Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 84; 88 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilpostus“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. lapkričio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų
Microsoft korporacijos, Symantec Korporacijos, BĮ UAB „VTeX“ ieškinį atsakovui
UAB „Vilpostus“ dėl autorių teisių pažeidimo; trečiasis asmuo V.
M. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2004 m.
lapkričio 23 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė,
kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai
2002 m. rugsėjo 4 d. atliko patikrinimą UAB „Vilpostus“, kurio metu nustatyta, jog
bendrovėje, neturint autorių teisių turėtojų leidimų (licencijų), buvo atgaminta
(įdiegta į kompiuterių kietuosius diskus) septyniolika kompiuterio programų
(Windows, Office), į kurias išimtinės turtinės autoriaus teisės priklauso
Microsoft Korporacijai, kopijų, šešios kompiuterio programos Norton Anti Virus,
į kurias išimtines turtines autoriaus teises turi Symantec Korporacija, kopijos
ir viena kompiuterio programos WinLED, į kurią išimtinės turtinės autoriaus
teisės priklauso BĮ UAB „VTeX“, kopija. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas nei
patikrinimo, nei vėlesnio tyrimo metu nepateikė galutinio vartotojo licencijų, suteikiančių
teisę naudotis minėtomis kompiuterio programomis, ir tokie atsakovo veiksmai yra
neteisėti ir laikomi autorių teisių pažeidimu (Autorių teisių ir gretutinių
teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalis, 64 straipsnio 1 dalies
1 punktas). Ieškovai taip pat nurodė, kad vienas iš ATGTĮ 65 straipsnyje
nustatytų autorių teisių gynimo būdų – kompensacija, skaičiuojama pagal
atitinkamo kūrinio (šiuo atveju – kompiuterio programų) teisėto pardavimo kainą
(mažmeninę kainą). Ieškovas, remdamasis CK 6.263, 6.264 straipsniais, ATGTĮ 64
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, Sutarties
dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (TRIPS
sutarties) 45 straipsniu, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos
Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo 13
straipsnio 1 dalimi, prašė teismą priteisti iš atsakovo UAB „Vilpostus“ 21
703,36 Lt kompensaciją Microsoft Korporacijai, 1322,70 Lt – Symantec
Korporacijai ir 141,60 Lt – BĮ UAB „VTeX“.
2005 m. kovo
31 d. atsakovas UAB „Vilpostus“ pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad
ieškovai nėra kompiuterio programų autoriai (kompiuterio programos autorius
gali būti tik fizinis asmuo (ATGTĮ 10 straipsnis)), taip pat jie nepateikė
įrodymų, jog yra turtinių autorių teisių į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas
turėtojai, todėl neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti autorinio atlyginimo
už šių programų naudojimą. Atsakovas, remdamasis CK 1.138 straipsnio 3 dalimi,
6.255 straipsniu, ATGTĮ 10, 38 straipsniais, prašė teismą pripažinti, kad
ieškovai, būdami juridiniai asmenys, neturi teisių į kompiuterio programų
autorystę, kartu ir teisės į autorinį atlyginimą, arba, nustačius šią
aplinkybę, palikti ieškinį nenagrinėtą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1–asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovų ieškinį
patenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal
ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalį autoriaus teisių subjektai yra autorius, t. y.
fizinis asmuo, sukūręs kūrinį, taip pat fizinis ar juridinis asmuo, kuriam perėjo
išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas). Teismas
pažymėjo, kad kompiuterio programas, dėl kurių vyksta ginčas, sukūrė fizinis
asmuo, tačiau ieškovai yra ieškinyje išvardytų licencijuojamų kompiuterių
programų autorių išimtinių turtinių teisių turėtojai. Teismas nurodė, kad pagal
ATGTĮ 15 straipsnį bet koks kūrinio (šiuo atveju – kompiuterio programos)
originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus ar jo teisių perėmėjo arba jų
tinkamai įgalioto asmens leidimo laikomas neteisėtu. Teismas taip pat pažymėjo,
kad atsakovas, teigdamas, jog kompiuterio programos – neoriginalios, nepateikė
šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Teismas konstatavo, kad atsakovas
neteisėtai, t. y. neturėdamas licencijų, naudojo kompiuterio programas, į
kurias išimtines turtines teises turi ieškovai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2002 m. vasario 22 d. konsultacijoje nurodyta, jog
praktiškai visada autorių teisių pažeidimas ex facto reiškia žalos
padarymą, nes dėl kiekvieno neteisėto kūrinio panaudojimo teisių subjektas
praranda pajamas, o teisių pažeidėjas pasipelno iš to, kad nemoka teisių
turėtojui nustatyto licencinio atlyginimo. Teismas nusprendė, kad ginčo atveju
yra pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovų
prašomą kompensaciją, apskaičiuotą pagal neteisėtai naudotų kompiuterio
programų teisėtą pardavimo kainą.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi
atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005
m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovai yra ginčo kompiuterio
programų išimtinių turtinių autoriaus teisių turėtojai. Kolegijos nuomone,
teismas, motyvuodamas sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo, kartu pasisakė ir dėl
priešieškinio atmetimo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra CPK
329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo
pagrindas. Kolegija taip pat nurodė, kad teismo nutartis dėl ieškinio trūkumų
šalinimo yra neskundžiama (CPK 115 straipsnio 5 dalis), tačiau ginčo atveju teismas
atsižvelgė į ieškovų nesutikimo su teismo nutartimi, kuria jie buvo įpareigoti
pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus, motyvus ir, laikydamas, jog ieškinys
vis dėlto atitinka tokio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus,
nepaliko ieškinio nenagrinėto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisę ginti
pažeistas autoriaus teises turi autoriaus teisių subjektas, kuriuo yra laikomas
tiek pats autorius, tiek kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam perėjo
išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas) (ATGTĮ 2
straipsnio 5 dalis). Byloje esančioje „BSA Lietuva“ specialisto išvadoje
pateikti duomenys, kad licencijuojamų kompiuterio programų autorių teisių
turėtojai yra ieškovai. Kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant ATGTĮ nuostatas,
darytina išvada, jog autorystės prezumpcija taikoma ne tik ginant autoriaus
neturtines, bet ir ginant autoriaus išimtines turtines teises, be to, ir tais
atvejais, kai jas gina autoriaus teisių perėmėjas (turėtojas), kuriuo gali būti
tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Kolegija nurodė, kad atsakovas, ginčydamas
faktą, jog ieškovai yra autorių turtinių teisių į ginčo kompiuterio programas
turėtojai, nepateikė įrodymų, kad yra kitas šių teisių turėtojas (CPK 178
straipsnis). Be to, ant kompiuterio programų yra nurodyta apie išimtinių turtinių
teisių priklausymą ieškovams. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovus tinkamais subjektais, ginančiais
ieškinyje išvardytų kompiuterio programų autorių išimtines turtines teises.
Kolegija nurodė, kad pagal ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalį, 73 straipsnio 1 dalies 1
punktą kūrinio (taip pat kompiuterio programos) originalo ar jo kopijų
naudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar įgalioto asmens leidimo
(licencijos) yra laikomas neteisėtu ir yra autoriaus teisių pažeidimas.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, naudojant minėtas
kompiuterio programas, patvirtina baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta
atsakovo direktoriui, surinkta medžiaga: ikiteisminio tyrimo metu atsakovo
atstovas paaiškino, kad kompiuterio programas be licencijų įsigijo Gariūnų
turgavietėje, vėliau jas įdiegė į įmonės kompiuterius. Be to, nagrinėjant
civilinę bylą, atsakovas taip pat nepateikė licencijų, patvirtinančių teisėtą
kompiuterių programų naudojimą, o trečiasis asmuo V. M. ,
buvęs atsakovo įmonės direktorius, teismo posėdyje patvirtino, jog programas
pirko Gariūnuose, jas įsigijo be licencijų ir net nepareikalavo, kad pardavėjas
šias pateiktų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokie atsakovo veiksmai yra
neteisėti (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis), tokiais veiksmais buvo padaryta žala
autorių teisių turėtojams, taigi yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp
neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo; tai reiškia, jog yra visos
sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Kolegija pažymėjo, kad baudžiamoji
byla, iškelta atsakovo įmonės direktoriui, buvo nutraukta, tačiau joje priimti
ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai, kiti rašytiniai įrodymai, turintys
ryšį su nagrinėjama civiline byla (taip pat specialisto išvada), gali būti
vertinami šioje byloje kaip rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kolegija
taip pat pripažino, kad teisėto pardavimo kaina, pagal kurią apskaičiuojamas už
autoriaus teisių pažeidimą priteistinos kompensacijos (ATGTĮ 67 straipsnio 3
dalis) dydis, yra rinkos mažmeninė kaina, t. y. galutinė prekės kaina, į kurią
įskaityti visi mokesčiai, ir ginčo atveju kompiuterio programų teisėto
pardavimo kaina įrodyta CPK nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovų reikalavimus.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilpostus“ prašo
panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d.
sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė
atsakovo teisę į tinkamą procesą (due process), nes nenurodė jokių priešieškinio
atmetimo motyvų, ir tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą yra
absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Priešieškinio dalykas yra atsakovo
savarankiškas reikalavimas ieškovui. teismas turi jį išspręsti. Dėl to
apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, kad, motyvuodamas sprendimą dėl
ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas kartu pasisakė dėl
priešieškinio atmetimo.
2. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m.
balandžio 1 d. nutartimi ieškovai buvo įpareigoti ištaisyti ieškinio pareiškimo
trūkumus ir pateikti teismui ieškinio turiniui keliamus reikalavimus
atitinkantį pareiškimą. Ieškovai nepateikė tinkamo ieškinio pareiškimo ir
neskundė minėtos teismo nutarties atskiruoju skundu, todėl jų ieškinys turėjo
būti paliktas nenagrinėtas.
3. ATGTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta autorystės
prezumpcija. Tačiau autorystės sąvoka negali būti aiškinama plečiamai,
tapatinant ją su „autorių teisių turėtojo“ ar juolab su „autorių teisių
perėmėjo“ sąvokomis. Šias aplinkybes turi įrodyti bendra tvarka ta šalis, kuri
jomis grindžia savo reikalavimus, nes įstatyme nėra nustatyta nei autorių
teisių turėjimo, nei autorių teisių perėmimo prezumpcijų. Tokia pozicija dėl
autorystės prezumpcijos išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m.
kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. V. v. UAB „Birštono
mineraliniai vandenys“, Nr. 3K-3-154/2000). Taigi autorystės prezumpcija
negali pasinaudoti autoriaus turtinių teisių perėmėjas – jis turi įrodyti
autoriaus turtinių teisių perėmimo faktą. Be to, teismas, nustatydamas autorių
teisių turėtoją, negali vadovautis specialisto išvada, nes klausimas, kam
priklauso teisės (kas yra teisių perėmėjas), yra teisės klausimas, kurį gali
išspręsti tik teismas.
4. Teismas priteisė kompensaciją netinkamiems
ieškovams. Ieškovai nepateikė rašytinių sutarčių, patvirtinančių, kad jiems
buvo perleistos kompiuterio programų autorių teisės, todėl teismai neturėjo
pagrindo daryti išvadą, kad kompiuterinės programos autorius ar autorių grupė,
t. y. fiziniai asmenys, perdavė savo turtines teises juridiniams asmenims, t.
y. ieškovams (ATGTĮ 6 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Viename
pagrindinių tarptautinių teisės aktų imperatyviai nustatyta, kad teisių
turėtojas, inicijuojantis procesą, turi pateikti atitinkamus įrodymus, kurie
įtikintų atitinkamas institucijas prima facie, kad jis yra teisių
turėtojas (Pasaulinės prekybos sutarties 50 straipsnio 3 dalis, 52 straipsnis).
5. Kompiuterio programa saugoma tik tuo atveju,
jeigu ji yra originali. Originalumas nepreziumuojamas, taigi ieškovas turi
įrodyti kompiuterio programos originalumą. Ginčo atveju teismai neteisingai
paskirstė įrodinėjimo pareigą: ieškovai turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius
kompiuterio programų originalumą, o ne atsakovas įrodyti, kad programos – neoriginalios
(CPK 178 straipsnis).
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą
nurodęs, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius visas jos taikymo
sąlygas: neteisėtą veiką, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Microsoft
Korporacija, Symantec Korporacija ir kt. v. UAB DK „Censum“, Nr. 3K-3-774/2003).
Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė kompiuterio programų
naudojimo teisėtumo klausimą: vien ta aplinkybė, kad atsakovas tyrimą
atliekančiam specialistui nepateikė licencijų, nėra pagrindas pripažinti, kad
jis veikė neteisėtai. Teisių turėjimą patvirtinančio dokumento nepateikimas
savaime nereiškia, kad programos neteisėtos, analogiškai kaip daikto įsigijimo
dokumento nepateikimas nereiškia, kad jį naudojantis asmuo yra vagis. Atsakovas
naudojo kompiuterius su instaliuotomis programomis, tačiau jo veiksmuose nėra
neteisėtos veikos, t. y. kompiuterių su instaliuotomis neteisėtomis programomis
naudojimo. Kai nėra neteisėtos veikos, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Be to, atsakovas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir neteisėtos veikos
nebuvimo. Sąžiningumas yra preziumuojamas, taigi ieškovas turėtų paneigti šią
prezumpciją. Ginčo atveju ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo
sąžiningumą, todėl atsakovas laikytinas sąžiningu programų naudotoju.
7. Teismai nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos,
kuri buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties, medžiaga kaip turinčia
prejudicinę reikšmę ir netyrė civilinei bylai reikšmingų aplinkybių. Prejudicinę
galią turi tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai (CPK 182
straipsnio 3 punktas). Be to, baudžiamoji byla buvo iškelta fiziniam asmeniui V. M. , o atsakovas civilinėje byloje yra UAB „Vilpostus“.
Pagal CPK 183 straipsnio 3 dalį įrodymai turi būti tiriami laikantis taip pat
betarpiškumo principo. Ginčo atveju civilinėje byloje nebuvo tiriamos
aplinkybės dėl programų įsigijimo, kompiuterių apžiūros ir kt., todėl teismai
negalėjo jomis remtis priimdami sprendimą. Teismai nepagrįstai vadovavosi nutrauktoje
baudžiamojoje byloje esančia specialisto išvada: šią išvadą surašęs asmuo
nebuvo apklaustas nei atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje, nei nagrinėjant
civilinę bylą, byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių jo, kaip
specialisto, kvalifikaciją, nei teismas, nei atsakovas negalėjo pateikti šiam
specialistui klausimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 21 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Microsoft Korporacija v. UAB „Tūris“,
Nr. 3K-3-200/2005, kurioje buvo sprendžiami analogiški klausimai (dėl
suinteresuoto BSA specialisto išvados patikimumo ir įrodomosios galios,
įrodinėjimo naštos paskirstymo, būtinybės įrodyti neteisėtų veiksmų faktą),
sutiko su žemesnės instancijos teismų argumentais ir pabrėžė, kad ieškovas
byloje dėl intelektinės nuosavybės turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas
civilinėje byloje privalo ištirti visus duomenis, o to nepadaręs, negali daryti
išvados, kad ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimuose nurodytos aplinkybės
yra visiškai įrodytos: aplinkybės visiškai įrodytos tik tada, kai jos
patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Ginčo atveju
teismai visiškai perėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnų aplinkybių vertinimą,
nors turėjo patys spręsti dėl trečiojo asmens veiksmų teisėtumo. Teismai
nepagrįstai sprendė, kad programos pirkimas Gariūnų turgavietėje, licencijos
nepateikimas teismui ar net jos nereikalavimas iš pardavėjo vienareikšmiškai
yra neteisėta veika. Pirkimas turi būti laikomas teisėtu, kol neįrodyta
priešingai, ir vien dokumento nepateikimas nėra pagrindas programos vagystės
faktui konstatuoti.
8. Teisėta pardavimo kaina, pagal kurią skaičiuojama
kompensacija, turi būti suprantama kaip kaina, kurią gautų pardavėjas, t. y.
kaip pajamos, kurias gautų pirkimo–pardavimo sandorio šalis. Pridėtinės vertės
mokestis nėra pardavimo pajamų ar pirkėjo išlaidų dalis, todėl šio mokesčio
suma neturėtų būti įtraukiama, skaičiuojant kompensaciją.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovai Microsoft Korporacija, BĮ UAB „VTeX“ prašo kasacinį
skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad:
1. Pirmosios
instancijos teismas sprendime išdėstė faktinius ir teisinius išvadų argumentus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-36/2004), taigi kasatoriaus argumentai dėl priešieškinio atmetimo motyvų
nenurodymo yra nepagrįsti.
2. Teismo nutartis pašalinti
procesinio dokumento trūkumus neskundžiama atskiruoju skundu (CPK 115
straipsnio 5 dalis), todėl kasatoriaus argumentai dėl atskirojo skundo
nepateikimo yra nepagrįsti. Ieškovai, naudodamiesi CPK 42 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta šalių teise duoti teismui paaiškinimus, teikti savo argumentus
visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, pateikė teismui
paaiškinimus, kodėl nesutinka su minėta teismo nutartimi. Teismas, įvertinęs
ieškovų argumentus, su jais sutiko, todėl, remdamasis CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintais principais, nagrinėjo pateiktą ieškinį ir jį patenkino.
3. Pagal ATGTĮ 2
straipsnio 5 dalį autorių teisių subjektas yra tiek autorius, tiek kitas
juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus
teisių perėmėjas). Ieškovai yra išimtinių turtinių teisių į kompiuterio
programas turėtojai, ir tai, kad šios teisės priklauso jiems, nurodyta ant
kompiuterio programų. Ši aplinkybė, taip pat nurodyta 2002 m. spalio 1 d.
specialisto, identifikavusio šias programas, išvadoje, laikytina pakankama
ieškovų išimtinėms turtinėms teisėms patvirtinti. Tiek autorius, tiek autoriaus
turtinių teisių turėtojas neprivalo įrodinėti autorystės atsiradimo aplinkybių,
taigi autorystės nuginčijimo pareiga tenka atsakovui (CPK 182 straipsnio 4
punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 10 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000). Techninio „BSA Lietuva“ specialisto
tikslas buvo identifikuoti programas ir teisių turėtojus, nurodytus kompiuterio
programose, taip pat atsakyti, ar joms įdiegti reikalingos licencijos. Taigi
specialistas nesprendė teisės klausimų. Be to, jis negali būti laikomas
suinteresuotu asmeniu, nes minėta asociacija įsteigta ne ieškovų, bet Lietuvos
įmonių, platinančių Lietuvos ir užsienio subjektų sukurtas kompiuterio
programas. Specialistas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, taigi,
nesant duomenų, kad išvada melaginga ar klaidinga, nebuvo jokio pagrindo šia
nesiremti.
4. Ieškovams
priklauso išimtinės turtinės teisės į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas,
atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šios teisės priklauso kitiems asmenims,
taigi ieškinys pareikštas tinkamų ieškovų.
5. Atsakovas,
teigdamas, kad ieškinyje nurodytos kompiuterių programos nėra originalios, turėjo
pareigą įrodyti šį teiginį (CPK 178 straipsnis), tačiau jis tokių įrodymų
nepateikė.
6. Pagal ATGTĮ
73 straipsnio 1 dalies 1 punktą kūrinio naudojimas (įskaitant atgaminimą) be
autoriaus teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties ar pažeidžiant jos
sąlygas) yra autoriaus teisių pažeidimas. Atsakovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, kad kompiuterio programas naudoja turėdamas autorių, jų teisių
perėmėjų ar jų įgaliotų asmenų leidimą. Autoriaus teisių pažeidimas ex facto
reiškia žalos padarymą, taigi, neteisėtai atgamindamas kompiuterio programas,
atsakovas padarė ieškovams žalos. Kaltė civilinėje teisėje preziumuojama, todėl
atsakovo teiginiai dėl sąžiningumo prezumpcijos pažeidimo yra nepagrįsti. Byloje
nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
7. Kasatoriaus
argumentai dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų prejudicijos ir įrodymų
tyrimo yra nepagrįsti. Neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės
sąlygų, gali būti konstatuotas ir tuo atveju, kai baudžiamoji atsakomybė už
tuos veiksmus nenumatyta ar nebuvo taikyta.
8. Kasacinio
skundo argumentai dėl teisėto pardavimo kainos, apskaičiuojant kompensacijos
dydį, yra nepagrįsti: teisėta pardavimo kaina reiškia rinkos mažmeninę kainą,
t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai, kuriuos sumoka
vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m.
vasario 22 d. konsultacija; Teismų praktika 17).
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad 2002 m. rugsėjo 4 d. atlikus patikrinimą UAB „Vilpostus“ nustatyta,
jog ši įmonė į kompiuterių kietuosius diskus įdiegė ir savo veikloje naudojo kompiuterio
programas Windows, Office, Norton Anti Virus, WinLED, neturėdama šių programų
autorių teisių subjektų leidimų (licencijų). Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai pripažino, kad išimtines turtines autorių teises į ginčo
objektu esančias kompiuterių programas turi ieškovai Microsoft Korporacija,
Symantec Korporacija ir BĮ UAB „VTex“. Teismai konstatavo, kad atsakovas
naudojosi minėtomis kompiuterio programomis neteisėtai, t. y. neturėdamas
autorių teisių subjektų licencijų, ir pažeidė ieškovų turtines teises. Dėl to
teismai patenkino ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovo kompensaciją,
apskaičiuotą pagal teisėtą kiekvienos neteisėtai panaudotos kompiuterio
programos pardavimo kainą.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo santykiams taikytinos teisės
Nagrinėjamoje byloje
sprendžiamas ginčas dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Šioje byloje ieškovai
Microsoft Korporacija ir Symantec Korporacija yra pagal JAV Vašingtono ir
Kalifornijos valstijų įstatymus veikiantys juridiniai asmenys. Taigi
nagrinėjamoji byla turi tarptautinį elementą, todėl kyla šalių ginčo
išsprendimui taikytinos teisės klausimas. Šis teisės sistemų kolizijos klausimas
spręstinas pagal tarptautinės privatinės teisės normas, reglamentuojančias
intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikytiną teisę. CK 1.53
straipsnyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui
taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pagal minėtoje teisės normoje įtvirtintą lex fori
principą šalių ginčas spręstinas pagal Lietuvos teisę.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad šalių ginčas spręstinas pagal 1999 m. gegužės 18 d.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2003 m. kovo
5 d. redakciją, nes 2003 m. kovo 5 d. įstatyme Nr. IX-1355 nustatyta, kad
naujos redakcijos įstatymas taikomas autorių teisių subjektams, jeigu jo
įsigaliojimo metu nėra pasibaigę iki jo įsigaliojimo galioję jų teisių į
autorių teisių apsaugos objektus terminai.
Dėl absoliutaus sprendimo
negaliojimo pagrindo
Kasaciniame
skunde teigiama, kad yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo
negaliojimo pagrindas, nes teismas visiškai nenurodė priešieškinio atmetimo
motyvų (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien
teismui pateikto tam tikro dokumento įvardijimo priešieškiniu nepakanka tam,
kad jis būtų laikomas šiuo procesiniu dokumentu – dokumentas turi atitikti
įstatymo priešiniam ieškiniui keliamus reikalavimus. CPK 143 straipsnio 2
dalyje išvardyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis pareikšdamas priešinį
ieškinį. Jeigu nėra minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, priešinis ieškinys
negali būti priimtas (CPK 143 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atsakovo UAB „Vilpostus“ teismui pateiktame dokumente suformuluoti
reikalavimai negali būti laikomi priešieškinio dalyku: tai nėra priešpriešiniai
reikalavimai ieškovui, siekiant apsiginti nuo jo pareikšto ieškinio –
akivaizdu, kad tai tiesiog atsikirtimai į ieškovų pareikštą ieškinį, o ne
atsakovo ieškinys ieškovui. Taigi teismai neturėjo atsakovo pateikto dokumento
priimti kaip priešinio ieškinio (CPK 143 straipsnio 4 dalis). Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai
kvalifikavo atsakovo pareikštą reikalavimą kaip priešinį ieškinį, neturi įtakos
skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad materialinės teisės požiūriu
teisingai išnagrinėtų teismų sprendimų panaikinimas vien dėl formalių pažeidimų
neatitiktų civilinio proceso tikslų, prieštarautų proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo, taip pat teisingumo ir protingumo principams. Kai byla išspręsta
teisingai, perdavus ją nagrinėti iš naujo, bylos rezultatas nepasikeistų,
tačiau būtų gaištamas šalių ir teismo laikas, tiek šalys, tiek teismas patirtų
papildomų išlaidų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio
29 d. nutartį civilinėje byloje Microsoft Korporacija ir kt. v. UAB „Fima“; Nr.
3K-3-132/2003; 2005 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Uniliver N. V. v.
UAB „Varta“; Nr. 3K-3-150/2005). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte
nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
Dėl teismo
nutarties pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus
Kasatorius nurodo,
kad ieškovai neištaisė pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų ieškinio
pareiškimo trūkumų, taip pat neskundė šios nutarties atskiruoju skundu, todėl
teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtą (antrasis kasacinio skundo
argumentas). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentu, kad pagal CPK 115 straipsnio 5 dalį teismo nutartis pašalinti
procesinio dokumento trūkumus neskundžiama paduodant atskirąjį skundą, todėl
ieškovai negalėjo skųsti minėtos teismo nutarties. Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus dėl priimtos nutarties, turėjo teisę išnagrinėti
pateiktą ieškinį.
Dėl įrodinėtinų
aplinkybių ir tinkamų ieškovų
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad ATGTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta autorystės prezumpcija,
tačiau įstatyme nenustatyta nei autorių teisių turėjimo, nei autorių teisių
perėmimo prezumpcijų, todėl ieškovai turėjo pateikti įrodymus, kad jie yra
autorių turtinių teisių turėtojai (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (trečiasis
kasacinio skundo argumentas). Be to, kasatorius teigia, kad ieškovai autorių
turtines teises galėjo įgyti tik rašytinių sutarčių su autoriais pagrindu
(ATGTĮ 42 straipsnio 1 dalis), tokių jie nepateikė, todėl ieškinys pareikštas
netinkamų ieškovų (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Šie du kasacinio
skundo argumentai yra tiesiogiai susiję, todėl teisėjų kolegija juos aptaria
kartu.
1886 m. Berno
konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (Lietuvos Respublika
prisijungė prie šios Konvencijos 1994 m. liepos 29 d.; Konvencija ratifikuota
1996 m. gegužės 28 d.) 15 straipsnyje nustatyta autorystės prezumpcijos
taisyklė, pagal kurią tam, kad autorius, jei neįrodyta priešingai, būtų juo ir
laikomas ir dėl to, pažeidus jo teises, galėtų apginti jas teismuose, pakanka,
kad autoriaus vardas būtų įprastu būdu nurodytas kūrinyje. ATGTĮ 6 straipsnyje
taip pat įtvirtinta autorystės prezumpcija. Teisėjų kolegija sutinka su
kasatoriaus teiginiu, kad ši prezumpcija taikoma pačiam kūrinio autoriui, o ne
autoriaus turtinių teisių turėtojui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad autorystės
prezumpcijos taisyklė turi būti taikoma įvertinant autoriaus teisių, kaip
civilinės teisės objekto, specifiką. Autoriaus teisės yra asmeninės neturtinės
ir turtinės, o autoriaus turtinių teisių turėtoju gali būti ne tik autorius, t.
y. fizinis asmuo, sukūręs tam tikrą kūrinį, bet ir asmenys, kuriems autorius
perdavė turtines teises pagal sutartį, įpėdiniai, paveldėję autoriaus turtines
teises įstatymų nustatyta tvarka, taip pat kiti asmenys, pagal įstatymus
turintys autoriaus turtines teises. Pačiam autoriui autorystės
prezumpcijos taisyklė taikoma tiek autoriaus asmeninėms neturtinėms, tiek
turtinėms teisėms. Kiti autoriaus turtinių teisių turėtojai negali remtis šia
prezumpcija.
Pagal ATGTĮ
nuostatas teisę ginti pažeistas autoriaus teises turi autoriaus teisių
subjektai (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalis). ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta,
kad autoriaus teisių subjektas yra autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo
šio Įstatymo nustatytais atvejais turintys išimtines turtines autoriaus teises,
taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriems perėjo išimtinės turtinės
autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas). Taigi pagal šias įstatymo
nuostatas reikalavimus dėl turtinių teisių pažeidimo gali pareikšti ne
tik autorius (kaip yra asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atveju), bet ir
kiti šių teisių turėtojai. ATGTĮ 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad autorių
turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita
įstatymų nustatyta tvarka. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad autoriaus
turtinės teisės gali būti perduodamos ne tik autorinių sutarčių pagrindu, kaip
tvirtina kasatorius, bet ir pereiti asmeniui kitais įstatymų nustatytais
būdais.
Kasatoriaus
nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 10 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje L. V. v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys“, Nr.
3K-3-154/2000, pasisakyta dėl autorystės prezumpcijos taikymo pačiam
autoriui, o ne kitam autoriaus teisių subjektui, taigi kasatorius netikslus, teigdamas,
jog minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad autorystės prezumpcija
negali pasinaudoti autoriaus turtinių teisių perėmėjas. Minėta, šis klausimas
išnagrinėtoje byloje nebuvo spręstas.
Teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar ieškovai yra
išimtinių turtinių autoriaus teisių subjektai, būtina įvertinti tai, kad ginčo
atveju autoriaus teisių apsaugos objektas – kompiuterių programos. Kompiuterio
programa yra specifinis autoriaus teisių objektas. Autoriaus teisės į
kompiuterių programas atskirai reglamentuojamos ATGTĮ 10 straipsnyje. Pagal
minėto straipsnio 1 dalį kompiuterio programos autorius yra fizinis asmuo ar
fizinių asmenų grupė, sukūrę programą. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad autoriaus turtinės teisės į kompiuterio programą, kurią
sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas,
priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pažymėtina, kad Europos
Tarybos 1991 m. gegužės 14 d. direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų
teisinės apsaugos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu kompiuterio
programą sukuria darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas arba
vykdydamas tarnybinę užduotį, tik darbdavys turi teisę naudotis visomis turtinėmis
taip sukurtos programos teisėmis, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi
turtinės teisės į kompiuterių programas, sukurtas darbuotojo, atliekant darbo
funkcijas, vykdant tarnybines pareigas, skirtingai negu turtinės teisės į kitus
autorių teisių apsaugos objektus, pagal įstatymą suteikiamos darbdaviui.
Nagrinėjamoje
civilinėje byloje nustatyta, kad ant laikmenų, kuriose įrašytos kompiuterio
programos, ir pačiose programose yra nurodyta apie išimtinių turtinių teisių į
šias programas priklausymą ieškovams. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su
kasatoriaus teiginiais dėl baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu
pateiktos „BSN Lietuva“ specialisto išvados, nustatant autorių teisių į
kompiuterių programas subjektus, vertinimo. Iš tiesų klausimas, kas yra išimtinių
turtinių autorių teisių į ginčo objektu esančias kompiuterio programas turėtojas,
yra teisės klausimas, į kurį gali atsakyti tik teismas. Kartu teisėjų kolegija
pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami autorių teisių subjektus,
rėmėsi ne tik minėta specialisto išvada, bet ir kitais civilinėje byloje
surinktais duomenimis, patvirtinančiais ieškovų turtines teises į ginčo
kompiuterio programas. Taigi minėta specialisto išvada nėra lemiantis įrodymų
šaltinis. Atsakovas UAB „Vilpostus“, ginčydamas, kad ne ieškovai yra šių
kompiuterio programų išimtinių turtinių teisių turėtojai, turėjo pateikti šiuos
teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad
Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba
(TRIPS sutartis), 43 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas vienas iš civiliniam
procesui intelektinės nuosavybės gynimo bylose keliamų reikalavimų, pagal kurį
teismas turi teisę reikalauti iš šalių pateikti būtinus įrodymus, įskaitant ir
teisę reikalauti iš priešingos šalies jos turimų įrodymų, reikalingų
bylai išspręsti, kai ieškovas pateikia pakankamai įrodymų, pagrindžiančių
pretenzijas.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, įvertinus tai, jog pagal įstatymą išimtinės turtinės
teisės į kompiuterio programas, sukurtas darbuotojo vykdant tarnybines
pareigas, priklauso darbdaviui, taip pat tai, kad ginčo atveju apie ieškovų
išimtines turtines teises nurodyta pačiose kompiuterio programose, o atsakovas nepateikė
šias teises paneigiančių įrodymų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai laikė
ieškovus išimtinių turtinių teisių į ginčo objektu esančias kompiuterio
programas turėtojais.
Kadangi
ieškovai yra autorių teisių į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas, kurias
atsakovas įdiegė savo įmonės kompiuteriuose, subjektai, tai jie turi teisę
kreiptis į teismą dėl pažeistų jų turtinių teisių gynimo (ATGTĮ 77 straipsnis).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinį pareiškė
asmenys, kurie yra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektai, taigi –
tinkami ieškovai. Dėl nurodytų motyvų trečiasis ir ketvirtasis kasacinio
argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl
programų originalumo
Kasatorius nurodo,
kad saugomos tik originalios kompiuterio programos, ir ieškovai turėjo pateikti
įrodymus, patvirtinančius ginčo objektu esančių programų originalumą (penktasis
kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija sutinka, kad autorių teisių
apsaugos objektas yra originali kompiuterio programa (ATGTĮ 2 straipsnio 17
dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Kartu teisėjų kolegija
pažymi, kad kompiuterio programa, taip pat kaip bet kuris kitas tam tikro
turinio kūrinys, išreikštas tam tikra forma, yra laikoma originalia. Tai
reiškia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, kad ginčo objektu
esančios kompiuterio programos neoriginalios, turėjo pareigą pateikti šį teiginį
pagrindžiančių įrodymų, nes šiuo atveju galioja bendroji įrodinėjimo pareigos
taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą
šalims ir, atsakovui nepateikus kompiuterio programų originalumą paneigiančių
įrodymų, pagrįstai laikė šias programas autorių teisių apsaugos objektais. Dėl
to teisėjų kolegija penktąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl
programų naudojimo teisėtumo
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai išsprendė kompiuterio
programų naudojimo teisėtumo klausimą ir taikė civilinę atsakomybę, nenustatę
visų jos taikymui būtinų sąlygų (šeštasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų
kolegija pažymi, kad kiekvienas autorių teisių objekto naudojimas be autoriaus
teisių subjekto leidimo, taip pat viršijant suteiktas naudojimo teises, yra
neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis autoriaus teises (išskyrus įstatymo
nustatytus atvejus, kai toks leidimas nereikalingas). ATGTĮ nustatyta, kad bet
koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių
perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu
(išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus) (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis). Be to,
pagal ATGTĮ 73 straipsnio 1 punktą tokie veiksmai (t. y. kūrinio ar gretutinių
teisių objekto panaudojimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto
licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas)) laikomi
autoriaus teisių pažeidimu. Kompiuterio programos, kaip autorių teisių objekto,
specifika lemia, kad teisėtam šios programos naudojimui reikalinga turėti autoriaus
teisių subjekto leidimą (licenciją). Taigi, nustačius faktą, kad kompiuterio
programos naudojamos neturint autoriaus teisių subjekto licencijos, tokie
veiksmai pripažįstami neteisėtais pagal įstatymą. Nagrinėjamoje byloje
atsakovas nepateikė licencijų, patvirtinančių teisėtą ginčo objektu esančių
kompiuterio programų naudojimą, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad jis
veikė neteisėtai. Pažymėtina, kad pagal bendrą teisės principą kiekvienas turi
pareigą elgtis taip, kad nepažeistų kito asmens teisės ar teisėto intereso. Šis
principas reiškia ir tai, kad kiekvienas, kuris naudojasi kieno nors suteikta
teise, privalo būti įsitikinęs tos teisės naudojimo teisėtumu, taip pat
reikalauti teisėtumo įrodymų iš tokią teisę jam suteikusiojo. Be to, nagrinėjamoje
byloje atsakovas yra juridinis asmuo, taigi jam keliami didesni rūpestingumo,
apdairumo ir teisėtumo laikymosi savo veikloje reikalavimai. Tai reiškia, kad
atsakovas UAB „Vilpostus“ turėjo žinoti, jog teisėtam kompiuterio programų
naudojimui būtina įsigyti licenciją, nes tik toks dokumentas leidžia teisėtai
naudotis šiomis programomis. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo – buvęs
atsakovo bendrovės direktorius – V. M. teismo posėdyje
pripažino, kad jis žinojo apie programinės įrangos naudojimui keliamus
reikalavimus, tačiau iš programas pardavusio asmens nepareikalavo pateikti
licencijų (b. l. 172). Esant tokioms aplinkybėms, negalima sutikti su
kasatoriaus teiginiu, kad jis yra sąžiningas ginčo kompiuterio programų
naudotojas – minėta, kad jis turėjo žinoti, o bylos medžiaga patvirtina, jog ir
žinojo, kad teisėtam kompiuterio programų naudojimui būtina turėti autorių
teisių subjekto suteiktą licenciją. Be to, sąžiningumas gali būti vienas iš
kriterijų sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, bet tai jokiu būdu
nebūtų pagrindas atsisakyti priteisti kompensaciją. Kompensacija priteisiama
įrodžius, kad tam tikras autorių teisių apsaugos objektas (šiuo atveju –
kompiuterio programos) buvo naudojamos neturint autorių teisių subjekto leidimo
(licencijos), nes, minėta, šie veiksmai pagal įstatymą yra laikomi neteisėtais
bei reiškia autorių teisių pažeidimo faktą, kuris, vadovaujantis res ipsa
loquitur taisykle, reiškia žalos padarymą. Taip pat atmetami kasatoriaus
argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos –
nagrinėjamoje byloje teismai nustatė visas sąlygas, būtinas taikant ieškovų
pasirinktą autorių teisių gynimo būdą, t. y. kompensacijos priteisimą. Dėl šių motyvų
teisėjų kolegija šeštąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai
nepagrįstą.
Dėl
įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai laikė turinčiais
prejudicinę reikšmę baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta atsakovo bendrovės
direktoriui dėl neteisėto kompiuterio programų naudojimo, tačiau nutraukta
nenustačius nusikaltimo sudėties, nustatytus faktus, nors civilinėje byloje
turėjo tiesiogiai ištirti surinktus įrodymus ir nustatyti bylai reikšmingas
aplinkybes (septintasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija visiškai
sutinka, kad civilinėje byloje prejudicinę galią turi tik įsiteisėjęs teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje (CPK 182 straipsnio 3 dalis). Tačiau negalima
sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai
rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga ir joje nustatytus faktus laikė visiškai
įrodytais. Iš bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų procesinių
sprendimų matyti, jog teismai tyrė civilinei bylai svarbias faktines ginčo
aplinkybes, o baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų duomenų nelaikė
prejudiciniais, bet vertino juos kaip paprastus rašytinius įrodymus, galinčius
padėti nustatyti civilinio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes (CPK 177,
180 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka, kad įrodymai turi būti tiriami
laikantis betarpiškumo principo (CPK 183 straipsnio 3 dalis), tačiau kartu
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje šis principas, priešingai nei tvirtina
atsakovas, nebuvo pažeistas. Bylą nagrinėję teismai aiškinosi kompiuterio
programų įsigijimo aplinkybes, o ne vien rėmėsi baudžiamosios bylos medžiagoje
nurodytais faktais, kaip tvirtina kasatorius. Minėta, kad civilinėje byloje
dalyvaujantis trečiuoju asmeniu V. M. , kompiuterio
programų įsigijimo metu buvęs atsakovo įmonės direktoriumi, paaiškino apie šių
programų įsigijimo aplinkybes (b. l. 172). Ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla
buvo iškelta trečiajam asmeniui V. M. , o nagrinėjamoje
byloje atsakovas yra UAB „Vilpostus“, nereiškia, kad šioje byloje negalima
remtis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, kurioje yra civilinio ginčo
išsprendimui reikšmingų faktinių duomenų. Be to, juk V. M. baudžiamoji
byla buvo iškelta kaip UAB „Vilpostus“ direktoriui ir būtent dėl civilinio
ginčo objektu esančių kompiuterio programų naudojimo.
Kasatorius
teikia pernelyg didelę reikšmę baudžiamojoje byloje pateiktai specialisto
išvadai. Nors civilinę bylą nagrinėję teismai rėmėsi šioje išvadoje nurodytais
faktais, tačiau ši išvada, minėta, nėra pagrindinis, lemiantis įrodymų šaltinis
– civilinėje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu teismai
ir išsprendė šalių ginčą. Išvadą, kad atsakovas neteisėtai naudojosi ginčo
kompiuterio programomis, teismai padarė ne remdamiesi minėta specialisto
išvada, kaip tvirtinama kasaciniame skunde. Minėta, kad pagal ATGTĮ nuostatas neteisėtą
veiką reiškia kompiuterio programų naudojimas be autorių teisių subjekto
leidimo (licencijos). Tas faktas, kad atsakovas neturėjo licencijų naudotis
ginčo kompiuterio programomis, nustatytas ne tik remiantis baudžiamosios bylos
duomenimis, bet ir civilinėje byloje – teismai nurodė, kad, nagrinėjant šią
bylą, atsakovas taip pat nepateikė licencijų, o teismo posėdyje trečiasis asmuo
paaiškino, kad, įsigydamas šias programas Gariūnų turgavietėje, nereikalavo iš
pardavėjo licencijų.
Kasatoriaus
teigimu, jis naudojo kompiuterius su instaliuotomis programomis, bet jo
veiksmuose nėra neteisėtos veikos, t. y. kompiuterių su instaliuotomis
neteisėtomis programomis naudojimo. Dėl kompiuterio programų naudojimo
teisėtumo teisėjų kolegija pasisakė atsakydama į šeštąjį kasacinio skundo
argumentą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad teisę atgaminti, platinti ir
pan. kompiuterio programas turi tik šių programų autorių turtinių teisių
turėtojai (ATGTĮ 15 straipsnis). Taigi teisėtomis gali būti laikomos tik tos programos,
kurios atgamintos ir platinamos turint autorių teisių subjekto leidimą. Pagal ATGTĮ
2 straipsnio 21 punktą neteisėta kopija – tai autorių teisių apsaugos objekto kopija,
pagaminta arba importuota be autorių teisių turėtojo leidimo (nesudarius
sutarties arba pažeidžiant joje numatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo
numatytus atvejus, kai toks objektas gali būti atgaminamas be leidimo). Ginčo
atveju, minėta, atsakovas įsigijo kompiuterio programas be licencijų, kurių
nepareikalavo iš pardavėjo. Pažymėtina, kad programų įsigijimo ir naudojimosi
jomis teisėtumas nėra tapatūs dalykai. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su
kasatoriaus argumentais, kad programų pirkimo–pardavimo sandoris buvo teisėtas,
todėl atsakovas yra teisėtas šių programų naudotojas, ir jo veikla, naudojant
šias, taip pat yra teisėta. Minėta, kad kompiuterio programa yra specifinis
civilinės apyvartos objektas, tai yra intelektinės nuosavybės apsaugos
objektas, ir pagal įstatymą teisėtas šio objekto naudojimas galimas tik gavus autoriaus
teisių turėtojo leidimą (licenciją). Kiekvienas kompiuterio programos
naudotojas privalo įsitikinti, kad jis nepažeidžia įstatymų saugomų šios
programos teisių turėtojo teisių. Juolab tai taikytina juridiniam asmeniui. Civilinės
bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė licencijų, suteikiančių teisę
naudotis ginčo objektu esančiomis kompiuterio programomis, todėl teismai, ištyrę
civilinėje byloje surinktus duomenis, visiškai pagrįstai konstatavo, kad šis veikė
neteisėtai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad jo
veiksmuose nėra neteisėtos veikos.
Kasatoriaus
nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Microsoft Korporacija v. UAB „Tūris“, Nr.
3K-3-200/2005, nagrinėti klausimai ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi
skiriasi, todėl ši nutartis negali būti precedentu sprendžiant šalių ginčą.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą
reglamentuojančių teisės normų, ir septintąjį kasacinio skundo argumentą atmeta
kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl teisėto
pardavimo kainos
Kasacinio
skundo argumentą dėl teisėto pardavimo kainos, pagal kurią skaičiuojama
kompensacija, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta teisiškai nepagrįstu. Pagal šiuo
klausimu susiklosčiusią teismų praktiką, kurios laikėsi bylą nagrinėję teismai,
autorių teisių objekto teisėto pardavimo kaina reiškia būtent rinkos mažmeninę
kainą, t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai, kitaip
tariant kainą, kurią sumoka vartotojas, teisėtai įsigyjantis prekę. Teisėjų
kolegija pažymi, kad tokia praktika susiklostė atsižvelgus į kompensacijos,
kaip specialaus autorių teisių gynimo būdo, prigimtį ir jo tikslus, be to,
tarptautinę šio instituto taikymo praktiką. Kompensacija skiriasi nuo kito
autorių teisių gynimo būdo – žalos atlyginimo: reikalaujant žalos atlyginimo,
būtina įrodyti žalos dydį, tuo tarpu prašant priteisti kompensaciją jos dydis
apskaičiuojamas pagal įstatyme nustatytus kriterijus. Pagal ATGTĮ toks
kriterijus yra teisėta pardavimo kaina. Taigi kompensacija yra žalos
apskaičiavimo metodas, nustatytas atsižvelgus, kaip ne kartą minėta, į autorių
teisių, kaip civilinės teisės objekto, specifiką, svarbiausia į tai, kad
autorių teisių pažeidimo atveju dažniausiai yra sudėtinga, o kartais –
neįmanoma įrodyti ir tiksliai nustatyti autorių teisių subjekto patirtų
nuostolių dydžio. Be to, aiškinant teisėto pardavimo kainą, būtina įvertinti
tai, kad autorių teisių subjektai patys gali spręsti ir nustatyti tam tikro
kūrinio ar kito autorių teisių objekto kainą, nuspręsti tam tikrais atvejais
taikyti nuolaidas, taip pat to paties autorių teisių objekto pardavimo kaina skirtingose
Lietuvos vietose objektyviai gali skirtis (nors teisėto platinimo atveju šios
nevienodos to paties objekto kainos bus teisėtos). Dėl to, sprendžiant
priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, visos šios aplinkybės negali būti
laikomos ribojančiomis atitinkamo autorių teisių subjekto teisę reikalauti
priteisti kompensaciją pagal įprastą teisėto pardavimo kainą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tais atvejais, kai autorių teisių subjektas gina savo
pažeistas teises prašydamas priteisti kompensaciją, preziumuojama, kad jo
teismui nurodyta autorių teisių objekto pardavimo kaina yra teisėta, o
atsakovas, ginčydamas šią kainą, privalo įrodyti, kad tai nėra teisėto
pardavimo kaina (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovų nurodyta
ginčo objektu esančių kompiuterio programų pardavimo kaina nebuvo ginčo
dalykas, t. y. atsakovas neginčijo, kad nurodyta kaina nėra teisėto pardavimo
kaina, tik nesutiko dėl tos kainos nustatymo kriterijų. Minėta, kad atsakovo
nurodytos aplinkybės nėra svarbios sprendžiant priteistinos kompensacijos dydžio
klausimą. Dėl to teisėjų kolegija aštuntąjį kasacinio skundo argumentą taip pat
atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Algimantas
Spiečius