Baudžiamoji byla Nr. 2K-255/ 2011
Proceso
Nr. 1-50-9-00046-2009-6
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.14.7.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Josifo
Tomaševičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R.
K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems
metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė subendrinta
su Panevėžio m. apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu
paskirta bausme (6 MGL dydžio bauda) ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta –
laisvės atėmimas trejiems metams su 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda.
Iš nuteistojo R. K. priteista UAB „Swedbank
lizingas“ naudai 64 938,81 Lt turtinei žalai atlyginti bei 1573 Lt
atstovavimo byloje išlaidoms apmokėti.
Skundžiama ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio
pranešimą,
n u s t
a t ė :
R. K. nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jam
patikėtą didelės vertės svetimą turtą – pagal lizingo sutartį Nr. LT059645 bei
2007 m. rugsėjo 5 d. turto priėmimo-perdavimo aktą UAB „Hansa lizingas”
(dabar UAB „Swedbank lizingas“) jam perduotą 2004 m. automobilį BMW 530 D
Steptronic (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio
vertė – 64 938,81 Lt: 2009 m. gegužės 11 d., UAB „Swedbank
lizingas“ dėl lizingo įmokų nemokėjimo vienašališkai nutraukė automobilio
lizingo sutartį Nr. LT059645 bei 2009 m. gegužės 11 d. pranešimu Nr. 01-30-4185
įpareigojo R. K. nedelsiant nutraukti automobilio
eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 19 d. perduoti automobilį
UAB „Swedbank lizingas“. Vėliau automobilio grąžinimo terminas buvo pratęstas
iki 2009 m. birželio 26 d., tačiau R. K., pažeisdamas
automobilio lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 3.11 (kad klientas
visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą nuo turto priėmimo iš
pardavėjo iki turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo
dienos arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei (jos įgaliotam atstovui)
pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą), 5.2 (kad klientas per 5
dienas turi pranešti lizingo bendrovei, jeigu: turtas dingsta, sugadinamas, iš
dalies arba visiškai pražūva, keičiasi kliento adresas ar kiti sutartyje
užfiksuoti rekvizitai) bei 11.5 punktus (kad, nutraukus sutartį pirma
laiko, turto grąžinimo laiką ir tvarką nustato lizingo bendrovė, o klientas
privalo turtą neatlygintinai saugoti be teisės naudoti ir valdyti iki to
momento, kol lizingo bendrovė jį tinkamai priims), nepranešęs lizingo
bendrovei, R. K. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos ir
automobilio lizingo davėjui UAB „Hansa lizingas“ nustatytu laiku automobilio
negrąžino, bet nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d.
iki 2009 m. birželio 26 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje,
automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.
Nuteistasis R.
K. kasaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos
teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į
teisingą bylos išnagrinėjimą, t. y. kad bylą per įmanomai trumpiausią
laiką viešumo sąlygomis teisingai
išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas
(Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis,
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio
5 dalis). Vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismai
privalo pašalinti visus prieštaravimus byloje, pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų
aplinkybių ir tinkamai vertinti visus byloje surinktus įrodymus. Šios nuostatos
nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ar vienpusį, o tai
reiškia, kad tokie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai
pripažįstami esminiais BPK pažeidimais. Šioje byloje, kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai ignoravo bylos
aplinkybes, turinčias esminės reikšmės BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų
taikymo požiūriu, be to, apeliacinė teismo instancija savo išvadas padarė
pažeisdama nuteistojo teisę į gynybą.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, anot kasatoriaus, teisingai konstatavo, kad
pagal 2007 m. rugsėjo 5 d. sutartį UAB „Hansa lizingas“ iš UAB „Baltijos realizavimo centras“ nupirko
automobilį „BMW 530 D Steptronic“, kurio kaina buvo 93 000 Lt, ir šį
automobilį UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo perduoti valdyti ir naudotis kasatoriui bei tą pačią
dieną jį R. K. perdavė. Tokiu būdu tarp kasatoriaus
ir UAB „Hansa lizingas“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismai
konstatavo, kad dėl nuteistojo veiksmų civiliniai teisiniai santykiai peraugo į
baudžiamuosius, tačiau tokios
išvados, kasatoriaus manymu, padarytos vertinant išimtinai formalaus pobūdžio
lizingo sutarties sąlygų
vykdymą, neatsižvelgiant į realias nuteistojo galimybes, priklausančias ne vien
nuo jo valios, jas įvykdyti.
Teismai savo sprendimuose nurodė, kad 2009 m. gegužės 11 d. pranešimu kasatorius buvo informuotas,
jog UAB „Hansa lizingas“ nuo šios dienos dėl lizingo įmokų vėlavimo vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, pagal šį pranešimą R. K. turėjo nutraukti automobilio eksploataciją ir
automobilį kartu su dokumentais ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 19 d.
perduoti UAB „Swedbank lizingas“ atstovui. Tačiau,
kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad šis UAB „Hansa lizingas“
pranešimas kada nors jam buvo įteiktas ir kad
iki telefoninio pokalbio su liudytoju T. M. buvo žinomas jo turinys. Šių aplinkybių teismai nevertino.
2009 m.
balandžio 9 d. kasatorius deklaravo savo išvykimą į Šveicariją, apie lizingo sutarties nutraukimą jis sužinojo būdamas ne Lietuvoje.
Liudytojas T. M. teisme pripažino, jog 2009 m. birželio
2 d. jam telefonu pavyko
susisiekti su R. K., kuris patikino, kad skolą sumokės per
3 dienas ir prašys atnaujinti lizingo sutartį.
Visos šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad
teismai be pagrindo kildino jo, kaip lizingo
gavėjo, prievolių nevykdymo terminą bei apimtį iš minėtojo 2009 m. gegužės 11
d. pranešimo, nes šis pranešimas jam
įteiktas nebuvo. Lizingo sutarties 16.l punkte nustatyta, kad siunčiami pagal
Sutartį arba susiję su ja pranešimai
(informacija) privalo būti įforminami raštu ir laikomi tinkamai įteiktais,
jeigu jie išsiųsti paštu, telegrafu, teletaipu, faksimiliniu aparatu (patvirtinant gavimą) arba
pristatyti šalių Sutartyje nurodytu adresu arba kitomis priemonėmis,
leidžiamomis fiksuoti pranešimo išsiuntimą. Telefoninio pranešimo forma
minėtoje sutartyje nenumatyta. Tai patvirtina, kad apie lizingo sutarties vienašališką nutraukimą nustatyta tvarka kasatorius informuotas nebuvo. Šių
aplinkybių nevertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, nors
jos paneigia kaltinimo argumentus. Taip pat kasatorius pažymi, kad Lizingo
sutarties 11.5 punkte nustatyta, jog, nutraukus sutartį pirma laiko, turto
grąžinimo terminą ir tvarką nustato
Lizingo bendrovė. Kasatorius apie lizingo sutarties nutraukimą buvo informuotas
liudytojo T.
M. telefonu 2009 m. birželio 2 d.,
t. y praėjus terminui grąžinti automobilį lizingo bendrovei, nurodytam
minėtame pranešime, apie kurį kasatorius nebuvo informuotas. Be to, liudytojas T. M. apklausiamas nenurodė, kad minėto pokalbio metu būtų
informavęs kasatorių apie Lizingo bendrovės nustatytą automobilio gražinimo tvarką ir terminą. Iš
liudytojo parodymų teisme matyti,
kad liudytojas T. M.
2009 m. birželio 22
d. paskambino kasatoriui dėl automobilio grąžinimo ir šis jį informavo, kad pakraus automobilį ant
tralo ir tokiu būdu parsiųs jį į Lietuvą bei pristatys lizingo bendrovei; automobilį buvo
leista gražinti iki 2009
m. birželio 29 d. Taigi lizingo bendrovė nenustatė konkrečios automobilio
grąžinimo tvarkos, kasatoriaus pasiūlytam būdui jos atstovas neprieštaravo,
kitokio būdo nepasiūlė, todėl kasatorius neabejojo, kad tinkamai vykdo lizingo
sutarties sąlygą grąžinti automobilį. Toks turto pergabenimo būdas praktikoje
plačiai paplitęs ir naudojamas, todėl kasatorius jo patikimumu neabejojo ir
ypatingų saugumo priemonių nesiėmė. Visgi teismai, anot nuteistojo, nepagrįstai
priėjo išvados, kad R.
K. teisėsaugos
institucijoms nurodė aiškiai išgalvotas automobilio perdavimo nenustatytam asmeniui aplinkybes,
kurios prieštarauja logikai ir akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Kasatorius parodė, jog automobilis buvo pavogtas iš
aikštelės, o apie tai jam ilgą laiką nebuvo žinoma. Grįžęs į Lietuvą bei
sužinojęs apie automobilio vagystę, kasatorius nedelsiant kreipėsi į policiją, tačiau, nors
tokio pranešimo apie nusikaltimą tyrimo aplinkybės ir rezultatai neabejotinai
svarbūs teismo išvadoms apie nusikalstamos veikos sudėtį, pirmosios instancijos teismas šį nuteistojo
paaiškinimą ignoravo, o apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo,
jog tai, kad po dviejų savaičių kasatorius pranešė policijai apie dingusį automobilį, įtakos jo
veikos kvalifikavimui neturi. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti
liudytojus M. V. ir A. Š., galinčius patvirtinti
kasatoriaus parodymus dėl veiksmų, kurių šis ėmėsi po automobilio praradimo,
taip pažeisdamas jo teisę apklausti gynybos liudytojus,
kuri garantuojama BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Toks teisės į gynybą pažeidimas
yra esminis BPK pažeidimas, sąlygojęs kartu ir BPK 20 straipsnio 5 dalies
pažeidimą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasatorius tvirtina, jog jo padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos,
numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
Byla turi būti nutraukta.
Atsiliepime į
nuteistojo R. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras
Darius Stankevičius siūlo kasacinį skundą atmesti. Jame nurodo, kad įrodymų
vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra
teismo prerogatyva; įrodymų vertinimas kasacinės instancijos nagrinėjimo
dalykas yra tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais.
Teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių;
R. K. versiją bei jo parodymus vertino
kartu su kitais įrodymais bei motyvavo, kodėl juos atmetė. Todėl BPK 20
straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. BK 184 straipsnio 2 dalyje
numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje
buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaltininkui patikėtas ar
jo žinioje esantis turtas neteisėtai perleidžiamas, jei tai padaroma
nesilaikant norminiais aktais ar bendru susitarimu (esant sutartiniams
santykiams) numatytos turto perleidimo tvarkos. Iš byloje esančių įrodymų, anot
prokuroro, matyti, kad R. K. privalėjo
grąžinti automobilį UAB „Swedbank lizingas“ iki 2009 m. birželio 29 d.,
tačiau jis tiksliai nenustatytu laikotarpiu tarp gegužės 6 d. ir birželio 26 d.
turtą perleido nenustatytiems tretiesiems asmenims, kurių duomenų nei lizingo
bendrovei, nei teisėsaugos institucijoms nepateikė ir teigė neturįs. Net ir
pagal R. K. parodymus turtas buvo perleistas
tokiu būdu, kai nėra jokių garantijų, kad automobilis kada nors bus grąžintas
bendrovei. Ši faktų visuma yra visiškai pakankama netiesioginei R. K. tyčiai konstatuoti. Be to, kasatorius
nepagrįstai nurodo teismą padarius BPK 44 straipsnio 7 d. pažeidimą, kai šis
atsisakė apklausti M.
V. ir A. Š., nes šie asmenys, kaip nurodė ir
pats kasatorius) galėjo patvirtinti tik tai, kad R. K. kreipėsi į policiją, tačiau šis faktas teismui buvo
žinomas iš rašytinės bylos medžiagos, todėl jokių kitų su šiuo faktu susijusių
aplinkybių įrodinėti nebuvo jokio reikalo.
Atsiliepime į
nuteistojo R. K. kasacinį skundą civilinis ieškovas
UAB „Swedbank lizingas“ prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti. Jame nurodo, kad nuteistojo
kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais, veika pagal BK 184
straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Automobilis BMW 530 D Steptronic
nuteistajam buvo perduotas valdyti ir naudotis pagal Lizingo sutartį ir, kol
nebuvo sumokėta visa sutartyje numatyta automobilio suma, nuteistajam
nuosavybės teise nepriklausė, t.y. turtas jam buvo svetimas, jis tebuvo jo
nuomotojas, o savininkas – Lizingo bendrovė. Nuteistasis nurodė, kad planavo
sugrąžinti turtą bendrovei, tačiau jo elgesys, kada didelės vertės turtas buvo
neva perduotas nežinomam asmeniui, kurio jokių koordinačių nuteistasis nurodyti
negalėjo, be to, nežinojo transporto priemonės (tralo), kuria neva turtas
turėjo būti pargabentas į Lietuvą, valstybinio numerio, markės bei modelio,
taip pat vietos, į kurią turtas turėjo būti pristatytas, duoda pakankamo
pagrindo manyti, jog šios nuteistojo aplinkybės išgalvotos, kam pagrįstai
pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Bet kuriuo atveju šios aplinkybės
patvirtina, kad nuteistasis buvo perduotas tretiesiems asmenims, t.y.
iššvaistytas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus patikrino
ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl nesutikti su teismų išvadomis
nėra pagrindo. Be to, kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir
nevertina, o pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas
aplinkybes patikrina teisės taikymo aspektu. Taip pat, civilinio ieškovo
teigimu, nepagrįsti ir nuteistojo teiginiai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 44 straipsnio 5 dalies
pažeidimo, nes jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ar
argumentuoti, tėra deklaratyvūs. Juolab kad abiems proceso šalims (kaltinimo ir
gynybos) procese buvo sudarytos vienodos sąlygos naudotis tokiomis pat
įrodinėjimo priemonėmis, tik nuteistasis negalėjo pateikti jokių įrodymų savo
versijoms pagrįsti. Be to, pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnis iš esmės
nesuteikia teisės ginčyti nacionalinių teismų sprendimų dėl asmens kaltumo,
taip pat bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo teisingumo (Perlala c.
Gr?ce, no.17721/04, arr?t du 22 février 2007, § 25-26); proceso teisingumas
vertinamas proceso, kaip visumos, teisingumas, įskaitant įrodymų gavimo bei
pateikimo būdus (Perna v. Italy, no.48898/99, Grand Chamber judgement of 6
May 2003, § 29). Europos žmogaus teisių teismas, ieškovo teigimu, ne kartą
yra pabrėžęs, kad įrodymų priimtinumą pirmiausia reglamentuoja nacionalinė
teisė; pagal bendrąją taisyklę tiek jiems pateiktų duomenų, tiek duomenų,
kuriuos kaltinamieji nori pateikti, reikšmingumo vertinimas yra nacionalinių
teismų reikalas (kasacinė nutartis Nr.2K-360/2007). Teismai, ieškovo
įsitikinimu, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų tikrumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad
jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad jie teisingai atspindi objektyvią
tikrovę. Nuteistojo kaltė šioje byloje visiškai įrodyta, abejoti teismų
išvadomis nėra pagrindo. Teismo atsisakymas iškviesti bei apklausti liudytojus M. V. bei A. Š. pagrįstas ir motyvuotas, nes šie liudytojai, kaip
pripažino ir pats nuteistasis, galėjo paliudyti tik apie nuteistojo elgesį po
automobilio perdavimo, t.y. jau po nusikaltimo padarymo, nes turto iššvaistymas
laikomas baigtu nuo turto perdavimo tretiesiems asmenims momento, taigi bet
kokie parodymai apie nuteistojo elgesį po to jokios įtakos nei veikos kvalifikavimui,
nei nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą pagrindimui neturi. Taip pat
nuteistasis esminį dėmesį skunde skiria neva Lizingo bendrovės padarytiems
pažeidimams dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, tačiau ir šie nuteistojo
argumentai, civilinio ieškovo įsitikinimu, yra nepagrįsti. Ieškovas pažymi, kad
bendrovė, siųsdama pranešimą apie sutarties vienašališką nutraukimą,
pasinaudojo vienu iš sutartyje nurodytų būdų – pranešimą išsiuntė paštu,
registruotu laišku, nuteistojo nurodytu adresu. Jokios šaknelės apie tai, kad
pranešimas nebuvo įteiktas adresatui, bendrovė negavo. Be to, prieš šį
pranešimą dar buvo siunčiama pretenzija, įspėjanti apie vienašališką sutarties
nutraukimą Lizingo gavėjui nevykdant įsipareigojimų. Apie tai, kad nebūtų gavęs
pretenzijos, nuteistasis neužsimena, vadinasi, preziumuotina, kad ją jis gavo,
taigi apie galimas sutarties nevykdymo pasekmes žinojo. Juolab nuteistasis pats
patvirtino žinojęs apie vienašališką sutarties nutraukimą, nes jį telefonu
informavo bendrovės atstovas T. M. Taigi
bet kuriuo atveju apie sutarties nutraukimą nuteistajam buvo žinoma. Tai
patvirtina vien jau faktas, kad, kaip teigia pats nuteistasis, jis ketino
automobilį grąžinti, todėl neva perdavė jį transportavimui tralu. Be to,
atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistasis nevykdė sutartyje numatytų pareigų –
neinformavo apie adreso pasikeitimą, nesiėmė priemonių turtui išsaugoti, nors
pagal sutartį jis buvo besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą,
neturėdamas teisės disponuoti tuo turtu bei neturėdamas išankstinio Lizingo
bendrovės sutikimo, perleido jį tretiesiems asmenims. Ieškovas pažymi, kad
faktas, ar žinojo, ar nežinojo nuteistasis apie sutarties nutraukimą, neturi
jokios reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl civilinių teisinių santykių transformavimosi
į baudžiamuosius bei veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį
BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta
baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo
didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Turto iššvaistymas yra
tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą
neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos
turto perleidimo tvarkos perleidžia tretiesiems asmenims. Esant sutartiniams
santykiams, turto perleidimo tvarka nustatoma bendru susitarimu.
Kasatoriui automobilis BMW 530 D
Steptronic buvo perduotas pagal lizingo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ (dabar
– UAB „Swedbank lizingas). Pagal lizingo sutartį turtas Lizingo gavėjui perduodamas
patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas tam tikrą
laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus
visą sutartyje numatytą kainą), turtas paprastai pereina Lizingo gavėjo
nuosavybėn. Iki to momento turto savininkas paprastai yra Lizingo bendrovė.
Kitaip tariant, lizingo sutartis suponuoja finansinę atitinkamo turto nuomą.
Neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta
savininkui (Lizingo bendrovei).
Kasaciniame skunde pagrįstai
teigiama, jog R. K. ir
lizingo bendrovei (jos atstovui) pasirašius lizingo sutartį, tarp jų atsirado
civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol
sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Teismai išdėstė sąlygas ir nurodė
pagrįstus argumentus kokiomis aplinkybėmis šie santykiai transformuojasi į
baudžiamuosius teisinius santykius, bei tinkamai motyvavo savo išvadas. Esminis
kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų,
tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti
pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas
neįmanoma realizuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. K. iki 2009 m. vasario 28 d.
mokėjo nustatyto dydžio įmokas, tačiau vėliau jas mokėti nustojo. Dėl šios
priežasties lizingo bendrovė jam 2009 m. gegužės 11 d. išsiuntė pranešimą,
kuriame nurodė, jog vienašališkai nutraukia sutartį, ir įpareigojo nuteistąjį
iki gegužės 19 d. grąžinti automobilį bei sumokėti dėl įmokų nemokėjimo
susidariusią skolą. Nuteistasis skunde tvirtina, jog minėto pranešimo negavo,
nes buvo išvykęs iš Lietuvos, tai patvirtina asmens duomenų pažyma, kurioje
jis deklaravo, kad išvyksta į Šveicariją. Visgi, kaip matyti iš bylos duomenų,
tarp jų – ir iš nuteistojo parodymų, jis vyko ne į Šveicariją, o į Olandiją, be
to, turėjo pareigą apie tai per 5 dienas informuoti lizingo bendrovę,
nurodydamas tikslų adresą, kuriuo jį galima būtų rasti (Lizingo sutarties 5.2.2
punktas), tačiau to nepadarė. Be to, kasatorius neteisus tvirtindamas, kad
bendrovė jo tinkamai neinformavo apie vienašališką sutarties nutraukimą, nes
tai turėjo padaryti sutartyje išvardintais būdais, tarp kurių pranešimas
telefonu nenumatytas. Akivaizdu, kad dėl prieš tai nurodytos priežasties jokiu iš
sutartyje išvardytų būdų su kasatoriumi susisiekti nebuvo įmanoma, nes jis pats
nevykdė sutarties reikalavimo pranešti savo tikslų adresą. Be to, kasatorius
neneigia, kad apie sutarties nutraukimą ir įpareigojimą grąžinti automobilį jam
buvo pranešta (kad ir telefonu), taigi jam buvo apie tai žinoma, o tokia ir yra
pranešimo kaip tokio esmė, nepaisant įvardytų pranešimo būdų ar formų. Tokiais
atvejais praktikoje laikoma, kad asmuo informuotas tinkamai. Pažymėtina ir tai,
kad kasatorius ne tik neinformavo bendrovės apie adreso pasikeitimą
(nuteistasis dar 2009 m. balandžio 25 d. pardavė butą, išvažiavo
gyventi ir dirbti į užsienio šalį), bet ir neatsiliepinėjo telefonu, taip dar
labiau apsunkindamas bendrovės galimybes atgauti savo turtą. Bendrovė R. K. suteikė pakankamai laiko
įvykdyti sutartinius įsipareigojimus – grąžinti bendrovei priklausantį turtą
arba sumokėti likusią įsiskolinimą. 2009 m. birželio 2 d. bendrovės atstovas T. M., jam išaiškino dėl
sutarties nutraukimo pasikeitusias aplinkybes bei nurodė, kad R. K. privalo grąžinti automobilį, tačiau
nuteistasis jokių priemonių vis vien nesiėmė – skolos nesumokėjo, automobilio
negrąžino, be to, vėl kurį laiką vengė kontakto su bendrovės atstovais.
Birželio 22 d., T. M. visgi
pavykus susisiekti su nuteistuoju, šis prižadėjo tuojau pat užkelti automobilį
ant tralo bei parsiųsti į Lietuvą, kur automobilį paims ir bendrovei pristatys
kasatoriaus draugai. Kadangi toks automobilių gabenimo būdas praktikoje
paplitęs, be to, kasatorius nurodė pats negalintis vykti į Lietuvą dėl darbo, T. M. neprieštaravo, o automobilio
grąžinimo terminą pratęsė iki birželio 29 d. Pasak paties nuteistojo,
automobilį su rakteliais ir dokumentais, kaip ir buvo sutarta, jis užkėlė ant
tralo bei išsiuntė į Lietuvą, tačiau tralo vairuotojas jam, kaip buvo žadėjęs, įvažiavęs
į Lietuvą nepaskambino, o neteisėtai užvaldė pergabenimui perduotą automobilį.
Dėl to, anot kasatoriaus, jis pats tapo nusikaltimo auka, bet jokiu būdu ne
tyčia prarado ar iššvaistė svetimą turtą. Visgi, kaip matyti iš R. K. parodymų, kurie, be to, šiuo
klausimu nėra nuoseklūs, jis, būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už
turto išsaugojimą iki jo grąžinimo bendrovei momento, automobilį su rakteliais
ir visais dokumentais tiesiog perdavė nenustatytam asmeniui, kurio nei vardo,
nei pavardės ar kokių kitų kontaktų nežino, tralo, kuriuo automobilis neva
turėjo būti nugabentas į Lietuvą, duomenų (valstybinio numerio ar pan.)
neužsirašė, automobilio modelio bei markės įvardinti negali. Vieninteliai
duomenys, kuriuos galėjo nurodyti nuteistasis, buvo tie, kad vairuotojas nurodė
esąs iš Biržų, dėl to šis ir kreipėsi dėl vagystės į Biržų policijos
komisariatą. Tokia R. K. pateikta
automobilio dingimo versija neįtikėtina juolab kad ir apklausiamas teismo
posėdžio metu nuteistasis parodė, kad nepažįstamam asmeniui didesnės pinigų
sumos tikrai nepatikėtų (o automobilio vertė buvo virš 60 000 Lt). Ikiteisminio
bylos tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad šį automobilį
pasisavino pats nuteistasis ar kad jis turėjo naudos jį perleisdamas kitiems
asmenims, R. K. pagal BK
183 straipsnio 2 dalį kaltinimas pareikštas nebuvo. Tačiau visgi akivaizdu, kad
ir pagal nuteistojo pateiktą versiją, jog R. K. savo sąmoningais veiksmais (automobilio perdavimu nežinia
kam), nesidomėjimu kaip ir kokiomis sąlygomis gabenamas automobilis ir kada
bus pristatytas į Lietuvą buvo visiškai abejingas pasekmėms (ar automobilis
pasieks adresatą, ar turtas bus išsaugotas). Todėl, abiejų instancijų teismai
teisingai konstatavo, jog nuteistasis turtą išvaistė veikdamas netiesiogine
tyčia. Nusikalstami nuteistojo veiksmai su jam patikėtu turtu buvo turto
praradimo priežastimi. Kvalifikuojantis veiką požymis – didelė turto vertė –
vadovaujantis BK 190 straipsniu, nustatytas teisingai. Todėl veika
pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies
taikymo ir teisės į gynybą pažeidimo
Apie BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatų nesilaikymą kasaciniame skunde iš esmės kalbama deklaratyviai,
pagrinde šį teiginį argumentuojant tuo, kad nebuvo iškviesti ir apklausti gynybos
liudytojai M. V. ir A. Š., galėję paliudyti nuteistojo
naudai, dėl to šis negalėjo užduoti jiems klausimų ir buvo pažeista jo teisė į
gynybą. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šie liudytojai
galėjo patvirtinti nebent faktą, kad kasatorius kreipėsi į policijos
komisariatą dėl įvykdytos automobilio vagystės (taip nurodė ir pats
nuteistasis), tačiau ši aplinkybė byloje nekvestionuojama ir jokios reikšmės
baudžiamajai bylai ar veikos kvalifikavimui neturi, todėl prašymas atmestas
pagrįstai. Visi nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties
požymiai įrodyti, priežastinis ryšys nustatytas, nusikaltimas laikomas baigtu
nuo turto perleidimo tretiesiems asmenims momento, todėl pagal minėtą straipsnį
kvalifikuotas teisingai.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio
skundo argumentų
Kasatorius skunde konstatuoja, kad
buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, bei nurodo įvairių norminių
aktų straipsnius, kuriuose ši teisė įtvirtinta, tačiau toks teiginys, kuris neparemtas
jokiais teisiniais argumentais, tėra deklaratyvus. Dėl teismo nešališkumo
išsamiai ir motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
baudžiamąją bylą pagal apeliaciniame nuteistojo skunde išdėstytus argumentus
šiuo klausimu, – kasacinė teisėjų kolegija teismo išvadoms pritaria ir plačiau
šio teiginio neanalizuoja. Dėl bylos nagrinėjimo viešumo sąlygų ar procesinių
terminų nesilaikymo jokių argumentų nuteistasis nei apeliaciniame skunde, nei
kokiame nors ankstesniame bylos proceso etape nenurodė, tokio klausimo išvis
nekėlė, dėl to kasacine tvarka jis taip pat neanalizuojamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R.
K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas
Piesliakas
Josifas Tomaševičius
Alvydas Pikelis