Civilinė byla Nr. 2A-203-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00073-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.2.6.1; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir 2023 m. gruodžio 27 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ ieškinį atsakovams Ž. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Žvalguva“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic Agro“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo Ž. J. 2014 m. liepos 1 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo Ž. J. įsipareigojo sumokėti atsakovei UAB „Žvalguva“ 852 288 Eur; 2) panaikinti 2015 m. sausio 16 d. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės N. M. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. NM-191) dėl 852 288 Eur skolos pagal vekselį išieškojimo iš Ž. J. atsakovei UAB „Žvalguva“; 3) taikyti restituciją ir iš atsakovės UAB „Žvalguva“ priteisti ieškovei UAB „Baltic Agro“ pagal negaliojančiu pripažintu vekseliu gautas (išieškotas) lėšas, t. y. 347 440,54 Eur.
2. Nurodė, kad tarp ieškovės UAB „Baltic Agro“ ir atsakovo Ž. J. 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 01-324, pagal kurią laiduotojas Ž. J. įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovei UAB „Baltic Agro“ už žemės ūkio kooperatinės bendrovės (toliau – ŽŪKB) „Daujočių javai“ prisiimtas prievoles tuo atveju, jeigu ŽŪKB „Daujočių javai“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo įsipareigojimų ieškovei UAB „Baltic Agro“ pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PP/12 09 12/01 AB. ŽŪKB „Daujočių javai“ pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių nevykdė ir iki numatytų terminų, kurių vėliausias – 2013 m. rugsėjo 15 d., už įsigytas prekes neatsiskaitė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl 724 797,71 Eur skolos, 26 843,18 Eur kreditavimo palūkanų ir 104 370,87 Eur delspinigių jai priteisimo iš laiduotojo Ž. J.. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. civilinėje byloje Nr. 2-520-210/2015 priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino visiškai ir iš atsakovo Ž. J. priteisė visą reikalautą 856 011,76 Eur sumą. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi ŽŪKB „Daujočių javai“ iškėlė bankroto bylą. Laiduotojas Ž. J. 2014 m. gruodžio 16 d. raštu visiems savo kreditoriams taip pat pranešė, kad jis yra nemokus ir negali įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų.
3. Ieškovės teigimu, skolininkė ir jos laiduotojas nevykdė piniginės prievolės ieškovei. Be to, paaiškėjo ir tokia aplinkybė, kad Šiaulių miesto 4-asis notarų biuras 2015 m. sausio 16 d. yra išdavęs vykdomąjį įrašą pagal atsakovo Ž. J. 2014 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo šis buvo įsipareigojęs iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti atsakovei UAB „Žvalguva“ 852 288 Eur skolą už nuostolingai dirbančią ir faktiškai jau nemokią ŽŪKB „Daujočių javai“. Kaip matyti iš antstolio R. K. 2015 m. balandžio 2 d. surašyto išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo vykdomojoje byloje Nr. 98-202/2015, dalis šios skolos – 347 440,54 Eur – atsakovei UAB „Žvalguva“ buvo išieškota iš atsakovo Ž. J.
4. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana (Pauliano ieškinio) instituto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis) taikymo sąlygos. Ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui Ž. J., kuri atsirado su juo 2012 m. rugsėjo 12 d. pasirašius laidavimo sutartį Nr. 01-324, o ieškovės reikalavimo bei jo dydžio pagrįstumą patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-520-210/2015, kuriuo ieškovei iš atsakovo Ž. J. yra priteista 856 011,76 Eur. Atsakovas Ž. J. reikalavimo nėra patenkinęs net iš dalies.
5. Atsakovas Ž. J., 2014 m. liepos 1 d. pasirašydamas vekselį, kuriuo jis įsipareigojo atsakovei UAB „Žvalguva“ sumokėti iš esmės nemokios ir netrukus bankrutavusios jos skolininkės ŽŪKB „Daujočių javai“ 852 288 Eur skolą, buvo nesąžiningas. Vekselio išdavimo metu buvo visiškai aišku, kad ŽŪKB „Daujočių javai“ nesugebės atsiskaityti su savo kreditoriais. ŽUKB „Daujočių javai“ 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad 2013 metais bendrovė patyrė 582 268 Lt (168 636,50 Eur) nuostolių, o 2012 metais – 444 197 Lt (128 648,34 Eur) nuostolių. Per 2014 m. sausio – lapkričio mėn. laikotarpį ŽŪKB „Daujočių javai“ patyrė dar 399 211 Lt (111 619,50 Eur) nuostolių, ką patvirtina 2014 m. lapkričio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita. Atsakovas Ž. J. tai neabejotinai žinojo, nes buvo šios bendrovės vadovas, todėl toks jo elgesys prieštarauja sąžiningai verslo praktikai.
