Administracinė byla Nr. I-3103-789/2013

Proceso Nr. 3-61-3-01138-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo R. Z.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. J. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013-03-04 sprendimą Nr. (23.25-08)-328-3897 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013-02-18 VMI buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir Vokietija) Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės prašymas dėl išieškojimo priemonių taikymo iš pareiškėjo. VMI 2013-03-04 priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš mokesčių mokėtojo A. J. K. 10 117,88 Lt pagal Vokietijos 2013-02-18 prašymą. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 str. 4 d. nustatyta, jog Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nėra gavęs jokių pranešimų iš Vokietijos ar VMI su reikalavimu sumokėti kokias nors pinigines sumas, susijusias su priskaičiuotais mokesčiais, išskyrus 2013-03-15 VMI pranešimą. Be to, VMI nėra pateikusi pareiškėjui jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji Vokietijos institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras. Dėl Vokietijos institucijų išieškojimo vykdymo procedūrų neatlikimo, t. y. dėl to, kad Vokietijos institucijos neinformavo pareiškėjo apie turimas mokestines prievoles šiai valstybei, pareiškėjas objektyviai negalėjo Vokietijoje pasinaudoti šių aktų apskundimo teise, o apskundimo teisė, taip pat veiksmingos ir efektyvios teisminės gynybos teisė yra reikšmingi Lietuvos viešosios tvarkos elementai. Todėl Lietuvos mokesčių administratorius turėjo atsisakyti vykdyti Vokietijos prašymą.

Paaiškino, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 str. taip pat reglamentuoja bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, kurio 2 d. 5 p. nustatyta, kad jei kitaip nenustato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Pažymėjo, kad pareiškėjui nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog VMI būtų vertinusi šią įstatymo normą. Atkreipė dėmesį, kad VMI, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, nesuteikė pareiškėjui galimybės pasisakyti, todėl ginčijamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtintą pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus.

Atsakovė VMI atsiliepime (b. l. 16–17) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, gavus Vokietijos muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės prašymą vykdyti reikalavimą dėl skolos, laikytina, jog pareiškėjas turi mokestinę skolą Vokietijai, o skolos išieškojimas šios valstybės naudai turėjo būti vykdomos vadovaujantis MAĮ 29 str. 3 d. bei Įstatymu. Paaiškino, kad šis išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomos ne tik MAĮ, bet ir atsižvelgiama, kad išieškojimą Vokietijoje leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima įvykdyti šioje šalyje, todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad Įstatymo 11 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo nustatytų išimčių, jį vykdo. Be to, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.

Be to, VMI 2013-10-01 prašyme (b. l. 54–56) papildomai paaiškino, kad suvienodintas dokumentas yra vienintelis ir pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad Lietuvos Respublikos institucija ne visais atvejais turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, nes Įstatymo 10 str. 4 d. nustato dvi minėtos pareigos turėti informaciją išimtis. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 10 str. 5 d. prašančioji institucija gali, bet neprivalo pridėti kitus prašančiosios institucijos valstybėje narėje išduotus su reikalavimu susijusius dokumentus. Nurodė, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje, t. y. negali būti vertinamas jo tinkamumas vykdyti. Pažymėjo, kad, gavusi Vokietijos prašančiosios institucijos prašymą, VMI neturėjo pagrindo atsisakyti jį vykdyti. Pabrėžė, kad teisės aktuose nėra nustatyta VMI pareiga prieš priimant sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą gauti papildomus paaiškinimus iš skolininko ar pateikti jam dokumentus, patvirtinančius, jog prašančioji Vokietijos institucija prieš pateikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras. Paaiškino, kad Vokietijos prašančioji institucija prašyme vykdyti reikalavimą pažymėjo, kad prašančiojoje valstybėje buvo atliekami atitinkami vykdymo veiksmai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Z. atsiliepimo nepateikė.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl VMI 2013-03-04 sprendimo Nr. (23.25-08)-328-3897 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“ MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš mokesčių mokėtojo A. J. K. 10 117,88 Lt sumą teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI gavo iš Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013-02-18 raštą su prašymu vykdyti reikalavimą (b. l. 20–31, 36) ir 2013-02-22 išduotą suvienodintą dokumentą (b. l. 32–34). VMI Tarptautinių informacijos mainų skyrius 2013-02-25 raštu Nr. (25.5-09)-65-293 persiuntė Nepriemokų administravimo departamentui minėtus iš Vokietijos gautus dokumentus (b. l. 35). VMI viršininkas 2013-03-04 priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 10 117,88 Lt (b. l. 6) ir   2013-03-15 raštu Nr. (23.1-08)RNA-9551 išsiuntė pareiškėjui skundžiamą sprendimą ir suvienodintą dokumentą (b. l. 5). Ginčijamas sprendimas priimtas vykdant Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės prašymą dėl 10 117,88 Lt akcizų skolos išieškojimo iš pareiškėjo. Tiek suvienodintame dokumente, tiek prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad A. J. K. Vokietijoje nesumokėjo 2792,84 EUR akcizų ir 137,50 EUR palūkanų iki prašymo išsiuntimo dienos, o bendra reikalavimo suma yra 2930,34 EUR, t. y. 10 117,88 Lt (b. l. 26, 32).

Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja 2010-03-16 Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), MAĮ ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas.

MAĮ 29 str. 1 d. nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas. Direktyvos 10 str. 1 d. nustatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Įstatymo nustatyta tvarka, o prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 29 str. 3 d.). Pagal MAĮ 33 str. 8 p. mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Pagal Įstatymo 10 str. 1 d. Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų (Įstatymo 10 str. 4 d.). Įstatymo 10 str. 6 d. nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 11 str. 1 d.).

Prašančioji institucija Vokietijos Federalinė muitų išieškojimo vykdymo tarnyba prie Hanoverio centrinės muitinės pateikė VMI prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi (b. l. 22). Taigi matyti, kad šiuo atveju Vokietijos prašančioji institucija patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 str. 4 d. nustatytos taisyklės, jog Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išimtis. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tai, jog VMI nėra pateikusi jam jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji Vokietijos institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, yra esminis pažeidimas ir todėl Vokietijos prašymas neturėjo būti vykdomas.

Pažymėtina, kad, pareiškėjui skundžiant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar VMI, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010-01-14 sprendimas M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir LVAT praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, kad Įstatymo nuostatos suponuoja, kad, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktais nustatytų išimčių, jį vykdo (LVAT 2007-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007). LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, šioje byloje apskritai negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjos valstybėje narėje (LVAT 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad VMI, gavusi iš Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo ir vykdytinumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teismas konstatuoja, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 str. nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad Lietuvos mokesčių administratorius turėjo atsisakyti vykdyti Vokietijos prašymą, nes Vokietijos institucijos neinformavo jo apie turimas mokestines prievoles šiai valstybei, pareiškėjas objektyviai negalėjo Vokietijoje pasinaudoti šių aktų apskundimo teise, o apskundimo teisė, taip pat veiksmingos ir efektyvios teisminės gynybos teisė yra reikšmingi Lietuvos viešosios tvarkos elementai. Įstatymo 16 str. įstatymų leidėjas nustatė pagalbos neteikimo atvejus. Pažymėtina, kad pareiškėjas neįrodė, o teismas nenustatė, kad šiuo atveju egzistuotų Įstatymo 16 str. nustatyti pagrindai atsisakyti teikti pagalbą.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 15 str. 1–2 d. ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, o ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad dėl reikalavimo užginčijimo, prašymo vykdyti reikalavimą ar suvienodinto dokumento trūkumų jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas Vokietijoje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad tokia situacija pažeidžia Lietuvos viešąją tvarką ir pareiškėjo teises į veiksmingą teisminę gynybą, kuri šiuo atveju turi būti analizuojama ne išimtinai nacionalinės teisinės sistemos ir jos institucijų požiūriu, bet atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojančius Europos Sąjungos teisės veiksmingo funkcionavimo ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo aspektus.

Pareiškėjas savo skunde taip pat teigė, kad VMI, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, nesuteikė pareiškėjui galimybės pasisakyti, todėl ginčijamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo. Nors prieš priimant sprendimą pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios, tačiau, teismo nuomone, nesant abejonių dėl pareigos imtis išieškojimo veiksmų, pareiškėjo paaiškinimai nebūtų turėję įtakos priimtam sprendimui, todėl minėtas pareiškėjo argumentas nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti sprendimą.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti VMI 2013-03-04 sprendimą Nr. (23.25-08)-328-3897 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Pareiškėjai savo skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo A. J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė