Administracinė byla Nr. A-93-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 57 924 Eur (200 000 Lt) neturtinės žalos.

Pareiškėjas prašė nustatyti, kad Šiaulių TI laikino suėmimo kameros žemina žmogaus orumą, laikymas jose nežmoniškas, elgesys žiaurus, žalojama psichika, sveikata, žmogus kankinamas; Šiaulių TI karantino kamerose žeminamas žmogaus orumas, laikymas jose –nežmoniškas, elgesys žiaurus, žalojama psichika, sveikata, kankinama; Šiaulių TI laikant pareiškėją kamerose žeminamas orumas, nežmoniškas, žiaurus elgesys, žalojama psichika, sveikata, kankinamas, nes pareiškėjas laikytas kamerose kuriose: neužtenka natūralios šviesos, vietos, oro, žalumynų oro, drėgmės, vasarą karšta, tvanku, laikytas 23 valandas iš 24 valandų kameroje ir teduoda tik vieną valandą būti kameroje 18 kv. m uždengtu šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, kuriame lietaus nuotekų vamzdžiai sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdžiais, nevedant socialinės reabilitacijos, nesuteikiant pakankamai užimtumo, neįkuriant darbo vietų Šiaulių TI suimtiesiems perkeltiems į Šiaulių TI.

2012 m. kovo 4 d. pareiškėjas G. K. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 9 999 Lt neturtinės žalos, kuri, kaip nurodė, atsirado dėl netinkamo kamerų apšvietimo, dėl to, kad nuo 2008 metų iki 2011 m. spalio 13 d. Šiaulių TI nebuvo įkurtos darbo vietos suimtiesiems, nevykdomas socialinis darbas ir užimtumo programos, kamerų plotis, oro kubinė talpa neatitinka higienos normų reikalavimų, nesuteikiamos tinkamos pasivaikščiojimo sąlygos, nėra sudaryta sąlygų sportuoti, bėgioti, nėra sąlygų suimtiesiems atlikti religines apeigas, etapavimo dienomis nėra užtikrinamas pasivaikščiojimas, konvojuojant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ar laisvės atėmimo vietų ligoninę neduodami priklausantys pietūs, o tik sausas davinys, atvykus į izoliatorių pareiškėjas maitinamas maistu, kuris pagamintas daugiau negu prieš dvi valandas, Šiaulių TI antro ir trečio aukštų koridoriuose bei laikino pasimatymo kamerų koridoriuose nėra įrengti filmavimo ir garso įrašymo įrenginiai. Nurodė, kad dėl visų išvardintų dalykų jam yra padaryta ir daroma skriauda, jis kankinamas, žalojamas, žeminamas, menkinamas, patyrė psichologinį ir emocinį žalojimą.

2012 m. gruodžio 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. teisme buvo gauti pareiškėjo patikslinti skundai, kuriais jis patikslino laikotarpį, už kurį padaryta žala Šiaulių TI veiksmais ir neveikimu, bei žalos dydį. Taip pat patikslintuose skunduose pareiškėjas nurodė, kad prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių TI, priteisti iš viso 600 000 Lt neturtinės žalos. 2013 m. balandžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas išskyrė pareiškėjo reikalavimus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, į atskirą bylą.

2013 m. sausio 16 d. pareiškėjas vėl patikslino 2012 m. kovo 4 d. pateiktą skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 57 924 Eur (200 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo bei patikslino laikotarpį, už kurį patyrė neturtinę žalą, t. y. nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 20 d. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad Šiaulių TI nebuvo įkurtos darbo vietos suimtiesiems, nėra vykdomas socialinis darbas ir užimtumo programos, kamerų plotas, oro kubinė talpa neatitinka higienos normų reikalavimų, nesuteikiamos tinkamos pasivaikščiojimo sąlygos, nėra sudaryta sąlygų sportuoti, bėgioti, nėra sąlygų suimtiesiems atlikti religines apeigas, etapavimo dienomis nėra užtikrinamas pasivaikščiojimas, konvojuojant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ar laisvės atėmimo vietų ligoninę neduodami priklausantys pietūs, o tik sausas davinys, atvykus į izoliatorių pareiškėjas maitinamas maistu, kuris pagamintas daugiau negu prieš dvi valandas, Šiaulių TI antro ir trečio aukštų koridoriuose bei laikino pasimatymo kamerų koridoriuose neįrengti filmavimo ir garso įrašymo įrenginiai.

Pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. patikslintuose skunduose prašoma nustatyti, kad: 1) Šiaulių TI laikino suėmimo kamerose žeminamas žmogaus orumas, suėmimo sąlygos nežmoniškos, žiaurios, žalojama psichika, sveikata, kankinama; 2) Šiaulių TI karantino kamerose žeminamas žmogaus orumas, laikymo jose sąlygos nežmoniškos, žiaurios, žalojama psichika, sveikata, kankinama; 3) Šiaulių TI laikant pareiškėją kamerose buvo žeminamas orumas, nežmoniškai, žiauriai elgiamasi, žalojama psichika, sveikata, kankinama, nes pareiškėjas laikytas kamerose kuriose: neužtenka natūralios šviesos, vietos, oro, žalumynų oro, drėgmės, vasarą karšta, tvanku, laikytas 23 valandas iš 24 valandų kameroje ir teduoda tik vieną valandą būti kameroje 18 kv. m uždengtu šiferiu, geležine surūdijusiu tinklu, kuriame lietaus nuotekų vamzdžiai sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdžiais, nevedant socialinės reabilitacijos, nesuteikiant pakankamai užimtumo, neįkuriant darbo vietų Šiaulių TI suimtiesiems, perkeltiems į Šiaulių TI.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir patikslintais skundais nesutinka.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI yra pastatytas 1911 metais laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, kamerose įrengti tokio diametro langai, kurių pakeitimas didesniais, sąlygojančiais didesnį šviesos srautą į kamerą, neįmanomas, nes Šiaulių TI yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Šiaulių TI pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnį, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai.

Atsakovas neneigė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs mikroklimato parametrų patikrinimą, pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kameroje Nr. 101 2011 m. sausio 7 d. (2011 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-1) ir 2011 m. gegužės 2 d. (2011 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-144), konstatavo pažeidimus dėl natūralios apšvietos koeficiento. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikomi. Tai yra patvirtinęs ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. EP-563.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nustato, kad suimtieji gali dirbti, esant tam tikroms sąlygoms. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad yra kreipęsis į Šiaulių TI su rašytiniu prašymu dirbti bei yra pateikęs ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Pažymėjo, kad skundžiamu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu galimybės dirbti Šiaulių TI suimtiesiems nebuvo, taigi ir pareiškėjo teisė dirbti negalėjo būti įgyvendinama, tačiau Šiaulių TI teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Atsakovas nurodė, kad teismui pateikė rašytinius įrodymus apie Šiaulių TI vykdytas socialinio darbo ir užimtumo programas – Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus įstaigos pagrindinių priemonių plano vykdymo pusmečio ataskaitas, taip pat dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo dalyvavimą Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus organizuotuose renginiuose (projektą „Padidinimas naudojimuisi ŽIV/AIDS prevencijos ir žalos mažinimo paslaugomis tarp įkalintų ir bausmę atliekančių asmenų“ sąrašą, 2009 m. liepos 21 d. Nr. 61/04-798; Loginių užduočių konkurso protokolą, 2009 m. rugsėjo 29 d. Nr. 61/04-994; Suimtųjų (nuteistųjų) šaškių žaidimo varžybų protokolą, 2012 m. vasario 27 d. Nr. 61/04-186). Pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

Atsakovas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra netikslus ir neaiškus – pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus 2 metų laikotarpio jis skundžiasi, kokiose kamerose jo išvardintos sąlygos neatitinka higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1 pateiktas nurodymas pašalinti išvadoje nurodytus higienos normos punktų pažeidimus iki 2011 m. vasario 7 d. ir šio nurodymo Šiaulių TI laikėsi. Tai patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. balandžio 27 d. atlikta grįžtamoji kontrolė, kurios metu yra įvertinamas operatyviosios kontrolės metu (2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1) nustatytų pažeidimų pašalinimas. Grįžtamoji kontrolė įforminta Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-144, kuriame nurodoma, kad kameroje Nr. 101 atliktas dalinis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, oro temperatūros bei oro judėjimo greičio pažeidimų nėra. Nustatytas vienintelis natūralios apšvietos koeficiento pažeidimas.

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas (nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m). Pažymėjo, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pareiškėjas nurodė, kad vaikščioti kiemeliuose neįmanoma, nes vienu metu juose būna 8–12 žmonių, tačiau vadovaujantis Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. pažymoje Nr. 20/01-966 nurodytais duomenimis, pareiškėjas nebuvo kalinamas kameroje kartu su 10–11 kitų asmenų – didžiąją buvimo Šiaulių TI laiko dalį maksimalus kartu įkalintų asmenų skaičius buvo 6–8 asmenys. Taip pat pažymėjo, kad nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2011 m. kovo 4 d. (su tam tikromis išimtimis) pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas ar dar su vienu suimtuoju (nuteistuoju), taigi ir pasivaikščioti į kiemelius buvo vedamas vienas ar dviese, nes vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu gali būti tik vienoje kameroje laikomi asmenys. Šiaulių TI yra nustatyta visiems vienoda vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Tokia pasivaikščiojimo trukmė buvo nustatyta atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus, į Šiaulių TI laikomų asmenų skaičių bei pasivaikščiojimo kiemelių skaičių. Kiekvienam suimtajam turi būti užtikrinamas minimalus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Pasivaikščiojimas organizuojamas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu laiku (nuo 8.00 val. iki 11.30 val. ir nuo 12.30 val. iki 16.30 val.). Šiaulių TI yra įrengtos 104 režiminės kameros ir 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Atsižvelgus į Šiaulių TI esančių režiminių kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių bei pasivaikščiojimui nustatytų valandų skaičių, galimybės nustatyti ilgesnę pasivaikščiojimo gryname ore trukmę nėra dėl objektyvių priežasčių – techninių sąlygų, nes galimybės ant pastato stogo įrengti daugiau pasivaikščiojimo kiemelių nėra, o esant dabartinėms sąlygoms, nustačius ilgesnę pasivaikščiojimo trukmę nebūtų įmanoma užtikrinti visų suimtųjų (nuteistųjų) teisės pasivaikščioti kiekvieną dieną įgyvendinimo.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI režiminėje teritorijoje (kieme) yra įrengta krepšinio aikštelė, taip pat prie jos įrengtas prisitraukimų skersinis bei lygiagretės, taip pat skersiniai yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kur suimtieji (nuteistieji) gali sportuoti pasivaikščiojimo gryname ore metu. Režiminėje tardymo izoliatoriaus dalyje įrengta stalo teniso salė. Atsakovas pažymėjo, kad sporto renginiai yra viena iš suimtųjų (nuteistųjų) užimtumo formų. Šiaulių TI yra organizuojami įvairūs sporto renginiai, pavyzdžiui, sporto varžybos, smiginio, baudų mėtymo, svarmenų kilnojimo ir kt. varžybos.

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI su suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja bei religines apeigas atlieka Šv. Jurgio parapijos Šiaulių vyskupijos kunigas Egidijus Venckus bei stačiatikių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Olegas Štelmanas. Suimtieji (nuteistieji) apie savo norą susitikti su dvasininku informuoja Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkus. Susidarius grupei norinčiųjų, įstaigos administracija skambina konkrečiam kunigui ir susitaria dėl susitikimo datos. Suimtųjų / nuteistųjų religinių poreikių tenkinimui Šiaulių TI yra įrengta koplyčia. Suimtieji religines apeigas vieni ar su kitais suimtaisiais turi tiesę atlikti dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu. Suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkė yra patvirtinta Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1/01-117. Dienotvarkėje nustatytas laisvalaikio laikas: nuo 16.30 val. iki 17.00 val., nuo 18.30 val. iki 19.30 val., nuo 20.30 val. iki 21.45 val. Šiuo laiku Šiaulių TI esantys suimtieji (nuteistieji) gali atlikti religines apeigas. Pareiškėjas taip pat yra ne kartą dalyvavęs Šiaulių TI administracijos organizuotuose suimtųjų (nuteistųjų) susitikimuose tiek su katalikų kunigu, tiek su stačiatikių šventiku. Tai įrodo Suimtųjų ir nuteistųjų apsilankymo pas stačiatikių šventiką Olegą Štelmaną bei pas katalikų kunigą sąrašai.

Atsakovas dėl laikymo sąlygų etapavimo dienomis atsiliepime pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, dėl kokių konkrečių patalpų (kamerų) sąlygų pareiškėjas skundžiasi. Asmenų priėmimo į tardymo izoliatorių pagrindus bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės). Šiaulių TI yra įrengta 11 trumpalaikio laikymo kamerų. Šios kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo jose nėra. Iš trumpalaikio laikymo kamerų suimtuosius ir nuteistuosius tardymo izoliatoriaus direktoriaus budintysis pavaduotojas, atsižvelgdamas į suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus, paskirsto į režiminėje teritorijoje esančias priėmimo-paskirstymo kameras PK-1–PK-9. Šiaulių TI yra įrengtos 9 priėmimo-paskirstymo kameros. Jos įrengtos pusrūsyje. Priėmimo-paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus patikrinta sveikata, bet ne ilgiau kaip 1 darbo dieną nuo patalpinimo į šias kameros datos. Tiek trumpalaikio laikymo kameros, tiek priėmimo-paskirstymo kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), patalpos nuolat valomos. Mikroklimato parametrų (oro temperatūros, oro judėjimo greičio, natūralios apšvietos) koeficientai svyruoja priklausomai nuo kamerų ploto, nuo jose esančių žmonių skaičiaus. Pareiškėjas savo skundo nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo, kada konkrečiai, kokias būtent teisės aktų nuostatas Šiaulių TI pažeidė, kokie higienos reikalavimai buvo neužtikrinti.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 31 punktas nustato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintoje Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje, reglamentuojama, kad pusryčių laikas 06.10 – 7.00 val., o pietų 11.30 – 12.30 val. Asmenys, kurie turi būti etapuojami, iš gyvenamųjų kamerų išvedami į trumpalaikio laikymo kameras anksčiau nei numatytas konvojaus išvykimo laikas, nes tokiems asmenims dar turi būti daroma krata, medicininė apžiūra, jie turi atiduoti izoliatoriaus išduotus daiktus (patalynę, indus). Konvojus konvojuoja iš anksto nustatytu maršrutu ir laiku. Atsižvelgiant į tai, kad konvojus į Vilnių (Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą bei Laisvės atėmimo vietų ligoninę) išvyksta 11.30–12.00 val., kad kelionės trukmė yra 2.5–3 val., asmenims turi būti užtikrinamas sauso davinio išdavimas, nes jie išvyksta dienotvarkėje nustatytu pietų metu, o nuvykus į paskirties punktą nuo paskutinio maitinimo (t. y. nuo pusryčių) iki atvykimo į paskirties punktą bus praėjusios daugiau nei 6 valandos. Šiaulių TI atvykusiųjų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – atvykus į Šiaulių TI suimtasis (nuteistasis) yra nuvedamas į priėmimo-paskirstymo skyriuje esančias patalpas (trumpalaikio laikymo kameras), kur jam atliekama visa asmens krata ir sutvarkomi dokumentai. Po kratos atlikimo konvojuoti suimtieji (nuteistieji) nuvedami ir uždaromi režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančiose priėmimo-paskirstymo kamerose, kuriose būna, kol Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai juos išskirsto į režiminėje dalyje esančias kameras. Būnant priėmimo-paskirstymo kamerose suimtiesiems (nuteistiesiems) yra siūlomas šiltas maistas, kuris buvo suimtiesiems ir nuteistiesiems užsakytas ir likęs nuo pietų. Tik neužtekus tokio maisto yra duodamas sausas davinys. Sauso davinio išdavimo asmenims, atvykusiems į Šiaulių TI, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, tvarkos apraše sąvoka „likęs nuo pusryčių, pietų, vakarienės“ reiškia, kad Šiaulių TI planuodamas suimtųjų (nuteistųjų) maitinimą, atsižvelgia į išvykstančiųjų (atvykstančiųjų) pagal planą suimtųjų (nuteistųjų) skaičių ir tokiems asmenims užsako atitinkamas maisto porcijas. Jei suimtieji (nuteistieji) negali pavalgyti dienotvarkėje nustatytu laiku, šios užsakytos porcijos yra jiems paliekamos. Visi be išimčių į Šiaulių TI atvykę konvojuotieji suimtieji ir nuteistieji yra pamaitinami pietumis (nebent tokio maitinimo patys atsisako), atskira šio maitinimo apskaita iki 2011 m. gruodžio 21 d. nebuvo vedama. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1026 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V-675 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo“ pakeitimo“ 22 punktas nustato, kad pagamintas maistas, kuris patiekiamas karštas, turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip 68 laipsnių temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną. Taigi pareiškėjas yra neteisus, nurodydamas, kad maistas turi būti suvartotas per dvi valandas nuo jo pagaminimo, nes maisto suvartojimo terminas – jo pagaminimo diena. Aukštesnės galios teisės aktai nenumato privalomos tokių dokumentų formos, nenustato pareigos maitinimą gavusiam suimtajam (nuteistajam) pasirašyti. Asmenys maitinami Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 patvirtintoje Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku.

Atsakovas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12 punktas reglamentuoja, kad Šiaulių TI teritorijai saugoti gali būti įrengtas inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių kompleksas, 16 punktas nustato, kad kamerų langai ir durys gali būti blokuojami apsaugos signalizacijos priemonėmis bei stebėjimo kameromis. Teisės aktai numato teisę, bet ne pareigą įrengti vaizdo stebėjimo įrašymo įrenginius. Šių priemonių įrengimas neatsiejamas nuo įstaigai skiriamų lėšų dydžio. Šiuo metu įrengti vaizdo stebėjimo kameras Šiaulių TI 2-ame ir 3-ame aukštuose nėra lėšų. Pažymėjo, kad Šiaulių TI teisės aktų nuostatų dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo reikalavimų nepažeidė.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 3–4 dalimis ir tvirtino, kad leidimas-higienos pasas Šiaulių TI nereikalingas. Atsakovas nurodė, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Jos yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris).

Atsakovas nurodė, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras

Atsakovas paaiškino, pareiškėjas į Šiaulių TI priimamas kaip laisvės atėmimo vietose laikomas, o ne kaip naujai atvykęs suimtasis (nuteistasis), todėl kiekvieną kartą atvykus į Šiaulių TI jam medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas neatliekami.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 bei 62 straipsniais bei Šiaulių TI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 (toliau – ir Šiaulių TI nuostatai) 1 punktu ir pažymėjo, kad Šiaulių TI nepriskirtina pataisos įstaigų grupei, todėl Šiaulių TI nuteistųjų socialinė reabilitacija pagal individualų planą nėra vykdoma.

Atsakovas prašė taikyti senaties terminą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Teismas nutarė bylą nagrinėti iš esmės, nedalyvaujant pareiškėjui, nes apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas yra pateikęs teismui skundą raštu (I t., b. l. 2–3), kurį 7 kartus tikslino (I t., b. l. 175–176, 218–219, II t., b. l. 42–46, 52, 62–63, 65, III t., b. l. 16–27). Ši byla nagrinėjama nuo 2012 metų, teismo posėdžiai 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. spalio 23 d., 2014 m. sausio 21 d. buvo perkelti arba atidėti dėl pareiškėjo užimtumo kitose bylose. Teismo posėdžiuose, vykusiuose 2012 m. gegužės 28 d., 2012 m. lapkričio 26 d., 2014 m. sausio 24 d., pareiškėjas dalyvavo ir teikė prašymus, kurie buvo išnagrinėti. Be to, dėl pareiškėjo pareikštų nepagrįstų nušalinimų du kartus buvo atidėtas teismo posėdis (2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d.). Pareiškėjas prašė teismo posėdį perkelti į ankstesnį laiką, nei yra paskirtas teismo posėdis (IV t., b. l. 34). Teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi (IV t., b. l. 36–37) pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė, kad paskirto teismo posėdžio 2015 m. vasario 12 d. 9.30 val. perkelti nėra pagrindo, nes pareiškėjas savo paaiškinimus yra pateikęs raštu, ne kartą juos tikslino, trijuose teismo posėdžiuose buvo sprendžiami pareiškėjo prašymai, iš kurių dalis patenkinta, o nepagrįsti prašymai atmesti, todėl pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus nebuvo suvaržyta. Pažymėjo, kad pareiškėjas negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, gali papildomus rašytinius paaiškinimus pateikti teismui raštu iki teismo posėdžio pradžios. Pareiškėjas naujų rašytinių paaiškinimų teismui nepateikė. Be to teismas pažymėjo, kad užimtumas kitose bylose nelaikytinas svarbia nedalyvavimo priežastimi. Teismas sprendė, jog galima nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad tikslina laikotarpį, kuriuo patyrė neturtinę žalą, t. y. nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 20 d. Teismas nurodė, kad sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2012 m. kovo 5 d. ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2013 m. sausio 20 d.

Dėl natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki šiol yra laikomas prievarta (23 val. iš 24 val. per parą) kamerose, kuriose natūralios šviesos apšvietimas neatitinka higienos arba kaip pareiškėjas įvardija „sveikatos, akių ir psichikos apsaugos“ reikalavimų. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras yra daug kartų atlikęs patikrinimus Šiaulių TI kamerose ir nustatęs higienos normų reikalavimų pažeidimus. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos norma HN 76:2010 įsigaliojo 2010 m. balandžio 11 d., iki tol galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka. Sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999). Higienos normos HN 76:1999 10.3 punktas taip pat nustatė, kad natūralios apšvietos koeficiento norma yra 0,5 proc. Teismas nurodė, kad byloje pateiktos Šiaulių TI vidaus tyrimų skyriaus pažymos (I t., b. l. 79, II t., b. l. 87–88), iš kurių matyti, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 1, Nr. 10, Nr. 7, Nr. 25, Nr. 26, Nr. 36, Nr. 37, Nr. 41, Nr. 63, Nr. 73, Nr. 79, Nr. 101, Nr. 104. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1 (II t., b. l. 94–96) ir 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-144 (II t., b. l. 97–99) nustatyta, kad kameroje Nr. 101, kurioje tuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti natūralios apšvietos koeficiento pažeidimai.

Dėl pareiškėjo darbo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Šiaulių TI nuo 2008 metų iki 2011 m. spalio 13 d. nebuvo įkurtos darbo vietos suimtiesiems, „kad suimtieji iš neturėjimo ką veikti degraduotų, kad neužsidirbtų pinigų“. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad suimtieji gali dirbti tik tardymo izoliatoriaus teritorijoje ir turi būti užtikrintas šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų vykdymas. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymas numato tam tikras sąlygas, kad suimtieji galėtų dirbti, t. y. „jei yra galimybė“, rašytinis suimtojo prašymas ir suimtojo ikiteisminio tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Pareiškėjas teismui nepateikė aukščiau minėtų įrodymų, kad yra kreipęsis su rašytiniu prašymu dirbti į Šiaulių TI administraciją, bei, kad yra pateikęs ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

Dėl socialinio darbo ir užimtumo vykdymo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prievarta laikant jį suėmus nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. spalio 10 d. bei iki šiol su pareiškėju nebuvo vykdomas socialinis darbas ir užimtumas, numatytas Suėmimo vykdymo įstatyme (Kardomojo kalinimo įstatyme) ir BVK. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja Socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Teismas akcentavo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus organizuotuose renginiuose (Projekto „Padidinimas naudojimuisi ŽIV/AIDS prevencijos ir žalos mažinimo paslaugomis tarp įkalintų ir bausmę atliekančių asmenų“ sąrašą, 2009 m. liepos 21 d. Nr. 61/04-798; Loginių užduočių konkurso protokolą, 2009 m. rugsėjo 29 d. Nr. 61/04-994; Suimtųjų (nuteistųjų) šaškių žaidimo varžybų protokolą, 2012 m. vasario 27 d. Nr. 61/04-186) (I t., b. l. 30–32). Todėl pareiškėjo skundo dėl socialinio darbo ir užimtumo neorganizavimo argumentus atmetė.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nėra reikiamo vietos ploto, neužtenka oro kubinės talpos, apšvietimo, oro judėjimo greitis vasaros metu neatitinka reikalavimų. Nurodė, kad 2 metus 24 val. per parą buvo laikomas kameroje su 6–8 asmenimis. Teismas nurodė, kad Higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (įsigaliojo 2010 m. balandžio 11 d.) nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikta Šiaulių TI 2013 m. sausio 30 d. pažyma Nr. 20/01-478 (II t., b. l. 87–89), iš kurios matyti, kad aptariamu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2013 m. sausio 18 d. Tam tikrais laikotarpiais (galiojant Higienos normai HN 76:1999) (2009 m. balandžio 28 d. – 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. gegužės 19 d. – 2009 m. gegužės 29 d., 2009 m. birželio 30 d. – 2009 m. rugpjūčio 28 d., 2009 m. rugsėjo 18 d. – 2009 m. spalio 2 d., 2009 m. spalio 6 d. – 2009 m. spalio 27 d., 2009 m. lapkričio 6 d. – 2009 m. lapkričio 17 d.) iš viso 138 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 13, Nr. 22, Nr. 26, Nr. 60, Nr. 63, kuriose vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto nuo 2,12 kv. m iki 9,08 kv. m. Tai teismas laikė akivaizdžiu teisės aktų pažeidimu.

Laikotarpiais (galiojant Higienos normai HN 76:2010) (2010 m. balandžio 9 d. – 2010 m. balandžio 27 d., 2010 m. gegužės 4 d. – 2010 m. gegužės 11 d., 2010 m. gegužės 21 d. – 2010 m. birželio 1 d., 2010 m. birželio 4 d. – 2010 m. birželio 11 d., 2010 m. birželio 22 d. – 2010 m. birželio 28 d., 2010 m. liepos 2 d. – 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos 15 d. – 2010 m. rugpjūčio 3 d., 2010 m. rugpjūčio 6 d. – 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. rugpjūčio 24 d. – 2010 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. rugsėjo 13 d. – 2010 m. spalio 21 d., 2010 m. spalio 25 d. – 2010 m. lapkričio 16 d., 2010 m. lapkričio 19 d. – 2010 m. lapkričio 26 d., 2010 m. lapkričio 30 d. – 2010 m. gruodžio 21 d., 2010 m. gruodžio 28 d. – 2011 m. sausio 7 d., 2011 m. sausio 20  d. – 2011 m. vasario 8 d., 2011 m. vasario 11 d. – 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. kovo 9 d. – 2011 m. kovo 10 d, 2011 m. kovo 18 d. – 2011 m. balandžio 5 d., 2011 m. balandžio 12 d. – 2011 m. gegužės 10 d., 2011 m. lapkričio 16 d. – 2011 m. lapkričio 18 d., 2011 m. gruodžio 5 d. – 2011 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 8 d. – 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. vasario 22 d. – 2012 m. kovo 14 d., 2012 m. balandžio 27 d. – 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 4 d. – 2012 m. gegužės 8 d., 2012 m. rugpjūčio 3 d. – 2012 m. rugpjūčio 8 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2012 m. rugsėjo 14 d. – 2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 26 d. – 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. lapkričio 15 d. – 2012 m. lapkričio 28 d.) iš viso 400 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 7, Nr. 25, Nr. 26, Nr. 79, Nr. 101, Nr. 104, kuriose vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto nuo 2,03 kv. m. iki 10,99 kv. m. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl teismas kritiškai vertino Šiaulių TI pateiktą Įskaitos skyriaus 2013 m. sausio 30 d. pažymą Nr. 20/01-478, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, jos turinį teismas vertino pareiškėjo naudai.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-440 (III t., b. l. 186–191) (patikrinimas pradėtas 2010 m. rugsėjo 13 d. 10 val. 30 min.) nurodyta, kad patikrinta kamera Nr. 26, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. Tikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 26 remontuota, bet vėl reikalingas paprastas remontas: sienų ir lubų danga apipelijusi (HN 76:2010 62 p. pažeidimas), grindys nevalytos. Kameroje patalpų vėdinimas natūralus. 2010 m. rugsėjo 13 d. 10.50 val. atlikto mikroklimato faktorių matavimo rezultatai, temperatūra  ir santykinė drėgmė atitiko reikalavimus, oro judėjimo greitis 0,05 m/s (HN 76:2010 26 p. pažeidimas). Paimtas oro mėginys, gyvenamoje aplinkoje cheminių medžiagų (anglies monoksido) ribinės vertės neviršija nustatytų didžiausių leidžiamų koncentracijų. Dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, natūralios apšvietos koeficientas – neatitiko (HN 76:2010 22 p. pažeidimas), kameroje keliose lovose antklodės be užvalkalų (HN 76:2010 66 p. pažeidimas). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1, kuris surašytas atlikus patikrinimą vietoje 2011 m. sausio 7 d., nurodoma, kad kameroje Nr.101 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. sausio 7 d. ir vėlesniais laikotarpiais) operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad patalpos sienos purvinos, tualeto durys nudaužytos, ant sienų, lubų dangos vizualiai matomas pelėsis (HN 76:2010 X sk. 56 p., X sk. 62 p. pažeidimas). Dirbtinė apšvieta – 206 lx; oro temperatūra – 17,4/17,1 laipsnių (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas); santykinė oro drėgmė – 59,8/59,7 proc. (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas; oro judėjimo greitis – 0,02/0,02 m/s (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas); natūralios apšvietos koeficientas – 0,30 proc. (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas). Taip pat byloje nurodyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. balandžio 27 d. atliko grįžtamąją kontrolę, kurios metu yra įvertinamas operatyviosios kontrolės metu (2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1) nustatytų pažeidimų pašalinimas. Grįžtamoji kontrolė įforminta Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-144, kuriame nurodoma, kad kameroje Nr. 101 atliktas dalinis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, oro temperatūros bei oro judėjimo greičio pažeidimų nėra. Nustatytas vienintelis natūralios apšvietos koeficiento pažeidimas.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore organizavimo ir dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio

Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra vedamas pasivaikščioti į kiemelius, kuriuose lietaus nutekamieji vamzdžiai sujungti su kanalizacijos vamzdžiais, dėl to pasivaikščiojimo kiemeliuose sklinda fekalijų smarvė ir pareiškėjui neužtikrinama teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra 2 metrų pločio ir 7 metrų ilgio ir dėl didelio juose vienu metu esančio suimtųjų skaičiaus neįmanoma vaikščioti. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji. Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo vietos. Teismas pažymėjo, kad Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 26 d., vadovaudamasi gautu pareiškėjo 2011 m. gegužės 16 d. skundu, atliko Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą dėl atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Patikrinimo išvadas pateikė 2011 m. birželio 7 d. patikrinimo akte Nr. PT-8, kuriame nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta: patikrinimo metu nenustatyta, kad iš pasivaikščiojimo kiemelių, esančių ant pastato stogo, įrengtų lietaus vandens surinkimo trapų sklistų kvapai. 2011 m. balandžio 8 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atlikęs pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą (2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-124) konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose kanalizacijos nutekamųjų vamzdynų nėra, įrengti lietaus surinkimo vamzdynai, iš kurių pašalinis kvapas patikrinimo metu nebuvo jaučiamas; pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kvapo.

Dėl Šiaulių TI naudojamo sportinio inventoriaus ir vietos sportuoti

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nėra tinkamo sportuoti inventoriaus, nėra vietos kur sportuoti, bėgioti. Teismas nustatė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punkte nurodyta, kad suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato sporto aikštelių, sportui skirtų patalpų įrengimą tardymo izoliatorių režiminėje dalyje, tačiau plačiau nereglamentuoja, kaip turi būti įrengtos sporto aikštelės, koks inventorius privalo būti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui pateikė sportui skirtų vietų bei inventoriaus nuotraukų kopijas, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI yra įrengta krepšinio aikštelė, taip pat prie jos įrengtas prisitraukimų skersinis bei lygiagretės, taip pat skersiniai yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kur suimtieji (nuteistieji) gali sportuoti pasivaikščiojimo gryname ore metu. Taip pat Šiaulių TI įrengta stalo teniso salė. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nesudarytų galimybių sportuoti.

Dėl galimybės atlikti religines apeigas

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI suimtieji dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu neturi teisės atlikti religines apeigas. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja, kad suimtieji turi teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu tardymo izoliatoriuose vieni arba kartu su kitais suimtaisiais atlikti religines apeigas. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų suimtųjų poilsiui ir kad atliekant šias apeigas būtų laikomasi šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų apsilankymo pas stačiatikių šventiką Olegą Štelmaną bei pas katalikų kunigą sąrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas yra ne kartą dalyvavęs Šiaulių TI administracijos organizuotuose suimtųjų (nuteistųjų) susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku (2011 m. gegužės 2 d. Nr. 61/04-421, 2011 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 61/04-969, 2011 m. spalio 7 d. Nr. 61/04-1145, 2011 m. lapkričio 4 d. Nr. 61/04-1238, 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 61/04-1243, 2012 m. vasario 6 d. Nr. 61/04-119, 2012 m. kovo 2 d. Nr. 61/04-217, 2012 m. kovo 12 d. Nr. 61/04-257). Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino nepagrįsta pareiškėjo skundo dalį dėl nesuteiktos galimybės atlikti religines apeigas.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dienomis, kai pareiškėjas yra etapuojamas, Šiaulių TI administracija neužtikrina pareiškėjui vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo trukmė Šiaulių TI nustatyta Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186. Šiuo įsakymu nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Pasivaikščiojimas organizuojamas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu laiku (nuo 8.00 val. iki 11.30 val. ir nuo 12.30 val. iki 16.30 val.).  Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas pasivaikščiojimo gryname ore minimali trukmė 1 valanda. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad dienotvarkė yra viena iš suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonių. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms skirtas laikas. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad jeigu suimtasis (nuteistasis) dienotvarkėje nustatytu pasivaikščiojimo laiku turi būti konvojuojamas, pasivaikščioti jis nevedamas, nes konvojus turi suplanuotą maršrutą ir laiką ir turi jo laikytis.

Dėl laikymo sąlygų etapavimo dienomis

Pareiškėjas skunde nurodė, kad etapavimo dienomis jis po 6–12 valandų buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kur nėra oro, stalo, tualetas neatskirtas, langai labai maži arba jų visai nėra. Teismas nurodė, kad asmenų priėmimo į tardymo izoliatorių pagrindus bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 11 punkte nurodyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI yra įrengta 11 trumpalaikio laikymo kamerų. Šios kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo jose nėra. Iš trumpalaikio laikymo kamerų suimtuosius ir nuteistuosius tardymo izoliatoriaus direktoriaus budintysis pavaduotojas, atsižvelgdamas į suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus, paskirsto į režiminėje teritorijoje esančias priėmimo-paskirstymo kameras PK-1–PK-9. Šiaulių TI yra įrengtos 9 priėmimo-paskirstymo kameros. Jos įrengtos pusrūsyje. Priėmimo-paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki bus patikrinta jų sveikata, bet ne ilgiau kaip 1 darbo dieną nuo patalpinimo į šias kameros datos. Teismas sprendė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių faktų, patvirtinančių, jog nebuvo laikytasi minėto teisės akto reikalavimo (nenurodė konkrečios trumpalaikio laikymo kameros, kurioje būtų išbuvęs ilgiau negu dvi valandas, tos dienos jį priėmęs pareigūnas ar kitos aplinkybės), todėl šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

Dėl maitinimo konvojuojant

Pareiškėjas skunde nurodė, kad etapuojant jį iš Šiaulių TI į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą bei Laisvės atėmimo vietų ligoninę 11.30–12.00 val. jam nėra duodamas pietų maistas, o duodamas sausas davinys. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintoje Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje reglamentuojama, kad pusryčių laikas 06.10–7.00 val., o pietų – 11.30–12.30 val. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkte nurodyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Atsižvelgiant į tai, kad konvojus į Vilnių (Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą bei Laisvės atėmimo vietų ligoninę) išvyksta 11.30–12.00 val., kad kelionės trukmė yra 2.5–3 val., asmenims turi būti užtikrinamas sauso maisto išdavimas, nes jie išvyksta dienotvarkėje nustatytu pietų metu, o nuvykus į paskirties punktą nuo paskutinio maitinimo (t. y. nuo pusryčių) iki atvykimo į paskirties punktą bus praėję daugiau nei 6 valandos, darytina išvada, kad pareiškėjui pagrįstai duodamas sausas davinys.

Dėl maitinimo atvykus į Šiaulių TI

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtinto „Sauso davinio išdavimo asmenims, atvykusiems į Šiaulių TI, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę tvarkos aprašo“ 5 punkto nuostatos „asmenims, atvykusiems į įstaigą praėjus maitinimo metui, išduodamas turimas maisto davinys, likęs nuo pusryčių, pietų ar vakarienės, o jam nesant – sausas maisto davinys“ sudaro galimybę Šiaulių TI vogti maistą iš Šiaulių TI laikomų suimtųjų (nuteistųjų) ir nepirkti sauso davinio. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atvykus į Šiaulių TI yra maitinamas maistu, praėjus daugiau nei 2 val. nuo jo pagaminimo, nors toks maistas turėtų būti sunaikintas. Pareiškėjui neduodama pasirašyti Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtinto „Sauso davinio išdavimo asmenims, atvykusiems į Šiaulių TI, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę tvarkos aprašo“ priede, kai išduodamas maistas ar sausas davinys. Teismas nurodė, kad Suimtųjų maitinimas yra organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas taisykles. Šių taisyklių 34 punkte nurodyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Taisyklių 32–33 punktuose nurodyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, kad visi be išimčių į Šiaulių TI atvykę konvojuotieji suimtieji ir nuteistieji yra pamaitinami pietumis (nebent tokio maitinimo patys atsisako). Bylos duomenimis nustatyta, kad maitinimo apskaita iki 2011 m. gruodžio 21 d. nebuvo vedama. Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo vagiamas iš suimtųjų (nuteistųjų). Tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė duomenų, jog teismo ar kitų kompetentingų institucijų sprendimu būtų nustatyti maisto produktų vagystės faktai iš suimtųjų (nuteistųjų) asmenų ir dėl to nukentėjo pareiškėjas. Pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI yra sudaroma galimybė vogti maistą iš Šiaulių TI laikomų suimtųjų (nuteistųjų) ir nepirkti sauso davinio, teismas atmetė. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1026 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V-675 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo“ pakeitimo“ 22 punktas nustato, kad „pagamintas maistas, kuris patiekiamas karštas, turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip 68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną“. Pareiškėjo argumentas, kad maistas turi būti suvartotas per dvi valandas nuo jo pagaminimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl vaizdo ir garso įrašymo priemonių Šiaulių TI

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI 2-ame ir 3-ame aukštuose nėra įrengtų filmavimo įrenginių, kad Šiaulių TI teisės aktų pažeidimams fiksuoti nenaudoja garso įrašymo priemonių, taip sudaro sąlygas Šiaulių TI administracijai meluoti, šmeižti ir įžeidinėti pareiškėją bei kitus suimtuosius (nuteistuosius). Teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12 punktas reglamentuoja, kad Šiaulių TI teritorijai saugoti gali būti įrengtas inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių kompleksas, 16 punktas nustato, kad kamerų langai ir durys gali būti blokuojami apsaugos signalizacijos priemonėmis bei stebėjimo kameromis. Minėtų Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl vaizdo ir garso įrašymo priemonių įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, o aptariamos taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams.

Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų pasivaikščiojimų kiemelių būklės

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimai vyksta kiemeliuose, kurie uždengti senu šiferiu ir surūdijusiu tinklu, sienos užpurkštos kalkėmis. Pažymėjo, kad dėl visų išvardintų aplinkybių kyla pavojus sveikatai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, todėl vien abstraktus aplinkybių nurodymas negali būti pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti konstatuojami Šiaulių TI neteisėti veiksmai.

Dėl leidimo higienos paso įstaigos veiklai

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių TI eksploatuoja patalpas ir pastatus neturėdamas higienos paso ir neturėdamas visų reikiamų leidimų eksploatuoti, kuriose apgyvendina ir laiko pareiškėją. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, kitam fiziniam asmeniui, kuris naudojasi Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktų jam suteiktomis judėjimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui, kitų Europos Sąjungos valstybių narių juridiniam asmeniui, organizacijai ar jų filialams, kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ar kitose užsienio valstybėse įsteigtų juridinių asmenų ar organizacijų registruotiems filialams Lietuvos Respublikoje verstis veikla, nurodyta šio straipsnio 4 dalyje, leidžiama tik turint šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą-higienos pasą. To paties straipsnio 4 dalyje išvardintos veiklos rūšys, kurioms būtinas leidimas-higienos pasas. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad laisvės atėmimo įstaigų veikla į minėtą sąrašą nėra įtraukta, todėl leidimas-higienos pasas Šiaulių TI nereikalingas.

Dėl socialinės reabilitacijos

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių TI nevedė jokio individualaus socialinio reabilitacinio darbo, kuris padėtų ugdyti ir siekti tikslų teisėtais būdais ir priemonėmis. Teismas nurodė, kad BVK 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. To paties teisės akto 62 straipsnyje išvardintos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys ir joms prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos (1 d.); gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (2 d.). Šiaulių TI nuostatų 1 punkte įtvirtinta, kad Šiaulių TI yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi valstybės įstaiga, vykdanti kardomąją priemonę –suėmimą ir arešto bausmę. Šiuo atveju tardymo izoliatorių administracijai numatyta pareiga Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte garantuoti tokias užimtumo formas kaip kultūros, sporto ir kiti renginiai dirbant socialinį darbą su suimtaisiais, o ne reabilitacinį darbą su nuteistaisiais. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į pareiškėjo kaip nuteistojo statusą, Šiaulių TI, kaip valstybės įstaigos, vykdančios kardomąją priemonę – suėmimą ir arešto bausmę, pobūdį, galima konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija teisėtai nevykdė socialinio reabilitacinio darbo, numatyto Bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio 1 dalyje.

Dėl priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad priėmimo-paskirstymo kamerose langai neatsidaro ir nėra mechaninės ventiliacijos. Teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 3 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 1 punktas nustato, kad taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Taisyklių 2 punkte pabrėžiama, jog jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 13 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos higienos normas turi atitikti gyvenimo ir buities sąlygos kamerose. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Higienos norma HN 76:2010. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis teismas sprendė, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė laikyti nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo.

Dėl prausimosi ir persirengimo patalpų įrengimo

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių TI esantys dušai yra be jokių pertvarų, tiek prausimosi, tiek persirengimo patalpose. Teismas nurodė, kad reikalavimai dušų įrengimui laisvės atėmimo vietose nustatyti Higienos normos HN 76:2010 39 punkte. Higienos normos HN 76:2010 27 punktas taip pat nustato, kad dušinėje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras. Todėl teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

Dėl atvykusių į Šiaulių TI priėmimo procedūros

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad atvykus į Šiaulių TI niekada nenuveda į Sveikatos priežiūros tarnybos kabinetą, o atvedus gydytojas neapžiūri. Teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkte nurodyta, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai.  Pagal taisyklių 19 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-195/1R-76 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo 11 punktas nustato, kad į laisvės atėmimo vietą atvykus naujam asmeniui, tarnybos specialistai užpildo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025-1/ap), jeigu ji nebuvo užpildyta kitoje laisvės atėmimo vietoje, ir per tris dienas patikrina atvykusiojo sveikatą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punktas nustato, kad visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI priimamas kaip laisvės atėmimo vietose laikomas, o ne kaip naujai atvykęs suimtasis (nuteistasis), todėl kiekvieną kartą atvykus į Šiaulių TI jam medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas neatliekami. Kaip numatyta Aprašo 13 punkte, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikata profilaktiškai turi būti patikrinama ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė, kada konkrečiai nebuvo apžiūrėtas, šie pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nekonkretūs, todėl juos teismas atmetė.

Dėl maisto išdavimo Šiaulių TI laikomiems asmenims fakto fiksavimo

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių TI neduoda pasirašyti už išduotą pietų maistą, nefiksuoja maisto išdavimo laiko. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI laikomų asmenų maitinimas vykdomas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Asmenys maitinami Šiaulių TI direktoriaus patvirtintoje Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku. Vykdomas visų kalinamų asmenų maitinimas, duomenų apie maisto išdavimą atskiriems asmenims fiksavimas galiojančiuose teisės aktuose nenumatytas.

Dėl patikslintų skundų reikalavimų

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. patikslintuose skunduose prašė teismo nustatyti, jog Šiaulių TI laikino suėmimo kamerose žeminamas žmogaus orumas, suėmimo sąlygos nežmoniškos, žiaurios, žalojama psichika, sveikata, kankinama; Šiaulių TI karantino kamerose žeminamas žmogaus orumas, laikymo jose sąlygos nežmoniškos, elgesys žiaurus, žalojama psichika, sveikata, kankinama; Šiaulių TI laikant pareiškėją kamerose buvo žeminamas orumas, nežmoniškas, žiaurus elgesys, žalojama psichika, sveikata, kankinama, nes pareiškėjas laikytas kamerose kuriose: neužtenka natūralios šviesos, vietos, oro, žalumynų oro, drėgmės, vasarą karšta, tvanku, laikytas 23 valandas iš 24 valandų kameroje ir teduoda tik vieną valandą būti kameroje 18 kv. m uždengtu šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, kuriame lietaus nuotekų vamzdžiai sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdžiais, nevedant socialinės reabilitacijos, nesuteikiant pakankamai užimtumo, neįkuriant darbo vietų Šiaulių TI suimtiesiems, perkeltiems į Šiaulių TI.

2013 m. vasario 14 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi aukščiau minėti patikslintų skundų reikalavimai buvo atsisakyti priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo G. K. patikslintų skundų priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintuose skunduose pakankamai aiškiai nurodė, iš kokių galimai neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas kildina jam padarytą žalą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, patikslindamas skundą, nurodė, jo pažeistas teises, teismas sprendė, kad šiuo atveju,  nagrinėjant aukščiau išdėstytus pareiškėjo reikalavimus, pastarieji galėtų būti apginti panaudojant žalos atlyginimo institutą.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Teismas padarė išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę (538 dienos), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad buvo nustatyti kiti šiame teismo sprendime nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais teismas sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą bei kitus atsakovo neteisėtus veiksmus, nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 700 Eur.

III.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Paaiškina, kad jo laisvė yra apribota, todėl privalo vykdyti laisvės atėmimo vietos administracijos nurodymus. Pareiškėjas tvirtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas žinojo, kad pareiškėjas negalės dalyvauti teismo posėdyje, nes turės vykti į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Pareiškėjas nurodė, kad teismo posėdyje, tiriant rašytinius įrodymus, jis būtų pateikęs papildomus paaiškinimus ir įrodymus. Pareiškėjas paaiškino, kad neturi galimybės archyvuoti bylos dokumentų, visos bylos medžiagos nepamena, todėl negalėjo parengti net ir rašytinių paaiškinimų. Pareiškėjo nuomone, teismas, žinodamas, kad pareiškėjas negalės dalyvauti teismo posėdyje, bylą išnagrinėjo taip kerštaudamas dėl pareiškėjo reikštų nušalinimų bei skundo tikslinimų. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti, kad visi jo šioje byloje pateikti prašymai buvo pagrįsti ir turėjo būti patenkinti. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, suvaržė jo teisę teikti įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas įrodymų nepateikė, nors tokia galimybė jam nebuvo sudaryta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant, nes apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo tinkamai pranešta. Atsakovo nuomone, net ir esant šalies prašymui dalyvauti teismo posėdyje, jos neatvykimas, kai apie teismo posėdžio laiką ir vietą yra tinkamai pranešta, neatima iš teismo galimybės bylą išnagrinėti jai nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. K. už laikymą Šiaulių TI atskirais laikotarpiais nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 20 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nusprendė atsakovo prašymu taikyti ieškinio senaties terminą nurodydamas, kad pareiškėjui galėtų būti priteista neturtinė žala, patirta nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2013 m. sausio 20 d. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 538 dienas Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis ir pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertino 2 700 Eur.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia viena aplinkybe – teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, taip iš jo atimė teisę pateikti papildomus paaiškinimus teismo posėdžio metu, todėl toks teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

ABTĮ 78 straipsnyje nustatytos sąlygos teismo posėdžiui pradėti. Šios teisės normos 1 dalyje nustatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis ABTĮ 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Be to, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos.

Byloje nustatyta, kad administracinė byla pirmąja instancija buvo išnagrinėta 2015 m. vasario 12 d. teismo posėdyje. Nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teismo šaukimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. sausio 6 d. (IV t., b. l. 32). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2015 m. sausio 12 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas perkelti teismo posėdį iš vasario 12 dienos į vasario 2–6 dienas, nes 2015 m. vasario 12 d. 9 val. paskirtas teismo posėdis Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 3-61-3-02402-2012-6, nutartis dėl teismo posėdžio priimta 2014 m. lapkričio 20 d. Išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi jį atmetė nurodęs, kad pareiškėjas teismui yra pateikęs skundą, kurį tikslino 7 kartus, byla nagrinėjama nuo 2012 metų, 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. spalio 23 d., 2014 m. sausio 21 d. teismo posėdžiai buvo perkelti arba atidėti dėl pareiškėjo užimtumo kitose bylose. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dalyvavo 2012 m. gegužės 28 d., 2012 m. lapkričio 26 d., 2014 m. sausio 24 d. teismo posėdžiuose, teikė prašymus, kurie buvo išnagrinėti. Teismas akcentavo, kad dėl pareiškėjo pareikštų nepagrįstų nušalinimų du kartus buvo atidėti teismo posėdžiai – 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. Aptariamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2015 m. vasario 12 d. 9.30 val. vyksiančio teismo posėdžio perkelti nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas savo paaiškinimus yra pateikęs raštu, ne kartą juos tikslino, trijuose teismo posėdžiuose buvo sprendžiami pareiškėjo prašymai, iš kurių dalis patenkinta, o nepagrįsti prašymai atmesti, todėl pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus nebus suvaržyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, gali papildomus rašytinius paaiškinimus pateikti teismui raštu iki teismo posėdžio pradžios. Teismas akcentavo, kad užimtumas kitose bylose nelaikytinas svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad perkelti teismo posėdžio į ankstesnį laiką nėra galimybės dėl teismo užimtumo kitose bylose, o teismo posėdį perkeliant vėlesniam laikui dar labiau užsitęstų bylos nagrinėjimas. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartis pareiškėjui buvo išsiųsta tą pačią dieną (IV t., b. l. 38).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktu, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėja bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Kaip buvo pažymėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teismo posėdyje nedalyvaujant pareiškėjui, kuriam apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, savaime nelaikytina pirmosios instancijos teismo padarytu proceso teisės pažeidimu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas bet kokiu atveju privalėtų naikinti apeliaciniu skundu apskųstą teismo sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens nedalyvavimas teismo posėdyje, apie kurį jam buvo tinkamai pranešta, tam tikrais atvejais yra laikomas proceso teisės normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars, liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Atitinkamai, ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir taip suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą).

EŽTT pripažįsta, kad teisė į teisingą teismą, kaip tai nurodyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą. Tiesa, ši taisyklė nėra absoliuti ir turi išimčių. Be žodinio teisminio bylos nagrinėjimo galima apsieiti, kai tokios teisės nedviprasmiškai atsisakoma ir nėra viešojo intereso klausimų, kurie lemtų žodinio nagrinėjimo privalomumą. Toks atsisakymas gali būti tiek tiesioginis, tiek numanomas (žr., pvz., EŽTT 1990 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją; 1993 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją). EŽTT, vertindamas teisę į žodinį bylos nagrinėjimą, yra pažymėjęs, kad teisminiuose procesuose pirmosios instancijos teisme, kuris yra vienintelė instancija ginčui išspręsti, paprastai yra teisė į „žodinį nagrinėjimą“. Jei buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, tokio nagrinėjimo nebuvimas apeliacinės ar kasacinės instancijų teisminiuose procesuose gali būti pateisinamas, atsižvelgiant į specifinį tokių procesų pobūdį, iš to darytina išvada, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma (teisę būti išklausytam) apima teisę teisminiame procese būti išklausytam bent vieną kartą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Keskinen ir Veljekset Keskinen Oy prieš Suomiją). Bet ir šiuo atveju gali būti išimčių, pavyzdžiui tada, kai nekyla jokių fakto ar teisės klausimų, į kuriuos nebūtų galima atsakyti, remiantis byloje esančiais duomenimis, tarp jų ir šalių rašytiniais paaiškinimais (žr., pvz., EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimus bylose Döry prieš Švediją, Lundevall prieš Švediją ir Salomonsson prieš Švediją; 1994 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Fredin prieš Švediją; 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Fischer prieš Austriją; 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Elo prieš Suomiją).

Kaip buvo pažymėta, pareiškėjas prašė teismo atidėti teismo posėdį dėl jo užimtumo kitoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį pareiškėjo prašymą atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad pareiškėjo teisė būti išklaustam šioje administracinėje byloje nebuvo pažeista. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2012 metais pateiktą skundą tikslino net 7 kartus. Pareiškėjui buvo pateikti visi atsakovo į bylą teikti atsiliepimai (I t., b. l. 46, II t., b. l. 127, 170), sudarytos galimybės susipažinti su bylos medžiaga (I t., b. l. 46, 170, II t., b. l. 174, 177, III t., b. l. 206). Kad su bylos medžiaga turėjo galimybę susipažinti, patvirtino ir pats pareiškėjas (III t., b. l. 51).

Akcentuotina, kad pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui atmetus jo prašymą perkelti teismo posėdžio datą, neteikė jokių rašytinių paaiškinimų. Tokių papildomų paaiškinimų, į kuriuos turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgus į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, buvo nutarta bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, taip užtikrinant pareiškėjo teisę apeliacinės instancijos teismui žodžiu nurodyti aplinkybes, kurių nepateikė pirmosios instancijos teismui (IV t., b. l. 93–94).

Vadovaujantis ABTĮ 73 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Teismo šaukimas pareiškėjui buvo siunčiamas registruotu paštu jo nurodytu adresu – Klaipėdos g. 94A-7, Panevėžyje (IV t., b. l. 102, 111), tačiau teismo šaukimai grįžo neįteikti (IV t., b. l. 102–103, 111–112). Apie teismo posėdį pareiškėjui buvo bandoma pranešti ir siunčiant teismo šaukimą per Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko elektroninių paslaugų portalą (IV t., b. l. 104). Taip pat buvo nustatyta, kad šiuo metu pareiškėjas nedirba, todėl jam nebuvo galimybės teismo šaukimo įteikti per darbovietę (IV t., b. l. 105). Galiausiai, vadovaujantis ABTĮ 73 straipsnio 3 dalimi – jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos – apie 2017 m. sausio 18 d. 13.30 val. vyksiantį teismo posėdį buvo paskelbta viešai 2017 m. sausio 6 d. (IV t., b. l. 108). Žodiniame teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, todėl byla, vadovaujantis 137 straipsnio 4 dalimi, buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė realizuoti teisę į žodinį bylos nagrinėjimą, dėl kurios pareiškėjas skundėsi, tačiau nesidomėdamas jo inicijuotu teismo procesu ir nedalyvaudamas žodiniame pateikto apeliacinio skundo nagrinėjime, pareiškėjas pats išreiškė savo atsisakymą nuo teisės būti išklausytam žodiniame teismo posėdyje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas ne vieną kartą tikslino savo skundą, skunde ir jo patikslinimuose pakankamai detaliai įvardijo veiksmus, iš kurių kildino savo neturtinę žalą. Pareiškėjo teikti rašytiniai procesiniai dokumentai leido objektyviai ir visapusiškai bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka ir patikrinti, ar pasitvirtino pareiškėjo skunde bei patikslintuose skunduose nurodyti Šiaulių TI neva padaryti teisės aktų pažeidimai. Pareiškėjas nepateikė argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, kad dėl to, jog byla pirmosios instancijos buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, lėmė tai, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai. Galiausiai, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pats atsisakė pasinaudoti teisę į žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui neprasminga vien dėl to, jog savo neveikimu pareiškėjas rodo, kad nesidomi bylos eiga, todėl galima daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad ir pirmosios instancijos teisme jis nesinaudos šia savo teise.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktą prašymą pripažinti, kad visi jo šioje byloje pateikti prašymai buvo pagrįsti ir turėjo būti patenkinti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti prašymai buvo išnagrinėti laikantis ABTĮ nustatytų taisyklių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų neišnagrinėtas koks nors pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, dėl kokio neteisingai išspręsto jo prašymo galėjo būti neteisingai išspręsta administracinė byla.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Kaip buvo nurodyta, apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tik tuo, kad byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Jokių kitų, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylos medžiagos nepamena, todėl negalėjo parengti net ir rašytinių paaiškinimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai aptarti pareiškėjo skundo bei patikslintų skundų teiginiai dėl jo galbūt pažeidžiamų teisių Šiaulių TI. Todėl susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu ir rengdamas apeliacinį skundą pareiškėjas turėjo galimybę atsikirsti į teismo sprendime padarytas išvadas, pateikti teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančius įrodymus ar nurodyti, kad ginčui taikytini teisės aktai turėtų būti aiškinami kitaip. Byloje nėra įrodymų, kad po to, kai bylą buvo išnagrinėta, pareiškėjas būtų siekęs susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų laikydamasis ABTĮ nustatytų reikalavimų įgyvendinti teisę apskųsti jam iš dalies nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau pareiškėjas savo teise į apeliacija naudojosi pasyviai, vėliau apskritai nebesidomėjo savo bylos baigtimi.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad iki 2016 m. liepos 1 d. galiojęs ABTĮ nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 1 d.). Atsižvelgusi į šią nuostatą, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, taikytinų teisės aktų reikalavimus bei atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu tik iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, nes tokį prašymą savo atsiliepime buvo išsakęs atsakovas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė laikotarpį, kuriam taikoma ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismo aptariamu klausimu padarytos išvados atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ir pirmosios instancijos teismo nustatytiems pažeidimams pareiškėjui kalint Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 538 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą bei konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (kamerų apšvietimas). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis (nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2013 m. sausio 20 d.) pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, tačiau neteisingai apskaičiavo šio pažeidimo trukmę.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu iki 2010 m. balandžio 11 d. minimalią vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą nustatė Higienos norma HN 76:1999, pagal kurią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma – 5 kv. m. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (1.3 p.).

Iš Šiaulių TI pateiktos 2013 m. sausio 30 d. Pažymos „Dėl G. K. kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 20/01-478 (II t., b. l. 87–89) matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįraukė šių laikotarpių: nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2009 m. kovo 17 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 10 teko nuo 3,25 iki 2,03 kv. m; nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 10 teko nuo 3,25 iki 2,71 kv. m; nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki 2009 m. balandžio 17 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 10 teko nuo 4,065 iki 2,32 kv. m; nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. gegužės 19 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 10 teko nuo 2,32 iki 2,03 kv. m; nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 9 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko 3,39 kv. m; nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 4,24 iki 2,82 kv. m; nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2009 m. birželio 23 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko 2,42 kv. m; nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 3,39 iki 2,42 kv. m; nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 4,24 iki 2,82 kv. m; nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 2,42 iki 2,12 kv. m; nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 3,39 iki 2,12 kv. m; nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. sausio 12 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 4,24 iki 2,12 kv. m; nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. sausio 19 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko 2,42 kv. m; nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. vasario 5 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 3,39 iki 2,12 kv. m; nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2010 m. kovo 2 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 2,82 iki 2,12 kv. m; nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2010 m. kovo 26 d., kai pareiškėjui kameroje Nr. 26 teko nuo 2,82 iki 2,12 kv. m.

Teisėjų kolegija įvertinusi Šiaulių TI pateiktos 2013 m. sausio 30 d. Pažymos „Dėl G. K. kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 20/01-478 duomenis, daro išvadą, kad nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2013 m. sausio 20 d. pareiškėjas Šiaulių TI perpildytose kamerose buvo kalinamas iš viso 628 dienas.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat buvo konstatuoti ir Higienos normos HN 76:2010 26 (oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis), 56 (patalpų valymas, pelėsis ant sienų ir lubų) ir 62 (neatliktas remontas), 66 (reikalavimai lovos patalynei) punktų pažeidimai. Tačiau sprendime teismas nekonstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas be kita ko pažeidžiant ir nurodytas teisės normas. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija konstatuoja buvus minėtus pažeidimus.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo priėmimo-paskirstymo kamerose. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad nenustatyta, jog trumpalaikio sulaikymo kamerose pareiškėjas būtų laikomas ilgiau nei dvi valandas, taip pat, įvertinęs teisės aktų reikalavimus ir padaręs išvadą, kad Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo. Įvertinusi Higienos normos HN 76:2010 turinį teisėjų kolegija nustatė, kad šios normos 26 punktas be kita ko taikomas ir bendros paskirties patalpoms, be to tam tikri šioje higienos normoje nustatyti reikalavimai taikomi laisvės atėmimo vietų patalpoms, nediferencijuojant jų į gyvenamas ir bendro naudojimo (pvz., 60, 62). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad priėmimo-paskirstymo kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26, 62 punkto reikalavimų (pvz., I t., b. l. 6, 94–96, III t., b. l. 151–157, 180–185). Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiose priėmimo-paskirstymo kamerose.

Teisėjų kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai. Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija jų iš naujo nebekartoja.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Sprendžiant dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkanti 231,69 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,17 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 600 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą. Taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr.,  pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę; sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 57 924 Eur (200 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 5 600 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 600 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.