Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2009

                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 106.7.6 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICI logistika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,VICI logistika“ ieškinio pareiškimą, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICI logistika“ ieškinį atsakovams Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „FEZ Developments Limited“ ir akcinei bendrovei „Axis Industrines“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir restitucijos taikymo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, taikymo.

Ieškovas pateikė teismui ieškinį prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytą sutartį dėl veiklos Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje sąlygų; 2) pripažinti negaliojančiais ieškovo ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytą sutartį dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės subnuomos ir sutarties 2008 m. rugsėjo 29 d. papildomą susitarimą; 3) pripažinti negaliojančia ieškovo ir UAB „FEZ Developments Limited“ 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytą sutartį dėl prisijungimo prie Kauno laisvosios ekonominės zonos infrastruktūros; 4) pripažinti negaliojančia Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB ir UAB „FEZ Developments Limited“ su AB „Axis Industrines“ 2008 m. lapkričio 26 d. sudarytą reikalavimų perleidimo sutartį; 5) taikyti restituciją ir priteisti iš Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 33 225 eurus UAB „VICI logistika“ naudai; 6) taikyti restituciją ir priteisti iš UAB „FEZ Developments Limited“ 207 881 eurą UAB „VICI logistika“ naudai.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ginčo sutartyse nustatyta, jog bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šių sutarčių, turi būti sprendžiami arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo taisykles, o atsakovais patraukti juridiniai asmenys - Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB, UAB „FEZ Developments Limited“ ir AB „Axis Industries“, reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo motyvą, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2008 m. lapkričio 26 d. reikalavimų perleidimo sutartį priskirtinas nagrinėti teismine tvarka, todėl visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, ir nurodė, kad ginčijama reikalavimų perleidimo sutartimi pasikeitė tik prievolių dalyviai, saistomi pradinių dalyvių sudarytos sutarties sąlygų, tarp jų ir sąlygų, nustatančių iš sutarčių kylančių ginčų nagrinėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008). Teismas pažymėjo, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir tokio reikalavimo įvykdymo sąlygos, tarp jų ir susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo,  t. y. įvykus teisių pagal sutartis, kuriose yra arbitražinė išlyga, perėmimui, arbitražinė išlyga lieka galioti teisių perėmėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-4/1999).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICI logistika“ atskirąjį skundą, 2009 m. birželio 4 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą piemosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad šalys ginčijamose sutartyse susitarė, jog bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šių sutarčių ar susiję su jomis, jų pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, sprendžiami derybų tarp šalių būdu, o jeigu šalims nepavyksta išspręsti tokių ginčų šiuo būdu, jie turi būti sprendžiami arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Kolegijos teigimu, galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis); esant galiojančiam arbitražiniam susitarimui, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, kai atsakovas reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo ir prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas, esant atsakovų Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB, UAB „FEZ Developments Limited“ ir AB „Axis Industries“ prištaravimams dėl ginčo nagrinėjimo teisme, pagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Kolegija pažymėjo, kad reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas; naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų sprendimo tvarką (CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalys). Kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, remdamasi ginčo sutarties sąlyga dėl ginčo nagrinėjimo pagal arbitražo procedūrą,  pripažino, kad atsakovai Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB, UAB „FEZ Developments Limited“ ir AB „Axis Industries“ ginčo nagrinėjimui teisme prieštaravo, reikalavimų perleidimo sutarties ginčijimas buvo šalutinis reikalavimas, kurio pareiškimą nulėmė ginčo sutarčių prievolės šalių pasikeitimas, todėl tokio reikalavimo pareiškimo faktas negalėjo nulemti ginčo priskyrimo teisminiam nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias taisykles, per plačiai aiškino sutarčių arbitražo sąlygą. Kasatoriaus teigimu, vertinant sutartyje nustatytos arbitražo išlygos esmę ir tikslus, darytina išlyga, kad ši sąlyga yra standartinė, apimanti tik tokių ginčų, kurie kyla vien tik iš pagrindinės sutarties, sprendimą ir susiję tik su prievolėmis, kylančiomis iš pagrindinių sutarčių. Kasatoriaus teisė ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį kildintina iš jo teisėto intereso gynimo – naujasis kreditorius negali įgyti jokių teisių į skolininką, negali įstoti į pirminę prievolę vietoje ankstesnio kreditoriaus, jeigu reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė, todėl neteisinga būtų pripažinti, kad standartinė arbitražo išlyga apima ginčus ir dėl reikalavimo perleidimo sutarčių ginčijimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pažeidę sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai taikė CPK 5, 24 straipsnius, 137 straipsnio 2 dalį, pagal kuriuos ieškinys nagrinėtinas teisme, nes vienas iš jo reikalavimų – prašymas dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia – priskirtas nagrinėti teisme.

Atsakovas AB „Axis Industrines“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalis, nenukrypo nuo teismų praktikos, teisingai konstatavo, kad nesavarankiško reikalavimo pareiškimas negali lemti ginčo dėl pagrindinių sutarčių negaliojimo priskyrimo nagrinėti teismui. Atsižvelgiant į ieškinyje suformuluotą reikalavimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties ginčijimo, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėti ginčą teisme.

Atsakovai Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB ir UAB „FEZ Developments Limited“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad iš ieškinio reikalavimų turinio matyti, kad kasatorius prašo pripažinti negaliojančiomis sutartis, ir tik dėl to, kad šios turi būti pripažintos niekinėmis, kasatorius prašo niekine pripažinti ir reikalavimų perleidimo sutartį, t. y. jeigu kasatorius neprašytų pripažinti niekinėmis pagrindinių sutarčių, tai nebūtų keliamas reikalavimas dėl reikalavimų perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį yra išvestinis, ginčijamose sutartyse esant nustatytai arbitražinei išlygai, ši apima ir skolininko ginčą su naujuoju kreditoriumi dėl jo reikalavimo teisės įgijimo pagrindo teisėtumo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sutarties aiškinimo ir arbitražo išlygos

 Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias taisykles, per plačiai aiškino sutarčių arbitražo sąlygą.

Teismo procesas ir arbitražas yra savarankiški ginčų sprendimo būdai. Nors teismo sprendimas ir arbitražo sprendimas savo teisine galia vienas kitam prilygsta, tačiau teismo proceso ir arbitražo proceso prigimtys yra visiškai skirtingos. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnį arbitražas yra ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį. Vadinasi, arbitražas, skirtingai nei teismo procesas, yra privatus ginčo sprendimo būdas, kai tą daro ne valstybės institucija – teismas, o privatūs asmenys – arbitrai. Pagrindas, suteikiantis arbitražiniam teismui jurisdikciją, yra šalių susitarimas. Taigi arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka. Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Tokią arbitražinio susitarimo reikšmę ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L. L. C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002). Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir nukreipti sutarties šalis kilus ginčui kreiptis į arbitražą, tačiau atlieka tokius veiksmus, tik jei viena iš šalių išreiškia prieštaravimą teismo jurisdikcijai arbitražinės išlygos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „HAECON“ ir kt.,  bylos Nr. 3K-3-62/2007). CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, o pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą.

Nagrinėjamoje byloje ginčo sutartyse (ieškovo ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytoje sutartyje dėl veiklos Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje sąlygų; ieškovo ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytoje sutartyje dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės subnuomos ir 2008 m. rugsėjo 29 d. papildomame sutarties susitarime; ieškovo ir UAB „FEZ Developments Limited“ 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytoje sutartyje dėl prisijungimo prie Kauno laisvosios ekonominės zonos infrastruktūros) nustatyta, kad bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šių sutarčių ar susiję su jomis, turi būti sprendžiami arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo taisykles. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis ne tik šias sutartis, bet ir Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB ir UAB „FEZ Developments Limited“ ir AB „Axis Industrines“ 2008 m. lapkričio 26 d. sudarytą reikalavimų perleidimo sutartį, kuria buvo perleistos teisės gauti iš ieškovo subnuomos mokestį ir infrastruktūros mokestį jau šių sutarčių pagrindu. Reikalavimų perleidimo sutarties 5.5 punktu atsakovai (pradinis kreditorius ir naujieji kreditoriai) susitarė, kad visi ginčai, kylantys iš šios sutarties ar su ja susiję, neišspręsti šalių derybomis, bus sprendžiami Lietuvos teismuose. Šiuo susitarimu sprendžiami atsakovų, o ne kasatoriaus ir atsakovų, tarpusavio ginčai.

Kasatorius, sutikdamas su teismų padaryta išvada, kad reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas, todėl naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų sprendimo tvarką, skunde nurodo, jog vienas iš jo reikalavimų – prašymas dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia – priskirtas nagrinėti teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai yra ginčijamos sutartys, esančios cesijos pagrindu, ir reikalavimų perleidimo sutartis, kaip tokia, klausimas dėl sutarčių sąlygų, nustatančių ginčų teismingumą, taikymo aiškintinas analizuojant cesijos sandorio prigimtį ir jo ryšį su pagrindiniais sandoriais.

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi. Reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys). Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Cesijos sutartimi cedantas perduoda cesionarijui tam tikrą teisę sutarties arba įstatymo pagrindu. Naginėjamu atveju teisių perdavimo pagrindas, kuris sieja cedentą ir cesionarijų (šios bylos atsakovus), yra ginčijamos sutartys. Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Pažymėtina tai, kad Civiliniame kodekse cesija nenurodoma kaip atskira sutarčių rūšis, t. y. neišskirta kaip savarankiškas sandoris. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų teismingumą (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Cesijos sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Minėta, kad pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Taigi, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. individuali įmonė v. AB „Daisotra”, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB “Dirbtinis pluoštas”, SP AB “Kauno energija”, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.). Taigi, reikalavimų perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu.

Nagrinėjamu atveju kasatorius reiškė ieškinį, siekdamas nuginčyti pagrindines sutartis, esančias cesijos pagrindu, prašydamas pripažinti jas niekinėmis, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms. Reikalavimų perleidimo sutartį prašoma pripažinti negaliojančia tik todėl, kad iš niekinių sutarčių negali kilti jokios prievolės, todėl jos negali būti ir perleistos kitiems asmenims. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad, pripažinus niekinėmis pagrindines sutartis, reikalavimų perleidimo sutartis irgi taptų niekine ir nesant atskiro ieškinio reikalavimo dėl šios sutarties. Taigi ginčo esmė – trys pagrindinės sutartys, kurių pagrindu kasatoriui, kaip skolininkui, atsiradę reikalavimai perleisti kitiems asmenims, o reikalavimas pripažinti negaliojančia reikalavimų perleidimo sutartį yra su šiomis sutartimis susijęs ginčas, kuris šalių arbitražinio susitarimo pagrindu nenagrinėtinas teisme. Kasatorius yra saistomas susitarimo dėl arbitražinės išlygos, pagal kurią ne tik bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šalių sudarytų sutarčių, bet ir susiję su jomis, turi būti sprendžiami arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 66,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICI logistika“ kasacinio skundo, nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICI logistika“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) 66, 05 Lt (šešiasdešimt šešis litus 05 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

Juozas Šerkšnas

 

 

 

Vincas Verseckas