Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-248-492-07].doc
Bylos nr.: A-248-492-07
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

                                                                                          Administracinė byla Nr.A2 - 492/2007

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 25. (S)                                                                          

                                                                                                                      

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                           

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Kęstučiui Stankevičiui,

atsakovo atstovui Dovilei Kirkilaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rovisa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rovisa“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą nedelsiant išmokėti pareiškėjui 1230615,51 Lt priklausančių eksporto kompensacijų (grąžinamųjų išmokų) už eksportuotus žemės ūkio produktus į trečiąsias šalis per 2005 - 2006 metus bei nuo tos sumos priklausančias 5 procentų metines palūkanas ir delspinigius iki eksporto kompensacijų (grąžinamųjų išmokų) išmokėjimo dienos. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas skundą patikslino ir prašė pripažinti, kad atsakovo veiksmai sustabdant pareiškėjui grąžinamųjų išmokų už eksportą į trečiąsias šalis mokėjimą buvo nepagrįsti ir neteisėti; priteisti iš atsakovo daliniam nuostolių padengimui už sustabdymą mokėti nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2006 m. rugpjūčio 4 d. 1230615,51 Lt priklausančių eksporto kompensacijų (grąžinamųjų išmokų) už eksportuotus žemės ūkio produktus į trečiąsias šalis per 2005 - 2006 metus 5 procentus metinių palūkanų, t. y. 9644,99 Lt, bei 0,2 procentus delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. 138887,90 Lt. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo visas bylos vedimo išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis užsiima ūkine - komercine veikla, susijusia su gyvulių skerdimu, mėsos perdirbimu, mėsos bei jos gaminių didmenine ir mažmenine prekyba, taip pat mėsos (jautienos) eksportu į trečiąsias šalis. Už eksportuotus žemės ūkio produktus yra mokamos grąžinamosios išmokos, kurias moka atsakovas. Atsakovas mokėdavo pareiškėjui eksporto kompensacijas (grąžinamąsias išmokas) už eksportuotus žemės ūkio produktus į trečiąsias šalis iki 2006 m. balandžio mėnesio pabaigos. 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr.BRG-(10.14)-513 atsakovas pareiškė pretenziją pareiškėjui dėl 4882538 Lt suteiktos SAPARD paramos grąžinimo, o 2006 m. gegužės 22 d. raštu Nr.BR6-(1.14)-6523 informavo, jog grąžinti SAPARD paramą jis reikalauja remdamasis Europos kovos su sukčiavimu tarnybos 2006 m. vasario 7 d. raštu Nr.D/01030 bei Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorato 2006 m. balandžio 18 d. raštu Nr.AGR 010328, o eksporto kompensacijų mokėjimą sustabdo vadovaudamasis Europos Tarybos Reglamento Nr.1258/1999 8 straipsniu bei siekdamas apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus. Pareiškėjas nurodė, kad jis SAPARD paramą gavo teisėtai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų galima reikalauti paramą grąžinti. Atsakovas reikalaudamas grąžinti suteiktą SAPARD paramą bei sustabdydamas eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą, kol nebaigtas privalomas susirašinėjimas su Europos Komisijos institucijomis ir nepriimtas šių institucijų galutinis sprendimas, pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos daugiametės finansavimo sutarties „Dėl specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos (SAPARD)“ priedo A skyriaus 12 straipsnio 3 punkto nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad grąžinamosios išmokos jam vėliau vis dėlto buvo sumokėtos. Tačiau atsakovo veiksmai vis tiek turi būti pripažinti neteisėtais. Dėl minėtų išmokų mokėjimo sustabdymo pareiškėjas patyrė ir patiria didelius nuostolius. Jis per minėtą laikotarpį buvo priverstas sumažinti produkcijos realizavimo apyvartą, sutriko atsiskaitymai, buvo sužlugdytas trijų rajono mėsos perdirbimo įmonių jungimosi planas. Šiuos patirtus nuostolius gali iš dalies kompensuoti       5 procentų metinių palūkanų bei delspinigių sumokėjimas, kaip numato Civilinis kodeksas. Delspinigiai skaičiuotini pagal Paramos sutarties 20 straipsnio 1 ir 2 punktus.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad jis atsižvelgdamas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybos 2006 m. vasario 6 d. raštą, kuriuo buvo rekomenduojama susigrąžinti visą pagal 2002 m. vasario 28 d. Paramos sutartį Nr.SA 8-P27010010 pareiškėjui suteiktą paramą dėl dokumentų klastojimo, ir į Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato    2006 m. balandžio 18 d. raštą bei vadovaudamasis Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr.1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo 8 straipsniu sustabdė pareiškėjui priklausančių grąžinamųjų išmokų už jautienos eksportą į trečiąsias šalis mokėjimą, nes pasitvirtinus minėtuose Europos Sąjungos institucijų raštuose nurodytai informacijai būtų kilusi grėsmė Europos Sąjungos finansiniams interesams. Šie atsakovo veiksmai buvo teisėti. Atsakovas nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti delspinigius pagal Paramos sutarties 20 straipsnio 1 ir 2 punktus, nes šio straipsnio 2 punktas numato pareiškėjo, bet ne atsakovo pareigą mokėti delspinigius, jeigu pareiškėjas atsakovui pareikalavus negrąžina paramos sumos per Paramos sutartyje nustatytą terminą. Be to, atsakovo prievolė mokėti pareiškėjui grąžinamąsias išmokas už eksportą į trečiąsias šalis nėra susijusi su Paramos sutarties vykdymu. Pareiškėjas nepaaiškino, kokie teisės aktai nustato atsakovui pareigą mokėti pareiškėjui jo reikalaujamus delspinigius. Atsakovas nurodė, kad santykiai, atsiradę iš ginčo Paramos sutarties, yra ne civiliniai, o administraciniai teisiniai santykiai.

 

II.

 

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

              Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė pripažinti, jog atsakovo veiksmai sustabdant pareiškėjui grąžinamųjų išmokų už eksportą į trečiąsias šalis mokėjimą buvo nepagrįsti ir neteisėti, tačiau šis pareiškėjo prašymas nelaikytinas skundo reikalavimu. Skundo reikalavimu yra formuluojamas asmens prašymas teismui priimti patvarkymą, tiesiogiai paveiksiantį tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Tuo tarpu pripažinimas, kad buvo padarytas koks nors teisės pažeidimas, ar pripažinimas, kad veiksmai buvo neteisėti ir nepagrįsti, negali būti laikomas teismo patvarkymu dėl ginčo santykio. Pripažinimas, kad administravimo institucija pažeidė teisės normas, pagal savo pobūdį yra tik bylos išvada, kurios pagrindu teismas priima atitinkamus patvarkymus dėl ginčo santykio. Todėl minėtas pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip jo argumentas, kuriuo grindžiamas skundas, bet ne kaip skundo reikalavimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo palūkanas ir delspinigius. Pareiškėjas šį savo reikalavimą iš esmės grindė civilinės teisės normomis ir Paramos sutartimi. Teismas nurodė, kad Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2004 m. spalio 22 d. nutartyje konstatavo, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra vykdydama teisės aktais jai pavestas funkcijas ir naudodamasi šioms funkcijoms įgyvendinti priskirtomis teisėmis veikia viešojo administravimo srityje, tarp šios institucijos ir pretenduojančio gauti paramą asmens susiklosto valdžios ir pavaldumo santykiai. Speciali teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad tai, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra su paramos gavėju sudaro sutartį, nereiškia, kad tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai. Sutarties sudarymas yra administravimo lėšų skyrimo būdas. Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai. Todėl šiuo atveju civilinės teisės normos, nustatančios palūkanų ir delspinigių mokėjimą, negali būti taikomos. Tuo tarpu viešosios teisės normos nenumato, kad Nacionalinei mokėjimo agentūrai pažeidus Paramos sutarties sąlygas ar prievolę mokėti grąžinamąsias išmokas už eksportą į trečiąsias šalis paramos gavėjui galėtų būti mokamos palūkanos ir (ar) delspinigiai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomos Paramos sutarties 20 straipsnio 1 ir 2 dalys negali būti pagrindas priteisti palūkanas ir delspinigius. Paramos sutarties 20 straipsnio 2 dalis numato pareiškėjo, bet ne atsakovo pareigą mokėti delspinigius. Be to, atsakovo pareiga mokėti pareiškėjui grąžinamąsias išmokas už eksportą į trečiąsias šalis nėra susijusi su Paramos sutarties 20 straipsnio nuostatomis.

 

III.

 

              Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

              Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad atsakovo veiksmai neišmokant laiku grąžinamųjų išmokų buvo neteisėti, negali būti laikomas skundo reikalavimu, yra nepagrįsta. Pagal įstatymą teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo savo kompetencijos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), taip pat teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šioje byloje kaip tik taip teismas ir turėjo pasielgti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo. Teismui buvo pateiktas nepilnas patirtų nuostolių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų paskaičiavimas. Teismo negali saistyti faktas, kad dalinis nuostolių paskaičiavimas padarytas remiantis galiojančio Civilinio kodekso normomis dėl metinių palūkanų bei delspinigių. Toks paskaičiavimas daliniam nuostolių padengimui buvo pateiktas kaip iliustracija. Teismas privalėjo pasisakyti dėl žalos atlyginimo ir tenkinti skundą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam nepriteisė prašyto bylos vedimo išlaidų atlyginimo. Iš pradžių jis savo skundu prašė teismo įpareigoti atsakovą išmokėti jam neišmokėtas kompensacijas (grąžinamąsias išmokas), tačiau vėliau atsakovui šį reikalavimą įvykdžius pareiškėjas jo nebereiškė. Tokia situacija atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje numatytas bylos vedimo išlaidų atlyginimo sąlygas.

 

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymas pripažinti, kad atsakovo veiksmai sustabdant pareiškėjui grąžinamųjų išmokų už eksportą į trečiąsias šalis mokėjimą buvo nepagrįsti ir neteisėti, nelaikytinas skundo reikalavimu. Toks pareiškėjo reikalavimas pagal savo pobūdį yra bylos išvada, kurios pagrindu teismas priima atitinkamus patvarkymus dėl ginčo santykio. Be to, nėra jokio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Atsakovas sustabdydamas išmokų mokėjimą siekė apginti Europos Sąjungos finansinius interesus ir elgėsi teisėtai. Atsakovas nurodo, kad nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti delspinigius pagal Paramos sutarties 20 straipsnio 1 ir 2 punktus, nes šio straipsnio 2 punktas numato pareiškėjo, bet ne atsakovo pareigą mokėti delspinigius, jeigu pareiškėjas atsakovui pareikalavus negrąžina paramos sumos per Paramos sutartyje nustatytą terminą. Be to, atsakovo prievolė mokėti pareiškėjui grąžinamąsias išmokas už eksportą į trečiąsias šalis nėra susijusi su Paramos sutarties vykdymu. Pareiškėjas nepaaiškino, kokie teisės aktai nustato atsakovui pareigą mokėti pareiškėjui jo reikalaujamus delspinigius. Atsakovas nurodo, kad santykiai, atsiradę iš ginčo Paramos sutarties, yra ne civiliniai, o administraciniai teisiniai santykiai. Todėl šiuo atveju civilinės teisės normos netaikytinos, o viešosios teisės normos nenumato, kad ginčo atveju galėtų atsirasti atsakovo pareiga mokėti pareiškėjui palūkanas ir delspinigius. Atsakovas nurodo, kad byla šiuo atveju buvo išspręsta ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės reikalauti bylos vedimo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo              44 straipsnio 1 dalis).

 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu, atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, pakartodama argumentus, išdėstytus atsiliepime į apeliacinį skundą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

              Apeliacinis skundas atmestinas.