6. Taigi, atsakovas turėjo suprasti, kad papildomų, neprivalomų ir nesusijusių su jo asmenine veikla įsipareigojimų prisiėmimas sukels (padidins) jo paties skolų mastą, turės įtakos jo mokumui, sumažins jau esamų atsakovo kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš jo turto ir pažeis šių kreditorių interesus, juolab kad ir atsakovo Ž. J. turtinė padėtis ginčijamo vekselio išrašymo metu buvo bloga – jis neabejotinai žinojo, kad yra faktiškai nemokus, gerai žinojo apie savo skolų kitiems kreditoriams dydį, jų atsiradimo laiką ir struktūrą. Abiejų atsakovų nesąžiningumas, išrašant bei priimant vekselį, taip pat gali būti preziumuojamas ir pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes 2014 m. liepos 1 d. vekseliu atsakovas Ž. J. neatlygintinai perėmė ŽŪKB „Daujočių javai“ prievolę apmokėti 852 288 Eur skolą atsakovei UAB „Žvalguva“, o ši jokių priešpriešinių prievolių atsakovui neįgijo. Atsakovė UAB „Žvalguva“, laikydamasi apdairaus ir rūpestingo elgesio standarto, turėjo pasidomėti atsakovo Ž. J. mokumu, jos pasyvumas negali būti laikomas sąžiningu elgesiu, nes dėl to buvo pažeisti kitų Ž. J. kreditorių interesai.
7. Pripažinus sandorį (Ž. J. 2014 m. liepos 1 d. pasirašytą vekselį) negaliojančiu, šalys, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 4 dalies bei 6.145 straipsnio nuostatomis, turi būti grąžinamos į pirminę padėtį, t. y. UAB „Žvalguva“ turi grąžinti viską, ką ji pagal šį sandorį yra gavusi iš Ž. J.. Taip būtų patenkinti teisėti Ž. J. kreditorės UAB „Baltic Agro“ reikalavimai, ir pašalintas jos teisių pažeidimas. Taikant restituciją, atsakovės UAB „Žvalguva“ gauta 347 440,54 Eur suma neturi būti sugrąžinta atsakovui Ž. J., o priteista jo kreditorei, ieškovei UAB „Baltic Agro“, nes CK 6.66 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
8. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: 1) atnaujino ieškinio senaties terminą vekselio ginčijimui; 2) pripažino negaliojančiu atsakovo Ž. J. 2014 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti 852 288 Eur atsakovei UAB „Žvalguva“; 3) panaikino Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės N. M. 2015 m. sausio 16 d. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. NM-191, dėl 852 288 Eur skolos išieškojimo; 4) taikė restituciją ir iš atsakovės UAB „Žvalguva“ ieškovei UAB „Baltic Agro“ priteisė visą pagal negaliojančiu pripažintą vekselį gautą (išieškotą) sumą – 347 440,54 Eur; 5) priteisė iš atsakovų UAB „Žvalguva“ ir Ž. J. po 5 929,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Baltic Agro“; 6) priteisė iš atsakovų UAB „Žvalguva“ ir Ž. J. po 27,64 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
9. Pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas visų pirma kilo dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas
10. Taigi, pacitavęs kasacinio teismo jurisprudenciją, teismas pripažino, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti atsakovo Ž. J. išrašytą vekselį, tačiau yra pagrindas jį atnaujinti, nes atsakovai elgėsi nesąžiningai ir atliko veiksmus, kurių sąžiningas ir atidus proceso dalyvis nebūtų atlikęs. Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022 konstatuota, kad vekselis buvo suklastotas. Atsižvelgęs į tai kad atsakovų veiksmai buvo neteisėti, teismas nurodė negalintis tokių atsakovų veiksmų toleruoti. Protingiausias ieškovės teisių gynimo būdas yra atnaujinti ieškinio senaties terminą, tuo jai suteikiant galimybę pateikti ieškinį.
11. Vertindamas, ar ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovų atžvilgiu, teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir atsakovo Ž. J. paaiškinimų teisme padarė išvadą, kad didžioji atsakovo Ž. J. skolos dalis susidarė dar iki 2014 m. liepos 1 d., t. y. iki ginčijamame vekselyje nurodytos jo išrašymo datos.
12. Pasisakydamas dėl kreditorių teisių (ne)pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovo Ž. J. nemokumo data – 2014 m. gruodžio 16 d., todėl ginčijamo vekselio išrašymo metu atsakovas jau buvo nemokus ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
13. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo (ne)privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį ir nurodęs, kad Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022 konstatuota, jog laidavimo sutartis Nr. 2012/07/19 nebuvo sudaryta 2012 m. liepos 19 d. ir ginčijamu vekseliu tokia prievolė nebuvo užtikrinta, teismas pripažino, kad jokios pareigos pasirašyti vekselį atsakovas Ž. J. neturėjo.
14. Aptardamas atsakovų (ne)sąžiningumą, teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad: UAB „Žvalguva“ vadovas V. L. ir Ž. J. yra nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį; atsakovas Ž. J. suklastojo tikrą dokumentą ir šį suklastotą tikrą dokumentą – 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį Nr. 2012-07-19 – panaudojo tam, kad pagrįstų 2014 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 852 288 Eur sumą; Ž. J. 2016 m. balandžio 18 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento kopiją, o UAB „Žvalguva“ 2016 m. gegužės 27 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento originalą pateikė Šiaulių apygardos teismui. Tokios aplinkybės lėmė teismo išvadą, kad atsakovai pažeidė ieškovės teises, todėl yra pagrindas pripažinti jų veiksmus nesąžiningais ir prieštaraujančiais vienai iš actio Pauliana sąlygų.
15. Pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, teismas nurodė, kad pripažįsta, jog ieškovės ginčijamas atsakovo Ž. J. išrašytas vekselis yra niekinis dokumentas.
16. Tenkinęs ieškinį, teismas lygiomis dalimis (po 5 929,50 Eur) iš abiejų atsakovų priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
17. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gruodžio 27 d. papildomu sprendimu: 1) priteisė iš atsakovų UAB „Žvalguva“ ir Ž. J. po 6 546,10 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Baltic Agro“; 2) priteisė iš atsakovės UAB „Žvalguva“ ieškovei UAB „Baltic Agro“ 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 347 440,54 Eur sumos, skaičiuojant jas nuo ieškinio priėmimo (2016 m. kovo 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
18. Papildomame sprendime teismas nurodė, kad ieškovė 2022 m. gegužės 4 d. pateikė įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat prašė priteisti iš atsakovų 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki jo visiško įvykdymo, tačiau teismas per klaidą šių klausimų sprendimu neišsprendė, todėl išsprendžia juos papildomu sprendimu.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
19. Atsakovė UAB „Žvalguva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą bei 2023 m. gruodžio 27 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovės UAB „Baltic Agro“ ieškiniui taikyti ieškinio senatį; ieškinį atmesti ir kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Priešingai nei nurodyta sprendime, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad vekselis buvo suklastotas, taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios objektyviai trukdė ieškovei sužinoti apie vekselio, pagal kurį buvo atliktas vykdomasis įrašas, pateiktas vykdyti antstoliui R. K., egzistavimą.
19.2. Sprendimu neįvertinta, kad atsakovo Ž. J. išduotu vekseliu buvo užtikrinta egzistuojanti ŽŪKB „Daujočių javai“ prievolė. Ž. J. buvo įsipareigojęs asmeniškai užtikrinti visų ŽŪKB „Daujočių javai“ prievolių UAB „Žvalguva“ įvykdymą.
19.3. Sprendime teismas nevertino, kad neabejotina ir galiojanti ieškovės reikalavimo teisė pagal laidavimą atsirado vėliau, nei prievolė pagal ginčijamą vekselį.
19.4. Teismas sprendimu nevertino ir nepasisakė dėl bylai reikšmingo jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo pripažintas išieškojimo pagal vekselį teisėtumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad antstolio vykdyti išieškojimo veiksmai pagal šioje byloje ginčijamą vekselį buvo teisėti.
19.5. Teismas sprendime nedetalizavo ir nenurodė jokių motyvų, kodėl yra taikoma restitucija ir lėšos iš UAB „Žvalguva“ priteisiamos ieškovei. Teismas neįvertino, kad restitucija, grąžinant ieškovei UAB „Žvalguva“ naudai išieškotas lėšas, yra negalima, ji pažeidžia tiek UAB „Žvalguva“, tiek kitų atsakovo Ž. J. kreditorių interesus.
19.6. Panaikinus sprendimą, turi būti panaikintas ir papildomas sprendimas. Teismas, priimdamas papildomą sprendimą, nesivadovavo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Ieškovės prašomų priteisti ir teismo priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis neatitiko Rekomendacijose nurodytų šių išlaidų dydžio.
20. Ieškovė UAB „Baltic Agro“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2023 gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kurioje buvo padaryta išvada, kad ieškovė UAB „Baltic Agro“ praleido ieškinio senaties terminą, šią sprendimo dalį pašalinant bei konstatuojant, jog ieškovė UAB „Baltic Agro“ ieškinio senaties termino šioje civilinėje byloje nepraleido, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Tik 2023 m. spalio 10 d. teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Žvalguva“ pareikštas prašymas taikyti ieškinio senatį yra neteisėtas ir negalėjo būti teismo tenkinamas. Tarp atsakovų paruošiamuosiuose dokumentuose nurodytų atsikirtimų į ieškinį nebuvo suformuluotas prašymas atmesti ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties. Teismui patenkinus ieškovės prašymą dėl to atidėti bylos nagrinėjimą, ji į bylą pateikė įrodymus, kad apie atsakovo Ž. J. išduotą 2014 m. liepos 1 d. vekselį sužinojo tik po 2015 m. rugpjūčio 19 d., o ieškinys šioje byloje buvo pareikštas 2016 m. kovo 10 d., t. y. nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.
20.2. Kitoje civilinėje byloje, kurioje ieškovė ginčijo antstolio R. K. surašytus Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus, aplinkybės, susijusios su atsakovo Ž. J. išduotu 2014 m. liepos 1 d. vekseliu, nebuvo tiriamos ir nustatinėjamos. Kadangi nurodytoje byloje nei Ž. J. 2014 liepos 1 d. vekselis, nei UAB „Baltic Agro“ sužinojimo apie šį vekselį momentas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku (nė viena ginčo šalis byloje neįrodinėjo jokių su vekseliu susijusių aplinkybių), nagrinėjamoje byloje remtis toje byloje nustatytomis aplinkybėmis ar Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-219/2017, su kuria atsakovė UAB „Žvalguva“ sieja ieškovės sužinojimą apie vekselį ir senaties termino skaičiavimą, nėra jokio teisinio pagrindo.
20.3. Bet kokią informaciją apie UAB „Žvalguva“ naudai vykdomą išieškojimą iš atsakovui Ž. J. nuosavybės teise priklausiusių 11 žemės sklypų, kurie antstolių buvo areštuoti Šiaulių apylinkės teismui patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių laiduotojui Ž. J. taikymo, antstolis R. K. ieškovei atsisakė suteikti. Tik šiam antstoliui 2015 m. rugpjūčio 19 d. įvykdžius Šiaulių apygardos teismo reikalavimą ir į civilinę bylą dėl Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktų nuginčijimo pateikus vykdomąją bylą, ieškovė, su ja susipažinusi, sužinojo apie atsakovo Ž. J. 2014 m. liepos 1 d. išduotą vekselį bei jo įsipareigojimą sumokėti 852 288 Eur atsakovei UAB „Žvalguva“.
21. Ieškovė UAB „Baltic Agro“ atsiliepime su atsakovės UAB „Žvalguva“ apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti ieškinio reikalavimams byloje.
21.2. Skundžiamame sprendime teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad pareigos pasirašyti vekselį atsakovas Ž. J. neturėjo. Priešingai nei teigia atsakovė UAB „Žvalguva“, 2012 metais atsakovas Ž. J. nebuvo įsipareigojęs asmeniškai užtikrinti ŽŪKB „Daujočių javų“ prievolių jai įvykdymą, taip pat 2014 metais neegzistavo joks teisinis pagrindas, numatęs Ž. J. pareigą išduoti ginčo vekselį atsakovei UAB „Žvalguva“ ir taip neatlygintinai prisiimti nemokios ir netrukus bankrutavusios ŽUKB „Daujočių javai“ skolas.
21.3. Neabejotina ir galiojanti ieškovės reikalavimo teisė į skolininką Ž. J. atsirado 2012 m. rugsėjo 12 d., kuomet tarp ieškovės ir laiduotojo Ž. J. buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 01-324, o pirkėjas ŽŪKB „Daujočių javai“ užsisakė pirmąsias prekes iš ieškovės (už kurių atsiskaitymą Ž. J. ir laidavo).
21.4. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ieškovė CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijo ne dvišalį atlygintinį, o vienašalį neatlygintinį sandorį, konstatuotina, jog atsakovės UAB „Žvalguva“ nesąžiningumo nustatinėti bei įrodinėti nereikia.
21.5. Jei būtų laikomasi pozicijos, kad UAB „Žvalguva“ nesąžiningumas turi būti nustatinėjamas, atsižvelgtina į tokią aplinkybę, kad Ž. J. pagal vekselį įgijo pareigą sumokėti UAB „Žvalguva“ net 852 288 Eur sumą, o UAB „Žvalguva“ jokių priešpriešinių prievolių Ž. J. neatsirado. Tokiu atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta prezumpcija, kad, egzistuojant akivaizdžiai priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai, yra preziumuojamas tiek skolininko Ž. J., tiek ir trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ nesąžiningumas.
21.6. Atsakovės nurodytoje kitoje civilinėje byloje buvo ginčijami tik antstolio R. K. 2015 m. balandžio 2 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai (ieškiniu buvo prašoma šiuos aktus pripažinti negaliojančiais), jokie kiti antstolio vykdymo veiksmai nebuvo ginčijami, nebuvo sprendžiama ir dėl vekselio teisėtumo, nebuvo tiriamos jokios aplinkybės, susijusios su šiuo vekseliu, nes tai nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas.
21.7. Jokios teisinės reikšmės neturi ir aplinkybė, ar vekselio pagrindu pinigus atsakovė UAB „Žvalguva“ gavo tiesiogiai iš Ž. J., ar per antstolį, vykdžiusį išieškojimą šio vekselio pagrindu. Aplinkybė, kad atitinkamą pinigų sumą atsakovė UAB „Žvalguva“ gavo iš antstolio, nereiškia, jog dėl šios aplinkybės restitucija galėtų būti netaikoma.
22. Atsakovas Ž. J. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovės UAB „Baltic Agro“ apeliacinį skundą atmesti, o atsakovės UAB „Žvalguva“ apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Ieškinio senatis ginčyti vekselį ieškinio pateikimo dieną buvo suėjusi, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
22.2. Atsakovo išduotas vekselis užtikrino ŽUKB „Daujočių javai“, kurios vadovu ir pajininku atsakovas buvo, prievoles, atsakovas buvau įsipareigojęs UAB „Žvalguva“ asmeniškai užtikrinti visų ŽUKB „Daujočių javai“ prievolių vykdymą, todėl privalėjo sudaryti ginčo sandorį – išduoti vekselį.
22.3. Ieškovės reikalavimo teisė atsirado vėliau, nei UAB „Žvalguva“ reikalavimo teisė pagal pagrindinę prievolę, todėl ieškovės interesai nebuvo pažeisti.
22.4. Atsakovai UAB „Žvalguva“ ir Ž. J. buvo sąžiningi. Nepaisant to, kad atsakovo ir UAB „Žvalguva“ sudaryta laidavimo sutartis baudžiamojoje byloje pripažinta suklastota, tai nereiškia, kad ir kiti tarp atsakovo, ŽUKB „Daujočių javai“ ir UAB „Žvalguva“ pasirašomi dokumentai buvo sudaromi nesąžiningai.
22.5. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta, kad išieškojimas pagal vekselį vyko teisėtai. Todėl restitucija netaikytina ir jokios lėšos nepriteistinos ieškovei jau vien dėl to, kad iš atsakovo išieškotos lėšos pervestos UAB „Žvalguva“, o išieškojimo pagal vekselį proceso teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šiuo atveju restitucijos taikymas modifikuotų įsiteisėjusį teismo sprendimą. Be to, vykstant šiam išieškojimui atsakovas Ž. J. turėjo ne vieną kreditorių, todėl, priteisiant tik iš UAB „Žvalguva“ vykdymo procese jai paskirstytas lėšas, nepagrįstai prioritetas būtų suteiktas vienos kreditorės (t. y. ieškovės) interesams, pažeidžiant kitų išieškojimo procese dalyvavusių kreditorių interesus.
23. Atsakovė UAB „Žvalguva“ atsiliepime su ieškovės UAB „Baltic Agro“ apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. UAB „Žvalguva“ pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį buvo pateiktas laiku ir yra teisėtas.
23.2. Teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senatį vekselio ginčijimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl rašytinių paaiškinimų
24. Ieškovė UAB „Baltic Agro“ 2024 m. kovo 21 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė nesutikimo su atsakovės atsiliepimu į jos apeliacinį skundą argumentus. Atsakovė UAB „Žvalguva“ 2024 m. kovo 25 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės rašytinius paaiškinimus, prašydama jų nepriimti dėl draudimo keisti ar pildyti naujais argumentais apeliacinį skundą, pasibaigus terminui šiam skundui paduoti, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas visgi nuspręstų juos priimti ir vertinti, nurodė savo nesutikimo su ieškovės pozicija argumentus.
25. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis (CPK 302 straipsnis). Todėl, sprendžiant CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus klausimą, privalu atsižvelgti ir į specialiosiose apeliaciniame procese taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose įtvirtintus draudimus bei ribojimus.
26. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi (nauji) nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Pasisakydamas šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Tokie patys reikalavimai taikytini ir atsiliepimui į apeliacinį (atskirąjį) skundą. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
27. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą ir atsiliepimą į jį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose dėstomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, kaip nenumatytų kasaciniame procese, nepriėmimo yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
28. Kadangi savo rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose po apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, ieškovė siekia atsikirsti į atsakovės atsiliepimo į jos apeliacinį skundą argumentus bei taip papildyti savo apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis, šie rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, atsižvelgiant į CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-980-798/2021; 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-290-330/2022; 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1013-464/2023; 2024 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-96-577/2024).
29. Atsisakius priimti ieškovės UAB „Baltic Agro“ rašytinius paaiškinimus, nepasisakytina ir dėl atsakovės UAB „Žvalguva“ atsiliepime į juos nurodytų argumentų.
Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą
30. Atsakovės UAB „Žvalguva“ apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame sprendime nėra pasisakyta nei dėl actio Pauliana instituto taikymui aktualių sąlygų, nei dėl restitucijos taikymo poreikio ir jos būdo, nei dėl aplinkybių, susijusių su objektyviu poreikiu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nei dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo Rekomendacijose nustatytiems dydžiams. Be to, praleisto termino atnaujinimo pagrindą pirmosios instancijos teismas motyvavo klaidingu faktu, kad vekselis yra pripažintas suklastotu, nors, priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, baudžiamojoje byloje nėra konstatuota, jog vekselis buvo suklastotas. Todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl reikalavimų, nustatytų teismo sprendimo motyvavimui ir jo turiniui.
31. Reikalavimai teismo sprendimo turiniui įtvirtinti CPK 270 straipsnyje, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Teismas turi nurodyti, kokias aplinkybes jis nustatė, turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, turi argumentuoti, kurios įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu yra pasisakyta, kad teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai, taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams, yra susiję su įstatymu teismams pavesta pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai gali būti pripažįstama net ir absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017, 22–23 punktai; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).
33. Teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo svarbą nuosekliai pabrėžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Teismas privalo pateikti sprendimo (nutarties) motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Todėl iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, nes žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09, 45 punktas).
34. Taigi, motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis yra pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Ir nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui ir teisėtumui, aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neinterpretuoja kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą, visgi yra pabrėžiama teismo sprendimo argumentavimo svarba ir būtinumas motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).
35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo sprendimo turiniu, neturi prielaidų nesutikti su atsakovės UAB Žvalguva“ pozicija, kad ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškinį, tinkamai nemotyvavo sprendime padarytų išvadų dėl ieškovės teisių gynimo jos pasirinktu būdu, t. y. nepasisakė dėl svarbiausių materialiųjų bylos aspektų, o nurodyti itin lakoniški motyvai kliudo apeliacinės instancijos teismui įsitikinti, ar tinkamai yra identifikuota ginčo esmė ir priimtas teisingas teismo sprendimas. Teismo sprendimo motyvavimo nepakankamumas neleidžia teisėjų kolegijai išspręsti ir tokio klausimo, ar, nagrinėdamas šalių ginčą, teismas tinkamai taikė ieškinio senaties institutą, atsižvelgiant į ieškovės UAB „Baltic Agro“ apeliacinio skundo argumentus, kad ji ieškinio senaties termino nepraleido, bei atsakovės UAB Žvalguva“ apeliacinio skundo argumentus, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
36. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
37. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
38. Taigi, kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 60 punktas).
39. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos (ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu), sprendimo 72 punkte nurodė tik tai, kad iš esamų dokumentų ir atsakovo Ž. J. paaiškinimų matyti, jog absoliučiai didžioji atsakovo skolos dalis susidarė dar iki 2014 m. liepos 1 d., t. y. iki ginčijamame vekselyje nurodytos jo išrašymo datos. Visgi aptardamas šią sąlygą pirmosios instancijos teismas nepadarė teisiškai reikšmingos išvados, kokio konkrečiai dydžio galiojančią reikalavimo teisę atsakovui Ž. J. ieškovė turėjo ginčijamo vekselio išrašymo momentu, juo labiau kad pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia pasekmes ieškinį dėl sandorio negaliojimo pareiškusiam kreditoriui tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Šiame kontekste aktualūs ir tokie kasacinio teismo išaiškinimai, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas yra svarbus vertinant kreditoriaus teisių pažeidimo faktą, nes ginčijamas sandoris negali pažeisti kreditoriaus teisių, jei kreditorius tokio sandorio sudarymo metu neturi reikalavimo teisės skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
40. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, kitaip tariant, sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019, 40 punktas). Kasacinio teismo pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Todėl spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės buvimo kaip actio Pauliana sąlygos teismas turi pareigą nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu, tačiau skundžiamame sprendime tokių argumentų nėra.
41. Kasacinis teismas dėl kitos actio Pauliana sąlygos (sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises) yra pasisakęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatomas konkretus kreditoriaus teisių ir interesų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020, 24 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip ginčijamas sandoris, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo aptartus galimus pažeidimo būdus (sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės; CK 6.66 straipsnio 1 dalis), pažeidė ieškovės, kaip atsakovo Ž. J. kreditorės, teises.
42. Skundžiamo sprendimo 74 punkte pirmosios instancijos teismas tik paminėjo, kad šiame sprendime jau yra konstatuota skolininko Ž. J. nemokumo data – 2014 m. gruodžio 16 d., kurią teismas susiejo su paties atsakovo 2014 m. gruodžio 16 d. pateikta antstolei informacija apie jo nemokumą (žr. sprendimo 72 punktą), vien šios nurodytos aplinkybės pagrindu padaręs išvadą, jog ginčijamo vekselio išrašymo metu atsakovas jau buvo nemokus ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegijai patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Ž. J. iškeltos fizinio asmens nemokumo (bankroto) bylos faktas nenustatytas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
43. Pažymėtina, kad siekiant teisingai įvertinti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti skolininko nemokumo faktą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti faktines aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019, 20 punktas). Visgi bylos įrodymų analizės, kuri leistų įsitikinti teismo išvados dėl vekselio pasirašymo metu buvusio Ž. J. nemokumo pagrįstumu, skundžiamame sprendime nėra, o kitas teismo sprendimo teiginys, kad Ž. J. vadovaujamos ŽŪKB „Daujočių javai“ kreditorius Šiaulių apygardos teisme 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, sietinas su bendrovei, o ne Ž. J. (fiziniam asmeniui) inicijuojamu nemokumo procesu.
44. Darydamas išvadą, kad ieškovė įrodė ir tokią actio Pauliana sąlygą, kad atsakovas Ž. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022, kuriame buvo konstatuota, kad laidavimo sutartis Nr. 2012/07/19 nebuvo sudaryta 2012 m. liepos 19 d. (būtent šia sutartimi atsakovai grindė vekselio pasirašymo poreikį) (žr. sprendimo 76 punktą). Taigi, teismo nuomone, ginčijamu vekseliu jokia prievolė nebuvo užtikrinta ir jokios pareigos pasirašyti vekselį atsakovas Ž. J. neturėjo. Teisėjų kolegija, nepaisant sprendimo motyvų lakoniškumo, pripažįsta šią išvadą pagrįsta ir teisinga, nes jos pagrįstumu leidžia įsitikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-654/2023, kuria buvo atmestas dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžio paduotas Ž. J. kasacinis skundas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis).
45. Pasisakydamas dėl kitų likusių actio Pauliana sąlygų (t. y. atsakovų nesąžiningumo), pirmosios instancijos teismas, sprendimo 77–78 punktuose išsamiai aptaręs kasacinio teismo praktikoje išskiriamus sandorio, ginčijamo actio Pauliana pagrindu, nesąžiningumo identifikavimo kriterijus, o 79–80 punktuose aptaręs Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022 nustatytas faktines aplinkybes bei joje pateiktą jų teisinį vertinimą, padarė išvadą, kad atsakovai pažeidė ieškovės teises, todėl yra pagrindas pripažinti jų veiksmus nesąžiningais ir prieštaraujančiais vienai iš actio Pauliana sąlygų (nedetalizuota kuriai). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jokie konkretūs neteisėti atsakovų Ž. J. ir UAB „Žvalguva“ veiksmai, kuriuos teismas laikė patvirtinančiais atsakovų nesąžiningumą kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, taip ir liko teismo nenurodyti bei nesusieti su cituotame Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-282/2022 nustatytais faktais. Šiuo nuosprendžiu Ž. J. ir UAB „Žvalguva“ vadovas V. L. buvo pripažinti kaltais suklastoję Ž. J. ir UAB „Žvalguva“ vardu sudaromą laidavimo sutartį ir suklastotos sutarties kopiją bei originalą pateikę į nagrinėjamą civilinę bylą. Todėl neaišku, kokius konkrečius atsakovų veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžiningais šioje civilinėje byloje kilusio ginčo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu kontekste (skolininkas žino ar turi žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises).
46. Nurodytu būdu aptaręs actio Pauliana sąlygas, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepadarė ir tokios išvados, ar nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos ar yra faktinis bei teisinis pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu. Be to, nors pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat nusprendė panaikinti ir Šiaulių miesto 4-jo notarų biuro notarės N. M. 2015 m. sausio 16 d. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. NM-191, sprendime nepateikta visiškai jokių šio ieškinio reikalavimo patenkinimo motyvų.
47. Sprendimo dalyje dėl restitucijos pirmosios instancijos teismas tik pacitavo kasacinio teismo praktiką, suformuotą restitucijos taikymo klausimu, bei pateikė itin lakonišką vertinimą, kad ieškovės ginčijamas atsakovo išrašytas vekselis yra niekinis dokumentas (žr. sprendimo 81– 85 punktuose). Tačiau nei šioje sprendimo dalyje, nei kitose jo dalyse nenurodyta visiškai jokių motyvų, ar šiuo konkrečiu atveju restitucija gali ir turi būti taikoma, jei taip, kokia apimtimi ir būdu, neatsakyta į atsakovų argumentus, susijusius su prašomos ieškovei per restituciją priteisti atitinkamos sumos išieškojimu sprendimų priverstinio vykdymo procese, šio vykdymo proceso teisminiu įvertinimu ir jo reikšme, sprendžiant dėl restitucijos taikymo galimybės. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien sprendimo dėl ginčijamo sandorio (vekselio) negaliojimo priėmimas nėra pakankamas pagrindas sprendimo rezoliucinėje dalyje pritaikyti ir restituciją, prieš tai motyvuojamoje dalyje visiškai neaptarus šio klausimo, t. y. ar restitucija byloje taikytina ir kokiu būdu.
48. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kaip šiuo aspektu yra pasisakęs kasacinis teismas, restitucija negali būti taikoma mechaniškai, turi egzistuoti ir įstatyme nustatytos jos taikymo sąlygos bei identifikuotos joms taikyti reikšmingos konkrečios bylos aplinkybes, tą turi aiškintis teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018, 37 punktas). Todėl teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015).
49. Kaip buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar restitucija byloje taikytina, neaptarė, koks restitucijos būdas turi būti taikomas (jeigu restitucija taikytina) šioje byloje. Tokio pobūdžio argumentų visiškas nebuvimas neleidžia teisėjų kolegijai įvertinti, ar pagrįstai buvo pritaikytas ieškovės pasirinktas restitucijos būdas, iš atsakovės UAB „Žvalguva“ priteisiant ieškovei, o ne asmeniui, iš kurio ji yra gavusi (t. y. atsakovui Ž. J.), pagal vekselį gautą (išieškotą) sumą – 347 440,54 Eur.
Dėl ieškinio senaties
50. Abi šalys apeliaciniuose skunduose kelia netinkamai taikytos ieškinio senaties klausimą. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pareikštas prašymas taikyti ieškinio senatį negalėjo būti net nagrinėjamas, kadangi toks reikalavimas nebuvo suformuluotas atsakovų procesiniuose dokumentuose. Vertinant kitaip, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti jo atnaujinimo klausimo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad terminas buvo praleistas ir jį atnaujinti nebuvo pagrindo, nes ieškovė nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių.
51. Teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad toks atsakovės UAB „Žvalguva“ atstovės tik teismo posėdyje pareikštas prašymas (taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti ieškinį) net neturėjo būti sprendžiamas kaip pareikštas pavėluotai.
52. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad nors pagal bendrąją taisyklę prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu, reikalavimą taikyti ieškinio senatį galima pareikšti žodžiu parengiamajame teismo posėdyje, taip pat bylos teisminio nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu, jeigu teismas tokį prašymą leidžia pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006). Taigi, ieškovės argumentai dėl šalies absoliutaus negalėjimo pareikšti reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo ir žodžiu, teismo posėdžio metu, stokoja pagrįstumo.
53. Nagrinėjamu atveju atsakovai į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo suformulavę prašymų byloje pareikštą ieškinį atmesti dėl to, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Tačiau teismas prašymą dėl ieškinio senaties taikymo atsakovei leido pateikti 2023 m. spalio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė paprašė sudaryti jai sąlygas atskirsti į atsakovės argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino taikymu. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės prašymą patenkino, suteikęs terminą tokio pobūdžio atsikirtimams pateikti, o teismo posėdį atidėjo. Ieškovė 2023 m. spalio 24 d. pateikė nesutikimo su prašymu argumentus ir papildomus įrodymus, kuriais pagrindė savo teiginius. Bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas ir baigiamosios kalbos byloje išklausytos pirmosios instancijos teisme 2023 m. lapkričio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu.
54. Taigi, tiek atsakovė realizavo procesinę teisę pareikšti su senatimi susijusius atsikirtimus į jai pareikštą ieškinį, tiek ir ieškovė realizavo procesinę teisę nurodyti ir savo poziciją šiuo klausimu, t. y. abiem šalims buvo sudarytos vienodos galimybės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pasisakyti ieškinio senaties instituto taikymo aspektais (CPK 17 straipsnis). Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, turėjo pagrindą sprendime pasisakyti dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su abiejų šalių apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas su ieškinio senatimi susijusias nuostatas aiškino itin formaliai ir dėl to ginčas šioje dalyje galėjo būti išspręstas neteisingai.
55. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai ir sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012). Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 33 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 20 punktas).
56. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimas CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
57. Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, būtina nustatyti jo eigos pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 34 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 22 punktas).
58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Todėl šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014 vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).
59. Nustačius ieškinio senaties termino pradžios momentą, svarbu nustatyti ir tai, ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta dėl CK 1.129 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių bei ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta iki jai pasibaigiant įstatymo nustatytu terminu (CK 1.130 straipsnis). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ne tik turi patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir ex officio (pagal pareigas) turi įvertinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 27 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 46 punktas).
60. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo 63–70 punktų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su ieškinio senatimi, apsiribojo vien teiginiais, kad: 1) ieškovė praleido ieškinio senaties terminą; 2) atsakovams pasielgus nesąžiningai ir suklastojus vekselį, protingiausias ieškovės teisių gynimo būdas yra atnaujinti ieškinio senaties terminą, tuo jai suteikiant galimybę pateikti ieškinį.
61. Viena vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš aptartų pirmosios instancijos teismų motyvų neaišku: 1) kaip pirmosios instancijos teismas skaičiavo ieškinio senaties terminą; 2) kada, teismo vertinimu, prasidėjo ieškinio senaties termino eiga (t. y. kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiantį sandorį – vekselį); 3) kada, teismo vertinimu, pasibaigė ieškinio senaties termino eiga; 4) ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta arba nutrūkusi.
62. Kita vertus, iš sprendimo motyvų taip pat nėra aiški ir svarbi praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastis, kadangi pirmosios instancijos teismas termino atnaujinimą motyvavo vien tuo, kad ieškinio senaties termino atnaujinimas yra protingiausias ieškovės teisių gynimo būdas, atsakovams pasielgus nesąžiningai ir suklastojus vekselį. Sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad kaip vienintelę priežastį atnaujinti praleistą terminą nurodęs vekselio suklastojimą, pirmosios instancijos teismas neabejotinai suklydo dėl faktų (baudžiamojoje byloje buvo konstatuotas laidavimo sutarties suklastojimas).
63. Teisėjų kolegijos vertinimu, itin glaustos ir aiškiai nepakankamai motyvuotos pirmosios instancijos teismo išvados apie ieškinio senaties termino praleidimą ir pagrindo jį atnaujinti buvimą neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teismo motyvuojamajai sprendimo daliai keliamų reikalavimų. Toks šios teismo sprendimo dalies trūkumas užkerta kelią apeliacinės instancijos teismui patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą ir ar buvo pagrindas jį atnaujinti dėl kurios nors svarbios priežasties. Pažyminėtina, kad ieškinio senaties taikymui aktualias faktines aplinkybes nustatinėjant ir jas teisiškai įvertinant vien apeliacinės instancijos teisme, kai jos pirmiau nebuvo nustatytos bei įvertintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būtų sukurta ydinga situacija, kai tokios aplinkybės apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje būtų nustatomos ir teisiškai įvertintos pirmą kartą, o dėl to bylos šalys negalėtų pasinaudoti apeliacijos teise dėl šių aplinkybių nustatymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo
64. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, papildomu sprendimu išspręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą, nepagrindė, ar ieškovei priteisiamos Rekomendacijų neviršijantis bylinėjimosi išlaidų dydis.
65. Kaip matyti iš papildomo sprendimo 2–3 punktų, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimą iš atsakovų motyvavo vien tuo, kad ieškovė į bylą pateikė įrodymus apie jos turėtas iš viso 13 092,20 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl yra pagrindas tokio dydžio išlaidas jai iš atsakovų ir priteisti. Priešingai nei nurodyta CPK 98 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas neaptarė to, ar ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nurodytus dydžius bei išlaidų už bylose atliekamus konkrečius procesinius veiksmus apskaičiavimo kriterijus ir ar yra pagrindas priteisti jas visas apimtimi. Įstatymų leidėjo valia šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Todėl papildomas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu vien dėl jo motyvavimo ydingumo (nepakankamumo) (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
66. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes apie teismo sprendimo (ir papildomo teismo sprendimo) motyvų nepakankamumą esminiais, teisiškai reikšmingais kilusiam ginčui išspręsti klausimais, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta pati byla, taip pat tai, kad byloje būtina nustatyti daug faktinių aplinkybių ir jas teisiškai įvertinti, o tai reikštų, jog byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi tais aspektais, kuriais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylos nenagrinėjo, siekdama šalims neužkirsti kelio į apeliaciją bei sudaryti sąlygas veiksmingai teisminei gynybai, konstatuoja, kad padaryti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių nebuvo atskleista bylos esmė, šiuo atveju vertintini kaip esminiai, sudarantys pagrindą taikyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Tokiu atveju skundžiamas sprendimas ir jo sudėtine dalimi esantis papildomas sprendimas panaikinami ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
67. Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Šios išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir 2023 m. gruodžio 27 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė
Vigintas Višinskis