplinkybių visetą, be kita ko, į tai, kad turtas buvo parduotas prieš iškeliant ieškovui bankroto bylą, jam esant nemokiam, nesant duomenų apie viešą paskelbimą dėl turto pardavimo, turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę kainą negu jo vertė bei iš esmės iš karto (tepraėjus pusantro mėnesio nuo pirminio įsigijimo) be aiškių motyvų už tą pačią kainą perparduotas atsakovui A. S. , teisėjų kolegija sprendė, kad tokie ginčo sutarčių šalių tikslingi veiksmai patvirtina jų nesąžiningumą bei aiškų tikslą perleisti turtą atsakovui A. S. , sukuriant jam sąžiningo įgijėjo įvaizdį. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl neaiškaus restitucijos taikymo, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tai negalėjo būti pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes, taikant restituciją, šalys turi grąžinti viską, ką yra gavusios pagal negaliojančiais pripažintus sandorius (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), o kilus neaiškumams pastarieji gali būti šalinami taikant sprendimo išaiškinimo institutą (CPK 278 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. S. prašo: pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties dalis dėl restitucijos pagal pripažintą negaliojančia 2010 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį taikymo, nurodant, kad restitucija taikoma priteisiant iš atsakovų S. P. ir L. P. ieškovui 3765,06 Eur (13 000 Lt); panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties dalis, kuriomis 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl teismo sprendimo turiniui nustatytų reikalavimų pažeidimo (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo turinį. Teismo sprendime turi būti nurodyta ne tik išvada dėl byloje nagrinėtų reikalavimų, bet ir suformuluotas konkretus tenkintų reikalavimų turinys: rezoliucinė teismo sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai ir trumpai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio. Tai ypač aktualu priverstinai vykdytinų sprendimų atveju, nes su išieškojimu susijusi rezoliucinė teismo sprendimo dalis pažodžiui perrašoma į vykdomąjį raštą (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę ginčo sandorius negaliojančiais, ex officio turėjo išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; kt.). Restitucija taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes, t. y. teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis), turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Restitucijos taikymo apskritai, jos būdo ir konkrečių jos taisyklių nustatymas yra būtina teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dalis. Restitucijos taikymo konkretumas ir aiškumas tiesiogiai susijęs su teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo principais. Šioje byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinių nėra išspręstas, o, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, paliekamas spręsti taikant teismo sprendimo išaiškinimo institutą.

2. Dėl netinkamo restitucijos taisyklių taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, nurodydami taikyti restituciją, norėjo pasisakyti dėl restitucijos taikymo natūra, tačiau sprendžiant klausimą dėl restitucijos turi būti apsvarstyta: taikyti restituciją ar jos netaikyti; jeigu taikyti, tai kokiu būdu – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad teismai būtų vertinę skirtingų restitucijos taikymo būdų galimybes ir pagrindus. Teismai turėjo nustatyti ir įvertinti svarbias aplinkybes: ar ginčo sandorių objektas nėra pasikeitęs nuo ginčo sandorių sudarymo momento; ar ginčo sandorių objektui pasikeitus, jo sugrąžinimas senajam savininkui apskritai įmanomas ir ar nesukurtų sandorių šalių teisių ir pareigų disproporcijos; koks yra pareikšto ieškinio tikslas ir koks restitucijos būdas labiausiai jį atitiktų. Tačiau teismai iš esmės nenagrinėjo ir nemotyvavo restitucijos taikymo klausimo, nenagrinėjo šio klausimo sprendimui svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Byloje pateikti įrodymai, kad po ginčo sandorių sudarymo atsakovas A. S. inicijavo žemės sklypo pertvarkymą ir paskirties pakeitimą, Klaipėdos miesto savivaldybės administratoriaus 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymu patvirtintas teritorijos detalusis planas, žemės sklypas išskaidytas į mažesnius žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti, pakeista pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis, tačiau šios aplinkybės teismų buvo nevertintos parenkant restitucijos būdą. Kasatoriaus teigimu, įpareigojimas sugrąžinti ieškovo nuosavybėn žemės sklypą, kurio šiuo metu iš esmės nėra, būtų beveik neįmanomas nepadarant esminės žalos atsakovams ir tretiesiems asmenims. Byloje nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pakeitus žemės sklypo planą gerokai padidėjo žemės sklypo vertė, o vertės padidėjimas yra įmanomas tik investuojant lėšas. Dėl to žemės sklypo sugrąžinimas natūra sukurtų esminę ginčo sandorio šalių teisių ir pareigų disproporciją – ieškovas įgytų gerokai didesnės vertės turtą, nei pats perleido ginčo sandoriu, o atsakovas ne tik prarastų papildomai sukurtą žemės sklypo vertę, bet ir investicijas žemės sklypo vertei padidinti. Bylą nagrinėję teismai nevertino ieškinio tikslų. Ieškovui žemės sklypas nereikalingas kaip individualiais požymiais apibrėžtas daiktas, jam svarbi tik žemės sklypo vertės finansinė išraiška. Sklypo vertė nustatytina ginčijamo 2010 m. spalio 20 d. sandorio sudarymo dieną, nes į vėlesnį sklypo vertės padidėjimą ieškovas neturi teisės. Pats ginčo sandorio sudarymo faktas niekaip nepažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesų, žemės sklypas buvo perleistas atlygintinai, o kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tik per maža ginčo objekto perleidimo kaina. Taigi, akivaizdu, kad visi ieškinio reikalavimų tikslai būtų pasiekti ir ieškovo bei jo kreditorių interesai būtų apginti nustačius teisingą žemės sklypo vertę sudarant ginčo sandorį ir įpareigojus grąžinti ieškovui pinigų sumą, atitinkančią nustatytą žemės sklypo vertę.

3. Dėl restitucijos pagal 2010 m. spalio 20 d. sandorį įtakos vėlesnio sandorio galiojimui. Kasatoriaus teigimu, 2010 m. gruodžio 6 d. sandoris buvo ginčijamas tik kaip būtina sąlyga restitucijai natūra taikyti – žemės sklypui sugrąžinti ieškovo nuosavybėn. Jeigu teismo sprendimo dalis dėl restitucijos pagal 2010 m. spalio 20 d. sandorį taikymo būtų pakeista nustatant pareigą sumokėti piniginį ekvivalentą pinigais, tai atsakovų S. ir L. P. nuosavybės teisė į žemės sklypą nebūtų ginčijama ir nebūtų jokio pagrindo naikinti vėlesnį 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sandorį. Tokio sprendimo priėmimas iš esmės atitiktų civilinių teisinių santykių stabilumo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu tik kaip „kraštutinės priemonės“ sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; ir kt.)

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus A. S. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Šioje byloje kasatorius A. S. ginčija teismų procesinių sprendimų dalis dėl restitucijos taikymo ir dėl 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Dėl to kasacinio peržiūrėjimo objektu nagrinėjant kasatoriaus A. S. kasacinį skundą yra tik apskųstų teismų procesinių sprendimų dalys dėl restitucijos taikymo ir dėl 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o likusios teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis pripažinta negaliojančia 2010 m. spalio 20 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo objektas.

Dėl restitucijos taikymo nagrinėjant bylą teisme

Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuojančios CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos sistemiškai taikytinos su CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ III dalies „Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normomis, nes CK 6.237 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad pastarojo skyriaus taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai reikalavimas susijęs su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu. CK 6.241 straipsnis reglamentuoja turtą, kuris negali būti išreikalautas. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-346/2008; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010; kt.). Restitucijos taikymas, be kita ko, priklauso nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo (pavyzdžiui, CK 1.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tariamiesiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos). Sandorį pripažinus negaliojančiu actio Pauliana pagrindu restitucijos taikymo ypatumai nustatyti specialiosiose teisės normose – CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse, kurios taikytinos kartu su bendrosiomis restituciją reglamentuojančiomis nuostatomis. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž. , bylos Nr. 3K-3-359/2006); atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas <...>, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-346/2008); teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikydamas restituciją, turi išsiaiškinti, ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima į jį nukreipti išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginsta“ v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-341/2013).

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana, teismas savo iniciatyva renka įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nevisiškai įvykdo savo pareigas įrodinėjimo procese, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnis). Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

Motyvuojamojoje teismo sprendimo, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu, dalyje turi būti išdėstomi teismo padarytų išvadų motyvai, be kita ko, nurodoma: teismo nustatytos restitucijai teisiškai reikšmingos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl restitucijos, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais, kuriuose yra dėl restitucijos reikšmingų duomenų, remiasi, o kitus atitinkamus įrodymus atmeta; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi išspręsdamas restitucijos klausimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būtinai remtis motyvuojamąja dalimi, t. y. teismo išvada turi būti pagrįsta teismo sprendimo motyvais. Rezoliucinė sprendimo dalis turi būti suformuluojama trumpai ir aiškiai, taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų įvykdoma (CPK 270 straipsnio 5 dalis).

Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribas (CPK 278 straipsnio 1 dalis). Teismas neturėtų aiškinti sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą); tokie veiksmai yra negalimi po to, kai teismo sprendimas (nutartis) yra surašytas ir pasirašytas bylą nagrinėjusių teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. Spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., kovo 28 d. nutarimai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šios bylos medžiagos matyti, kad ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos visos restitucijos (ne)taikymui (jos būdui) teisiškai reikšmingos aplinkybės, teismas nepakankamai kontroliavo įrodinėjimo procesą ir šiame procese nebuvo reikiamai aktyvus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje restitucijos taikymo aspektu tik lakoniškai nurodyta (išdėstyta išvada), jog „žemės sklypas taikant restituciją, kad būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai, turi būti grąžintas bendrovei“, tačiau nėra nurodytos teismo nustatytos restitucijai teisiškai reikšmingos aplinkybės (pavyzdžiui, net, jau neakcentuojant viso kito, nėra nurodyta (nustatyta), ar atsakovai faktiškai atliko mokėjimus pagal ginčijamus sandorius, ar ne, todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo apskritai neaišku, ar restitucijos taikymo atveju atsakovams (kuriam nors iš jų) turėtų būti grąžinamos kokios nors pinigų sumos), taip pat nėra nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl restitucijos, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais, kuriuose yra dėl restitucijos reikšmingų duomenų, remiasi, o kitus atitinkamus įrodymus atmeta; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi išspręsdamas restitucijos klausimą. Rezoliucinėje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje išdėstytos teismo išvados „ <...> pirkimo–pardavimo sutartį <...> pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją“, tačiau nėra nurodytas taikytos restitucijos turinys. Remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą bei neturėdama pakankamo pagrindo atmesti kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama apie atitinkamo ryšio egzistavimą tarp restitucijos taikymo pagal pripažintą negaliojančiu 2010 m. spalio 20 d. sandorį ir 2010 m. gruodžio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio peržiūrėjimo objektu esanti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra priimta netinkamai pritaikius proceso teisės normas, ir tai suponuoja išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nurodyta sprendimo dalis yra priimta tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimų trūkumų apeliacinės instancijos teismas nepašalino. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei šioje nutartyje nurodytas nuostatas dėl teismo teisės ir galimybės išaiškinti sprendimą, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šios bylos atveju, jei dėl restitucijos taikymo kils neaiškumų, jie galės būti pašalinti taikant sprendimo išaiškinimo institutą. Konstatuotina, kad kasacinio peržiūrėjimo objektu esanti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis yra priimta byloje nenustačius materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nurodyta nutarties dalis priimta tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas naikinti šią apskųstą nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, bylos dalis dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiu 2010 m. spalio 20 d. sandorį ir dėl 2010 m. gruodžio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tai kasacinis teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančia 2010 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjos UAB „Saulės labirintai“ ir pirkėjo S. P. , ir dėl 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjo S. P. kartu su sutuoktine L. P. ir A. S. , pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas