Civilinė byla Nr. 3K-3-429/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 121.1, 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių J. G. ir V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. G. ir V. V. ieškinį atsakovui J. Š., dalyvaujant trečiajam asmeniui Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui, dėl pažeistų teisių gynimo, atsisakymo pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo teisės įregistruoti šį aktą be atsakovo sutikimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovės prašo įpareigoti atsakovą nesinaudoti 0,05 ha keliu, esančiu ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame 3 ha žemės sklype, ir nedaryti pravažiavimo per joms priklausantį žemės sklypą, pripažinti atsakovo atsisakymą pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą neteisėtu ir pripažinti joms teisę įregistruoti šį aktą ir planą be atsakovo sutikimo. Ieškovės nurodė, kad joms 1996 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3 ha žemės sklypą. Rengiant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, buvo sudarytas laikinas žemės sklypo planas. Žemės sklypo paženklinimo akte nurodytas 3 m pločio kelias, vedantis į sodybą. Maždaug panašiu laiku nuosavybės teisės į gretimą žemės sklypą buvo atkurtos atsakovo tėvui, kuris savo žemės sklypą vėliau padovanojo atsakovui. Atsakovas pradėjo į savo žemės sklypą važiuoti per ieškovių žemės sklypą. Atsakovas, važinėdamas šiuo keliu, pažeidžia jų teises. Atlikus ieškovių sklypo tikslius geodezinius matavimus ir paženklinus jo ribas, atsakovas atsisakė pasirašyti parengtus dokumentus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Molėtų rajono valdybos 1994 m. spalio 14 d. sprendimu atsakovo tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,7 ha žemės sklypą, kurį šis 2001 m. birželio 4 d. sutartimi padovanojo atsakovui. Utenos apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 24 d. sprendimais ieškovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,5 ha žemės sklypus, suformuojant vieną 3 ha žemės sklypą. Teismo nuomone, ieškovių ir atsakovo sklypų ribų parodymo ir paženklinimo aktuose nurodyti kelio pločio skirtumai neturi esminės reikšmės ginčui ir ši aplinkybė turi būti vertinama kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. 1995 m. spalio 5 d. sudarytame ieškovių žemės sklypo abrise pažymėtas kelias iki pat atsakovo sklypo. 1995 m. spalio 5 d. sudarytame ieškovių sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akte pažymėta, kad kelias jų sklype paliekamas be teisės jį panaikinti ir neįtraukiamas į ieškovių sklypo bendrą plotą. Šį dokumentą ieškovės pasirašė, su tokio kelio nustatymu sutiko. Teismo nuomone, jeigu ieškovių sklype pažymėtas kelias būtų skirtas tik jų naudojimuisi ir privažiavimui tik prie jų namo, nebūtų būtinybės jo išskirti iš bendro sklypo ploto, uždraudžiant jį panaikinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad kelias nėra ieškovių nuosavybė, yra suprojektuotas iki pat atsakovo sklypo, siekiant užtikrinti atsakovo teisę patekti į savo sklypą. Tai, kad šis kelias yra naujai suprojektuotas, o anksčiau istoriškai buvo naudojamasi kitu keliu, taip pat einančiu per ieškovių sklypą, teismo nuomone, neturi reikšmės ginčui. Nuosavybės teisių atkūrimo metu kelias buvo suformuotas, ieškovės su tuo sutiko. Ieškovės neginčijo jų sklypo abriso bei ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akto. Videniškio kadastro vietovės plano ištrauka, kurioje pažymėti visi keliai, patvirtina, kad prie atsakovo sklypo privažiuoti yra įteisintas vienintelis kelias per ieškovių sklypą. Šis įrodymas turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas laikė, kad įrodyta, jog patekimui į atsakovo sklypą yra įteisintas kelias, einantis per ieškovių sklypą. Teismas vietos apžiūros metu nustatė, kad faktiškai į atsakovo sklypą galima patekti ir kitu keliu, einančiu per valstybinę žemę, tačiau šis kelias nėra įteisintas įstatymų nustatyta tvarka, jokiuose viešuose registruose nėra pažymėtas. Teismas nustatė, kad ieškovės uždraudė atsakovui naudotis kitu per jų sklypą einančiu istoriškai susiformavusiu keliu, todėl, teismo nuomone, atsakovas teisėtai pradėjo naudotis ieškovių sklypo plane pažymėtu keliu, einančiu šalia jų namo, kuris yra bendro naudojimo. Kadastro duomenų registre duomenys apie 0,05 ha kelią ištaisyti, t. y. kelias šiuo metu nėra įtrauktas į ieškovių sklypo plotą ir nepriklauso joms nuosavybės teise. Teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas negali būti įrodymas šioje byloje, nes jis grindžiamas senais, klaidingais ieškovių sklypo registro duomenimis, kurie vėliau, jau po šio rašto surašymo, buvo ištaisyti. 2003 m. spalio 4 d. J. Mozūros IĮ atliko ieškovių žemės sklypo tikslius geodezinius matavimus ir paženklino sklypo ribas vietoje. Žemės sklypo plane nėra pažymėtas bendro naudojimo kelias iki atsakovo sklypo. Be to, ieškovėms nuosavybės teise priklauso 3 ha žemės sklypas, tuo tarpu pagal J. Mozūros IĮ parengtą planą joms priklauso 3,6043 ha. Trečiasis asmuo nurodė, kad toks planas neatitinka nuosavybės teisių atkūrimo ieškovėms dokumentų ir viršija leistinas paklaidas, nustatytas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ 77 punkte. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pasirašyti minėtus dokumentus, ir tokį jo atsisakymą negalima pripažinti neteisėtu, taip pat nėra teisinio pagrindo leisti ieškovėms įregistruoti jų sklypo planą be atsakovo sutikimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi ieškovių apeliacinį skundą atmetė, Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, nurodė, kad tai, kad teismo sprendime buvo padaryta rašymo apsirikimų, negali būti pagrindas teismo sprendimui naikinti. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovui buvo numatytas kitas privažiavimas prie sklypo, kuris neina per ieškovių žemės sklypą, būtų reikšminga tuo atveju, jei byloje būtų nagrinėjamas reikalavimas dėl Nekilnojamojo turto registratoriaus 2004 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo buvo ištaisyti kadastro duomenys ir panaikinti duomenys apie kelio plotą, pripažinimo negaliojančiu. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad 2004 m. spalio 21 d. registratoriaus sprendimu buvo panaikinti duomenys tik apie dalį kelio, einančio per jų sklypą, t. y. duomenys apie kelią, einantį tik iki jų sodybos. Kolegija nurodė, kad ieškovės savo reikalavimus grindžia oficialiais dokumentais, kurie buvo priimti iki registratoriui priimant 2004 m. spalio 21 d. sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais atmetami ieškovių pateikti įrodymai, pagrįsti, nes jie paremti vėliau priimtu oficialiu dokumentu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Atsakovo žemės tvarkymo byloje esančiame akte nurodyta, kad žemės sklype naudojamas 4 metrų pločio kelias, ieškovių žemės tvarkymo byloje esančiame akte nurodyta, kad per sklypą eina 3 metrų pločio kelias. Kasatorių nuomone, tai patvirtina, kad atsakovui buvo numatytas kitas privažiavimas prie sklypo. Ta aplinkybė, kad akte nurodyta, jog kelias sklype paliekamas be teisės jį panaikinti ir neįtraukiant jo į bendrą plotą, negali būti vertinama kaip patvirtinimas, kad kelias prieina prie atsakovo sklypo. Teismo išvada, kad ieškovių žemės sklypo abrise pažymėtas kelias iki atsakovo sklypo prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tiek abrise, tiek žemės tvarkymo byloje esančiame plane, tiek kadastro žemėlapio ištraukoje, tiek žemės sklypo plane, tiek 2004 m. rugpjūčio 11 d. plane prie akto, tiek žemės sklypo plane, tiek Videniškio kadastro vietovės plano ištraukoje kelias pažymėtas tik iki ieškovių sodybos, o ne iki atsakovo sklypo. Tą patį patvirtino ir liudytojai. Kasatorės nurodo, kad neginčija sklypo abriso bei ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akto, nes ten nenurodyta, kad kelias eina iki atsakovo sklypo. Be to, teismas padarė prieštaraujančias išvadas, kad kelias naujai suprojektuotas, taip pat kad suprojektuotas nuosavybės teisių atkūrimo metu. Teismas netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalį vertindamas Videniškio kadastro vietovės plano ištrauką. Šis įrodymas – laisvos valstybinės žemės plano kopija. Plane brūkšneliais pažymėtas kelias iki ieškovių sodybos, o toliau brūkšnelių nėra. Teismas vertino ne planą, o plane geltona linija atliktus pažymėjimus. Teismas nenurodė, ar kompetentingas asmuo braižė kelius, kokiais kriterijais vertinant nustatyta, kad tai kelias ir kad tai vienintelis privažiavimas prie atsakovo sklypo. 2004 m. rugpjūčio 11 d. aktu užfiksuotas esamas ir parodytas kelias, t. y. kelias, kurio nėra, bet kuriuo atsakovas nori naudotis, todėl šis įrodymas taip pat nepatvirtina kelio buvimo. Kadastro žemėlapio ištrauka, išduota VĮ Registrų centro, patvirtina, kad kelias eina tik iki ieškovių sodybos. Teismas vietos apžiūros metu nustatė, kad prie atsakovo sklypo galima privažiuoti kitu keliu, einančiu per valstybinę žemę, tačiau nurodė, kad kelias nėra įteisintas, tačiau teismo išvada, kad įteisintas kelias per ieškovių sklypą, nepagrįsta.
2. Teismas spręsdamas dėl kelio per ieškovių sklypą įteisinimo netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Kelių įteisinimą reglamentuoja Kelių įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 790 patvirtinti Vietinių kelių tinklo projektavimo, jų priklausomybės, naudojimo, priežiūros laikinieji nurodymai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Šios teisės normos nustato reikalavimus keliams. Byloje nėra įrodymų, kad kelio dalis, dėl kurios kilęs ginčas, įteisinta šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
3. Teismas atmetė reikalavimus dėl atsakovo atsisakymo pasirašyti aktą pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo teisės įregistruoti šį aktą be atsakovo sutikimo, nes žemės sklypo plane nepažymėtas bendro naudojimo kelias, sklypo plotas viršija leistinas ribas. Žemės tikslių ribų sklypo planą parengė specialistas, turtintis licenciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Atsakovas, nesutikdamas su šiuo planu, privalėtų pateikti savo projektą, tačiau to nedaro ir neleidžia ieškovėms įteisinti savo žemės sklypo. Didesnis žemės sklypo plotas nėra teisinis argumentas ieškinio reikalavimams atmesti, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 76 punktą, jeigu paženklinto žemės sklypo apskaičiuoto ploto nesutapimas yra didesnis už leistiną ploto paklaidą ir nėra galimybės pagal šios metodikos 30 punkte nustatytą tvarką patikslinti suprojektuoto žemės sklypo ribų, tada šis plotas gali būti parduodamas įforminant papildomu apskrities viršininko įsakymu arba atlyginama kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais.
4. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, tai yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Sprendžiant ginčą turi būti taikomi ginčo sklypų formavimo metu galioję teisės aktai, todėl Kelių įstatymas, įsigaliojęs 1995 m. gegužės 26 d., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika netaikytini. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 790 patvirtintuose Vietinių kelių tinklo projektavimo, jų priklausomybės, naudojimo, priežiūros laikinuose nurodymuose nustatyta, kad, projektuojant vietinių kelių tinklą, reikia atsižvelgti į tai, kad būtų naudojamos esamų kelių trasos; būtų užtikrintas patogus ir trumpiausias susisiekimas tarp objektų; kelių tinklas būtų racionalus, tai yra minimalus, bet kartu pakankamas; naujų kelių trasos kuo rečiau kirstų žemės savininkų ir dirbamos žemės sklypus.
2. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra pagrįstas. Apeliacijos esmę atskleidžia CPK 320 straipsnis, kuriame nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu, o peržiūrėjimo apimtį lemia apeliacinio skundo ribos ir patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, tai apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 straipsniai). Kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti vieną ar kitą apeliacinio skundo argumentą privalo būti motyvuotas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jis neanalizavo tam tikrų apeliacinio skundo argumentų, darytina išvada, kad visi apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su byla ir todėl turėjo būti teisminio nagrinėjimo dalykas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje ar sprendime turi apsvarstyti kiekvieną apeliacinio skundo faktinį ir teisinį argumentą. Pažymėtina, kad pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo motyvuoti savo nutartis (sprendimus). Motyvuota nutartimi (sprendimu) galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuotai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2003, 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2003, 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad daugumos apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nors ieškovės apeliaciniame skunde nurodė tiek faktinius, tiek teisinius skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismui neįvertinus tiek faktinių, tiek teisinių apeliacinio skundo argumentų, yra pagrindas pripažinti, kad nutartis iš esmės yra be motyvų, t. y. kad byloje iš esmės nebuvo apeliacijos. Kadangi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai, nesant tinkamos apeliacijos, nėra sąlygų ir tinkamai kasacijai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kitų kasacinio skundo argumentų neanalizuoja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis