Civilinė byla Nr. 2A-1237-232/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01116-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 116.1

(S)

VILNIAUS MIESTO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. Liepos 26 d.

                                                                          Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Liudos Uckienės (pranešėja), Alvydo Barkausko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui N. B. dėl motinystės (tėvystės) pašalpos permokos priteisimo,

NUSTATĖ:

            I.GINČO ESMĖ

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydamas, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) Vilniaus skyriaus 2007-09-17 sprendimu Nr. 6-24-10039 atsakovui buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa (toliau pašalpa) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2007-08-06 iki 2008-05-17, o 2008-05-28 sprendimu Nr. 6-24-16673 atsakovui pašalpos mokėjimas pratęstas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2008-05-18 iki 2009-05-17. Nurodė, kad remiantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau Registro) duomenimis atsakovas nuo 2007-10-01 iki ieškinio pareiškimo padavimo vykdė individualią veiklą, kad 2010-10-02 iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau VMI) ieškovas gavo duomenis apie atsakovo deklaruotą pajamų sumą ir privalomas sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau VSD įmokos) nuo pajamų iš individualios veiklosuž 2009 metus (nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31), pagal šiuos duomenis atsakovo deklaruota pajamų suma sudarė 106 398,11 Lt, o nuo 71 424,00 Lt sumos turėjo būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos. Atsakovo gauta 2009 m. pajamų suma, nuo kurios apskaičiuotos ir VSD įmokos, Registro duomenų bazėje buvo išdėstyta ketvirčiais taip :

I-am ketvirčiui teko 13 833,90 Lt,

II-am ketvirčiui – 29 307,60 Lt,

III-am ketvirčiui – 14 141,30 Lt

IV-am ketvirčiui – 14 141,20 Lt.

Įvertinus atsakovo draudžiamąsias pajamas, pagal Registro duomenis, turėtas pašalpos gavimo laikotarpiu, ieškovas 2011-03-21 sprendimu Nr. 6-13-1991 nustatė 8028,16 Lt pašalpos permoką už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17 ir 2011-04-05 raštu Nr. (10.4)3-20661 apie šią permoką informavo atsakovą. 2011-07-20 ieškovas priėmė sprendimą Nr. 5-27-11446 „D. N. B., vykdančio individualią veiklą, draudžiamųjų pajamų ir VSD įmokų tikslinimo VSDFV Vilniaus skyriaus iniciatyva", kuriame atsakovo 2009 m. pajamų suma, nuo kurios buvo apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, Registro duomenų bazėje buvo išdėstyta ketvirčiais proporcingai veiklos vykdymo laikotarpiui tokia tvarka:

    I-am ketvirčiui teko 17 611,40 Lt,

    II-am ketvirčiui – 17 807,10 Lt,

    III-am ketvirčiui – 18 002,80 Lt

    IV-am ketvirčiui – 18 002,70 Lt pajamų. Kadangi nuo šių sumų buvo sumokėtos sumažinto tarifo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, ieškovas laikė, kad atsakovo vieno mėnesio draudžiamosios pajamos pašalpai skaičiuoti 2009 metais buvo:

    I-ąjį ketvirtį buvo 2059,95 Lt (17 611,40 : 3 mėn. x 0,3509),

    II-ąjį ketvirtį - 2082,84 Lt (17 807,10 Lt : 3 mėn. x 0,3509). Ieškovas, įvertinęs patikslintus Registro duomenis, 2011-07-28 sprendimu Nr. 6-45-49 pripažino netekusiu galios 2011-03-21 sprendimą Nr. 6-13-1991 „D. N. B. motinystės (tėvystės) pašalpos permokos nustatymo", ir 2011-07-28 sprendimu Nr. 6-13-2664 „D. N. B. motinystės (tėvystės) pašalpos permokos nustatymo" nustatė 7429,86 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos permoką už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17. Apie nustatytą motinystės (tėvystės) pašalpos permoką ir jos grąžinimo tvarką ieškovas informavo atsakovą 2011-08-03 raštu, o 2011-10-25 atsakovui buvo išsiųstas raginimas grąžinti 7429,86 Lt pašalpos permoką. Ieškovas prašo teismą priteisti iš atsakovo 7429,86 Lt pašalpos permoką (b.l. 1-4).

