Administracinė byla Nr. A-74-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00068-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu, kurį vėliau patikslino, į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas arba NTA) direktorės 2019 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 9FB-27-(4.46) (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti NTA direktorės 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 4R-1826-(6.1) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NTA pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Įsakymas ir Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti teisės aktais ir įrodymais. NTA direktorės priimto Įsakymo bei Sprendimo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos valstybininių pensijų įsttymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimų.
3. Pareiškėjas teigė, jog NTA direktorė 2019 m. spalio 24 d. rašte Nr. 4R-1637-(4.34) pripažįsta, jog jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra sumuojamas Nuostatų pagrindu. Paaiškino, kad nuo 1982 metų birželio 21 d. iki 1991 m. spalio 28 d. pareiškėjas dirbo Klaipėdos miesto teismo teisėju, todėl teisėjo darbo stažas yra sumuojamas – viso 9 metai 4 mėnesiai ir 6 dienos. Pareiškėjui 1990 m. sausio 8 d. buvo suteikta ketvirtoji teisėjo kvalifikacija, todėl laikėsi pozicijos, kad Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. 15FB-24-(4.46), remdamasi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsniu, nenustatė penkių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui neskiriama valstybinė pensija, o paskirtoji nemokama. Pareiškėjas pridūrė, jog bendras jo darbo stažas yra 48 metai ir 6 mėnesiai, iš kurių – teisininko stažas yra 38 metai ir 6 mėnesiai (neįskaitant studijų universitete). Teisėjo darbo stažas yra 9 metai ir 4 mėnesiai.
4. Atsakovas NTA atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. NTA nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad NTA direktorės priimtas Įsakymas prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Paaiškino, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama, kai kreipimosi dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo dieną asmuo atitinka visas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 3 straipsnyje nustatytas teisėjų valstybines pensijos skyrimo sąlygas. Nenustačius visų TVPĮ 3 straipsnyje nustatytų sąlygų, pareiškėjui teisėjo valstybinė pensija paskirta nebuvo.
5. NTA paaiškino, jog TVPĮ 5 straipsnis nustato teisėjų darbo stažo valstybinei pensijai gauti apskaičiavimo tvarką, pagal kurią teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu teisėjas stažą įgyja dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas nustatyta tvarka.
6. Atsakovas iš turimų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 1982 m. birželio 21 d. dirbo Klaipėdos miesto liaudies teismo teisėju, o nuo 1991 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš teisėjo pareigų, taigi laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas įgijo tik 1 metų 7 mėnesių teisėjo darbo stažą. Nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka TVPĮ keliamų reikalavimų nusprendė, kad teisėjo valstybinė pensija pareiškėjui neskiriama. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas taip pat neginčija aplinkybės, jog teisėju dirbo iki 1991 m. spalio 28 d.
7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai supranta ir aiškina TVPĮ nuostatas, nes vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, sumuojamas tik nuo 1990 m. kovo 11 d. skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku įgytas teisėjo darbo stažas, o pareiškėjo minimas darbo stažas iki 1990 m. kovo 11 d. nesumuojamas. Atsakovas nurodė pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo turimas darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra mažesnis nei 5 metai, todėl pagrįstai nusprendė atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją. Pareiškėjo teiginiai dėl TVPĮ ir Nuostatų reikalavimų yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais jų teisingumą bei pagrįstumą patvirtinančiais faktiniais duomenimis ar teisiniu vertinimu, o priimti Įsakymas bei Sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, todėl jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
9.1. Pareiškėjas 1981 m. lapkričio 2 d. buvo priimtas dirbti Klaipėdos miesto liaudies teismo konsultantu; 1982 m. birželio 21 d. atleistas iš konsultanto pareigų;1982 m. birželio 21 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju; 1987 m. birželio 22 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju. 1990 m. sausio 8 d. pareiškėjui suteikta ketvirtoji kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1-1901 „Dėl A. K., G. S. ir Z. P. atleidimo prieš terminą iš teisėjo pareigų“ nuo 1991 m. spalio 28 d. pareiškėjas atleistas iš teisėjo pareigų.
9.2. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymu „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ kreipėsi į NTA, nurodydamas, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-4561 jam buvo paskirta senatvės pensija, kurios dydis nuo 2018 m. balandžio 15 d. – 275,59 Eur. Kadangi jam 2019 m. rugpjūčio 15 d. sukako 65 metai, o jis 9 metus ir 4 mėnesius dirbo teisėju, pateikė dokumentus dėl valstybinės pensijos paskyrimo buvusiam teisėjui ir prašė įstatymų nustatyta tvarka patenkinti jo prašymą.
9.3. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija, sudaryta NTA direktoriaus 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 6P-64-(1.1) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos sudarymo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) priėmė išvadą Nr. 15FB-24(4.46) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją G. S.“, kuria pasiūlė NTA direktoriui įsakymu atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją.
9.4. NTA direktorius 2019 m. spalio 18 d. Nr. 9FB-27-4.46) įsakymu „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją G. S.“ nusprendė atsisakyti skirti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, nes pareiškėjas neatitinka TVPĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatyto reikalavimo (nėra įgijęs 5 metų teisėjo darbo stažo).
9.5. Pareiškėjas su 2019 m. lapkričio 6 d. skundu kreipėsi į NTA dėl Įsakymo panaikinimo. NTA 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 4R-1826-(6.1) „Dėl atsisakymo skirti teisėjų valstybinę pensiją“ pareiškėjo skundo netenkino.
10. Teismas, vadovaudamasis TVPĮ bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis, sutiko su NTA argumentais, kad teisėjo darbo stažas, įgytas iki 1990 m. kovo 11 d., nėra sumuojamas, skaičiuojant įgytą teisėjo darbo stažą skiriant teisėjų valstybinę pensiją. Toks imperatyvus darbo stažo teisėjų valstybinei pensijai reikalavimas yra įtvirtintas TVPĮ 5 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į TVPĮ 5 straipsnį, konstatavo, jog pareiškėjas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 28 d. (pareiškėjo atleidimo iš teisėjo pareigų dienos), yra įgijęs 1 metų ir 7 mėnesių teisėjo darbo stažą. Kadangi pareiškėjo darbo stažas yra mažesnis nei 5 metai, teismas sprendė, jog teisėjo valstybinė pensija jam pagrįstai nepaskirta.
11. Apibendrinęs teismo sprendime nurodytus motyvus teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka imperatyvaus reikalavimo valstybinei teisėjo pensijai gauti, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti jam teisėjų valstybinę pensiją. Teismas sprendė, jog Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti NTA Įsakymą ir Sprendimą bei įpareigoti NTA iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Įsakymas ir Sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, nes juose nurodomi motyvai dėl atsisakymo pareiškėjui skirti teisėjo valstybinę pensiją neatitinka Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ reikalavimų.
11.2. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija spręsdama klausimą dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui, netinkamai įvertino jo kaip teisėjo sukauptą stažą. Administracijos Finansų ir biudžeto skyriaus vyriausiosios specialistės I. D. pasirašyta byloje pateikta pažyma neatitinka tikrovės, I. G. V. ir I. D. buvimas tos pačios Komisijos narėmis neatitinka konstitucinio nepriklausomumo ir nešališkumo principų.
11.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, taip pat pareiškėjo teisę į valstybinę pensiją, kaip vieną iš socialinių žmogaus teisių.
11.4. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo šališka, vilkino bylos nagrinėjimą, vienašališkai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
12. Atsakovas NTA atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pagal TVPĮ 3 straipsnį, teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu jie atitinka šias sąlygas: 1) kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; 2) sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) nustojo dirbti teisėjais; 4) yra įgiję ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą. Taigi, kreipimosi dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo dieną asmuo turi atitikti visas nurodytas teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlygas.
13.2. TVPĮ 5 straipsnyje įtvirtinta teisėjų darbo stažo teisėjų valstybinei pensijai gauti apskaičiavimo tvarka, pagal kurią teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Nuostatų nustatyta tvarka.
13.3. Pareiškėjas nuo 1982 m. birželio 21 d. dirbo Klaipėdos miesto liaudies teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. I-1901 nuo 1991 m. spalio 28 d. buvo atleistas iš teisėjo pareigų. Taigi paminėtu laikotarpiu pareiškėjas yra įgijęs vienerių metų ir septynių mėnesių teisėjo darbo stažą, tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka pensijos skyrimo sąlygos dėl sukaupto darbo stažo dėl ko pensija nepaskirta teisėtai.
13.4. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Įsakyme ir Sprendime nurodyti motyvai neatitinka TVPĮ ir Nuostatų reikalavimų, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais jų teisingumą ir pagrįstumą patvirtinančiais faktiniais duomenimis ir (ar) teisiniu vertinimu.
13.5. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl vyriausiosios specialistės pasirašytos pažymos atitikties tikrovei bei Komisijos sudėties nebuvo reiškiamos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai turėtų būti nenagrinėtini.
13.6. Atmestini kaip nepagrįsti ir kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjanti teisėja vienašališkai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Proceso šalys buvo įpareigotos pateikti teismui nuomonę dėl galimybės bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka arba nuotoliniu būdu atsižvelgus į šalyje susiklosčiusią situaciją dėl COVID-19.
14. Atsikirtime į NTA atsiliepimą pareiškėjas nurodo iš esmės analogiško pobūdžio argumentus, kuriuos nurodė skunde ir apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės teismų administracijos direktorės 2019 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 9FB-27-(4.46) ir 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 4R-1826-(6.1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti teisėjo valstybinę pensiją, pagrįstumo ir teisėtumo bei atsakovo įpareigojimo pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo darbo stažas buvo mažesnis nei 5 metai ir pareiškėjas neatitinka valstybinei teisėjų pensijai gauti reikalavimų, sprendė, jog teisėjo valstybinė pensija pareiškėjui pagrįstai nepaskirta. Šios išvados teismas priėjo nustatęs, kad teisėjo darbo stažas, įgytas iki 1990 m. kovo 11 d. nėra sumuojamas.
14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog Įsakymas ir Sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, nes juose nurodomi motyvai dėl atsisakymo pareiškėjui paskirti teisėjo valstybinę pensiją neatitinka ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, Komisija spręsdama klausimą dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui, netinkamai įvertino jo, kaip teisėjo sukauptą stažą. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia lygiateisiškumo principą, taip pat pareiškėjo teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą dėl to, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, vilkinamas bylos procesas.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Įsakymas ir Sprendimas yra nepagrįsti bei neteisėti, nes juose nurodomi motyvai dėl atsisakymo pareiškėjui paskirti teisėjo valstybinę pensiją prieštarauja teisėjų valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantiems teisės aktams. Taip pat pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija spręsdama klausimą dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui, netinkamai įvertino pareiškėjo, kaip teisėjo, sukauptą stažą.
19. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir TVPĮ), Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai).
20. TVPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kitų Lietuvos bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (toliau – ir bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai) teisėjai bei nuo Lietuvos paskirti ar išrinkti bet kokio tarptautinio teismo teisėjai, atitinkantys šio Įstatymo 3 straipsnio sąlygas, turi teisę į teisėjų valstybinę pensiją.
21. TVPĮ 3 straipsnyje numatyta, kad teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu šie kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje (1 punktas); jie sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių (2 punktas); nustojo dirbti teisėjais (3 punktas); yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą (4 punktas).
22. TVPĮ 5 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. Jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Vyriausybės patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta tvarka.
23. Pagal TVPĮ 7 straipsnį, teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija, vadovaudamasi TVPĮ, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu bei Nuostatais. NTA, spręsdama teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir jų mokėjimo klausimus, taip pat vadovaujasi Konstitucijoje įtvirtintais valstybinių pensijų apskaičiavimo principais, išaiškintais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime.
24. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 1981 m. lapkričio 2 d. buvo priimtas dirbti Klaipėdos miesto liaudies teismo konsultantu; 1982 m. birželio 21 d. atleistas iš konsultanto pareigų; 1982 m. birželio 21 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju; 1987 m. birželio 22 d. išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies teisėju. 1990 m. sausio 8 d. pareiškėjui suteikta ketvirtoji kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1-1901 „Dėl A. K., G. S. ir Z. P. atleidimo prieš terminą iš teisėjo pareigų“ nuo 1991 m. spalio 28 d. pareiškėjas buvo atleistas iš teisėjo pareigų.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai sprendė, jog laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas įgijo tik 1 metų ir 7 mėnesių darbo stažą, ir, kad teisėjo darbo stažas, įgytas iki to laiko, priešingai negu teigia pareiškėjas, nėra sumuojamas. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo darbo stažas yra mažesnis nei 5 metai, pagrįstai konstatavo, jog teisėjo valstybinė pensija jam negalėjo būti paskirta. Tai reiškia, kad Įsakymas ir Sprendimas, kuriuos pareiškėjas ginčija teismams, yra pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo jų naikinti arba keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
26. Pareiškėjas, be kitų apeliacinio skundo argumentų, kelia klausimą dėl skundžiamą sprendimą priėmusios teisėjos šališkumo. Teigia, jog buvo vilkinamas bylos nagrinėjimas, vienašališkai nuspręsta bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
27. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teisėjos šališkumo, pirmiausiai pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).
28. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą Indra prieš Slovakiją).
29. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., 2007 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimą byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).
30. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusios teisėjos procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas arba buvo vilkinamas bylos procesas. Tuo pačiu, laikytini nepagrįstais pareiškėjo argumentai dėl vienašališko teisėjos sprendimo nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 17 d. pranešimu „Dėl teismo posėdžio organizavimo“ įpareigojo pareiškėją ir NTA iki 2020 m. gruodžio 31 d. pateikti nuomonę dėl galimybės bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka arba nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijos programą „Zoom“. Teisme buvo gauti pareiškėjo ir atsakovo prašymai bylai nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Teismas, atsižvelgęs į proceso šalių prašymus, 2021 m. sausio 7 d. nutartimi ir nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones dėl vyriausiosios specialistės pasirašytos pažymos atitikties tikrovei bei Komisijos sudėties.
32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl pažymos atitikties tikrovei bei šališkos ir neteisėtos Komisijos sudėties nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame skunde bei nagrinėjami pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
33. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodoma argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei teisės taikymu, iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė