Baudžiamoji byla Nr. 2K-451/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1.; 2.3.7.2.; 2.3.5.2.; 2.1.6.2. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. birželio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako ir teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,

išteisintojo V. P. gynėjui advokatui I. Šuškevičiui,

nukentėjusiojo N. Š. atstovui advokatui J. Kovalenkai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo N. Š. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (turėtų būti 281 straipsnio 1 dalį), nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu V. P. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas dešimt mėnesių laisvės atėmimo, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Teismas nukentėjusiems N. Š. ir M. Š. pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo N. Š. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, o Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

V. P. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 17 d., apie 7.20 val. kelyje Jonava–Mijaugonys 27,480 km Kaišiadorių rajone vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę – automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus: Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53 punktą, nurodantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai, netrukdyti eismo; KET 164 punktą – vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto; KET 173 punktą – jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jei jis gali pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Esant šlapiai ir slidžiai kelio dangai, V. P. pasirinko nesaugų greitį, netinkamai manevravo kelyje ir todėl nesuvaldė vairuojamo automobilio BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), prarado važiavimo tiesia linija stabilumą, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su ten stovėjusiu automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiu N. Š. Po smūgio į šį automobilį V. P. automobilis atsitrenkė į „Audi 90“       (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį M. Š., stovintį ant važiuojamosios dalies krašto kairėje kelio pusėje Jonavos m. kryptimi. Šio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta – dviejų automobilio BMW 316 keleivių sveikata – A. T. padaryti paviršiniai nubrozdinimai dešinėje kaktos pusėje, nosyje, kairiame dilbyje, kraujosruvos dešinio kelio srityje, juosmeninio stuburo dalies ir aplinkinių minkštųjų audinių sumušimas, o D. M. padarytos muštinės žaizdos dešinėje kaktos pusėje, dešinio peties sumušimas su dešinio raktikaulio lūžiu bei apgadinti abu automobiliai – „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis N. Š., ir „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis M. Š.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. vasario 8 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nepavyko nustatyti, nors tam buvo išnaudotos visos galimybės, ar automobilio „Audi 80“ vairuotojas N. Š. laikėsi KET reikalavimų ir pastatė avarinio sustojimo ženklą ir kurioje kelio važiuojamosios dalies vietoje kelio pločio atžvilgiu susidūrė automobiliai BMW 316 ir „Audi 80“, ar tiesiogiai prieš susidūrimą automobilis     „Audi 80“ neįvažiavo į automobilio BMW 316 judėjimo krypties eismo juostą. Todėl, teismo nuomone, nurodytos abejonės dėl automobilio BMW 316 vairuotojo V. P. kaltumo, kurių pašalinti nebuvo galima, traktuojamos kaltinamojo naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad nepaneigta, jog automobiliui BMW 316, kurį vairavo V. P., artėjant prie įvykio vietos, automobilis „Audi 80“, kurį vairavo N. Š., įvažiavo į V. P. važiavimo krypties eismo juostą, sudarydamas kelyje V. P. kliūtį, ir jų automobiliai susidūrė kelio važiuojamosios dalies viduryje. Be to, byloje neįrodyta, kad V. P. vairuojamas automobilis BMW 316 išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir ten susidūrė su automobiliu „Audi 80“, vairuojamu N. Š. Kolegija taip pat nurodė, kad nukentėjusiųjų N. Š., M. Š., liudytojo N. P. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir todėl jais negalima besąlygiškai remtis pagrindžiant V. P. kaltę. Remdamasis minėtais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir jam priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą. Teismas nuosprendyje nurodydamas, kad tenkina nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies, nenurodė kokios kitos apeliacinio skundo dalies ir dėl kokių motyvų netenkino. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas skundą kitu negu apeliantas prašė įstatyminiu pagrindu, viršijo apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes V. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendį prašė panaikinti ir nutraukti bylą pagal BPK 327 straipsnio 1 punktą, o apeliacinės instancijos teismas V. P. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, t. y. pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismas šioje byloje, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir taikydamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, turėjo įvykdyti ir BPK 303 straipsnio 6 dalies reikalavimus bei nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamoji byla perduodama prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Taip teismas pažeidė ir BPK 303 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas vertindamas pirmosios instancijos teisme surinktus ir įvertintus įrodymus, šiuos įrodymus pripažino tik duomenimis, tačiau juos vertino kaip prieštaringus ir nenuoseklius įrodymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas surinktus duomenis pripažino įrodymais ir šių įrodymų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminiame tyrime duotus nukentėjusiųjų N. Š. ir M. Š. ir liudytojo N. P. parodymus prieštaringais, pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nes po, teismo teigimu, prieštaringų, nenuoseklių parodymų davimo nebuvo paskelbti pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo surinkti bei įvertinti įrodymai ir nesiaiškinta jų neatitikimų, netikslumų priežastys. Taip pat kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog „N. Š., M. Š., N. P. buvo nenuoseklūs aiškindami ir tą aplinkybę ar tiesiogiai prieš susidūrimą jie „Audi 90“ automobilį vilko, ar tik ruošėsi vilkti <...> Teismui aiškinantis šiuos prieštaravimus nė vienas jų nenurodė įtikinamų ir suprantamų priežasčių, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ir teisme įvykio aplinkybės aiškino prieštaringai“. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, aukščiau cituotoje nuosprendžio dalyje, vertindamas nukentėjusių N. Š., M. Š., N. P. parodymus vartoja neadekvačias, netapačias sintaksines-kalbines formuluotes – „nenuoseklūs“, „prieštaringi“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne „prieštaravimas“, „prieštaringi“ apibūdinamas kaip vienas kito neigimas, minties ar teiginio nesutikimas su kita mintimi ar teiginiu. „Nenuoseklus“ apibūdinamas kaip ne paeiliui, netvarkingai einantis sekantis, logika nepamatuotas. Todėl esant nuosprendyje dviprasmiškam tų pačių aplinkybių apibūdinimui neaišku, kaip šie parodymai yra vertinami: ar kaip nenuoseklūs, ar kaip prieštaringi.

Kasatorius įsitikinęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, jog teismas turi nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas nepagarsino nukentėjusių N. Š. ir M. Š. bei N. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminiame tyrime, todėl šiais įrodymais negalėjo remtis išteisinamajame nuosprendyje. Vadinasi, teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Be to, kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio aprašomoje dalyje dėstydamas motyvus dėl įrodymų vertinimo ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo, ėmėsi vertinti ne kaltinamojo V. P., bet nukentėjusio N. Š. veiksmus ir todėl pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes įstatymas numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota teisiamajame posėdyje.

Kartu kasatorius tvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino savo iniciatyva surinktų įrodymų (pakartotinio tyrimo eksperimento, hidrometereologinių, astronominių, kelio ženklinimo, parametrų duomenų) dėl nuteistojo galėjimo laiku pamatyti kliūtį. Todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kad teismas turi įvertinti visus įrodymus tiek kaltinančius, tiek teisinančius, kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kuriais grindžiamos teismo išvados, kad nuosprendyje turi būti nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus.

Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė baudžiamąjį įstatymą, būtent, kad vietoje jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo nurodyta BK 284 straipsnio 1 dalis.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis N. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius skunde nurodo iš esmės analogiškus, jau minėtus prokuroro skunde argumentus, nes, kaip ir prokuroras, tvirtina, kad: apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, nes apeliantas prašė nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BPK 327  straipsnio 1 punkto pagrindais, nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes, tačiau teismas, nurodęs, jog tenkina nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies, nenurodė kokios dalies ir dėl kokių motyvų nepatenkino kitos apeliacinio skundo dalies; apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus patenkino apelianto skundą kitu negu apeliantas prašė įstatyminiu pagrindu; teismas, taikydamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, turėjo taikyti ir BPK 303 straipsnio 6 dalį ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog byla perduodama prokurorui, kuris turi imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti; nuosprendyje klaidingai vietoje BK 281 straipsnio 1 dalies nurodyta BK 284 straipsnio 1 dalis; apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nepagarsino N. Š. ir M. Š. ir N. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, ir todėl neteisėtai jais rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20  straipsnio reikalavimus, įrodymais, kurie buvo nustatyti pirmosios instancijos teisme, pripažino tik bylos duomenis, kuriuos vertino kaip prieštaringus ir nenuoseklius.

Pasak kasatoriaus, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, padarė nepagrįstas išvadas, kad: „protokole ir schemoje nurodyta automobilio „Audi 80“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjimo vieta akivaizdžiai prieštarauja jo buvimo vietai, kuri užfiksuota apžiūros metu darytose fotonuotraukose“; „apžiūros metu nebuvo užfiksuota jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti „Audi 80“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir BMW 316 susidūrimo vietą“; „liudytojai klydo nurodydami, kuris gi iš tikrųjų ant kelio pastatė avarinį ženklą, be to, niekas, išskyrus šiuos asmenis, apie avarinio sustojimo ženklo buvimą nepatvirtino“; N. Š., M. Š. ir N. P. yra nenuoseklūs aiškindami, ar tiesiogiai prieš susidūrimą jie „Audi 90“ vilko, ar tik ruošėsi vilkti. Taip pat kasatoriui nesuprantamas teismo pavedimu atlikto pakartotinio matomumo nustatymo tikslas, nes nuosprendyje teismas jais nesivadovavo, tačiau šie duomenys objektyviai patvirtina nuteistojo kaltę.

            Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo N. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

            Kaip minėta, nukentėjusio kasacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, iš esmės yra tapatūs prokuroro kasacinio skundo argumentams, todėl šie argumentai paprastai bus nagrinėjami kartu.

 

Dėl kasacinių skundų turinio ir jų argumentų nagrinėjimo

 

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiojo N. Š. ir prokuroro kasaciniuose skunduose vienas iš pagrindinių argumentų yra – esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei jų vertinimą, bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimai, padaryti V. P. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kartu kasatoriaus N. Š. skunde yra ir teiginių, jog: apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad: „protokole ir schemoje nurodyta automobilio „Audi 80“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjimo vieta akivaizdžiai prieštarauja jo buvimo vietai, kuri užfiksuota apžiūros metu darytose fotonuotraukose“; „apžiūros metu nebuvo užfiksuota jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti „Audi 80“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir BMW 316 susidūrimo vietą“; „liudytojai klydo nurodydami, kuris gi iš tikrųjų ant kelio pastatė avarinį ženklą, be to, niekas, išskyrus šiuos asmenis apie avarinio sustojimo ženklo buvimą nepatvirtino“; N. Š., M. Š. ir N. P. yra nenuoseklūs aiškindami ar tiesiogiai prieš susidūrimą jie „Audi 90“ vilko, ar tik ruošėsi vilkti. Taigi šiais teiginiais nukentėjusysis iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendyje pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šio teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendyje tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu. Kita vertus, pabrėžtina, kad nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.

 

Dėl kasacinių skundų teiginių apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 303 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymąsi

 

1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas V. P. išteisino remdamasis        BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Tuo tarpu apeliantas V. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendį jo byloje prašė panaikinti ir bylą nutraukti pagal BPK 327 straipsnio 1 punktą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą V. P. byloje, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes viršijo apeliacinio skundo ribas ir kartu nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, nes, tenkindamas jo skundą iš dalies, nenurodė kokios dalies ir dėl kokių motyvų nepatenkino kitos apeliacinio skundo dalies.

2. BPK 327 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Apeliaciniame skunde V. P. nenurodė konkretaus pagrindo, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas, apelianto nuomone, turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą. Akivaizdu, kad V. P. apeliacinio skundo argumentai neatitinka nei vienos iš BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, kurioms esant pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir baudžiamoji byla nutraukiama. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog tokiu pagrindu pagal apeliantą laikytina aplinkybė, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte,  t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas,  V. P. byloje priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi teismas konstatavo, jog nusikalstama veika yra padaryta, tačiau nepakanka įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu tokią veiką padaręs ir nuteistas.

3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis. Pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. Apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ Nr. 53 (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6 punktas). Iš bylos matyti, kad V. P. apeliacinis skundas buvo paduotas dėl to, kad nuteistasis nesutiko su įrodymų vertinimu ir teigė, jog bylos aplinkybės ištirtos paviršutiniškai, neobjektyviai ir skubotai, tai, apelianto nuomone, sudarė pagrindą priimti nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, pagrindžiančių V. P. kaltę, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Taigi teismas V. P. apeliacinį skundą iš esmės patenkino, nors ir rėmėsi ne apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas V. P. skundą ir nusprendęs jį išteisinti vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies      2 punktu, o ne BPK 327 straipsnio 1 punktu, kaip prašė apeliantas, nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes kaltininko V. P. teises iš esmės nesuvaržė. Vadinasi, kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje BPK 320 straipsnio      3 dalies reikalavimai nepažeisti.

            4. Pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį, jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Nors apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. P. byloje rėmėsi BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, minėtų šio BPK straipsnio      6 dalies reikalavimų, kaip teisingai nurodo kasatoriai, neįvykdė.

            Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta konstitucinė prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos priedermė kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, jog prokurorai, vykdydami savo funkcijas, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo (118 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, tai, kad teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, tačiau nevykdė to paties straipsnio 6 dalies reikalavimų, nereiškia, kad prokurorui buvo suvaržytos ar paneigtos galimybės vykdyti savo konstitucines funkcijas ir kiekvienu atveju paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, šią veiką per trumpiausią laiką atskleisti. Taigi, kolegijos nuomone, BPK 303 straipsnio 6 dalies reikalavimų nesilaikymas negali būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

5. Kasatoriai taip pat teigia, kad „Apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, nes nuosprendyje pasisakydamas, kad tenkina nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies, nepasisakė kokios dalies ir dėl kokių motyvų netenkino kitos apeliacinio skundo dalies“. Šis kasatorių teiginys nėra konkretus, nėra argumentuotas, kita vertus, nei prokuroras, nei nukentėjusysis nenurodo, kaip vertinti tokį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, pagaliau nenurodo, ko siekiama šia kasatorių skundų dalimi. Todėl kolegija minėtą kasacinių skundų teiginį palieka nenagrinėtą.

6. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas baudžiamasis įstatymas, t. y. nurodyta ne BK 281 straipsnio 1 dalis, bet 284 straipsnio 1 dalis. Nors iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad teismas sprendė V. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą tik pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir nuoroda į BK 284 straipsnio 1 dalį yra akivaizdi klaida, kolegija pripažįsta, kad teismo baigiamajame akte bet kokios klaidos nepateisinamos. Kita vertus, šioje byloje nurodyta klaida, kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas.

 

Dėl kasacinių skundų teiginių apie BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymąsi

 

1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nes po, teismo manymu, prieštaringų, nenuoseklių nukentėjusiųjų              N. Š. ir M. Š. ir liudytojo N. P. parodymų davimo nebuvo perskaityti pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai. Kartu pažeista ir BPK 301 straipsnio 1 dalis, nes neperskaičius nukentėjusiųjų N. Š. ir M. Š. ir liudytojo N. P. parodymų teismas šiais įrodymais negalėjo remtis priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

2. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ši norma nereiškia, jog nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), vertinti įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis.

BPK 276 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad jei kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme, tokie kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai balsu perskaitomi teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad nukentėjusieji N. Š. ir M. Š., liudytojas N. P. skirtingai aiškina situaciją, kuri buvo susidariusi kelio važiuojamoje dalyje prieš įvykį, o būtent: skirtingai nurodo, kuris iš tikrųjų ant kelio pastatė avarinį ženklą, nenuosekliai aiškindami, ar prieš susidūrimą jie „Audi 90“ vilko ar tik ruošėsi vilkti. Tokie prieštaravimai laikytini svarbiais, nes susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, išdėstytomis nuosprendyje, jie kliudo padaryti pagrįstas, nedviprasmes išvadas. Taip pat nuosprendyje nurodoma, kad teismui aiškinantis šiuos prieštaravimus nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė įtikinamų ir suprantamų priežasčių, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ir teisme įvykio aplinkybes aiškino prieštaringai. Tuo tarpu iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad minėtų asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nebuvo perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Vadinasi, teismas neišnaudojo visų galimybių minėtų parodymų prieštaravimų priežastims išsiaiškinti.

Pažymėtina, kad BPK 276 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė spręsti, ar nagrinėjant konkrečią bylą turi būti perskaitomi prieš tai duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Nagrinėjamoje byloje, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neperskaitęs nukentėjusiųjų N. Š. ir M. Š. ir liudytojo N. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir kartu iš esmės neištyrė duomenų, kurie pirmosios instancijos teisme buvo pripažinti įrodymais. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. P. baudžiamojoje byloje, apskritai negalėjo remtis nukentėjusiųjų N. Š. ir M. Š. bei liudytojo N. P. parodymais, o tai padaręs, pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą privalo vadovautis įstatymo nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įrodymus vertinti remiantis išsamiu bylos aplinkybių viseto ištyrimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, konstatavo, kad įvykio vietos apžiūra atlikta aplaidžiai, neužfiksuoti duomenys, pagal kuriuos būtų galima nustatyti automobilių BMW 316 ir „Audi 80“ susidūrimo vietą, netiksliai išmatuota kelio važiuojamosios dalies plotis <...>, automobilio „Audi 80“ padėtis, todėl protokole ir schemoje buvo nurodyti netikslūs duomenys. Specialisto autotechniko išvados dėl V. P. kaltės yra tik tikėtinos, o be to, byloje neginčijamai nustatyta, kad po įvykio, iki atvykstant policijos darbuotojams automobilis „Audi 80“ buvo pastumtas, pirminė jo buvimo vieta nepažymėta, todėl specialistas neturėjo galimybės nustatyti automobilio „Audi 80“ buvimo vietos prieš susidūrimą“. Atsižvelgęs į tai bei į nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų nepagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad turi būti atliktas įrodymų tyrimas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pareikalauti iš VĮ Kauno regiono keliai duomenys apie įkalnės statumą, kelio vingio kampą, pareikalauta pažyma iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos kokia buvo oro temperatūra, taip pat užklausta Vilniaus astronomijos observatorija kada tekėjo saulė ar buvo rūkas, teismo posėdyje apklausti policijos darbuotojai, kurie atliko įvykio vietos apžiūrą, specialistas, surašęs išvadą, ikiteisminio tyrimo teisėjas atliko papildomą įvykio vietos apžiūrą, atliktas pakartotinis eksperimentas.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, tyrimo rezultatus privalo aptarti priimamoje nutartyje ar nuosprendyje. Iš bylos medžiagos, išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas V. P. byloje šių reikalavimų nesilaikė. Jei apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą gauta papildoma informacija apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra analizuojama, lieka neaišku, kaip teismas išnagrinėjo bylą nesiremdamas naujais duomenimis, jei anksčiau buvo nusprendęs, jog tokie duomenys išsamiam skundo išnagrinėjimui yra būtini. Vadinasi, jei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, jog apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus iš esmės nereaguojama, neįvykdomi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, o taip pat pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti teismo pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą.

4. Kolegijos nuomone, šioje nutartyje nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai pripažįstami esminiais ir yra pakankamas pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nuosprendį.

Kartu pažymėtina, jog kolegijai laikantis BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, kitus kasacinių skundų argumentus palieka nenagrinėtus.

5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

           

            Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Josifas Tomaševičius                                                                                                                                        

                                                                                                                        Vytautas Piesliakas

 

                                                                                                                        Jonas Prapiestis