Ieškovo atstovė teisme palaikydama ieškinį paaiškino, kad ieškovas atsakovo pajamas lygiomis dalimis ketvirčiais paskirstė remiantis Registro nuostatų 25.11 punktu. Kadangi ieškovas neturėjo duomenų iš VMI apie individualios veiklos sustabdymą, todėl preziumavo, kad atsakovas vykdė individualią veiklą visus 2009 metus. Nurodė, kad atsakovo pateiktos AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo 1 eilutėje nurodyta, jog pajamos gautos 2009-06-12, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „sausis, vasaris, kovas“, todėl tokį įrašą ieškovas traktuoja kaip įrodymą, kad tais mėnesiais, t.y. motinystės (tėvystės) atostogų metu, atsakovas vykdė veiklą. Nurodė, kad atsakovas socialinio draudimo įmokas mokėjo Sodrai kartą per metus, todėl ieškovas neturėjo galimybės nustatyti, kada konkrečiai buvo gauti pinigai ir remėsi bendra suma už  metus. Paaiškino, kad pajamų dydis turi reikšmės, kadangi yra nustatyta maksimali riba – 48 draudžiamųjų pajamų dydžiai per metus. Nagrinėjamu atveju atsakovo pajamos buvo didesnės nei 48 draudžiamųjų pajamų dydžiai, todėl ieškovas paėmė domėn tik 48 dydžių sumą, t.y. 71 424,00 Lt. Ši suma buvo paskirstyta per visus 2009 metus ketvirčiais ir gauta tam tikra suma per mėnesį. Prašė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 7429,86 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos permoką už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17 bei 121,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteiktu atsakovui per antstolį (b.l. 138-142).

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad ieškovo ieškinys remiasi vieninteliu Registro nuostatų 25.11 punktu, taikomu jam atgaline data. Nurodė, kad minėtas punktas įsigaliojo 2009-05-28, t.y. kai atsakovas jau buvo grįžęs iš vaiko priežiūros atostogų, o pašalpos mokėjimas pasibaigęs. Nurodė, kad jis, būdamas vaiko priežiūros atostogose, realiai individualios veiklos nevykdė, o atnaujino individualią veiklą nuo 2009-06-12 ir tęsė iki 2009-12-31, ir būtent tuo laikotarpiu gavo pajamas iš individualios veiklos vykdymo. Tačiau ieškovas šias pajamas paskirstė taip, kad šios pajamos dalinai buvo priskirtos ir laikotarpiui nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17, kai atsakovas realiai negavo jokių pajamų iš individualios veiklos. Atsakovo teigimu, jis iki 2009-05-17, t.y. būdamas vaiko priežiūros atostogose, negalėjo žinoti, jog jo pajamos gautos pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms bus paskirstytos nauja tuo metu negaliojusia ir nepalankia jam tvarka, kuri įtakos pašalpos išmokos dydį. Atsakovo manymu, tokia situacija prieštarauja teisingumo principui. Jis ne kartą kreipėsi į ieškovą su prašymu patikslinti Registro duomenis pagal pajamų gavimo faktą, tačiau ieškovas šios problemos išspręsti nesugebėjo(b.l. 48-49).

Teismo posėdyje atsakovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Jis paaiškino, kad būdamas vaiko priežiūros atostogose žinojo, jog gaunamos draudžiamosios pajamos gali įtakoti jo pašalpos dydį, todėl tuo metu sąmoningai nevykdė veiklos. Nurodė, procedūriškai veiklos nesustabdęs, nes negalėjęs žinoti, jog po dviejų savaičių grižus iš atostogų bus priimtas sprendimas, kuris taip įtakos situaciją, todėl tuo metu negalėjo pasirinkti kito veiklos modelio. Bankų išrašai rodo, jog ginčo laikotarpiu atsakovas faktiškai nedirbo ir pajamų negaudavo. Atsakovo manymu, interpretuojant AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo pirmoje eilutėje nurodytą įrašą, ieškovas nepagrįstai daro išvadą, kad atsakovas dirbo tuo laikotarpiu, nes atsakovas už tai, ką įrašo pinigų siuntėjas negali atsakyti, nes minėtas pinigų sumas jis gavo už veiklą, kurią vykdė 2009-06-12 (b.l. 138-142). 

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

Vilniaus mieto 1 apylinkės teismas skundžiamu 2012 05 23 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė ieškovui VSDF Vilniaus skyriui iš atsakovo N. B. 121,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (procesinių dokumentų įteikimo išlaidų).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-09-17 sprendimu Nr. 6-24-10039 atsakovui N. B. buvo paskirta pašalpa, vaiko priežiūros atostogų metu, laikotarpiu nuo 2007-08-06 iki 2008-05-17 (b.l. 12). Ieškovo 2008-05-28 sprendimu Nr. 6-24-16673 atsakovui pašalpos mokėjimas, vaiko priežiūros atostogų metu, buvo pratęstas iki 2009-05-17 (b.l. 15). Viso motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas atsakovui nutruko iki 2009-05-18, o paskutinė išmoka buvo paskaičiuota už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2009-05-17. Ieškovas, vadovaudamasis Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – LMSDP nuostatai) 481 p. ir 58 p., 2011-03-21 priėmė sprendimą Nr. 6-13-1991, kuriame nustatė, jog laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17 atsakovui susidarė 8028,16 Lt pašalpos permoka, kadangi minėtu laikotarpiu atsakovas turėjo draudžiamųjų pajamų (b.l. 18). Atsižvelgiant į tai, ieškovas 2011-04-05 raštu Nr. (10.4)-3-20661 „Dėl pašalpos permokos nustatymo ir grąžinimo“ pranešė atsakovui apie susidariusią 8028,16 Lt pašalpos permoką ir paragino jį per 30 dienų grąžinti minėtą permoką (b.l. 19-20). Minėtame rašte ieškovas nurodė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos permoka atsakovui susidarė dėl to, jog pagal Registro duomenis,  atsakovas už 2009 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo 106 398,11 Lt pajamų, gautų iš individualios veiklos, kurios, remiantis Vyriausybės 2007-04-25 nutarimu Nr. 435 patvirtintų Registro nuostatų 25.11 p., buvo atitinkamai išdėstytos ketvirčiais proporcingai atsakovo savarankiškai vykdomos veiklos vykdymo laikotarpiui. Nustatyta, kad ieškovas 2011-07-20 sprendimu Nr. 5-27-11446 patikslino atsakovo gautų draudžiamųjų pajamų už 2009 m. išdėstymo ketvirčiais proporcijas (b.l. 21-22) ir tuo pagrindu 2011-07-28 sprendimu Nr. 2-45-49 panaikino savo ankstesnį 2011-03-21 sprendimą Nr. 6-13-1991 (b.l. 23). Tuo pačiu ieškovas 2011-07-28 priėmė naują sprendimą Nr. 6-13-2664 dėl 7429,86 Lt atsakovui susidariusios pašalpos permokos už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17 (b.l. 24). Ieškovas, patikslinęs pašalpos permokos sumą, 2011-08-03 raštu Nr. (10.4)-3-47879 kreipėsi į atsakovą dėl 7429,86 Lt pašalpos permokos grąžinimo (b.l. 25-26). Teismas pažymėjo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojęs (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija) LMSDĮ 5 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatė, jog asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalyje motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos kol vaikui sueis dveji metai. Jeigu asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, mokant šią pašalpą atitinkamai taikomos LMSDĮ 21 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Nuostatų nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas (toliau KT) 2012-02-27 nutarime pripažino, jog LMSDĮ 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-5999) 1 punktas, tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Teismas nurodė, kad minėtame KT nutarime, aiškinant Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatytos konstitucinės mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantijos dirbančioms motinoms turinį nurodyta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą; įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis. KT minėtame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis yra inter alia kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų. Šiame kontekste KT pažymėjo, kad LMSDĮ 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d., 2008 m. birželio 17 d. redakcijos) vartojama formuluotė „turėtos draudžiamosios pajamos“ aiškintina kaip reiškianti apdraustojo asmens iš darbinės veiklos realiai gautas draudžiamąsias pajamas. Kitoks šios formuluotės aiškinimas, o būtent, kad ji reiškia ir iš darbinės veiklos realiai negautas pajamas (kaip antai privalomų socialinio draudimo įmokų tikslais priskaičiuotas realiai negautas pajamas), paneigtų LMSDĮ 2 str. (2006 m. birželio 8 d. redakcija) įtvirtintą ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtį kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo (toliau LVAT) praktika ir pažymėjo, kad LVAT, aiškindamas LMSDĮ nuostatų taikymą skiriant motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris užsiima tokia savarankiška veikla, kurios vykdymo sustabdymo atitinkamam laikotarpiui teisės aktai nenumato ir kuris teisės aktų nustatyta tvarka metinėje pajamų deklaracijoje deklaruoja praėjusiais metais gautas pajamas, yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl šių pašalpų skyrimo ir išmokėjimo bei nustatant ar asmuo atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų turi būti vertinamas susiklosčiusių teisinių santykių turinys, o ne formali jų išraiška (LVAT 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/201, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2657/2011). Teismas konstatavo, kad remiantis VMI patvirtintos formos metine pajamų deklaracija negalima nustatyti, kuriais būtent mokestinių metų laikotarpiais savarankiškai dirbantis asmuo gavo draudžiamąsias pajamas, kadangi nurodoma tik bendra mokestiniais metais gautų pajamų suma. LVAT, 2012 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-242-12 sprendime pažymėjo, kad savarankiškai dirbančio asmens metinėje pajamų deklaracijoje per metus gautų pajamų sumos išskaidymas proporcingai ketvirčiais remiantis poįstatyminiu teisės aktu (Registro nuostatais) negali būti vertinamas kaip patvirtinantis realiai gautas deklaravimo metų konkrečiais laikotarpiais draudžiamąsias pajamas. Minėtoje byloje LVAT pripažino VSDFV sprendimą dėl pašalpos permokos vaiko priežiūros laikotarpiu, nepagrįstą.

Teismas atsižvelgdamas į teisinį ginčo teisinio santykio reglamentavimą, formuojama teismų praktiką, KT doktriną, įvertinęs pateiktus rašytinius duomenis konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas ginčo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-05-17 vykdė savarankišką veiklą ir iš jos gavo draudžiamųjų pajamų. Iš atsakovo pateiktų banko sąskaitų išrašų (b.l. 50-56, 91-124) teismas sprendė jog atsakovas 2009 m. draudžiamąsias pajamas gavo laikotarpiu nuo 2009-06-12 iki 2009-12-31, jau pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, Atmesdamas ieškovo nurodytus argumentus, kad atsakovo vykdytą veiklą ginčo laikotarpiu patvirtina byloje pateiktas AB „Swedbank“ banko išrašas (b.l. 50) iš 2009-06-12 mokėjimo pavedimo, gauto iš D-Profile SIA, mokėjimo paskirtis, kurioje nurodyta sausis, vasaris ir kovas, nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas ginčo laikotarpiu vykdė veiklą, teismas konstatavo jog šis rašytinis įrodymas neįrodo veiklos vykdymo fakto ginčo laikotarpiu. Teismas atmetė ieškovo argumentą, jog atsakovas vaiko priežiūros atostogų metu galėjo sustabdyti individualios (savarankiškos) veiklos vykdymą, remdamasis tuo, kad minėtu laikotarpiu galiojusiose VMI 2005-04-04 įsakymu Nr. VA-29 patviritntose Nuolatinių Lietuvos gyventojų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklėse (2008 m. liepos 25 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 89-3595) (toliau Mokesčių mokėtojų registro taisyklės) nebuvo įtvirtintas individualios veiklos sustabdymo institutas.

Teismas nurodė, kad  Registro nuostatų 25.11 punktas, kuriuo remiasi ieškovas numato, kad teritorinė registro tvarkymo įstaiga savarankiškai dirbančių asmenų (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis, ūkininkus ir jų partnerius, kai žemės ūkio valdos ekonominis dydis už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra ne mažesnis nei 4 europinio dydžio vienetai ir ne didesnis nei 14 europinio dydžio vienetų) praėjusių metų pajamų metinę sumą, nuo kurios turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos (remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis), ir jų sumokėtų įmokų metinę sumą vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka išdėsto ketvirčiais proporcingai savarankiškai dirbančio asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir sumokėtoms socialinio draudimo įmokoms. Tuo tarpu teismų praktika individualią veiklą vykdančio asmens gautų draudžiamųjų pajamų už metus išskaidymas proporcingai ketvirčiais laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., nesiaiškinant ar asmuo atitinkamu laikotarpiu faktiškai vykdė veiklą ir ar turėjo draudžiamųjų pajamų, pripažįsta nepagrįstu bei paneigiančiu motinystės (tėvystės) atostogų paskirtį. Be to, šio  Registro nuostatų punktas, įsigaliojo tik 2009-05-29 (LR Vyriausybės 2009-05-20 nutarimas Nr. 451, 2009-05-28, Žin. 2009, Nr. 62-2480), t.y. atsakovui jau grįžus iš vaiko priežiūros atostogų ir buvo pritaikyta santykiams, kurie atsirado iki šios nuostatos įsigaliojimo. Teismas pažymėjo jog KT 1994-04-21 nutarime pripažino, jog teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. KT 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Taigi, remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad ieškovas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Registro nuostatų 25.11 p. santykiams, kurie buvo atsiradę iki minėto punkto priėmimo, kadangi toks poįstatyminio teisės akto taikymas pablogino atsakovo teisinę padėtį.

Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas ir atsižvelgdamas į atsakovo elgesį įvertinęs priežastis, dėl kurių ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidass (CPK 93 straipsnio 4 dadils ) 121,00 Lt sumoje ryšium su su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui per antstolį (b.l. 46, 74). Nustatė, kad minėtos išlaidos susidarė dėl atsakovo netinkamo elgesio, todėl ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 121,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 4 d.).

III. APELIACINIO SKUDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 23 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 7429,86 Lt pašalpos permoką. Savo apeliacinį skundą apeliantas rėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau VSDĮ)  2 straipsnio 8 dalies (redakcija galiojusia iki 2009 12 31) 7 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 4 ir 5 dalimis, VSDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalimis nustatančiomis mokėtinų socialinių draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Taip pat rėmėsi Registro nuostatų 25.11 straipsnio nuorodomis apie mokėtinų socialinio draudimo įmokų išdėstymą. Rėmėsi LMSDĮ 4 straipsnio 2 dalimi nustatančia šiuo įstatymų draudžiamus asmenis, 3 straipsnio 2 dalimi nustatan čia kokios pajamos laikytinos draudžiamosiosmis pajamomis, nuo kurių mokamos VSD įmokos, 21straipsnio 4 dalimi nustatančiu jog, tais atvejais kai esantis motinystės (tėvystės) atostogose gauna pajamų  turi būti mokamas gaunamų pajamų ir pašalpos skirtumas

Apelianto nuomone teismas priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neteisingai nustatė bylai reikšminagas aplinkybes ir nepagrįstai konsatatvo jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuo 2009 01 01 iki 2009 05 17 vykdė savarankišką veiklą ir gavo iš jos pajamų ir nepagrįstai laikė šį faktą neįrodytu. Apeliantas Pažymėjo jog VSDĮ 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad individualią veiklą vykdantys asmenys VSD įmokas moka nuo veiklos pradžios iki pabaigos. Pagal Registro duomenis atsakovas individualią veiklą pradėjo vykdyti 2007 01 01, kadangi faktų patvirtinančių jog atsakovas šią veiklaą buvo nutraukęs byloje nėra, o faktą, kad jis 2009 metais vykdė individualią veiklą patvirtina duomenys apie atsakovo VMI deklaruotas pajamas, sumokėtas  VSD įmokas už 2009 metus, ieškovas pagrįstai remdamasis Registro nuostatų 25.11. punktu 71 424 Lt pajamų sumą išdėstė per visus keturis 2009 metų ketvirčius. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir atmetė ieškovo argumentą jog iš pateikto AB Swedbank 2009 06 12 mokėjimo pavedimo gauto iš D-Profile SIA, kurio grafoje skirtoje mokėjimo paskirčiai pažymėti, aiškiai nurodyta jog pajamos gaunamos už sausio, vasario ir kovo mėnesius, kas apelianto nuomone vertintina kaip įrodymas patvirtinantis jog 2009 pirmą ketvirtį atsakovas vykdė individualią veiklą, už kurią gavo pajamas. Teismas buvo įpareigojęs pateikti dokumentus kurių pagrindu buvo atlikti mokėjimai (b.l. 139), tačiau atsakovas šio įpareigojimo neįvykdė. Atsakovas faktinę aplinkybę jog nevykdė individualios veiklos iki 2009 05 17,  įrodinėjo tik banko sąskaitų išrašais ir žodžiu, kas apelianto nuomone negalėjo būti vertinama kaip pakankami įrodymai išvadai, kad atsakovas tokios veiklos minėtu laikotarpiu nevykdė, nes šiam faktui patvirtinti atsakovas nepateikė nei sąskaitų – faktūrų, nei paslaugų teikimo sutačių, nei darbų atlikimo aktų. Teismas netinkamai vertindamas įrodymus pažeidė laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu pagrįstu visapusiškų ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantas nesutiko su teismo argumentu jog ieškovas nepagrįstai taikė Registro nuostatų 25.11 punktą santykiams, atsiradusiems iki jo priėmimo, neteisėtai pablogindamas atsakovo padėtį. Nurodė, kad  Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuolatinio Lietuvos gyventojo pareiga gavus per mokestinį laikotarpį pajamas jas deklaruoti iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio gegužės 1 dienos, mokesčio administratoriui pateikiant metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Sistemiškai aiškinant šią nuostatą su registro nuostatų 25.11 punktu įgalinančiu teritorinę registro tvarkymo įstaigą (šiuo atveju VSDFV Vilniaus  skyrius) praėjusių metų pajamų sumą, nuo kurios apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos išdėstyti ketvirčiais proporcingai asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir sumokėtoms VSD įmokoms, apelianto nuomone gaunasi jog apie praeitais metais gautas pajamas jis sužino tik praėjus kalendoriniams metams. Todėl šiuo ateju Registro nuostatų 25.11 punktą apeliantas taikė pagrįstai, praėjus maždaug metams nuo jo įsigaliojimo. Nurodė jog pagal LAT formuojamą praktiką, nepagrįstu praturtėjimu (CK 6.237 straipsnio 1 dalis) laikoma ne tik atvejis kai asmuo absoliučiai nėra pagrindo bet ir atvejai kai asmuo turi teisinį pagrindą gauti turtą ar lėšas bet gauna jų daugiau nei turi gauti teisėtai (LAT 2008 03 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Apeliantas nurodė jog nagrinėjamoje byloje atsakovas pagal Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir Nuostatų 481 punktą atsakovas teisę į pašalpą turi tik jei vaiko priežiūros atostogų metu neturi pajamų,VSD įmokos arba šių pajamų dydis yra mažesnis už pašalpą, tada jam išmokamas pajamų ir pašalpos skirtumas   nuo kurių skaičiuojamas      

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė jog apeliantas savo apeliaciniame skunde naujų argumentų neišdėstė ir pakartojo ieškinio pareiškime bei bylos nagrinėjimo metu išsakytus argumentus, su kuriais jis teisgė nesutinkąs ir nurodė jog detalius argumentus yra nurodęs atsiliepime į ieškinį bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Jis nurodė jog jo atveju Registro nuostatų 25.11. punktas buvo pritaikytas atbuline data, nesilaikant lex retro non agit principo nes jis skirtingai nei advokata, advokatų padėjėjai, notarai ar antstoliai neturi galimybės oficialiai sustabdyti savo veiklą. Nurodė, po prašymo gražinti permoką ėmęsis visų priemonių, kad Registro duomenys būtų pakoreguoti pagal pajamų gavimo faktą remdamasis Registro nuostatų 16.2, bei 25.11. punktais, tačiau ieškovas atsisakė tai daryti. Prašė teismą remtis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostata, kad visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai sprendžiami, aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.       

IV APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).       Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos rėmėsi Konstitucine doktrina ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų, kurie kaip parįstai atsiliepime pastebi atsakovas kartoja ieškinio pareiškimo motyvuose išsakytus teiginius.

Byloje yra kilęs ginčas dėl tėvystės pašalpos atsakovui dydžio. LMSDĮ 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-110 redakcija) nustatė, kad asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės pašalpa skiriama pagal pateiktą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, išduotą šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, jeigu asmuo neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. VSDĮ 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. I-1336 redakcija) nustatė, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, inter alia privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Taigi esminė sąlyga gauti pašalpą yra draudžiamųjų pajamų neturėjimas pašalpos mokėjimo laikotarpiu.

Kolegija pažymi jog apeliacinio skundo Apelianto argumentu, kad jeigu VSDĮ 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad individualią veiklą vykdantys asmenys VSD įmokas moka nuo veiklos pradžios iki pabaigos, o atsakovas pagal Registro duomenis  individualią veiklą pradėjo vykdyti 2007 01 01, ir faktų patvirtinančių jog jis šią veiklą buvo nutraukęs byloje nėra, atsižvelgiant į jo 2009 metais VMI deklaruotas pajamas, bei sumokėtas  VSD įmokas už 2009 metus, ieškovas ieškovas remdamasis Registro nuostatų 25.11. punktu, pagrįstai 71 424 Lt pajamų sumą išdėstė per visus keturis 2009 metų ketvirčius, nesutinka ir pažymi kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje savo sprendie nuosekliai išdėstė argumentus, kodėl remiantis teismų praktika bei KT jurisprudencija toks ušdėstymas šiuo atveju buvo negalimas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir  ieškovopateiktą įrodymą AB Swedbank 2009 06 12 mokėjimo pavedimą gauto iš D-Profile SIA, kurio grafoje skirtoje mokėjimo paskirčiai nurodyta jog pajamos gaunamos už sausio, vasario ir kovo mėnesius, vertintino kaip nepakankamą konstatuoti jog 2009 pirmą ketvirtį atsakovas vykdė individualią veiklą, už kurią gavo pajamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodinėjimo naštą nustatė ieškovui, o ne atsakovui. Todėl apelianto teiginiai, kad įrodymus apie veiklos nevykdymą turėjo pateikti atsakovas neatitnka įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo šioje byloje.  Apelianto teiginiai, kad atsakovas faktui jog nevykdė veiklos nuo 2009 01 01 iki 2009 05 17 patvirtinti nepateikė nei sąskaitų – faktūrų, nei paslaugų teikimo sutačių, nei darbų atlikimo aktų prasilenkia su logika, nes veiklos nevykdymo faktas tokiais įrodymais negali būti įrodytas, nes akivaizdu jog atsakovas nevykdydamas veiklos darbų nepridavinėjo, aktų nesurašinėjo ir sąskaitų – faktūrų už atliktus darbus neišrašinėjo. Vienintelis šiuo ateju tinkamas įrodymas, kad atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nevykdė veiklos būtų oficialus veiklos sustabdymas, kurio kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas galiojantys teisės aktai nenumato, be to atsakovas negalėjo teikdamas prašymą tėvystės atostogoms ir būdamas jose, protingai numatyti  jog ateityje (jo tėvystės atostogoms pasibaigus) keisis normatyviniai aktai įtakojantys draudžiamų pajamų paskirstymo ketvirčiais tvarką, tuo pačiu galintys įtakoti pašalpos pašalpos skaičiavimo tvarką.

Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog jis netaikė atgal Registro nuostatų 25.11 punkto nuostatų, nes remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalimi pajamos gautos per mokestinį laikotarpį deklaruojamos iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio gegužės 1 dienos, pateikiant metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Todėl jo nuomone Registro nuostatų 25.11 punktą įgalinantį jį sumą, nuo kurios apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos išdėstyti ketvirčiais proporcingai asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir sumokėtoms VSD įmokoms, jis sužinojo tik praėjus kalendoriniams metams, ir taikė pagrįstai, praėjus maždaug metams nuo jo įsigaliojimo po minėto Registro nuostatų 25.11 punkto įsigaliojimo pagrįstai. Kolegijos nuomone šie apelianto argumentai nepaneigia fakto jog Registro nuostatų 25.11 punktas pablogino atsakovo padėtį, (sudarė sąlygas  perskaičiuoti jau paskirtą pašalpą) todėl negalėjo būti taikomas atgal. Kolegija išsamiau šiais kalusimais nepasisako, kadangi teismas šsamiai ir visapusiškai situaciją apibūdino savo sprendime  Nustačius faktą, kad pašalpa buvo perskaičiuota neteisėtai netaikytinos ir CK nuostatos dėl nepagrįsto parturtėjimo, kuriomis remiasi apeliantas savo apeliaciniame skunde. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, nekeičia bylos esmės ir neeliminuoja sprendimo pagrįstumo. Todėl kolegija plačiau dėl jų nepasisako. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

                                              NUTARIA :

Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                    Teisėjai                                                       Rūta Veniulytė – Jankūnienė

                                                                                        Alvydas Barkauskas

                                                                                         Liuda Uckienė