Civilinė byla Nr. 2-2045/2013

              Proceso Nr. 2-56-3-00421-2013-9

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              94.2.1; 94.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Chemcentras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties, kuria civilinė byla Nr. 2-1939-480/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Chemcentras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Agrobona“ ir D. A. dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo perduota nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui.

              Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas UAB „Chemcentras“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus UAB „Agrobona“ ir D. A. nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, uždraudžiant atsakovui UAB „Agrobona“ vykdyti veiklą prekiaujant tos pačios ar labai panašios cheminės sudėties produktais, kurie yra ieškovo asortimente, ir priteisti solidariai iš atsakovų 450 028 Lt žalos, padarytos nesąžiningais konkurencijos veiksmais, atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2013 m. gegužės 24 d. rezoliucija.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi perdavė civilinę bylą pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). Nurodė, kad pagal CPK 28 straipsnio 4 punktą tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas. Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisėti interesai pažeidžiami veiksmais, pažeidžiančiais Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnį, ar kitais šio įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo. Kadangi minėtoje nuostatoje numatyta išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija nagrinėti ieškinius, kurių reikalavimai dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir/ar padarytos žalos atlyginimo grindžiami neteisėtais kitų ūkio subjektų susitarimais ar piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, teismas sprendė, kad ieškovo ieškinio reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir žalos atlyginimo patenka į Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, todėl padarė išvadą, kad priėmė neteismingą Kauno apygardos teismui bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį. Apelianto nuomone, tarp šalių kilęs ginčas nepatenka tarp Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų, todėl byla nagrinėtina Kauno apygardos teisme pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Pagal Sutarties Dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, o 102 straipsnyje numatytas draudimas vienai ar keletui įmonių piktnaudžiauti dominuojančiai padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galint paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tačiau tarp ieškovo ir atsakovų šioje byloje yra kilęs ginčas dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o ne dėl tarpusavio susitarimų, ribojančių konkurenciją, ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Apelianto nuomone, byla Vilniaus apygardos teismui gali būti perduota nustačius kitus Konkurencijos įstatymo draudžiamus konkurenciją ribojančius veiksmus, kurių apibrėžimas pateikiamas šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, t. y. konkurencijos ribojimas – veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Konkurenciją ribojančių veiksmų sąvoką detalizuoja Konkurencijos įstatymo II skyrius, kuriame pateikiami konkurenciją ribojančių veiksmų pavyzdžiai, t. y. draudžiami susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir koncentracija. Apelianto nuomone, Konkurencijos įstatymo II skyriuje nustatytas baigtinis sąrašas konkrečių veiksmų, kurie laikytini konkurenciją ribojančiais veiksmais. Nagrinėjamoje byloje nenustačius veiksmų, kurie patenka į šį sąrašą, byla nagrinėtina Kauno apygardos teisme. Draudžiamų susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančiai padėtimi sąvokos Konkurencijos įstatyme apibrėžtos iš esmės analogiškai, kaip minėtose Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsniuose. Koncentracijos sąvoka apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad koncentracija yra: 1) susijungimas; 2) kontrolės įgijimas. Kadangi nei ieškinio reikalavimai, nei faktinis pagrindas nesusiję su koncentracija, piktnaudžiavimu dominuojančiai padėtimi ar su draudžiamais susitarimais, bylą nagrinėtina Kauno apygardos teisme. Apelianto teigimu, iš pačios Konkurencijos įstatymo struktūros matyti, kad konkurenciją ribojančių veiksmų ir nesąžiningos konkurencijos sąvokos yra visiškai savarankiškos ir atskirtos, todėl, apelianto nuomone, byloms dėl nesąžiningos konkurencijos neturėtų būti taikomos tokios pat teismingumo taisyklės, kaip byloms dėl konkurenciją ribojančių veiksmų. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, kuriame numatytas teisių, kurios pažeistos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, gynimas, nėra įtvirtina išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai nurodo, kad neprieštarauja bylos nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme. Atsakovai išsamesnės argumentacijos savo pozicijai pagrįsti nedėsto ir klausimą dėl bylos teismingumo prašo spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Atskiruoju skundu skundžiama nutartis, kuria Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, šiame teisme iškeltą civilinę bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu, iškėlus bylą teisme, paaiškėja, jog jis buvo priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas teismingumo taisyklių pažeidimą grindė CPK 28 straipsnio 4 punkto ir Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Civilinės bylos teismingumo nustatymas reiškia ir tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, todėl kiekvienu atveju svarbu išsiaiškinti, kokiam konkrečiam teismui teisminga byla. CPK 27 straipsnyje numatyta, kokios bylos teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams. Šiuo atveju rūšinis (dalykinis) teismingumas nustatomas pagal ginčo sumos, ginčo pobūdžio ir ginčo šalių teisinės padėties kriterijus. Tačiau CPK 28 straipsnyje įtvirtintas sąrašas ginčų, kuriuos sprendžia išimtinai tik Vilniaus apygardos teismas. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes pagal CPK 28 straipsnio 4 punktą tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas. Vienas iš tokių atvejų yra numatytas Konkurencijos įstatyme.

Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kurio teisėti interesai pažeidžiami veiksmais, pažeidžiančiais Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnį, ar kitais šio įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo. Šioje teisės normoje numatytina išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija nagrinėti ginčus, kylančius dėl: 1) veiksmų, kuriais pažeidžiami Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsniai; 2) kitų Konkurencijos įstatymo draudžiamų konkurenciją ribojančių veiksmų. Nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti būtina detaliau panagrinėti šiuos du atvejus.

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, o 102 straipsnis draudžia bet kokį vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintį paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Konkurencijos ribojančių veiksmų sąvoka pateikta Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią konkurencijos ribojimas – tai veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Konkurenciją ribojančių veiksmų sąrašas pateikiamas Konkurencijos įstatymo II skyriuje, kuriame numatyti šie konkurenciją ribojantys veiksmai: draudžiami susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir koncentracija.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą, kuriam iš apygardos teismų pagal CPK 27 ir 28 straipsnio nuostatas yra teismingas ieškovo pateiktas ieškinys dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, pagrindiniu kriterijumi yra ginčo pobūdis, t. y. ieškinio dalykas ir pagrindas. Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad atsakovė D. A., dirbdama pas ieškovą žemės ūkio produktų vadove, pradėjo savo asmeninį verslą, tiesiogiai konkuruojantį su ieškovu, t. y. įsteigė įmonę (UAB „Agrobona“), kuri vykdo iš esmės tapačią – didmeninę cheminių produktų žemės ūkiui pardavimo – veiklą. Nagrinėjamu atveju pripažintini pagrįstais apelianto argumentai, kad nei ieškinio reikalavimai, nei faktinis pagrindas nesusiję su draudžiamais susitarimais, piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ar koncentracija. Ieškovas teisiniu ieškiniu pagrindu yra nurodęs Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį, kuris reglamentuoja draudžiamus nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir pagal kurio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad Konkurencijos įstatyme konkurenciją ribojančių veiksmų (draudžiami susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančiai padėtimi ir koncentracija) ir nesąžiningos konkurencijos sąvokos yra visiškai savarankiškos ir atskirtos. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, kuriame numatytas nesąžiningos konkurencijos veiksmais pažeistų ūkio subjekto teisėtų interesų gynimas, nėra įtvirtina išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija.

Konstatavus, kad ginčo pobūdis nagrinėjamoje byloje nėra susijęs su veiksmais, kuriais pažeidžiami Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsniai, arba kitais Konkurencijos įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais, nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, o tai reiškia, kad ieškovo ieškinys nėra teismingas tik Vilniaus apygardos teismui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bylą perduodamas Vilniaus apygardos teismui neteisingai įvertino ieškinio pagrindą ir dalyką sudarančias aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų teismingumą (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Dėl šios priežasties skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo ieškinys pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą ir 29 straipsnį grąžintinas nagrinėti Kauno apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui, kadangi ieškinio suma viršija 150 000 Lt, o atsakovų gyvenamoji vieta ir buveinė yra Kauno rajone (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

              panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo UAB „Chemcentras“ ieškinį atsakovams UAB „Agrobona“ ir D. A. dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo grąžinti nagrinėti Kauno apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                                                                          Danguolė Martinavičienė