 

              Vienas iš pareiškėjo reikalavimų- pripažinti, kad atsakovo veiksmai sustabdant pareiškėjui grąžinamųjų išmokų už eksportą į trečiąsias šalis mokėjimą buvo nepagrįsti ir neteisėti. Sisteminis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 5 ir 88 straipsniuose išdėstytų normų vertinimas suponuoja išvadą, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Apelianto akcentuojamas ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad ginčas gali būti išspręstas kitu, ne tik nurodytu kituose šios dalies punktuose, būdu, tačiau ir tokiu sprendimu turi būti išsprendžiamas ginčas.  Konstatavimas, kad administracinis aktas ar veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti gali būti motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą dėl šio administracinio akto panaikinimo, tačiau negali būti sprendimu dėl bylos esmės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, kuria apeliantas taip pat grindžia savo nuomonę, jog minėtas reikalavimas turėjo būti išnagrinėtas kaip atskiras, nustato, kokiais aspektais teismas turi įvertinti ginčijamą administracinį aktą ar veiksmą prieš priimdamas atitinkamą sprendimą. Toks vertinimas pateikiamas motyvuojamojoje sprendimo dalyje, o rezoliucinėje- tik patvarkymas dėl ginčo santykio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo  netraktavo kaip atskiro reikalavimo, o tik kaip galimą pagrindą kitų reikalavimų tenkinimui. 

              Kolegija sutinka su sprendime išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu atmestas reikalavimas priteisti palūkanas ir delspinigius. Pareiškėjo prašymas palūkanų dydžio sumą priteisti kaip žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį reikštų skundo pagrindo pakeitimą, o toks keitimas apeliacinėje instancijoje negalimas (ABTĮ 52 straipsnis). Be to, byloje dėl žalos atlyginimo turėtų būti kitos ginčo šalys. Tokio pobūdžio bylose atsakovu turi būti valstybė, o ją atstovauti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalis). Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui išlieka teisė kreiptis į teismą nauju skundu dėl žalos atlyginimo minėtu pagrindu.

              Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pradinį ir patikslintą pareiškėjo skundą, teismo sprendime pripažino, kad pareiškėjas atsisakė reikalavimo įpareigoti atsakovą nedelsiant išmokėti pareiškėjui 1230615,51 Lt priklausančių eksporto kompensacijų (grąžinamųjų išmokų) už eksportuotus žemės ūkio produktus į trečiąsias šalis per 2005 - 2006 metus. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą pareiškėjui atsisakius skundo byla turi būti nutraukiama. Todėl teismas turėjo ne atmesti šį pareiškėjo reikalavimą, o bylą dėl jo nutraukti. Teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo keistina.

              Teismas atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Kadangi pareiškėjas atsisakė reikalavimo išmokėti eksporto kompensacijas atsakovui gera valia jį patenkinus, jis turi teisę į dalies (proporcingos atsisakytam reikalavimui) išlaidų, patirtų dėl bylos nagrinėjimo, atlyginimą.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl 15117,51 Lt teismo išlaidų atlyginimo, tačiau šiuo metu išnagrinėti šį prašymą ir priimti dėl jo procesinį sprendimą nėra galimybės, nes šis prašymas nėra tinkamai suformuluotas bei nėra pagrįstas pakankamais įrodymais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 6 punktą prašomos priteisti teismo išlaidos turi būti detaliai apskaičiuotos ir pagrįstos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos nėra detalizuotos. Pareiškėjas nurodo tik bendrą šių išlaidų sumą, pagal kurią nėra galimybės konkrečiai įvertinti atstovavimo išlaidų dydžio vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Be to, yra pateikti mokėjimo dokumentai (mokėjimo nurodymas Nr.8459), kurie patvirtina tik dalies pareiškėjo nurodomo užmokesčio (5000 Lt) sumokėjimą advokatui. Pateikti transporto bei vertimo išlaidų įrodymai patvirtina tik tai, jog šias išlaidas turėjo advokatas, tačiau nepatvirtina, jog atitinkamas sumas būtų sumokėjęs pats pareiškėjas. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjant apeliacinį skundą iš esmės nesvarstytinas. Pareiškėjas siekdamas prisiteisti jo turėtas teismo išlaidas turi per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo paduoti naują, tinkamai surašytą bei pagrįstą prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnis).        

 

              Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu    teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

              apeliacinį skundą atmesti.

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti atsakovą nedelsiant išmokėti pareiškėjui 1230615,51 Lt priklausančių eksporto kompensacijų (grąžinamųjų išmokų) už eksportuotus žemės ūkio produktus į trečiąsias šalis per 2005 - 2006 metus, panaikinti ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukti.

              Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                    Artūras Drigotas

 

                                                                                                  Birutė Janavičiūtė

 

                                                                                                  Romanas Klišauskas