Administracinė byla Nr. I-267-279/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00007-2017-4

                 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.1.; 55.1.3

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Aistei Kuliavcevaitei,

dalyvaujant pareiškėjui E. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai  Panevėžio apygardos teismo,

Teismas

n u s t a t ė:

pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į administracinį teismą, prašė iš Panevėžio apygardos teismo (toliau – ir atsakovas) priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio apygardos teismo laikinojo sulaikymo patalpose (toliau – ir patalpos), atlyginimą.

 Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas (toliau – ir tualetas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, tualeto duryse įrengtas aplinkos stebėjimo langelis, dėl to nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 29 d., kai buvo konvojuojamas į Panevėžio apygardos teismo patalpas, pareiškėjas naudodamasis tualetu patyrė žeminimą, buvo pažeistas jo orumas ir privatumas. Pareiškėjas teigia, kad jautėsi kankinamas, patyrė emocinį bei psichologinį spaudimą, nes pro tualeto langelį būdavo stebimas konvojavimą vykdančių pareigūnų ar teismo darbuotojų. Skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. (Administracinė byla Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje įtvirtinta, kad privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas yra viena iš aplinkybių nustatant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Panevėžio apygardos teismo atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimu (b. l. 9.) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog patalpose įrengtos kameros ir tualetas atitinka teisės aktų reikalavimus, o konvojavimo pareigūnai, kurie gal būt stebėjo pareiškėją nėra pavaldūs atsakovui. Langelis patalpų tualete įrengtas siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29d. patvirtintų konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) Nr. 1R-240/1V-246 įgyvendinimą. Atsakovas pabrėžia, kad tualetas konvojuojamiems yra įrengtas laikinojo sulaikymo patalpoje atskirai nuo kamerų konvojuotiesiems (b.1. 12.). Šis tualetas durimis ribojasi tik su laikinojo sulaikymo patalpų koridoriumi, todėl nei Panevėžio apygardos teismo darbuotojai, nei kiti sulaikytieji neturi galimybės stebėti sanitarinio mazgo. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, susijusių su laikinojo sulaikymo patalpų įrengimu.

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų laikinojo sulaikymo sąlygų Panevėžio apygardos teisme, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda, nustačius visumą sąlygų: pareiškėjo nurodytos valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam. (EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. (EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Teismas nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, todėl siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.(LVAT 2011 m. birželio13 d. nutartis byloje Nr. A-662-2305-11).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 29 d. kuomet jis buvo konvojuojamas į Panevėžio apygardos teismą, turėjo naudotis sanitariniu mazgu, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų kiek kartų pareiškėjas lankėsi patalpų tualete, bet remiantis pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad jis tualete buvo keletą kartų. Laikinojo sulaikymo patalpa ir jai nustatytas teisinis reglamentavimas negali būti tapatinamas su kalinimo vietoms ar areštinėms taikomu reglamentavimu, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir higienos norma) 11.2 punktą  laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai ( ne ilgiau kaip 5 val. ) laikyti. Minėtos normos 2 punktas nurodo, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpos (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros).Todėl vertinant atsakovo patalpų neatitikimą teisės aktų reikalavimams vadovaujamasi Teisėjų tarybos 2015 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 13P-16-(7.1.2) „Dėl Pavyzdinio pagrindinių teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“, kurio 131 punkte nurodyta, kad laikymo sulaikymo patalpoms taikomas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 1d. įsakymas Nr. 1R-216. (toliau – ir įsakymas). Įsakymo 12 punkte įtvirtinta, kad sanitarinės patalpos durys montuojamos atsidarančios į išorę, be galimybės užsirakinti iš vidaus. Sanitarinės patalpos durys turi turėti uždaromą langelį, kad esant būtinybei būtų galima stebėti sulaikytojo veiksmus. Langelis turi būti atsparus smūgiams, iškreipiantis vaizdą. Įsakyme įtvirtintas reglamentavimas suteikia teisę atsakovui tualete įrengti langelį būtent sulaikytojų stebėjimui. Be to, pagal laikinojo sulaikymo patalpų planą (b.1.12) tualetas (1) įrengtas atskirai nuo patalpų konvojuotojams (2) ir kamerų sulaikytiesiems (3), durys ribojasi tik su koridoriaus patalpa (4), todėl nei sulaikytieji, nei teismo darbuotojai neturi galimybės stebėti sanitarinį mazgą. Remiantis patalpoms nustatytu teisiniu reglamentavimu teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo laikinojo sulaikymo patalpose esantis sanitarinis mazgas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Teismas pabrėžia, kad vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 50.6 ir 52.5 punktais konvojaus pareigūnams draudžiama palikti konvojuojamuosius be konvojaus apsaugos, jie nuolat bei atidžiai privalo stebėti konvojuojamuosius. Be to, 134 punkte įtvirtinta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas, todėl konvojuotojo būvimas šalia tualeto yra privalomas pagal Konvojavimo taisykles. Svarbu tai, kad 135 punkte nustatyta, jog teismo ir specialiojo vagono tualetams taikoma tapati patalpos apžiūros procedūra, todėl tualetų stebėjimui laikinojo sulaikymo patalpose taikomas 179.4 punktas, kuriuo remiantis konvojuotojas privalo nuolat stebėti konvojuojamąjį buvimo tualete metu. Įvertinęs Konvojavimo taisyklių normas, teismas daro išvadą, kad tarnybos konvojaus pareigūnai, konvojuodami pareiškėją, elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus.

 Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pažeistų teisių teismas pažymi, jog nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Vadinasi, suimtasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Pareiškėjas jausdamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, esant galimybėms, savo interesus turi ginti pats. Skundžiamu 3 metų 5 mėnesių 24 dienų laikotarpiu pareiškėjas keletą kartų naudojosi patalpų tualetu, bet byloje nėra nustatyta, kad jis būtų pasinaudojęs savo teisių gynybos būdu įtvirtintu Konvojavimo taisyklių 137 punkte, kuriame įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Pareiškėjas iškart po pažeidimo galėjo kreiptis su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, tuo atveju kreipimasis būtų sudaręs galimybes objektyviai ir visapusiškai ištirti nusiskundimus, pareiškėjas laiku nesiėmė tinkamų ir pakankamų veiksmų savo interesams užtikrinti, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesijautė kankinamas ar žeminamas.

Pareiškėjo nurodytais motyvais tenkinti jo prašymo priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų veiksmų, būtina apibrėžti konkrečias ar galimas pasekmes pareiškėjui. Byloje nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ar veikė neteisėtai CK 6.271 straipsnio prasme. 

Apibendrinęs byloje nustatytus duomenis, teismas daro išvadą, kad skundo teiginiai, jog laikinojo sulaikymo patalpų sanitarinis mazgas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir taip pažeidžia pareiškėjo teises, nėra teisiškai pagrįsti. Todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamų atsakovo veiksmų, konstatuoti neteisėtus veiksmus nėra pagrindo, Panevėžio apygardos teismui civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė